Emokykla.lt

Šeimos konfliktai: ar vaikai „ramiai žaidžia“, kol tėvai barasi?

2014-06-26
Susijusios temos: Psichologija Šeima
Šeimos konfliktai: ar vaikai „ramiai žaidžia“, kol tėvai barasi?
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Suaugę žmonės, bet ne vaikai, turi spręsti suaugusiųjų problemas. Tėvams svarbu prisiminti, kad vaikai yra vaikai, jie nėra ir negali būti jų „sąjungininkai“, „draugai“, „patarėjai“, „užjautėjai“, „advokatai“, „guodėjai“ ir kt. Net ir suaugę žmonės ne visada gali padėti savo konfliktuojantiems tėvams, o maži vaikai to negali jokiomis aplinkybėmis.
Pokalbis kieme
 
Atėjo birželis, oras buvo šiltas, saulė aukštai, o kiemas ošė nuo kompiuterių neturinčių vaikų. 6 metų Jonas sėdėjo ant suolelio nusiminęs, šalia paguldęs mėlyną dviratį ir pagaliu šiaušė po kojomis želiančią žolę.
– Kodėl tu toks liūdnas? – užkalbino vaiką netoliese laikraštį skaičiusi moteriškė, pažinojusi šį berniuką.
– Mano tėvai pykstasi, – sumurmėjo Jonas.
– Visų vaikų tėvai kartais susipyksta, šitaip atsitinka... – atsiduso moteris linguodama galvą.
– Bet mano tėvai... pykstasi labai... visą laiką... kiekvieną dieną... ir taip bus visada.
Mašinos važiavo pro šalį, tiedu kalbėjosi, o vasara slinko toliau.
 
Vaikas ir konfliktai šeimoje
 
Esu tikras kai kurie skaitytojai patys yra buvę tuo vaiku ant suolelio. Vaiku, kurį ištiko viena iš pačių didžiausių nelaimių, apie kurią tik gali papasakoti ikimokyklinukas: tėvai susipyko, tėvai pykstasi labai dažnai, tėvai nebesišneka. Kiekvienam mažam vaikui tokia situacija yra nelaimė, nes visi vaikai trokšta gerai sutarti su tėvais, matyti juos mylint ir jį, ir vienas kitą. Tėvų meilė yra absoliučiai būtina vaikui, nuo jos gali priklausyti, kaip klostosi visi tolesni vaiko santykiai.
 
Teksto pradžioje pateikta istorija yra išgalvota straipsnio temai iliustruoti. Stiprius tėvų konfliktus išgyvenantys vaikai kenčia, jie tikrai ne visada sėdi liūdni ant suolelių ir leidžiasi užkalbinami rūpestingų moteriškių su laikraščiais rankose. Priešingai – jie dažnai yra linkę slėpti tėvų barnius kaip „šeimos paslaptį“. Bandydami pasijausti geriau ir apsisaugoti, jie gali tūnoti savo kambaryje, gulėti užsidengę galvas pagalvėmis, per ausines klausytis garsios muzikos arba pasislėpti saugiame kampe, pasinerti į žaidimą, kuriame kaskart iš naujo kartojasi „superherojaus“, gelbėjančio pasaulį tema, ne visada gebanti suteikti vaikui palengvėjimą.
 
Vaiko psichikos sveikata, savijauta ir gerovė yra susijusi ne tik su tuo, kaip tėvai elgiasi su savo vaiku, bet ir su tuo, kaip jie sutaria tarpusavyje. Nors ne visi autoriai su tuo sutinka, daugelis psichologų laikosi požiūrio, kad konfliktai savo esme nėra blogas dalykas šeimoje. Kartais netgi pajuokaujama – jeigu Jūs niekada nesipykstate, vadinasi, dar neseniai esate kartu.
 
