Emokykla.lt

Pasirengimas brandžiai tėvystei prasideda dar vaikystėje

2015-10-11
Susijusios temos: Pedagogika Psichologija Šeima
Pasirengimas brandžiai tėvystei prasideda dar vaikystėje
Dr. Sigita BURVYTĖ
Vaikystės patirtis lemia būsimus santykius šeimoje
 
Pasirengimas tėvystei ir motinystei prasideda dar vaikystėje, stebint savo tėvų bei visų šeimos narių tarpusavio santykius.. Vaikystėje išgyventos patirtys tėvų šeimoje turi lemiamos įtakos rengiantis šeiminiams santykiams ir vaikų ugdymui.
 
Jeigu dominuoja geri prisiminimai ir gerosios patirtys, tai stengiamės analogiškai elgtis ir su savo vaikais savo šeimoje. Jeigu vyrauja skausmingi vaikystės prisiminimai, gali būti, kad patys to net nesuvokdami, t. y. nesąmoningai, taip pat auklėsime ir savo vaikus, nes kitaip nemokame.
 
Dažnai, turėdami skausmingus vaikystės prisiminimus, auklėdami savo vaikus stengiamės elgtis kardinaliai priešingai nei su mumis elgėsi mūsų tėvai, ir griebiamės kitokių kraštutinių vaikų auklėjimo priemonių, kurių poveikis gali būti žalingas atžalai. Anot vienos mamytės: „aš niekada neleisiu savo vaikui verkti, darysiu viską, kad tik jis neverktų, per gyvenimą jis dar prisikentės, aš nesielgsiu taip, kaip mano tėvai elgėsi su manimi“.
 
Tačiau viskas, kas per daug – nėra gerai. Jeigu turime ir nešiojamės emociškai slogius vaikystės išgyvenimus, skausmingas patirtis, turime stengtis padėti sau nuo to „išgyti“, save pažinti. Tai leistų kurti bendradarbiavimu grįstus santykius su sutuoktine(-iu) ir savo vaikais bei sudarytų galimybę įgyti reikalingus vaikų auklėjimo gebėjimus.
 
Jeigu patiems nepavyksta, vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus. Nuo turimos vaikystės patirties priklauso, ar jums reikalinga pagalba, ir kokia ji turėtų būti. Pagalba gali būti teikiama tiek individualių psichologinių  pedagoginių konsultacijų metu, tiek dirbant su tėvų grupėmis.
 
Darnių santykių kūrimas nėra lengvas uždavinys
 
Norėdami būti gerais tėvais, turime sugebėti kurti darnius tarpusavio santykius, , o tai nėra lengvas uždavinys. Harmoningi tarpusavio santykiai nereiškia, kad mes turime išvengti konfliktų. Konfliktai yra natūrali šeiminių santykių dalis, nes susitinka du žmonės, kurie augo skirtingose šeimose, kuriose daug dalykų buvo sprendžiama ir vertinama skirtingai.
 
Privalu išmokti greitai spręsti konfliktines situacijas ar mažinti konfliktų atsiradimo priežastis. Tam reikia vienam kitą pažinti ir santykiuose įžvelgti tuos dalykus, kurie džiugina, ir apie tai vienas kitam kalbėti. Šią nuostatą būtina išmokti puoselėti ir visą gyvenimą praktikuoti.
 
Nėščiosios emocinė būsena svarbi būsimo kūdikio raidai
 
Manoma, kad moterų, nėštumo metu patirto streso dažna priežastis yra nusivylimas, nesutarimai su sutuoktiniu ir dėl to kylantis nerimas. Tyrimais atskleista, kad skiriasi ir vaikų protinių gebėjimų raida: vaikų, kurių motinos nėštumo metu patyrė stresą, protinis vystymasis buvo lėtesnis, negu tų vaikų, kurių motinos streso išvengė.
 
Galima daryti išvadą, kad geri nėščiosios santykiai su vaiko tėvu yra svarbūs ne tik pačios nėščiosios teigiamai emocinei savijautai, bet ir gimusio vaiko raidai. Taigi, svarbu suprasti savo ir sutuoktinio lūkesčius, siekiant kiekvienam tinkamai atlikti savo vaidmenis šeimoje.
 
Tėvystei reikia ruoštis sąmoningai ir nuosekliai
 
Dar prieš tampant tėvais, reikia įgyti žinių apie kūdikio laukimo metu vykstančius fizinius pokyčius nėščiosios organizme, socialinius ir psichologinius būsimų mamos ir tėčio pokyčius vaiko laukimo ir jam gimus laikotarpiais. Reikia žinoti ir gebėti atpažinti svarbiausius tik gimusio kūdikio poreikius, kad galėtumėte tinkamai juos atliepti.
 
Būsimiems tėvams svarbi psichologinė branda, kuri susideda iš šių komponentų:
  • savęs pažinimas,
  • gebėjimas greitai įveikti krizinę situaciją,
  • emocinė pusiausvyra,
  • adekvatus situacijos vertinimas,
  • išeičių iš keblios situacijos radimas,
  • gebėjimas mokytis iš patirtų nesėkmių.
Augindami vaikus, tėvai neretai susiduria su krizinėmis situacijomis, kurios kyla dėl pasikeitusių vaidmenų šeimoje, socialinių pokyčių, vaiko ligos ar jų pačių sveikatos sutrikimo. Tokių šeiminių krizių įveikimas tiesiogiai susijęs su asmens branda. Tėvystei reikia ruoštis sąmoningai ir nuosekliai, ugdant save ir siekiant kuo geriau save pažinti, mokantis sau padėti krizinėse situacijose ar priimant pokyčius ir t. t.
 
