Emokykla.lt

Santykių krizė šeimoje: kaip apsaugoti vaiką?

2015-10-24
Susijusios temos: Psichologija Šeima Vaiko elgesys
Santykių krizė šeimoje: kaip apsaugoti vaiką?
Dr. Sigita BURVYTĖ
Tėvams, išgyvenantiems šeimos santykių krizę, patiriantiems skyrybas, reikia elgtis labai atsakingai, pirmiausia galvojant apie vaiko savijautą, išgyvenimus, jausmus ir kaip tai gali paveikti vaiko ateitį. Lygiai taip pat atsakingai reikia rinktis vaikų tėtį ar mamą.
Šiandieninėje visuomenėje darosi įprasta tėvų tarpusavio santykių krizes spręsti skyrybomis. Kai kuriais atvejais net oficialiai išsituokę tėvai ir po skyrybų tęsia tarpusavio konfliktus ar yra šeimų, kurios nesiryžta skyryboms, bet nuolat ginčijasi ir pykstasi. Tiek vienu, tiek kitu atveju tėvai neužtikrina visaverčio vaikų auklėjimo, sutrikdoma harmoninga raida, vaikai patiria traumas.
 
Nemažai prie to prisideda nepakankamos tėvų žinios apie konfliktinių situacijų sprendimą. Pamėginkime įsijausti į vaiko savijautą, suprasti, ką jis išgyvena, kai gyvybę jam suteikusi pora subyra į šipulius ar šeimoje vyksta nuolatiniai konfliktai? Tokia situacija šeimoje visuomet turi skaudžių pasekmių ne tik ją išgyvenantiems suaugusiesiems, bet ir ypač vaikams.
 
Užsitęsę konfliktai neišvengiamai sukelia šeimai daugybę problemų ir stiprių emocinių išgyvenimų, sutrikdo šeimos funkcionavimą, dažnai veda į gilėjančią tėvų depresiją ir neviltį. Todėl tiek tėvams, tiek vaikams tokiu metu reikalinga parama ir pagalba. Kaip turėtų elgtis ir ką turėtų daryti tėvai, kad jų tarpusavio konfliktai ir nesutarimai kuo mažiau traumuotų vaiką ir nesutrikdytų harmoningos jo raidos?
 
Kaip jaučiasi vaikas šeimoje tėvams patiriant santykių krizę?
 
Tėvų santykių krizės veikia vaiką ir visada yra jo nerimo šaltinis, nes keičiasi emocinis klimatas, tėvų elgesys, šeiminė aplinka, kurioje iki tol jis augo ir prie kurios priprato. Natūralu, kad vaikas baiminasi vykstančių pokyčių, patiria daugybę įvairaus stiprumo jausmų: liūdesį, pyktį, kaltę, baimę, gėdą.
 
Kai tėvai vaidijasi, vaikas jaučia baimę prarasti vieną iš tėvų, bijo gyvenimo permainų, juk  kiekvienas vaikas nori turėti abu tėvus. Savo baimes vaikas gali išreikšti žodžiais, tačiau jas galima numatyti ir iš pakitusio elgesio: užsisklendimo, perdėtai vaikiško (infantilaus), aplinkiniams nepriimtino elgesio. Vaikui būtina žinoti, kad jis ir toliau bus mylimas ir nebus paliktas vienas.
 
