Emokykla.lt

Vaikų pažintinę ir socialinę raidą skatinančios tėvų nuostatos

2015-09-03
Vaikų pažintinę ir socialinę raidą skatinančios tėvų nuostatos
Marija Giedraitytė
Dr. Saulė Raižienė
Mykolo Romerio universitetas
Būtų neteisinga manyti, kad iš vaiko galima „nulipdyti“ bet ką. Tėvai neturėtų nuspręsti už vaiką, kuo jam tapti, ir laukti savo lūkesčių išsipildymo. Labai svarbi užduotis tėvams – pastebėti ir atrasti vaiko įgimtus gabumus ir/ar talento požymius ir skatinti juos atskleisti.
 
Vaiko raida yra labai plati sąvoka. Ji apima fizinę, pažintinę ir psichosocialinę sritis. Yra žinoma, kad priešmokyklinio amžiaus vaikų raida lemia ir ugdymo(si) mokykloje sėkmę. Nuo tam tikrų vaiko vystymosi aspektų, pavyzdžiui: vaizduotės, atminties, išmokimo procesų, bendravimo gebėjimų ir asmenybės raidos, gali priklausyti, kaip jam pavyks prisitaikyti mokyklos aplinkoje. Apie kiekvienos iš minėtų sričių vystymąsi priešmokykliniame amžiuje ir sąsajas su vaiko ugdymuisi yra rašoma atskiruose šio portalo straipsniuose. Šįkart bus remiamasi platesniu požiūriu į vaiko raidą. Straipsnyje analizuojamos kai kurios bendros tėvų nuostatos apie vaiką, galinčios daryti jam įtaką. Taip pat aptariama, kaip tėvai galėtų padėti savo mažyliui šioje srityje. Jei vaiko raida vyks sėkmingai, jis lengviau atliks jam skirtas užduotis mokykloje, užmegs gerus santykius su bendraamžiais ir mokytojais. Tad tėvams ir auklėtojams yra svarbu žinoti sėkmingą jo raidą skatinančius veiksnius.
 
Visą vaiko raidą priimta skirstyti į keletą sričių, t.y. fizinę, pažintinę ir psichosocialinę. Fizinė raida daugiausia yra susijusi su pokyčiais, vykstančiais kūne, motoriniais gebėjimais, sveikata ir pan. Pažintinė raida apima įvairius intelektinius gebėjimus, kurie padeda įgyti žinių ir suprasti aplinką: vaizduotę, atmintį, išmokimo procesus, mąstymą, suvokimą, kalbą. Psichosocialinė raida susideda iš vaiko bendravimo gebėjimų, emocijų, taip pat asmenybės vystymosi. Visos šios raidos sferos yra tarpusavyje susijusios ir priešmokykliniame amžiuje pokyčiai vyksta kiekvienoje iš jų. Sparčiai vystosi vaiko mąstymo gebėjimai, sudėtingėja emocijos, jis įgyja naujų bendravimo įgūdžių, formuojasi savęs vertinimas.
 
Viena svarbiausių tėvų užduočių šiuo laikotarpiu yra skatinti vaikų pažintinę ir socialinę raidą. Kadangi tėvai negali tiesiogiai reguliuoti, su kokiu patyrimu vaikas susidurs už namų ribų, jie turėtų susitelkti į aplinką namuose ir stengtis, kad ji vaikui būtų palanki.
 
Labai sudėtinga nurodyti kokį nors specifinį tėvų elgesį, tinkantį kiekvienam vaikui. Tačiau galima kalbėti apie bendrą požiūrį į vaiką, tam tikrą nuostatą, kuri būtų palanki jo raidai. Visuomenėje kartais paplinta neteisingi įsitikinimai apie vaikų auklėjimą. Pavyzdžiui, galima išgirsti klaidingų interpretacijų apie tai, kad viską lemia vien tik vaiko genai, apie intensyvaus vaiko laisvalaikio naudą ir pan. Tokie vyraujantys mitai dažnai atspindi tik vieną kokio nors reiškinio pusę ir todėl gali kliudyti sėkmingai skatinti vaiko raidą.
 
