Emokykla.lt

Vaikų kalbos garsažodžiai: naudinga ar žalinga?

2017-11-27
Susijusios temos: Vaiko kalba
Vaikų kalbos garsažodžiai: naudinga ar žalinga?
Dr. Ingrida BALČIŪNIENĖ
Vytauto Didžiojo universitetas
Atkreipkite dėmesį, ar vaiko vartojami garsažodžiai pamažu užleidžia vietą daiktavardžiams ir veiksmažodžiams. Jei 2–3 m. vaikas garsažodžius (pavyzdžiui, opapa, bum, niam-niam) nuolatos vartoja vietoje atitinkamų žodžių, vertėtų pasikonsultuoti su kalbos raidos specialistu.
Įvairūs mažų vaikų kalbos tyrimai rodo, kad vieni iš pirmųjų vaiko žodžių yra garsažodžiai. Eksperimentiniai vaikų iki 1,5 m. kalbos tyrimai atskleidžia, kad šiuo laikotarpiu vaikų ir vaikams skirtoje kalboje garsažodžiai sudaro itin didelę visų žodžių dalį (Balčiūnienė, Kamandulytė-Merfeldienė in press). Pavyzdžiui, vieno didelės apimties tyrimo (jame dalyvavo net 970 vaikų, kurių amžius siekė iki 1,4 metų) metu nustatyta, kad ankstyvosios kalbos raidos etape garsažodžiai sudaro beveik trečdalį visų vaikų vartojamų žodžių (Tarfid 2008).
 
Kokius garsažodžius vaikai vartoja?
 
Vaikų vartojami garsažodžiai, kaip ir visas ankstyvasis vaikų kalbos žodynas, susiję su aplinka, kurią vaikai pažįsta ir su kuria yra pažindinami. Netgi labai skirtingose kalbose vyrauja panašios reikšmės garsažodžiai, kuriais mėgdžiojami ar įvardijami gyvūnai (au-au, miau), transporto priemonės (čiuku-čiuku, dy-dy), valgymas (niam-niam, am-am), miegojimas (liūlia), ėjimas (tiapu-tiapu), maudymasis (pušku-pušku, tišku-tišku), šokinėjimas (opa, opapa, apapa), kritimas (bum, pum) ir t. t. Tačiau vaikų kalboje pasitaiko ir retesnių, netgi unikalių, pačių vaikų sukurtų garsažodžių. Vaikų gebėjimas kurti garsažodžius rodo jų pastabumą, gebėjimą susieti garsinės išraiškos priemones su girdimu garsu ar matomu ar jaučiamu vaizdu, taip pat atskleidžia vaikų kūrybiškumą ir kalbinės raidos produktyvumą.
 
Kas lemia garsažodžių dažnumą vaikų kalboje?
 
Natūralu, kad vaikai lengvai įsimena žodžius, dažnai vartojamus tėvų kalboje. Nuo pat pirmųjų dienų tėvai bendrauja su vaiku pasitelkdami mažybinius maloninius žodžius (deminutyvus), garsažodžius, jaustukus, ištiktukus. Manoma, kad garsažodžiai palengvina tėvų ir vaiko bendravimą: šiais specifinės supaprastintos artikuliacijos žodžiais atkreipiamas mažo, dar nekalbančio vaiko dėmesys, o vėliau – vaikui pradėjus tarti pirmuosius žodžius – garsažodžiais jis įtraukiamas į bendravimą.
 
