Emokykla.lt

Tas mįslingas vaikų žaidimas

2014-02-28
Tas mįslingas vaikų žaidimas
Dr. Milda BRĖDIKYTĖ
Dr. Agnė BRANDIŠAUSKIENĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
Žaidimas visada yra vaiko veikla, kurią jis pats laisvai pasirenka dėl kokios nors priežasties (dažnai turbūt ir pats sąmoningai nesuvokdamas), tačiau ir mes ne visada esame pajėgūs suprasti to veiksmo motyvą.
Mano vaikas vakar žaidė… –  bando viena mama dalytis su kita savo patyrimuTik žaidė?“ – nekantriai nutraukia antroji ir čia pat priduria susirūpinusiu balsu: „Reikia jau pradėti ruoštis mokyklai… kad paskui nebūtų per vėlu.
 
Vaikų žaidimas. Padėti žaisti ar riboti žaidimą? Kaip ir kokius žaislus parinkti? O gal nežaisti, bet lankyti įvairius būrelius? Turbūt šie ir panašūs klausimai neduoda tėvams ramybės, kai jų mažieji dar nerymo nuo ryto iki vakaro prie knygų, o mieliau kariauja, verda valgyti ar keliauja su troliais dangumi. Kaip įminti „vaikų žaidimo“ mįslę?
 
Nėra vieningo apibrėžimo, kas yra žaidimas. Jis nuo kitos vaikų veiklos skiriasi motyvuotu vaiko pasitenkinimu, kylančiu žaidžiant, nes vaikui rūpi pati veikla (procesas), o ne rezultatas. Vaikas elgiasi spontaniškai – žaidimas užsimezga tyrinėjant jam pažįstamus ir nepažįstamus daiktus, vaikas pats numato žaidimo tikslus, suteikia žaidimui prasmę, pats kontroliuoja šią veiklą. Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta balsų, teigiančių, kad žaidimas – tai daugiau nei tik pramoga. Paskutinėje savo knygoje S. Brown (2009) teigia, kad „žaidimas formuoja smegenis, atveria vaizduotę ir įkvepia sielą“.
 
Kartais suaugusieji linkę manyti, kad viskas, ką vaikai veikia, yra žaidimas. Ir tai neatrodo rimta. Vaikas turi valgyti, o jis pradeda žaisti karą: lėkštė tampa koviniu automobiliu, šaukštas – generolu, o košė (ar duonos riekė) – puikiausiu artilerijos sviediniu. „Prašau baigti“ – tai turbūt pirma mintis, ateinanti mums į galvą. „Taip elgtis negalima“ – antroji. „Tai nerimta“. Nerimta? Žodis „rimtas“ lietuvių kalboje turi kelias reikšmes: tas, kuris elgiasi apgalvotai ir nelengvabūdiškai, yra susikaupęs, susimąstęs; tai, kas yra svarbu, reikšminga, ar tai, kas reikalauja sutelkto dėmesio ir susikaupimo. Ar žaidimas prie stalo vaikui nėra svarbus ir reikšmingas, ar į tai jis nesutelkia dėmesio? Atvirai kalbant, atsakymas būtų vienareikšmiškas: „Taip.“ Tik kitas klausimas sudėtingesnis: „Kodėl vaikas valgį pavertė žaidimu?“ Žaidimas visada yra vaiko veikla, kurią jis pats laisvai pasirenka dėl kokios nors priežasties (dažnai turbūt ir pats sąmoningai nesuvokdamas), tačiau ir mes ne visada esame pajėgūs suprasti to veiksmo motyvą.
 
Vaikui žaidimas yra prasminga veikla (ji niekada nėra beprasmė), o kitos veiklos tikslas vaikui gali būti neaiškus. Pvz., suaugusiojo pasiūlytos veiklos tikslas ir prasmė dažnai gali būti labai aiški ir suprantama tik pačiam suaugusiajam, bet ne vaikui. O tai labai svarbu, nes, anot žymaus rusų psichologo L. Vygotsky‘o, žmogaus sąmonės raidai reikalinga prasmė. Vaiko sąmonė formuojasi orientuojantis į prasmę ir konstruojama aplink prasmes, todėl stebėdami žaidimą, patys žaisdami su vaiku, galime pabandyti suprasti vaiko kuriamą pasaulį. Svarbu suprasti, kad žaisdamas vaikas mėgina atkartoti emociškai reikšmingus įvykius, įspūdžius, išgyvenimus. Jis juos visuomet savaip interpretuoja ir perkuria mėgindamas suprasti, prisijaukinti ir atrasti jiems vietą savo kuriamame pasaulyje.
 