Sklaidydami populiariosios psichologijos knygas, lengvai atrasite idėją, kad šeimoje konfliktuoti yra normalu, o kartais – netgi reikalinga tam, kad būtų galima susitvarkyti su namuose iškylančiomis neteisybėmis, atstatyti skriaudas, atlaikyti praradimus. Vis dėlto nesprendžiami, ignoruojami arba netinkamai, agresyviai sprendžiami mamos ir tėčio konfliktai kelia vaikams didelį stresą, juos stebintys vaikai ant pečių neša sunkų emocinį krūvį, kuris būna susijęs su vaikų emociniais ir elgesio sunkumais, kitomis psichikos sveikatos problemomis, kartais – turi įtakos vaiko imunitetui, atsparumui ligoms. Kai kurių (ne visų) tyrimų duomenimis, vaikams netgi yra lengviau atlaikyti tėvų skyrybas, po kurių emocinis krūvis ir konfliktai sumažėja, nei iškęsti nuolatinius, nesiliaujančius ir nieko  neišsprendžiančius tėvų barnius. Pastebėta, kad aršius tėvų konfliktus išgyvenantiems vaikams gali būti būdingi toliau išvardyti dalykai.
  • Kuo ilgiau trunka sprendimo neturintys tėvų nesutarimai, tuo didesnė rizika vaikui įgyti elgesio problemų, nerimo ir emocinio spektro sutrikimų, miego ir valgymo problemų, didėja rizika pažeisto, prasto, neadekvataus savęs vertinimo, mokymosi sunkumų; didėja rizika vaikui įsitraukti į veiklas, kuriomis jis desperatiškai bando sumažinti nerimą (pvz., ilgas valandas žaidžiant kompiuterinius žaidimus ir kt.).
  • Neproduktyviai konfliktuojančių tėvų vaikai dažniau išgyvena didelį nesaugumo, nevilties, baimės jausmą, emocinę įtampą; vaikai paprastai negali suprasti tėvų konfliktų priežasčių, negali numatyti veiksnių, kurie išprovokuos susipykimą; jie gali bijoti dėl vieno iš tėvų arba savo sveikatos ar gyvybės, net jeigu tėvai fiziškai nesimuša; šiais atvejais ilgai trunkantys tėvų nesutarimai gali būti vertinami kaip ilgalaikis vaiko traumavimas.
  • Vaikai dėl savo mąstymo ypatumų gali turėti katastrofinių fantazijų apie tai, kad jie liks vieni, bus palikti tėvų ar kitaip juos praras; jie gali jaustis kalti dėl to, kad tėvai nesutaria (pasak kai kurių autorių, ši rizika didėja, jei vaikai girdi, kad tėvai nesutaria ir pykstasi dėl išlaidų, susijusių su vaiko poreikių tenkinimu, mokymosi sunkumų, elgesio problemų ugdymo įstaigoje ar kitų su vaiku glaudžiai susijusių temų); vaikai gali imti atkakliai siekti jiems nepasiekiamo tikslo atstatyti prarastą „draugystę“ tarp tėvų.
  • Nesutariančių tėvų vaikai išgyvena skausmingą lojalumo konfliktą, jie turi lūkestį mylėti ir būti mylimi kiekvieno iš tėvų, nepaisant to, kaip pastarieji bendrauja tarpusavyje; vaikai beveik visais atvejais siekia įtikti ir būti geri abiem tėvams, kas šiomis aplinkybėmis gali būti neįmanoma; situacija, kurioje vaikas priverčiamas „remti“ vieną iš tėvų, yra labai įtempta ir žalinga vaikui.
Vengiant spręsti konfliktus arba sprendžiant juos neproduktyviai, bendrauti porai darosi itin keblu, sutuoktiniai ima nebesikalbėti ir nebesusikalbėti, nebepatiria malonumo būdami pora, kariauja „šaltąjį karą“, beveik niekada „nebesusitaiko“ arba susitaiko tik trumpam, kartkarčiais pratrūksta pykčio priepuoliais, susitelkia vien į bendravimą su vaiku, vaiko sunkumų sprendimą, kurie kartais būna paskutiniu veiksniu, laikančiu konfliktuojančius partnerius kartu, ir atliekančiu būtent šią funkciją.
 
Kodėl verta mokytis spręsti konfliktus?
 
Vaikai, matantys, kad tėvai geba susitarti ir išlikti vieningi net ir sunkiausiose situacijose, stebintys, kad tėtis ir mama bendrauja vienas su kitu nuoširdžiai, pagarbiai, vertindami vienas kito nuomonę, įsiklausydami į vienas kito norus ir poreikius, įgyja pozityvaus elgesio modelį, kuris vėliau jiems padeda užmegzti ir kurti darnius savo pačių santykius. Ypač naudinga vaikams pamatyti situacijas, kai vienas iš suaugusiųjų geba dėl kito asmens poreikių atidėti savuosius norus, troškimus, ketinimus arba, lygiai taip pat svarbu, atleidžia kitam asmeniui jo padarytą klaidą, pripažįsta savo netinkamus poelgius ir klaidas bei stengiasi, kiek tik įmanoma, jas atitaisyti. Gerbdami individualius vienas kito skirtumus, vienas kito nuomonių ypatumus, tėvai suteikia vaikams vieną iš pačių svarbiausių gyvenimo pamokų visi žmonės yra unikalūs, saviti ir skirtingi, visi turi teisę turėti savo nuomonę, yra būdų, leidžiančių pasiekti to, kad skirtingi žmonės suprastų vienas kitą, sutartų, gyventų ir būtų laimingi kartu.
 