Straipsnyje analizuojamos aštuonios tėvų nuostatos vaikų atžvilgiu (pagal Williams, Sternberg, 2002). Aprašytos idėjos remiasi empirinių tyrimų duomenimis ir leidžia išsklaidyti kai kuriuos visuomenėje  įsitvirtinusius mitus ar neteisingas interpretacijas apie vaiko raidą. Be abejo, tokių nuostatų galėtų būti ir daugiau, tačiau kol kas apsiribokime tik keletu iš jų.
  • Pirmoji nuostata. Tėvams svarbu pastebėti įgimtus vaiko gabumus ir stengtis juos atskleisti.
  • Antroji nuostata. Svarbu, kad tėvai suteiktų vaikams galimybę susidurti su adekvačiais iššūkiais, t.y. nei leistų jiems nuobodžiauti, nei per daug juos apkrautų.
  • Trečioji nuostata. Tėvai turėtų perteikti vaikams suvokimą, kad labiausiai juos riboja pačių vaikų įsitikinimai apie tai, ką jie sugeba ir ko ne.
  • Ketvirtoji nuostata. Tėvai turėtų atsiminti, kad vaikams geriau žinoti, ko ir kaip paklausti, o ne pateikti visus atsakymus į klausimus.
  • Penktoji nuostata. Tėvai turėtų padėti vaikams atrasti, kas juos tikrai domina, atsimindami, kad tai gali būti ne tas pats, kas domina juos pačius, ir ne tas pats, kas jie norėtų, kad jų vaikams būtų įdomu.
  • Šeštoji nuostata. Tėvai turėtų išmokyti vaikus prisiimti atsakomybę už save – tiek už sėkmes, tiek už nesėkmes.
  • Septintoji nuostata. Tėvai turėtų išmokyti vaikus gebėjimo laukti ir per anksti nesitikėti apdovanojimų.
  • Aštuntoji nuostata. Reikėtų atsiminti, kad vaikams svarbu ne pinigai, kuriuos dėl jų išleidžia tėvai, o tėvų bendravimo su vaiku kokybė ir vaiko patirtis. 
Visų pirma tėvams svarbu atrasti natūralius vaiko pomėgius, gabumus ir juos skatinti. Būtų neteisinga manyti, kad iš vaiko galima „nulipdyti“ bet ką. Tėvai neturėtų nuspręsti už vaiką, kuo jam tapti, ir laukti savo lūkesčių išsipildymo. Labai svarbi užduotis tėvams – pastebėti ir atrasti vaiko įgimtus gabumus ir/ar talento požymius ir skatinti juos atskleisti. Tėvai gali suteikti galimybę vaikui patirti ir išbandyti įvairiausius užsiėmimus. Kai kurie vaiko talentai, gali ir nesutapti su tėvų gabumais.  
 
Klausimas, kiek tėvai iš tiesų gali nulemti savo vaikų raidą, yra iki šiol gyvai aptarinėjamas. Mokslinėje literatūroje vis iš naujo iškyla „prigimties/patirties“ diskusija, ypač pradėjus kalbėti apie auklėjimą. Apibendrinant šiuolaikinius tyrimus galima teigti, kad genai veikia intelektą ar emocijas, tačiau tai nereiškia, kad tėvai negali skatinti vaikų gebėjimų raidos. Tokio skatinimo poveikis gali būti labai žymus (Grigorenko, 2000; Grigorenko, Sternberg, 2001).
Svarbiausia, kad tėvai nesipriešintų genetiniam poveikiui, o skatintų natūralius vaiko polinkius, talentus, pomėgius. Realūs ir prasmingi pasiekimai greičiausiai pasiekiami tuomet, kai praktika remiasi genetiniu potencialu. Tėvų domėjimasis vaiku ir stebėjimas leidžia atrasti tas sritis, kurioms vaikas gabiausias, imliausias, ir jas skatinti.
 