Raidos požiūriu, vaizduotės (vaidmeniniai, siužetiniai, režisūriniai, „taip tyčiom“) žaidimai yra tinkamiausia veikla, skatinanti vaiko psichikos raidą ir mokymosi procesus:
  • žaidimas, anot L. Vygotsky‘o, yra pirminė vaiko mąstymo forma – per žaidimą vaikas nuo mąstymo judesiais pereina prie mąstymo sąvokomis;
  • žaidimas – tai nežodinis pasakojimas. Žaisdamas vaikas kuria unikalų pasakojimą apie save ir pasaulį.
Taigi žaidimas – mažo vaiko mąstymas. Kai maži vaikai pradeda žaisti, jie mąsto judesiais ir veiksmais, kalba gestais. Mažo vaiko vaizduotė dar neišplėtota, jis neturi planų, kas vyks toliau, todėl žaidimo veiksmas yra vaiko mintis, kartu skatinanti vaiko mąstymą. Taip stebėdami vaikų žaidimą, galime pamatyti, kad mažam vaikui keliauti lėktuvu reikia daugelio priemonių ir tik kelių žodžių. Vyksta veiksmas – skrenda, plasnoja, burzgia, sukasi ratu ir pan.
 
Vyresni (penkerių–šešerių metų) vaikai jau mąsto žodžiais, kurie gali tapti (arba netapti) veiksmais žaidime. Vaikai vis daugiau kalbasi vienas su kitu apie skridimą ir dažnai jiems jau nereikia daug veiksmų: „Dabar mes Afrikoje“, „o, palauk… ūūū… skrendam… Australija, kengūros“. Taigi vaizduotės žaidimai yra labai reikšmingi vaiko raidai, nes  padeda kalbą tarsi „įvidinti“, kad ji taptų mąstymo priemone. Vaikas baigia žaisti, kai žodis tampa jo mąstymo „įrankiu“, ir vaikas paprasčiausiai gali kalbėdamas galvoti.
 
Vaikui žaidžiant taip pat galime pastebėti, kaip jis pereina tam tikrus mąstymo etapus laiko ir erdvės atžvilgiu (M. Donaldson):
  • pradžioje vaikas ima mąstyti „čia ir dabar“ – matomi objektai ir aplinka lemia vaiko mąstymą (taškinis mąstymas);
  • vėliau vaikas samprotauja apie „ten ir tada“ – „vakar buvau pas gydytoją“ (linijinis mąstymas);
  • galiausiai „bet kur ir bet kada“ – vaikas laisvai fantazuoja apie tai, kas gali atsitikti bet kokioje erdvėje, vaiko žaidimo nesaisto nei laikas, nei vieta (transcendentinis mąstymas, nesusietas erdvės ir laiko).
Žaidimas yra labai svarbus mąstymo raidai ir kokybiniu požiūriu, nes išplėtota vaizduotė yra abstraktaus mąstymo pagrindas. Žaisdamas vaikas plėtoja ir konstruoja savo mąstymo struktūras, galvoja apie sąvokas, kurios yra bendros. Taip jo vaizduotė jau ruošiasi loginiam mąstymui ir kuria loginius dėsnius: „Tas taip, nes taip ir taip…“
 
Galiausiai žaidimas svarbus ir vaiko valios bei moralinių nuostatų formavimuisi. Viena vertus, vaikas žaidime daro tai, kas teikia malonumą (nes žaidimas susijęs su malonumu), bet kartu mokosi ir atsisakyti tai, ko labai norisi, – laikosi taisyklių. Paklusimas taisyklėms ir staigių impulsų atsisakymas žaidžiant atneša didelį džiaugsmą. Ar prisimenate situaciją, kaip pykote ant savęs, jei neišlaukę to svarbiojo „viens, du, trys“ kartą pradėjote bėgti? Net laisvame kūrybiniame žaidime vaikas pakliūna į šiuos „spąstus“: vaikas laisvai kuria sau įdomų žaidimą ir taisykles ir staiga tas žaidimas ima reguliuoti vaiko elgesį – vaikas turi paklūsti savo paties žaidimo taisyklėms, kitaip žaidimas nutrūks…
 