Mokslinių tyrimų duomenys šiandien mums yra atnešę labai svarbią žinią: ir agresyvaus, ir prosocialaus elgesio modeliai yra perduodami tuo pačiu mechanizmu. Agresiją (pasyvią ar aktyvią) šeimoje matantys vaikai yra linkę agresyviai elgtis savo pačių sukurtose šeimose, analogiškai – pasiaukojimą, rūpestį, įsiklausymą tarp tėvų stebintys vaikai yra labiau linkę taip pat elgtis su savo būsimais partneriais.
 
Išmintingi tėvai mintyse nuolat sugrįžta prie klausimo: ko šiandieną vaikas galėjo iš mūsų išmokti. Daugybę dalykų mažieji šeimos nariai perima ne iš to, kas jiems yra kalbama ir pasakojama, bet iš to, kaip šeimoje vienas su kitu yra elgiamasi ir bendraujama. Patinka tai tėvams ar ne, bet vaikai stebi juos beveik visą laiką ir jautriai reaguoja į tėvų nesutarimus, net jei juos stengiamasi nuslėpti. Neapsigaukite, manydami, kad Jūsų vaikas „ramiai žaidžia“, kol Jūs baratės.
 
Kelios itin neproduktyvios pozicijos konfliktuose
 
Vesdami seminarus tėvams apie konfliktus iš anksto kreipiamės į organizatorius, kad mokymų grupė būtų sudaryta mišri: ir iš vyrų, ir iš moterų. Juokaujame: nesurinkite grupės vien iš vyrų arba vien iš moterų – susimušim arba... nieko nevyks. Iš tiesų – moterų ir vyrų bendravimo ypatumams atspindėti yra būtina turėti abiejų lyčių pusiausvyrą išlaikančią mokymų grupę, joje dalyviams atsiskleidžia savotiškos „vilkduobės“, į kurias įpuola jauni suaugusieji, stengdamiesi susitarti dėl jiems svarbių dalykų. Kokios jos?
 
Vienas iš pagrindinių neproduktyvaus elgesio modelių, trukdančių konflikto metu išsakyti savo nuomonę, pasiekti sprendimus ir susitarimus, yra vadinamas atsitraukimo klaida, arba vengimu. Pastebėta, kad šis elgesio modelis būdingesnis vyrams, tačiau jį taiko ir moterys. Atsitraukimo klaida pasireiškia tuo, kad asmuo, pajutęs kito žmogaus nepasitenkinimą, pasipriešinimą ar nepritarimą, apimtas pykčio ar nusivylimo pats stengiasi pasitraukti iš santykio: nustoja šnekėtis, tampa emociškai neprieinamas arba net fiziškai pasišalina – išeina iš kambario, namo, kuriame tuo metu pora yra, pereina į kitą gatvės pusę ar kt.
 
Tuo tarpu moterų kiek dažniau daroma konfliktų sprendimo klaida (jos tikrai neišvengia ir vyrai) turi kritikavimo pavadinimą. Kritikavimui būdinga tai, kad nepasitenkinimas kitu žmogumi išliejamas išsakant negatyvias, labai apibendrintas, dažnai realybės iki galo neatitinkančias pastabas žmogaus asmenybei, būdo ypatybėms, charakteriui, temperamentui, kurio kitas žmogus nėra pajėgus pakeisti. Situacija tampa dar keblesnė, jei kritikuojant taikomos kaltinimo, priekaištavimo, sarkazmo idėjos, kurios beveik niekada nėra produktyvios, vedančios sprendimų ar susitarimų link. Darant šią konflikto sprendimo klaidą yra prarandama galimybė aptarti su partneriu konkrečius netinkamus pyktį, nepasitenkinimą ir pasipriešinimą sukėlusius poelgius, kuriuos galima keisti, koreguoti, kurių ateityje galima išvengti.
 