Garsažodžių dažnumą lemia ir kalbinės priežastys. Dauguma garsažodžių pasižymi paprasta artikuliacija ir nesudėtinga struktūra, pavyzdžiui, garsažodį au-au vaikui daug lengviau ištarti nei daiktavardį šuo, o garsažodį opa-opa pasakyti paprasčiau nei paprašyti ką nors pakelti. Be to, garsažodžiai yra ikoniški, t. y. garso panašumu susiję su tam tikra realija – daiktu ar veiksmu, todėl vaikams nėra sunku juos įsiminti. Nereikia pamiršti, kad garsažodžiai yra žaismingi, patrauklūs savo skambesiu, todėl vaikai mėgsta juos kartoti. Nors garsažodžių reduplikacija (čiuku-čiuku, tiapu-tiapu, dy-dy) yra įprastas procesas, vaikų kalboje jų kartojimas yra itin dažnas. Dar viena svarbi garsažodžių ypatybė – galimybė jais keisti ne tik vieną žodį, bet ir kelias susijusias sąvokas. Pavyzdžiui, vaikas plečia garsažodžio bum reikšmę ne tik keisdamas juo veiksmažodį nukristi, bet ir vadindamas šiuo garsažodžiu balioną, kamuolį. Toks reikšmės plėtimo procesas palengvina bendravimą vaikui, dar neturinčiam pakankamos kalbinės kompetencijos.  
 
Kada garsažodžiai traukiasi iš vaiko kalbos?
 
Atlikti tyrimai rodo, kad garsažodžių mažėjimas vaiko kalboje yra nuoseklus procesas. Vaikui tik pradėjus kalbėti, garsažodžiai sudaro itin didelę dalį vartojamų žodžių, tačiau jau po dviejų–trijų mėnesių garsažodžių šiek tiek pamažėja, juos keičia naujai įsisavinti daiktų ir veiksmų pavadinimai. Atliekant nuoseklius kalbinės raidos tyrimus (Balčiūnienė, Kamandulytė-Merfeldienė in press), matyti, kad garsažodžių mažėja kiekvieną mėnesį, kol maždaug įpusėjus trečiuosius metus (arba šiek tiek vėliau) jų vartosenos dažnumas nusistovi. Šiuo laikotarpiu pakinta ir garsažodžių funkcija: jais jau retai keičiami daiktavardžiai ar veiksmažodžiai, dažniau jie, panašiai kaip ir suaugusiųjų kalboje, atlieka emocinę-ekspresinę (įspūdžio sukėlimo) funkciją ir yra vartojami šalia daiktavardžio. Pavyzdžiui, 1,5 metų vaikas sako Mašina dy-dy!, o 2,6 metų – „Važiuoja mašina dy-dy-dy!“. Manoma, kad bendravimas garsažodžiais palengvina dialogą tarp suaugusiojo ir vaiko tuo metu, kol dar vaikas neturi pakankamos kalbinės kompetencijos, o jo suvokimo ir produkcijos galimybės yra ribotos, tačiau garsažodžių sumažėja, kai vaikas išvysto kalbinius gebėjimus (Kauschke, Klann-Delius 2007).
 
Ką garsažodžių vartojimas sako apie vaiko kalbos raidą?
 
Kaip minėta, vaikui vis geriau įsisavinant kalbą, garsažodžių mažėja, o 2,5‒3 m. vaiko kalboje garsažodžiai sudaro nedidelę vartojamų žodžių dalį. Tačiau Vytauto Didžiojo universitete atliktas garsažodžių vartojimo vaikų kalboje tyrimas atskleidė, kad ši tendencija būdinga tik tipinei kalbinei raidai. Vykdant projektą „Netipiškos kalbos raidos specifika: dvynių kalbos atvejis“ (finansuotą Lietuvos mokslo tarybos pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą, projekto reg. nr. LIP-020/2016), įvairiais aspektais buvo tirta dvynių kalba. Ji įvairių tyrinėtojų pagrįstai laikoma netipine dėl vėlyvos raidos ir įvairių kalbos įsisavinimo sunkumų.
 
Taigi, lyginant ankstyvąją dvynių (t.y. netipinę) kalbą su ankstyvąja tipine 4 vaikų kalba, garsažodžių mažėjimo tendencijos nepastebėta tik dvynių kalboje (tirtas laikotarpis nuo 2,5 iki 3,5 metų). Paaiškėjo, kad dvynių kalboje garsažodžiai vartojami gana tolygiai visą tiriamąjį laikotarpį. Tokią dvynių kalbos ypatybę galima sieti su specifine – emocinga ir ekspresyvia – bendravimo situacija, nes kalbasi bendraamžiai maži vaikai, o ne vaikas su suaugusiuoju ar vyresniu / jaunesniu broliu ar sese. Kita vertus, tas pats dvynių kalbos tyrimas rodo, kad dažnas (nemažėjantis) garsažodžių vartojimas gali būti susijęs ir su vėluojančia kalbine raida.
 