Vaizduotės žaidimas yra daugiasluoksnis. Tai, ką mes išoriškai matome, yra tik užuominos (galime užfilksuoti tik išorinius veiksmus, įvykius, naratyvą), nes kūrybinis žaidimas yra labai talpus: jis akomoduoja visas įmanomas vaiko patirtis ir sukuria erdvę išgyventi jas įvairiais rakursais. Plėtodamas vaizduotę, vaikas gali sukurti ir išgyventi bet ką ir bet kur… Jis gali svajoti, sukurti laimingą pabaigą neseniai išgyventam sudėtingam įvykiui ir patirti pilnatvę, džiaugsmą. Net bendrame žaidime – viename naratyve – kiekvienas vaikas gali žaisti dar ir individualiai. Visi vaikai kuria kartu, yra bendrystėje, bet kiekvienas vaikas dar gali turėti savąją žaidimo giją: siužetas gali išsiplėsti, priimti vaikus su įvairiomis įdėjomis ir įvairiomis patirtimis.
 
Šiandien žaidimo tyrinėtojai išskiria ir pabrėžia vaizduotės (vaidmeninius, siužetinius) žaidimus dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl šių žaidimų svarbos vaiko vystymuisi (vaizduotei, abstrakčiam mąstymui ir valingo elgesio pagrindams), antra, – dėl tam tikro visuomenės gyvenimo būdo (ar kultūrinių aplinkybių), nes būtent šis žaidimo tipas dabar yra dažnai ignoruojamas. Tradiciškai vaikai pirmiausia žaisdavo su lavinamaisiais žaislais (piramidėmis, barškučiais), kai patys turėdavo atrasti būdą, kaip žaisti, kad barškutis suskambėtų, piramidė susidėtų ar pan. (aišku, šie žaislai dažnai atlikdavo tam tikrą funkciją: lavindavo smulkiąją motoriką, akies ir rankos koordinaciją ir t. t.). Vėliau vaikų laukdavo kiti tradiciniai žaislai – meškučiai, lėlės, automobiliai, kaladėlės, kurie skatindavo kurti savo žaidimą. Šiandien šių paprastų žaislų liko mažai, nes jų vietą užėmė barbės ar transformeriai. Jie turi savo atributus, kontekstą ir padiktuoja, ką vaikas turi daryti žaisdamas. Vaikas jau nenaudoja vaizduotės, nes yra įspaudžiamas į tam tikrus vaidmenis ir aplinkybes. Deja, šis kontekstas dažnai yra svetimas ir neatviras vaiko patirčiai.
 
Kuo gi pranašus vaiko laisvas vaizduotės žaidimas?
 
Vaizduotės žaidimą vaikas kuria pats – suteikia prasmę ir įgyvendina idėjas, jis pasirenka žaidimo erdvę ir priemones, kuria žaidimo veiksmo giją. Verta pastebėti, kad žaidimas visada turi taisykles, tik vaizduotės žaidimuose jas kuria patys žaidėjai, o kituose žaidimuose taisyklės jau yra sukurtos. Todėl ir pirmuosiuose (vaizduotės žaidimuose) suteikiama kūrybos laisvė pačiam vaikui (atsižvelgiant į  žaidžiančiojo gebėjimus ir vaizduotę), o kito tipo žaidimuose kūrybiškumo laisvę apibrėžia paties žaidimo sumanymas ar tikslas. Taip pastarieji (pvz., kompiuteriniai žaidimai) ima išoriškai reguliuoti vaiką, neleisdami atsirasti vidinei savireguliacijai.
 
Kaip teigia L. Vygotsky, veiksmas vaizduotės lauke, menamoje situacijoje, gimstantis valingas motyvas, gyvenimiško plano, valingų motyvų susikūrimas – visa tai atsiranda žaidime ir liudija aukščiausią vaiko raidos vystymosi lygį. Iš esmės per žaidybinę veiklą ir vystosi vaikas. Žaisdamas vaikas gali pranokti pats save. Tokia prasme žaidimas gali būti pavadintas pagrindine, t. y. vaiko raidą lemiančia veikla.
 
Straipsnis parengtas vykdant „Savireguliacijos įgūdžių vystymas žaidybinėje veikloje“ (projekto Nr. VP-3.1-ŠMM-07-K-02-066), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ įgyvendinimo priemonę „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“.