Vaikai kartu su tėveliais mokėsi rišti verbas

 

Užsiėmimo viešnia – tautodailininkė Zofija Laurinėnienė – atvyko nešina žolynais ir pačios rištomis verbomis. Vos tik moteris susidėliojo dailiai išdžiovintus žolynus ir pasiruošė darbui, visi puolėme ją kalbinti, apžiūrinėti verbas, jas uostyti, grožėtis, čiupinėti augalus.

 

Z. Laurinėnienė sakė kasmet surišanti daugiau kaip 200 verbų ir tai jai esą ne darbas, o pomėgis ir turiningas laisvalaikis. „Juk reikia tik noro ir tinkamai išdžiovintų žolynų“, – šypsojosi tautodailininkė. Verbų rišimui meistrė ruošiasi visus metus: renka ir augina žolynus, juos riša į šluoteles, džiovina, dažo, rūšiuoja, derina tarpusavyje. Nepaprasto grožio kompozicijas ji kuria iš savo mėgstamų žolynų: rugių, smilgų, viksvų, kraujažolių, jonažolių, sausučių, šlamučių, linų... Visi susidomėję apžiūrėjome tautodailininkės unikalių darbų knygą, kurioje puikavosi verbos, mezginiai, meno kūrinėliai iš smulkių žolynų.

 

Ponia Zofija, lyg patyrusi mokytoja, didžiausią dėmesį skyrė praktiniams darbams. Išdalijusi žolynus, reikiamas priemones, ji paragino kurti ir rišti visiems kartu. Visi lyg bitės pasinėrėme į darbus. Vaikai puolė derinti žolynus, rūšiuoti juos pagal spalvas, dydžius, kvapą, o tėvai, pasitelkę savo vaizduotę, kūrybinius įgūdžius, kūrė savitus derinius ir originalias verbas.

 

Visi gavome ne tik vertingą praktinę pamoką: iš kokių augalų rišti verbas, kaip suderinti žolynus, nuo ko pradėti ir kaip užbaigti, bet išmokome pagrindinių verbų rišimo būdų, patys pabandėme susirišti ne vieną verbą. Galiu drąsiai teigti – tai buvo sielą pradžiuginęs užsiėmimas man ir mano dukrai.