Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

Psichologė Renata Garckija: „Tėvai turėtų ugdyti vaikus kritiškai vertinti žiniasklaidą"

2015-10-07
Susijusios temos: Šeima Vaiko sveikata
Agne Patackaitė
agnepatackaite@gmail.com
Vaikas neturėtų jausti kaltės dėl to, kad žiūri tam tikrus filmukus, nepatinkančius tėvams, nes tėvai turėtų pasistengti padaryti taip, kad jiems nepatinkanti informacija vaikams būtų neprieinama.
Kad žiniasklaida daro vienokį ar kitokį poveikį ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, neabejojama. Renatos Garckijos, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto lektorės, teigimu, siekiant, kad žiniasklaidos daroma įtaka būtų mažesnė, reikia kartu su vaiku aptarti, kas buvo pamatyta. Psichologė pabrėžia, jog „vaikas neturėtų jausti kaltės todėl, kad žiūri tam tikrus filmukus, nepatinkančius tėvams, nes tėvai turėtų pasistengti padaryti taip, kad jiems nepatinkanti informacija vaikams būtų neprieinama.“
 
Ar žiniasklaida daro poveikį vaikams?
 
Renata Garckija: „Žinoma, žiniasklaida daro poveikį vaikams. Pirmiausia todėl, kad ji yra visur – tai televizija, radijas, žurnalai ir kt. Viena iš žiniasklaidos funkcijų yra linksminti, tad tėvai ir patys perka vaikams, pavyzdžiui, žurnalus, kad juos užimtų.“
 
Ar žiniasklaida daro neigiamą poveikį vaikams?
 
Renata Garckija: „Taip sakyti ne visai korektiška. Žiniasklaidos poveikis gali būti įvairus. Tai, ką vaikai pamato žiniasklaidoje, vėliau gali atkartoti ir modeliuoti gyvenime. Smurtas, rodomas filmuose ir animaciniuose filmukuose, muzikiniai kanalai, kuriuose gausu netinkamos leksikos, daro įtaką vaikams – jie atkartoja tai, ką mato. Kai kuriems vaikams tokios  laidos sukelia nerimą, gali atsirasti baimių.
 
Tačiau tyrimais nustatyta, kad kai kurie vaikai – priešingai, pasimoko iš pateikiamų pavyzdžių, kaip nereikia daryti. Jie ne per tiesioginę savo patirtį, o iš žiniasklaidos išmoksta, kad tam tikri dalykai, elgesys nėra tinkami. Kaip vaikas sureaguos į atitinkamą žiniasklaidos turinį, priklauso nuo jo aplinkos: kaip su juo bendraujama, ar aptariama, kas buvo matyta, ir pan.
 
Sakyti vienareikšmiškai, kad žiniasklaida yra blogis, negalima. Tai – informacijos šaltinis, o kaip vaikas tą informaciją supras, lemia daugelis veiksnių. Jeigu 7 metų vaikas žiūri televizijos laidą, skirtą vaikams nuo 12 metų, tai nėra gerai. Problema ta, kad vaikai turi galimybę stebėti tą žiniasklaidos turinį, kurio neturėtų.“
 
O jeigu vaikas nežiūri televizijos, bet būna šalia tėvų viename kambaryje, kuriame jie žiūri televizorių. Ar žiniasklaida daro jam įtaką?
 
Renata Garckija: „Be abejonės, juk dažnai būna, kad, tėvams kalbantis tarpusavyje, vaikas tarsi ir nesiklauso, bet vėliau viską pakartoja, kalbėdamas tais pačiais žodžiais. Vaikas gali užsiimti savo reikalais, bet kartu dėmesį skirs tam, kas vyksta aplink.“
 
Kaip kasdieninėse situacijose gali atsiskleisti teigiamas ir neigiamas žiniasklaidos poveikis?
 