Antra svarbi mintis būtų ta, kad tėvai turėtų vaikams suteikti galimybę patirti adekvačius iššūkius (užduotis), t.y. nei leisti jiems nuobodžiauti, nei apkrauti juos sudėtingomis užduotimis. Klaidinga nuostata būtų vaiką nuolat skatinti mokytis naujų ir sudėtingų dalykų, neatsižvelgiant į jo raidos lygį. Neturėtumėte manyti, kad vaikas išmoks visko, jei tik bus intensyviai mokomas. Sudėtingos užduotys, nesuteikiant tinkamos paramos, yra nelabai naudingos jo raidai. Pasikartojantys nusivylimai ir patiriamos nesėkmės netgi gali jam pakenkti.
 
Iš kitos pusės, perdėtas atsargumas ir pastangos išvengti vaiko nusivylimo teikiant jam per lengvas užduotis, taip pat nėra geriausias pasirinkimas. Norint optimaliai skatinti vaikų gebėjimus, svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Reikėtų duoti vaikui užduotis, kurios kartais būtų jam šiek tiek per sunkios, t.y. tokias, kurias vaikas kartais sugebėtų įvykdyti, o kartais – ne.
 
Psichologai, tyrinėjantys vaiko mąstymo ir logikos raidą, jau nuo seno siekė atrasti geriausius jos skatinimo būdus. Vienas iš tokių pavyzdžių – tai psichologo Levo Vygotskio (1978) samprata apie „artimiausios plėtros zoną“. Anot L. Vygotskio, artimiausios plėtros zona žymi skirtumą tarp to, ką vaikas geba atlikti savarankiškai, ir to, ką jis gali padaryti padedant labiau patyrusiam žmogui. Žodžiai „artimiausios plėtros“ nurodo, kad vaikui reikia tik truputėlio daugiau nei tai, ką jis tuo metu sugeba. Pagalba vaikui šiuo atveju – ne tiesioginis naujo elgesio mokymas, o veiksmai, paremti jau turimais vaiko gebėjimais. Vaikas turėtų pats siekti išmokti, ko jam trūksta, o suaugusiojo vaidmuo yra tik skatinti. Tokie vaiko ir suaugusiojo santykiai gali būti palyginti su pameistrio ir meistro santykiu. Pameistrys stebi ir, atlikdamas veiksmus kartu su įgudusiu meistru, tobulina savo įgūdžius.  
 
Tad optimaliausias vaiko raidai yra dalyvaujamasis mokymas, kurio metu suaugęs kartu su vaiku ką nors veikia ir aiškinasi. Vaikas, nuėjęs į planetariumą, kuriame suaugęs jam nieko nepasakoja (arba pateikia per daug sudėtingą informaciją), gaus mažiau naudos, nei tuomet, kai vaiko patyrimas bus aptariamas kartu su juo – šnekant jo kalba, derinantis prie to, ką jis jau žino.           
   
Trečioji tėvų nuostata vaikų atžvilgiu turėtų būti tokia: vaiką labiausiai riboja jo paties manymas, ką jis sugeba ir ko ne. Vaikams galima pakenkti sakant, kad jie neturi vienokių ar kitokių gebėjimų, ar motyvacijos baigti, ką pradėję. Geriau jiems perteikti mintį, kad jie gali įveikti visokius gyvenimo iššūkius. Svarbiau klausti, ne ar vaikai „gali“/„negali“, bet kiek jie nori stengtis, kad pasiektų, ko nori.
 
Rosenthal ir Jacobson (1968) atliko vieną žinomiausių tyrimų psichologijoje, kurio metu mokytojams pasakė vaikų intelekto testo rezultatus. Tyrėjai pedagogus įtikino, kad, remiantis testu, kai kuriems mokiniams mokykloje turėtų sektis, o kitų gebėjimai yra žemesni. Tiesa buvo ta, kad tiek gabieji, tiek prastieji mokiniai mokytojams buvo nurodyti visiškai atsitiktinai, ne pagal tikruosius testo rezultatus. Metų pabaigoje vaikai, kurie mokytojams buvo nurodyti kaip gabesni, buvo įvertinti geresniais pažymiais. Šis lūkesčių poveikis psichologijoje dar vadinamas Pigmaliono efektu. Nepaisant vėliau išryškėjusių kai kurių atlikto tyrimo trūkumų, padaryta išvada, kad vien lūkesčiai apie vaiką, o ne jo realūs gebėjimai, gali lemti jo pasiekimus. Vaikai, jei patys tuo tiki, geba labai daug (atsižvelgiant, žinoma, į realius amžiaus, fizinius apribojimus). O jei tėvai ar mokytojai manys, kad vaikas neturi tam tikrų gebėjimų, jis tikriausiai jų ir nepademonstruos, pildydamas suaugusiųjų lūkesčius.
 