Taigi, kaip padėti vaikui prisitaikyti prie pokyčių šeimoje?
  • Užtikrinkite savo vaikams pastovumą ir saugumą.
Kad vaikas jaustųsi saugus, jam būtinas aiškus ir pasikartojantis aplinkos ritmas. Pasikeitus šeimos aplinkybėms, vaikui reikia prisitaikyti prie jų: naujo ritmo, pakitusio tėvų elgesio  tam tikrose situacijose, naujų taisyklių ir naujų vaiko elgesio pasekmių.
  • Padėkite vaikams atpažinti, tinkamai reikšti ir valdyti savo emocijas: baimes, sielvartą, pyktį ir kt.
Vaikui sunku vienam pasipriešinti jį apėmusioms baimėms, tad tėvai turėtų padėti jas įveikti. Kadangi vaikui neįmanoma išvengti visų nerimą galinčių sukelti aplinkybių, reikia padėti kuo geriau prie jų prisitaikyti. Vaikas, patirdamas šeimos santykių krizę, dažniausiai jaučiasi vienišas, nesuprastas, nereikalingas ar mano esąs nesutarimų priežastimi. Todėl svarbu su vaiku kalbėtis, kad būtų galima atpažinti tai, kas jam kelia baimę, liūdesį ar kt. jausmus. Kalbėdamiesi galime suprasti jo savijautą ir atpažinti išgyvenamus jausmus. Vaikas jaučiasi saugus ir suprastas, kai gali tėvams papasakoti apie išgyvenamus jausmus. 
 
Priešingu atveju, jeigu vaikas neišsikalba ir užsisklendžia, vadinasi, jis išgyvena nuolatinę vidinę emocinę įtampą, bijo atskleisti tėvams savo išgyvenimus, jaučiasi vienišas, o tai gali sukelti klaidingus įsitikinimus ir netinkamą bei nepriimtiną elgesį.
 
Kad vaikas ilgai neužsibūtų tokioje būsenoje vienas, reikia ieškoti pagalbos vaikui būdų, antraip vidinis vaiko nerimas dar labiau stiprės. Kai vaikas išsikalba apie savo jausmus, tada tarsi atpalaiduoja savo vidines įtampas ir paleidžia tuos jausmus, su kuriais jam sunku vienam išbūti, tarsi tampa savo jausmų šeimininku, gali juos valdyti.
 
Gebėjimas valdyti savo emocijas padeda vaikams atsikratyti tuštumos pojūčio, klaidingų įsitikinimų ir netinkamo elgesio. Kad vaikas gebėtų valdyti savo emocijas, tėvai turi jam padėti to išmokti. Kad ir kaip jaustumėmės patys, turime atskirti savo savijautą nuo vaiko savijautos ir būti empatiški bei nuoseklūs, reaguodami į vaiko jausmus ir netinkamą elgesį.
 
Pavyzdžiui, kartais pasitaiko, kad mama ar tėtis, norėdami būti vaikui geresni, toleruoja netinkamą jo elgesį, pateisina ar net dangsto, bet šitaip daryti nevalia, nes atsiranda vaikams galimybė mokytis manipuliuoti tėvais.
 
Jau būdami dvejų metų vaikai pradeda gebėti išreikšti jausmus. Tėvai šioje srityje turėtų tapti geriausiais padėjėjais – būdami jautrūs vaiko jausmams, paskatindami ir nukreipdami vaikus pozityvia linkme, parodydami savo asmeniniu pavyzdžiu, kaip galima išreikšti savo jausmus socialiai priimtinais būdais ir stabdydami bei drausdami netinkamą vaikų elgesį.
 
Vaikams būtinas nuoseklus tėvų elgesys, kad jie galėtų susieti ir numatyti savo netinkamo elgesio pasekmes. Tik tada vaikai išmoksta tinkamu elgesiu išreikšti savo jausmus.
 
Kai vaikams pavyksta atsikratyti netinkamo elgesio, tai pastiprina jų pasitikėjimą savimi, palengvina žalojančios patirties pasekmes, leidžia jiems jaustis ramiau, geriau miegoti, lengviau bendrauti su kitais ir kt. 
  • Skatinkite vaiką palaikyti gerus santykius su tėčiu ar mama.
Svarbus abiejų tėvų – ir mamos, ir tėčio – įsitraukimas į vaiko gyvenimą, nors šeima ir išgyvena santykių krizę. Nors sutuoktinis jus skaudina, liūdina ar piktina, vaikas turi teisę toliau kurti savo santykius su juo ir jūs neturite tam trukdyti. Nė vienas iš jūsų nenustoja būti vaiko tėčiu ar mama.
 