Renata Garckija: „Kaip ir minėjau, vaikai atkartoja elgesį, matytą televizijos filmukuose ar laidose. Taigi, viena vertus, jie gali pasimokyti tinkamo ar saugaus elgesio, pavyzdžiui, kur nereikia eiti vakarais vieniems ir kt. Kita vertus, poveikis gali būti ir ne visai pozityvus, nes atkartojamas toks elgesys, koks dažnai matomas, ir manoma, kad jis įdomus ir geras, arba kitas atvejis – kai stebimas elgesys, sukeliantis teigiamas emocijas.
 
Tarkime, pažiūrėjus filmą, kuriame buvo smurtaujama, tačiau apskritai filmas patiko. Jeigu filmas buvo įdomus, vaikas ne tik žaisdamas, bet ir kasdieniame gyvenime gali panaudoti tam tikrus elementus, matytus filme. Pamatęs, kad tam tikrą ginčą veikėjai išsprendė smurtaudami arba jeigu vienas veikėjas kažką neigiama pasakė kitam, o tas atsakė smurtu ir dar buvo apdovanotas už tai, kad apsigynė, ikimokyklinio amžiaus vaikai nesusimąstys, kad veikėjų elgesys  buvo netinkamas. Jeigu šeimoje nėra skiriama daug dėmesio tarpusavio santykiams, tai vaikas tiesiog pakartos, ką matė. Taip vaikas išmoksta, kad, sprendžiant konfliktus, galima laimėti jėga.
 
Kad žiniasklaidos daroma neigiama įtaka būtų mažesnė, tėvai turėtų kontroliuoti, kiek ir ką vaikas žiūri, paskui kartu aptarti tai, kas buvo pamatyta, paklausti vaiko, ką jis suprato, kokių klausimų jam kilo.“
 
O kaip paaiškinti, jeigu vaiką pasiekė tam tikras žalingas (pavyzdžiui, smurto apraiškos) žiniasklaidos turinys?
 
Renata Garckija: „Nuo vaiko amžiaus priklauso, ką ir kaip jie supranta, todėl reikėtų pradėti nuo paprasto klausimo: „Ką čia pamatei? Kaip tau atrodo, kas čia atsitiko?“ Jeigu suaugusieji pradės aiškinti, remdamiesi savo patirtimi ir savo supratimu, tai nebus veiksminga, tad būtina išklausyti vaiką, ką jis konkrečiai pamatė ir kaip suprato. Jeigu vaikas idealizuoja galios poziciją, reikia pradėti bandyti kartu aiškintis, nes vaikai iki tam tikro amžiaus negeba susitapatinti su kitu, t. y. kas nėra jie patys. Reikėtų atskleisti kitą perspektyvą, paklausti, kaip jaučiasi ne tik tas, kuris nugalėjo, bet ir tas, kuris pralaimėjo, buvo įžeistas ir pan., kartu paanalizuoti, kaip konfliktą būtų buvę galima spręsti kitaip. Paaiškinti, kokiais atvejais jėga yra neišvengiama, tačiau pabrėžti, kad tai nėra pagrindinė išeitis.
 
Vaikas neturėtų jausti kaltės dėl to, kad žiūri tam tikrus filmukus, nepatinkančius tėvams, nes tėvai turėtų pasistengti padaryti taip, kad jiems nepatinkanti informacija vaikams būtų neprieinama. Vaikui pasakius: „Tu nežiūrėk to ir ano“, jis vis tiek gali atrasti būdą, kaip pažiūrėti draudžiamus dalykus. Jeigu tai vienkartinis atvejis, kai mėgstamose vaiko laidose pasitaikė kas nors netinkama, tėvai tiesiog turėtų atkreipti į tai dėmesį ir pasikalbėti su vaiku.“
 
Kaip Jūs vertinate įvairaus pobūdžio stereotipizavimą, kai žiniasklaidoje, skirtoje vaikams, auditorija yra suskirstoma pagal lytį, joms priskiriant atitinkamus žaidimus, spalvas ir kt.?
 