Ketvirta mintisgeriau, kad  vaikai žinotų, ko ir kaip paklausti, o ne pateikti jiems visus atsakymus į klausimus. Vaikui vyresni žmonės gali įskiepyti neteisingą supratimą, kad tik suaugusieji klausinėja, o jis privalo teisingai atsakyti, kad visi suaugusieji žino atsakymus į klausimus. Geriau būtų skatinti vaiką manyti, kad svarbiausia ne faktai ir žinios, o gebėjimas juos panaudoti. Tėvai turėtų vaiką mokyti ne tik atsakyti į klausimus, bet ir juos formuluoti.
 
Vaikai iš prigimties yra „kodėlčiukai“. Jie klausinėja, nes turi prisitaikyti prie sudėtingos ir besikeičiančios aplinkos. Tačiau, ar jie vėliau klausinės, ir ypač – ar mokės gerai paklausti – priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos (Sternberg, 1994). Sugebėjimas klausti yra svarbi intelekto ypatybė, kurią reikėtų skatinti.
 
Tėvai į vaiko klausimus reaguoja įvairiai. Dažnai jie prašo netrukdyti, neklausinėti kvailų dalykų ir pan. Kai kada pateikia beverčius atsakymus, pavyzdžiui, „Olandai aukšti, nes daug valgo“. Geresnis būdas reaguoti į vaiko klausimus būtų jį patį skatinti ieškoti atsakymų: „Gali pats pabandyti išsiaiškinti“, „Paieškok knygoje“, „Gali paklausti mokytojos“, ar kelti hipotezes: „O kaip tu pats manai?“. Tokiu būdu nuo pasyvaus mokymosi pereinama prie kūrybiško ir aktyvaus, kuris yra daug palankesnis vaiko gebėjimų raidai. Žinoma, ne visuomet yra laiko aiškintis kartu su vaiku ir sudėtingi atsakymai ne visais atvejais mažyliams tinka pagal amžių, tačiau kuo dažniau vaiką skatiname klausinėti ir ieškoti, tuo geresni bus jo pažintiniai gebėjimai.
 
Penktoji nuostata padėkite vaikams atrasti, kas juos tikrai domina, atsimindami, kad tai gali būti ir ne tas pats, kas domina jus patį, ir ne tai, kas, jūs norėtumėte, kad jį domintų. Būtų labai neteisinga vaiką mokyti tokių dalykų, kurių jūs patys tikėjotės išmokti, ar tiesiog norite, kad vaikas juos mokėtų. Daug geriau mažyliui leisti veikti tai, ką jis iš tiesų mėgsta. Deja, atrasti vaiko domėjimosi sritis nėra lengva, kartais tai netgi labai sudėtinga užduotis. Tačiau patartina tuo užsiimti kuo anksčiau, kad vėliau (ir turbūt visą gyvenimą) vaikas nepatirtų nusivylimo ir nesiblaškytų, nesuprasdamas tikrųjų savo norų.
 
Kalbant apie ankstesnius laikus, vaikai neturėdavo teisės rinktis, ką jiems veikti. Modernioje visuomenėje galimybės kitokios – žmonės turi daug daugiau laisvės. Savojo kelio paieškos prasideda anksti ir tėvai gali jas skatinti. Svarbiausia tėvų užduotis – atrasti vaikui labiausiai tinkančią aplinką ir užsiėmimus. Ir tai nebūtinai turi būti prestižiškiausias ar privatus darželis (nors gali būti ir jis). Svarbu, kad tai būtų aplinka, kurioje vaikas gali jaustis savimi, kurioje gali vystytis kaip individas. Ir ši aplinka nebūtinai bus ta pati, kuri tiko kitam vaikui, ar patinka jums patiems.
 