Tarpusavio nesutarimų neužkraukite vaikams. Neretai tėvai, manydami, kad vaikai turi viską žinoti, pasakoja jiems apie savo savijautą ir išgyvenimus. Tačiau vaikai nepajėgūs to suprasti, šitaip yra verčiami anksčiau laiko tapti suaugusiaisiais.
 
Jeigu abu tėvai gerbia ir saugo vaiką, juo nemanipuliuoja, nenuteikinėja vaiko prieš savo sutuoktinį ir nesistengia pelnyti didesnio vaiko prielankumo žemindami savo sutuoktinį, tada vaikas gana greitai prisitaiko prie pakitusios padėties ir pradeda jaustis palyginti saugiai. Pokyčiai paprastai įvyksta nesunkiai. Tada vaikas turi galimybę kurti savo santykius su kiekvienu iš tėvų, nes tai jam yra būtina.
  • Nesistenkite perimti kito (mamos ar tėčio) funkcijų.
Kiekvienas iš abiejų vaiko tėvų atlieka savo funkciją vaiko gyvenime. Nesistenkite perimti savo sutuoktinio pareigų. Pasitaiko, kad besiskirianti mama perima tėčio funkcijas, tarsi norėdama vaikui garantuoti: Aš gerai mokėsiu atlikti tėčio funkcijas. Arba tėvas demonstruoja savo vaikams, kaip puikiai gali susitvarkyti be mamos pagalbos (viską galiu nupirkti, prižiūrėti, myluoti ir globoti vaiką), šitaip vaikui demonstruodamas, kad mama nėra būtina ir galima gyventi be jos. Tačiau joks tėtis negali vaikams pakeisti mamos švelnumo, o mama – tėčio žaidimų, reiklumo ar pareigingumo ugdymo.
  • Nesistenkite atstumti buvusį sutuoktinį nuo vaiko.
Kalbėdamiesi su vaikais venkite veido išraiška ar žeminančiais žodžiais nuvertinti buvusį sutuoktinį ar parodyti, koks jis yra blogas. Dažnai sutuoktiniai, išgyvenantys santykių krizes, sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai, stengiasi atstumti buvusį sutuoktinį nuo vaikų. Sutuoktinio atstūmimas[1]  (angl. Parental Alienation) nuo vaikų – kriminalinis nusikaltimas vaikų atžvilgiu, tai yra smurtas prieš vaikus.
 
Tėvų atstūmimo sindromas – tai procesas, apimantis vaiko programavimą nekęsti vieno iš tėvų ir galintis tęstis ne vienerius metus.  Tėvų atstūmimo nuo vaikų sindromą gali patirti tiek tėčiai, tiek mamos. Neatimkite iš vaiko galimybės vaikystėje užmegzti artimus ryšius su vienu iš tėvų. Priešingu atveju, vaikams suaugus, jie gali neturėti emocinių ryšių su vienu iš tėvų ir dėl to kaltinti jus. Toks tėvų elgesys su vaiku gali sukelti vaiko ir vieno iš tėvų santykio sutrikimą (Darnall, 1997).
  • Palikite mūšio lauką.
Nuolatiniai tėvų tarpusavio konfliktai ir nuoskaudos vienas kito atžvilgiu dažnai būna tokie intensyvūs, kad jie tampa nuolatiniais  kovotojais, niekaip nepajėgiančiais sudaryti taikos sutarties. Dėl to, kad tėtis su mama nuolat vaidijasi, vaikai ne tik auga, galima sakyti, be tėvų, bet ir ilgainiui gali išmokti manipuliuoti tėvais, kiršinti juos ir taip siekti savo tikslų.
 