Renata Garckija: „Įvairaus pobūdžio stereotipizavimas mūsų kultūroje yra ypač įsisenėjęs. Spalvų priskyrimas, pavyzdžiui, mergaitėms – rožinė, o berniukams – mėlyna spalva, nėra blogiausias dalykas, nors, žinoma, kuo vaikai mažesni, tuo viskas prasideda nuo mažesnių smulkmenų. Tačiau daug blogiau, kai vaikai yra auklėjami remiantis tam tikru stereotipu, pavyzdžiui, kad berniukai negali verkti, o mergaitės neturėtų greitai bėgioti, garsiai juoktis ir pan. Arba remtis klaidinga nuostata, kad mergaitės turi nusileisti, o berniukams turi būti daugiau leidžiama, taip pat leidžiama būti aktyvesniems, krėsti daugiau išdaigų ir t. t. Galiausiai suaugus darbai yra suskirstomi pagal lytį į „moteriškus“ ir „vyriškus“.
 
Jeigu informacija nuolat pateikiama ribotai ir dėsninga, tarkime, žurnale informacija pateikiama kryptingai, pavyzdžiui, apie figūrą: kaip reikia atrodyti, ką galima valgyti, o ko – ne, koks yra geras užsiėmimas, o koks – ne, tai galima susidaryti labai ribotą įvaizdį apie pasaulį apskritai. Žinoma, yra žmonių, kurie norės daryti priešingai, negu yra teigiama. Tačiau yra įrodyta, kad nuolatinis kūno objektyvizavimas, tobulinimas ne dėl sveikatos, o tam, kad atitiktų tam tikrus stereotipus, akcentavimas skatina dėmesį sutelkti į nereikšmingus dalykus. Sveika mityba ir sportas yra svarbu ne dėl to, kad būtų galima nešioti tam tikro dydžio drabužius, o kad žmogus būtų sveikas.“
 
Ar gali tam tikri įvaizdžiai, pateikiami žiniasklaidoje, tapti atspirties tašku, vertinant, pavyzdžiui, kitus vaikus?
 
Renata Garckija: „Ikimokyklinio amžiaus vaikų atmintis yra kitokia negu suaugusiųjų, jie atsimena mažiau informacijos, todėl tvirta nuomonė susiformuoja ne taip greitai. Aišku, jeigu tėvai nuolat pabrėš, kad būtinai reikia taip atrodyti, tą sakyti ir t. t., tada galima teigti, kad ilgainiui kartu su žiniasklaidos daromu poveikiu vaikai gali perimti tam tikras nuostatas ir elgesio modelius. Jeigu vaikas nebus skatinamas kritiškai vertinti žiniasklaidą, jos suformuluotos neigiamos nuostatos gali tapti orientyru vėlesniais amžiaus tarpsniais“.
 
Kaip vertinate reklamą žiniasklaidoje, skirtoje vaikams?
 
Renata Garckija: „Žinoma, vaikiškiems žurnalams, kaip ir visiems kitiems, reklama yra būtina išgyvenimui, tačiau, jeigu teigiama, kad žurnalas skirtas vaikams, tai jame neturėtų būti reklamuojamos vaikams žalingos prekės ir paslaugos.“
 
Ką daryti, kad reklama vaikams darytų mažesnę įtaką?
 
Renata Garckija: „Pasitaiko, kad vaikas, paklaustas, kokias dovanas gavo per gimtadienį, išvardija visus populiariausius žaidimus, reklamuojamus per televiziją. Rasti balansą tėvams, žinoma, sunku, nes jie  labai daug dirba, bet šeimose, kuriose pavyksta suderinti ir darbą, ir skirti pakankamai dėmesio vaikams, labiau vertinami įspūdžiai ir patirtis, t. y. ką naujo pamatė, ką kartu nuveikė, ką sužinojo, o vaikai mažiau svajoja apie naujus populiarius žaislus ir pan.“
 
 Susiję straipsniai:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.