 Nė viena iš šių pozicijų nėra geresnė ar blogesnė – jos abi gali būti vienodai destruktyvios santykiams. Šios pozicijos paprastai ne sušvelnina negatyvius jausmus, bet juos dar sustiprina, todėl dalis konfliktų gali baigtis vieno arba abiejų partnerių savikontrolės praradimu, o tuo atveju kartais pereinama net prie smurtinių veiksmų: bauginimo, grasinimo, daiktų gadinimo ar atėmimo, fizinių susirėmimų, save žalojančių veiksmų (besaikio rūkymo, alkoholio vartojimo) ir kt. Kartais įsivaizduojama, kad tokios konfliktų atomazgos galimos tik tam tikros socialinės rizikos grupės šeimose, tačiau tai nėra tiesa. Šiandieninė pagalbos profesionalų patirtis rodo, kad tokios situacijos gali iškilti labai įvairiose šeimose. 
 
Kokios yra alternatyvos siekiant sumažinti žalą?
 
Dabartinių mokslinių tyrimų autoriai konstatuoja, kad kiekvienos šeimos santykių plotmė yra unikali, konfliktų priežastys savitos, susijusios su kiekvieno iš partnerių gyvenimo istorija ir asmenybės ypatumais, todėl yra keblu išsikirti universalias priežastis, kodėl žmonės pykstasi, nėra ir negali būti visa apimančių „receptų“ (patarimų), kurie padės stebuklingai sutarti dviem suaugusiems žmonėms, kurie šiandien stipriai „kariauja“.
 
Žinoma, konfliktų sprendimas turi kai kurias bazines strategijas, aprašytas daugelyje socialinės ir populiariosios psichologijos vadovėlių, kurias galima nesunkiai susirasti, su kuriomis galima susipažinti, pabandyti jas įvaldyti ir sau prisitaikyti. Tačiau šios „knyginės“ taisyklės nepakeičia ir neatstoja galimybių, „besislepiančių“ šeimos ir porų psichoterapijoje ir psichologiniame konsultavime. Sakome „besislepiančių“, nes daugelis porų vis dar labai sunkiai pasiryžta kreiptis tokios pagalbos. Terapijos metu yra sudaromos sąlygos abiem partneriams geriau suprasti, pažinti vienas kitą, atrasti būdus vienas kitam ir santykiams augti, ir per tai rasti progas spręsti poroje besitęsiančius nesutarimus.
 
Pagrindinė šio straipsnio rekomendacija stipriai konfliktuojančioms poroms – atrasti drąsos tokios psichoterapijos ar konsultavimo kreiptis, ir šio proceso metu ieškoti savo šeimai svarbių atsakymų. Tai yra ypač svarbu tuo atveju, jei su vaiku dirbantis psichikos sveikatos specialistas nurodo tėvų nesutarimus kaip svarbiausią vaiko patiriamo streso ir problemų šaltinį, ir rekomenduoja vaiko tėčiui ir mamai atskirai lankytis pas psichoterapeutą ar konsultantą, kuris padėtų išspręsti judviejų santykių problemas.
 