Galimos pasekmės ateityje
 
Net jei šeimai išgyvenant santykių krizę ir vaidijantis vaiko akivaizdoje (to neturėtų būti!),  vaikas atrodo ramus ir neturįs jokių problemų, tai nereiškia, kad neturės jų ateityje. Problemų gali atsiskleisti pačiose netikėčiausiose situacijose. Ateityje vaikui gali būti sunku užmegzti santykius su bendraamžiais ar kitais žmonėmis.
 
Santykių krizės šeimoje  padidina riziką vėliau turėti sveikatos sutrikimų (ligos, negalia, socialinės problemos, rizikingas elgesys, socialinių, emocinių ir pažintinių funkcijų pablogėjimas) ir net paankstinti mirtį. Neigiamos vaikystės patirtys padidina narkotikų vartojimo, rūkymo, ankstyvų lytinių santykių, suicidinių bandymų riziką.
 
Neigiama vaikystės patirtis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis visuomenės sveikatą ir socialinę gerovę. Todėl tėvams, išgyvenantiems šeimos santykių krizę, patiriantiems skyrybas, reikia elgtis labai atsakingai, pirmiausia galvojant apie vaiko savijautą, išgyvenimus, jausmus ir kaip tai gali paveikti vaiko ateitį. Lygiai taip pat atsakingai reikia rinktis vaikų tėtį ar mamą[2] .
 
Darnūs tėvų tarpusavio ryšiai – vaiko laimės pagrindas, tad kviečiu tėvus jausti atsakomybę vaikams sprendžiant šeimos santykių krizes.
 
Apie autorę:
Dr. Sigita Burvytė. – Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja. 2001–2011 metais vykdė aktyvizuotą etnografinį tyrimą, kurio duomenys pateikti disertacijose. 2011 m. apgynė socialinių mokslų (edukologijos) daktaro disertaciją tema „Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas“. Įkūrė VšĮ „Vaikų ugdymas“ ir jai vadovauja. Teikia pagalbą šeimoms vaikų ugdymo klausimais, veda paskaitas-diskusijas esamiems ir būsimiems tėvams, pedagogams ir kitiems ugdytojams „Pozityvieji vaikų ugdymo metodai“. Aktyviai dirba su tėvais, siekiančiais suteikti pagalbą vaikams, patiriantiems adaptavimosi sunkumų. Nuo 2012 m. – Lietuvos nevyriausybinių organizacijų konfederacijos vaikams tarybos narė ir LEU SKI tarybos narė.
 
Daugiau autorės straipsnių:

[2]Žr. Neigiamos vaikystės patirties ir rizikingo elgesio sąsajos. Pagrindinių tyrimo rezultatų pristatymas. http://www.vaikulinija.lt/bylos/neigiamos%20vaikystes%20patirties%20tyrimas.pdf.
Šaltiniai:
  1. Berger M., Gravillon I. Mano tėvai skiriasi. Aš jaučiuosi sutrikęs. Vilnius: Baltos lankos, 2010.
  2. Darnall Douglas Divorse Casualtties: Protecting your Children from Parental Alienation. Lanham, New York, Oxford: Taylor Trade Publishing. 1997.
  3. Neigiamos vaikystės patirties ir rizikingo elgesio sąsajos. Pagrindinių tyrimo rezultatų pristatymas. Viešoji įstaiga „Vaikų linija“, 2011. http://www.vaikulinija.lt/bylos/neigiamos%20vaikystes%20patirties%20tyrimas.pdf
  4. Prieš tėvų atstūmimą. http://www.pries-tevu-atstumima.lt/lt/apie_APTA/istatai (Žiūrėta 2013 m. spalio 2 d.).
  5. Tėvų atstūmimą patiriantiems tėvams: Baker A. J. L., Fine P. R. Beyond the High Road: Responding to 17 Parental alienation Strategies Without Compromising Your Morals or Harming Your Child, 2008. http://www.amyjlbaker.com
  6.  Daugiau apie pozityviąją tėvystę: www.ugdykim.lt 
Susiję su tema straipsniai:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.