Šeštas patarimas mokykite vaikus prisiimti atsakomybę už save – tiek už sėkmes, tiek už nesėkmes. Nereikėtų vaikų nuolat skatinti aplinkui ieškoti priešų ar kaltininkų (ar tai būtų draugai, liga, mokytoja ar pan.). Neteisinga būtų ir vaiką nuolat „stumti“, ką nors veikti. Daug geriau yra mokyti jį atsakomybės ir padėti atrasti vidinę motyvaciją, norus. Reikia išmokyti vaikus pačius imtis to, ko jie nori.
 
Vienas iš būdų mokyti vaikus atsakomybės – rodyti pavyzdį. Vaikai iš tėvų išmoksta daug daugiau nei tėvai kartais norėtų. Nesitikėkite, kad vaikas bus atsakingas, jei jūs pats nuolat ieškote savo problemų kaltininko – šefo, buvusio sutuoktinio, sistemos ar valstybės. Be abejones, supanti aplinka daro poveikį, tačiau tik jūsų rankose yra reali galimybė pagerinti gyvenimą ir parodyti pavyzdį vaikams.
 
Pateiksime blogą pavyzdį, kaip vaikas yra mokomas neprisiimti atsakomybės. Šešiametis Tomas paliko kieme kamuolį ir vėliau grįžęs jo ieškoti – neberado. Jis pradėjo verkti. Tėvas subarė: „Tai jau trečias kamuolys šią vasarą. Aš negaliu tau kasdien pirkti naujo kamuolio! Po ilgų aiškinimų ir pamokymų, kad reikia rūpintis savo daiktais, tėvas gavo Tomo pažadą ateityje tinkamai pasirūpinti nauju kamuoliu. Tėvas sako: „Gerai, aš tau nupirksiu kitą kamuolį, tačiau šią vasarą jis bus paskutinis“ (beveik tą patį jis sakė ir kai buvo pamestas antrasis kamuolys). Matydamas verkiantį sūnų, tėvas negalėjo susilaikyti ir nepasiūlyti nupirkti naujo kamuolio. Galima numanyti, kad šioje šeimoje ir vėliau kils sunkumų. Taip elgdamasis tėvas neleidžia vaikui prisiimti atsakomybės už savo daiktus. Tėvas galėtų vaiką užjausti dėl pamesto kamuolio, tačiau neprivalo jam pirkti naujo. Tarkime, galima vaikui pasiūlyti pačiam taupyti pinigus naujam žaislui. Tiesa, kad priešmokyklinukas yra dar mažas, tačiau nederėtų leisti, kad jis savo atsakomybę „užkrautų“ kitiems ar užsiimtų manipuliacijomis (pavyzdžiui, verktų), siekdamas savų tikslų. Jei vaikui nuolat atleidžiama už netinkamą elgesį, jis vėliau nemokės elgtis atsakingai.  
 
Kalbant apie atsakomybę, tėvai kartais gali nuslopinti jos jausmą, per dažnai spręsdami už vaiką, ar nuolat stengdamiesi jį skatinti ką nors veikti. Nereikėtų organizuoti viso vaiko laisvalaikio ir nuolat jo „stumti“. Ateis diena, kai vaikui sueis 20 ar 30 metų – turbūt nenorėsite, kad jis ir tuomet būtų nesavarankiškas.
 
Prisiimti atsakomybę tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas ir savaime suprantamas dalykas. Tačiau paversti tai realiais veiksmais yra sudėtinga. Visuomet egzistuoja skirtumas tarp to, ką galime padaryti, ir to, ką realiai darome. Skatinant vaikų gebėjimus svarbu ne tik tai, ką jie galėtų padaryti, bet tai, ką jie iš tiesų daro. Jau nuo ankstyvų metų vaikus reikia mokyti realių veiksmų, kuriais jie įrodytų savo atsakomybę.
 