Nustatyta, kad tipinės kalbinės raidos atvejais, nuosekliai mažėjant garsažodžių procentinei daliai, didėjo vaikų vartojamo žodyno įvairovė, vystėsi ir sudėtingėjo gramatinės konstrukcijos. Dvynių kalboje – priešingai – nuoseklaus garsažodžių mažėjimo neužfiksuota, o žodyno įvairovės gausėjimas nebuvo toks spartus kaip tipinės kalbinės raidos atvejais. Be to, ir gramatikos klaidų čia rasta daug daugiau ir daug ilgesnį laikotarpį nei tipinės kalbinės raidos vaikų kalboje. Taigi kad garsažodžių vartojimas yra natūralus procesas, tačiau vis geriau įsisavinant kalbą garsažodžių vartojimas retėja. Užsitęsęs gausaus garsažodžių vartojimo laikotarpis gali būti susijęs su kalbos vėlavimu (kaip dvynių kalbos atveju), lėtu gramatikos ir / ar leksikos įsisavinimu.
 
Ką galima patarti tėvams?
  • Atkreipkite dėmesį, ar vaiko vartojami garsažodžiai pamažu užleidžia vietą daiktavardžiams ir veiksmažodžiams. Jei 2–3 m. vaikas garsažodžius (pavyzdžiui, opapa, bum, niam-niam) nuolatos vartoja vietoje atitinkamų žodžių, vertėtų pasikonsultuoti su kalbos raidos specialistu.
  • Bet kokio amžiaus vaiko tėvai gali patys plėsti vaiko žodyną. Nereikia bijoti garsažodžių, tačiau reikėtų juos vartoti kartu su juos atitinkamais žodžiai, pavyzdžiui, Miau miau, graži katytė! Opapa, pakelsiu tave! (beje, tėvai dažnai tai daro nesąmoningai).
  • Jokiu būdu nereikia vengti garsažodžių ar stengtis kuo greičiau išguiti juos iš savo ar vaiko kalbos: garsažodžių vartojimas ir tėvų, ir vaiko kalboje yra natūralus procesas, padedantis vaikui išmokti kalbą, suvokti, kad žodis yra skirtas pavadinti tam tikrą dalyką (daiktą, veiksmą).
  • Taip pat nepamirškite, kad kiekvieno vaiko kalbinė raida yra individuali, o jos sutrikimus galima nustatyti tik visapusiškai įvertinus vaiko kalbą.
Šaltiniai:
Balčiūnienė I., Kamandulytė-Merfeldienė L. 2017. Garsažodžių dažnumas, funkcijos ir reikšmės ankstyvojoje vaikystėje. In press.
Kauschke C., Klann-Delius G. 2007. Characteristics of maternal input in relation to vocabulary development in children learning German. In I. Gülzow & N. Gagarina (eds.) Frequency Effects in Language Acquisition: Defining the Limits of Frequency as an Explanatory Concept (pp. 181‒204). Berlin, Germany: Walter de Gruyter GmbH.
Laing C. E. 2014. A phonological analysis of onomatopoeia in early word production. First Language 34, 387‒405.
Laing C. E., Vihman M., Keren-Portnoy T. 2017 How salient are onomatopoeia in the early input? A prosodic analysis of infant-directed speech. Journal of Child Language 44 (5), 1117‒1139.
Menn L., Vihman M. M. (2011). Features in child phonology: inherent, emergent, or artefacts of analysis? In N. Clements & R. Ridouane (eds.), Where fo Phonological Features Come from? The nature and sources of phonological primitives(pp. 261–301). Amsterdam: John Benjamins.
Tardif T., Fletcher P., Liang W., Zhang Z., Kaciroti N., Marchman V. A. 2008. Baby’s first 10 words. Developmental Psychology 44(4), 929‒938.