Toliau straipsnyje trumpai aprašysime keletą dalykų, kuriuos kiekviena šeima gali pamėginti įgyvendinti savarankiškai, siekdama sumažinti neproduktyviai sprendžiamų konfliktų daromą žalą.
  • Vaikai neturėtų matyti tėvų barnių ir konfliktinių pokalbių, kol tėvai nėra tikri, kad geba susitarti pagarbiai ir netaikyti abipusių pažeminimų; ši rekomendacija taikoma tais atvejais, kai tėvai vienas ant kito šaukia, necenzūriškai pravardžiuoja, aršiai kritikuoja ar kaltina, vienas iš kito tyčiojasi, taiko nepagarbią ironiją ir sarkazmą (nesvarbu, ar tai daroma gyvai, ar telefonu, ar internetu), elgiasi grėsmingai (gestai, gąsdinanti veido išraiška), baugina ar grasina, atima daiktus ar naudoja bet kokį kitą fizinį ar emocinį smurtą; tokie elgesio modeliai traumuoja juos matantį vaiką, vienareikšmiškai kenkia jo sveikatai, tuo tarpu į tokias sąveikas įsitraukę tėvai, užvaldyti stiprių emocijų, kartais yra linkę elgtis taip, tarsi vaiko šalia nebūtų, tarsi jis būtų tapęs „nematomas“.
  • Tėvams svarbu išsiugdyti gebėjimą susitvardyti ir atidėti barnį tada, kai vaikai juos stebi, arba gali juos išgirsti; siekiant šio tikslo  pravartu skaityti psichologinę literatūrą, kurioje aprašomi svarbiausi pykčio valdymo įgūdžiai; pykčio nevaldymo problemą ne visada galima išspręsti savišvietos būdu, kartais tam reikia individualios psichologinės pagalbos; jei tėvai turi sunkumų suvaldyti ir adekvačiai reikšti pyktį, tokių pačių problemų, tikėtina, turės ir vaikai; vaikams yra reikalinga tėvų pagalba ir mokymas, kaip tinkamai reikšti pyktį ir kitus nemalonius jausmus, (jiems patiems, neturint pozityvaus elgesio modelio, yra keblu ar net neįmanoma šito išmokti).
  • Kai kurių autorių teigimu, vaikams reikia suteikti šiek tiek informacijos apie tai, kodėl tėvai nesutaria. Informacija turi būti paprasta ir suprantama vaikui, todėl ją pateikiant reikia atsižvelgti į vaiko amžių; šioje informacijoje reikėtų vengti ilgų išvedžiojimų ir emocinių detalių, joje negali būti smerkimo ar kaltinimo; svarbiausia vaikui yra žinoti, kad, nepaisant to, kad tėvai susipyko, jie vis dar myli savo vaiką ir toliau jį mylės, taip pat nekaltina savo vaiko dėl to, kas atsitiko; vaikui turi būti paaiškinta, kad jis nėra už tėvų konfliktą atsakingas ir dėl to kaltas.
  • Rekomenduojama vengti vieno iš tėvų kritikavimo, kai šį pokalbį girdi vaikas; kai kurių autorių teigimu, tai kelia riziką silpninti, sutrikdyti vaiko ryšį su kritikuojamuoju, o vaikas turi teisę mylėti ir jaustis artimas tiek mamai, tiek tėčiui; vaikai labai sunkiai tvarkosi su tokioje situacijoje kylančia kalte dėl to, kad myli ir pasiilgsta kritikuojamojo tėčio (ar mamos); visais atvejais reikėtų sulaikyti giminaičius ar šeimos draugus, kai jie nepalankiai atsiliepia apie vaiko tėtį (ar mamą) jam pačiam nedalyvaujant, bet stebint vaikui; vaikai paprastai negali suaugusiųjų informacijos patikrinti, todėl besąlygiškai ja tiki ir gali išgyventi dėl to didelį skausmą ir nerimą; svarbu prisiminti, kad daugelis vaikų tokius pokalbius „nuklauso“ labai gerai, net būdami kitame kambaryje ar lauke, pro pravirą langą; jokiomis aplinkybėmis negalima „nuteikinėti“ vaiko prieš vieną iš tėvų, spausti jį „pasirinkti“ vieną kurią nors „pusę“ – toks tėvų ar giminaičių elgesys yra itin žalingas vaikui.
  • Kartais vienas iš konfliktuojančių tėvų kreipiasi palaikymo ir emocinės paramos į vaiką, ko visomis išgalėmis reikėtų stengtis išvengti; nė vienas vaikas nėra pajėgus padėti savo tėvams ir šioje situacijoje išgyvena milžinišką emocinį krūvį; konfliktuojantiems tėvams reikalinga profesionali psichologo, psichoterapeuto, teisininko ar kito pagalbos profesionalo, bet ne vaiko parama; negalima prašyti vaiko saugoti nuo mamos ar tėčio „paslapčių“, daryti vaiko savo sąjungininku konflikte; suaugę žmonės, bet ne vaikai, turi spręsti suaugusiųjų problemas; vaikai yra vaikai, jie nėra suaugusiųjų „partneriai“, „geriausi draugai ar draugės“, „sąjungininkai“ ir kt.
Apibendrinimas
 
Apibendrindami straipsnį, dar kartą suiminėsime svarbiausias jame išsakytas idėjas. Yra sakoma, kad vaikai yra puikūs pasaulio stebėtojai, bet jiems gali būti sunku ar net neįmanoma šį pasaulį suprasti be suaugusiųjų pagalbos. Pasaulį pirmiausia vaikai pajaučia, o tik paskui interpretuoja pagal savo mąstymo galimybes.
 