Septinta užduotis tėvams – išmokyti vaikus gebėjimo laukti ar per anksti nesitikėti apdovanojimų. Tyrimai leidžia konstatuoti, kad vaikai, kurie sugeba palaukti apdovanojimų yra sėkmingesni daugelyje gyvenimo sričių, taip pat ir mokantis (Mischel, Shoda, Rodriguez, 1989). Neteisinga būtų vaikus iš karto apdovanoti arba mokyti juos tikėtis greitos sėkmės. Vaikai neturėtų manyti, kad iškart gaus viską, ko panorėję.
 
Tėvai turėtų išaiškinti vaikams, kad reikšmingi dalykai paprastai pasiekiami tik po tam tikro laiko. Galima vaikams pateikti pavyzdžių iš savo gyvenimo ir paaiškinti, kaip tai veikia. Sunkus darbas dažnai neatneša palengvėjimo tuojau pat. Gimnastais, šokėjais, matematikais, sėkmingais verslininkais (ar kuo vaikas benorėtų būti) netampama per vieną dieną. Norint to pasiekti, reikia daug dirbti ir ilgai laukti. Jei vaikas gauna atlygį tuojau pat, jūs nemokote jo gyventi realiame pasaulyje, kuriame taip atsitinka labai retai. Mokant gebėjimo laukti, svarbu derintis prie vaiko raidos lygio. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau gali būti „nutolęs“ apdovanojimas. 
 
Aštuntoji idėja yra ta, kad vaikams svarbu ne jiems skiriami tėvų pinigai, o tėvų bendravimo su vaiku kokybė ir vaiko patyrimų pobūdis. Neskatintinas būtų tėvų rūpestis vien tik vaikų finansiniu aprūpinimu: nuolatinis pinigų leidimas geresniems žaislams, stovykloms, specialioms mokykloms, kelionėms, sportui, kompiuteriams ir pan. Tėvams vertėtų labiau rūpintis bendravimo su vaiku kokybe – apsvarstyti, kaip jie leidžia laiką kartu, ką vaikas patiria būdamas su tėvais ir tuomet, kai jų nėra šalia. Materialinė gerovė savaime neskatina vaikų pažintinės raidos.
 
Be abejonės, geros materialinės sąlygos ir vaikų pažintiniai gebėjimai yra susiję. Tačiau ši sąsaja sudėtinga. Ir gyvendami kukliau bei turėdami bet kokias pajamas tėvai gali su vaiku bendrauti taip, kad skatintų jo raidą. Daug žinomų žmonių kilę iš skurdžios aplinkos. Svarbi yra vaiko patirtis ir tai, ką jis su ja daro, o ne daiktai, kuriuos jis turi.
 
Apibendrinant aptartas nuostatas, tėvų vaidmenį galėtume prilyginti trenerio rolei. Treneriai stebi ir padeda, tačiau nieko patys neatlieka už sportininką. Tėvai taip pat turėtų žiūrėti iš šalies ir patarti, tačiau patys nedaryti už vaiką to, kuo jis turi pasirūpinti pats. Deja, kai kurie tėvai tiki, kad vaikams padeda už juos atlikdami namų darbus ar kitaip perimdami jų atsakomybes. Tikėtina, kad taip tėvai išpildo savo pačių norus, tačiau vaikui tai naudos neduoda. Juk treneris už savo žaidėjus nežaidžia...
Šaltiniai:
  1. Williams, W.M., Sternberg, R.J. (2002). How parents can maximize children’s cognitive abilities // Handbook of Parenting, vol. 5, Practical Issues in Parenting (ed. Bornstein, M.H. ). Mahwah, NJ, London: Lawrence Erlbaum Associates, Publishers, 169–194.
  2. Giedraitytė, M., Bieliauskaitė, R. (2006). Psichologinis atsparumas vaikystėje: sampratos problematika. Psichologija 34, 7–19.
  3. Feldman, D.H. (2003). Cognitive development in childhood // Lerner Developmental Psychology, vol. 6 (vol. eds. Lerner, R.M., Easterbrooks, M.A., Mistry, J.). New Jersey: John Wiley & Sons, 195–210.
  4. Žukauskienė, R. (2007). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.
  5. Dreikurs, R., Soltz, V. (2004). Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams. Vilnius: Vaga.
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.