Aršiai konfliktuojančių tėvų vaikai jaučia didelę emocinę įtampą ir turi riziką patirti įvairias psichikos sveikatos problemas, kurias minėjome tekste. Kiekvienas vaikas turi bazinį poreikį turėti pozityvų santykį su abiem tėvais (čia nekalbame apie atvejus, kai vaikas niekada nėra matęs vieno iš tėvų ar abiejų tėvų, kai yra jų netekęs dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo, šie atvejai yra reikalingi atskiro aptarimo). Vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl tėvų konfliktų, bando sutaikyti tėvus, dažnai yra įtraukiami į tėvų barnius, spaudžiant pasirinkti vieną kurią nors pusę ir dėl šios priežasties patiria didelę žalą, patenka į situaciją, kurią išspręsti patys neturi galimybių, ši aplinkybė pati savaime žlugdo vaiką.
 
Tėvams reikia prisiminti, kad vaikai yra vaikai, jie nėra ir negali būti jų „sąjungininkai“, „draugai“, „patarėjai“, „užjautėjai“, „advokatai“, „guodėjai“ ir kt. Net ir suaugę žmonės ne visada gali padėti savo konfliktuojantiems tėvams, o maži vaikai to negali jokiomis aplinkybėmis. Kartais maži vaikai net laukia, kad jų šeimą sutaikytų filmuke matytas „superherojus“ ir nuoširdžiai ilgisi jo atskrendant, tikisi, kad įvyks koks nors kitas palengvėjimą atnešiantis stebuklas. Jie taip pat gali galvoti, kad jeigu „klausys“ ir bus „labai geri“ tėvai daugiau nesusipyks. Kai tai nepasiteisina, yra pažeidžiama vaiko savivertė, kuri sudaro vieną iš pačių svarbiausių pagrindų gerai psichikos sveikatai.
 
Tėvams išmokti sutarti ir produktyviai spręsti konfliktus, jeigu dabar tai beveik visiškai neišeina, gali būti labai sunku. Tai galioja ir tais atvejais, kai pora gyvena kartu, ir tais – kai sutuoktiniai yra išsiskyrę. Šį tikslą pasiekti ne visada pavyksta naudojantis savišvieta ir literatūroje pateikiamais patarimais – to gali neužtekti. Kai šios priemonės nepasiteisina, yra rekomenduojama kreiptis pagalbos į profesionalų teikiamą porų ar šeimos psichoterapiją, konsultavimą.
Šaltiniai:
  1. Laura Markham. (2013). 10 Keys To Healthy Partnership Conflict Resolution. How to handle conflicts without yelling in front of your kids. Interneto nuoroda:http://www.psychologytoday.com/blog/peaceful-parents-happy-kids/201307/10-keys-healthy-partnership-conflict-resolution
  2. Lisa Firestone. (2010). How Your Relationship Impacts Your Kids. How do negative interactions between parents hurt children? Interneto nuoroda:http://www.psychologytoday.com/blog/compassion-matters/201010/how-your-relationship-impacts-your-kids
  3. Kathy Eugster. (2007). Chronic Parental Conflict: How it Can Be Harmful for Children. Interneto nuoroda: http://www.kathyeugster.com/articles/article002.htm
  4. Papp Lauren M., E. Mark Cummings, and Marcie C. Goeke-Morey. (2002). Marital conflicts in the home when children are present versus absent. Developmental Psychology 38, no. 5: 774-783. PsycARTICLES, EBSCOhost (accessed June 11, 2014).
  5. Pinsof William M. Lebow Jay. (2005). Family Psychology: The Art of the Science. Part II: partner violence: participant perspectives and treatment. Oxford University Press. [prieiga per Ebrary elektroninių knygų duomenų bazę].
Apie autorių: 

Vytis Valantinas turi klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete, yra Lietuvos psichologų sąjungos narys. Psichologas teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, konsultuoja šeimas, suaugusiuosius. Taip pat vadovauja atsparumo stiprinimo ir perdegimo prevencijos grupėms, rengia mokymus švietimo profesionalams (pedagogams, mokyklų direktoriams). Atlieka psichikos sveikatos mokslinius tyrimus. 
Susisiekti su Vyčiu Valantinu galite parašę el. paštu vytis.valantinas@gmail.com
 
Daugiau autoriaus straipsnių:
 Su tema susiję:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.