Rengiantis tėvystei svarbu išmokti valdyti savo emocijas.Nebrandūs tėvai sudėtingomis vaiko auginimo aplinkybėmis neretai sutrinka ir savo neigiamas emocijas nukreipia į vaiką, pavyzdžiui, kai tėvai negali nuraminti nuolat verkiančio kūdikio, neleistinai ima jį purtyti, šitaip sukeldami jam galvos smegenų traumą, arba supykę ant vaiko jam taiko fizinę bausmę.
 
Labai svarbu iš anksto rinkti informaciją, domėtis dar negimusio vaiko raida, susimąstyti apie būtiniausius savo atžalos poreikius. Tėvai dažniausiai kreipiasi pagalbos vaikų ugdymo klausimais, kai pamato akivaizdžias vaikų elgesio problemas, kurių koregavimui prireikia kur kas daugiau pastangų, dažnai – net ne vieno žmogaus. Tada ir tampa akivaizdu, kaip svarbu tinkamai ugdyti vaiką nuo pat gimimo.
 
Reikšmingas yra ir atsakingas požiūris į vaiko auginimą ir auklėjimą. Juk paprastai visas vaiko charakterio ir elgesio savybes „nurašome“ genams, norėdami nusimesti nuo savęs atsakomybę ir teigti, kad viskas nulemta genų ir nuo manęs niekas nepriklauso. O iš tikrųjų priklauso, ir labai daug.  Kokie mes esame, lemia prigimtinės savybės ir aplinkos poveikis.
 
Mes galime labai daug prisidėti ir padėti savo vaikams, kad jie išsiugdytų harmoningus charakterio bruožus, pozityvų požiūrį, mąstymą, valią, vertybes, norą pažinti ir tyrinėti aplinką. Juk kaip mes elgiamės su vaiku, jis tai priima kaip duotybę, besąlygiškai, nes jam mes, tėvai, pirmaisiais gyvenimo metais esame visas pasaulis, ir vaikas net neįsivaizduoja, kad gali būti ir kitaip.
 
Ką būtina žinoti tėvams?
 
Norint išugdyti harmoningais charakterio bruožais pasižymintį žmogų, reikia tam tikrų žinių ir suvokimo apie asmenybės raidą, be to, – ir reikiamas sąlygas asmenybei ugdyti:
  • Žinoti ir domėtis, kaip su vaiku reikia elgtis ir bendrauti nuo pat gimimo, kad gyvenime jam netektų bijoti kitų žmonių, ir saugumo jausmą jis gebėtų patirti ne tik būdamas vienumoje. Taip gali nutikti, jeigu kūdikystėje vaikui neteko patirti švelnių potyrių iš vieno nuolat jį  prižiūrinčio žmogaus. Arba gali atsitikti priešingai – kad gyvenime jis gerai jausis tik būdamas tarp žmonių ir visiškai nesugebės būti vienas? Kad vaikas neįgytų šių kraštutinių vyraujančių charakterio bruožų, turime žinoti, kaip tinkamai elgtis su savo vaiku. Žinoti ir domėtis, kaip tinkamai susidėlioti dienos režimą, suvokti jo svarbą ir būtinybę sėkmingai vaiko raidai ir kaip jis turi kisti vaikui augant.
  • Pagrindinis vaikų ugdymo metodas –  tai tinkamas tėvų gyvensenos pavyzdys: elgesys, padedantis patenkinti savo poreikius neskaudinant kitų, gebėjimas atpažinti ir socialiais būdais reikšti emocijas, laikytis savidrausmės, gebėti bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir t. t. Vaikai per savo potyrius kuria patys save, o mes, tėvai, padedame jiems, leidžiame patirti amžiaus tarpsniui reikalingus potyrius, suprasdami jų poreikius ir padėdami jiems juos patenkinti.
Dalyvaudami realiame gyvenime, stebėdami mus ir pamėgdžiodami, jie kuria savo asmenybes. Jausdami mūsų pagalbą ir palaikymą vaikai turi galimybę pajausti savigarbą ir susirasti savo vietą gyvenime. Vaikas išmoksta tam tikro elgesio ne iš mūsų nurodinėjimų, bet iš mūsų elgesio: stebėdamas mus, mūsų elgesį, jį pamėgdžiodamas ir šitaip kurdamas pats save.
 
Mes, tėvai turime žinoti, kad privalome sužadinti vaiko norą tapti tokiais kaip mes, jį palaikydami ir paskatindami, o ne  nurodinėdami ir aiškindami, kaip jis turi elgtis. Vadinasi, patys turime elgtis taip, kaip norime, kad elgtųsi mūsų vaikai.Svarbu ne tik žinoti, bet ir suvokti, kad vaikas turi pasitikėti savo jėgomis, o pasitikėjimas savimi įgyjamas turint galimybę veikti savarankiškai.
 
Žinokime, kad vaikų savarankiškumą, o kartu ir pasitikėjimą savimi, galima pradėti ugdyti nuo pat gimimo. Mamai, ką tik pagimdžiusiai kūdikį, nevertėtų krūties spenelio kišti jam į burnytę, bet laikyti kūdikio galvutę šalia spenelio, kad jis pats stengtųsi jį rasti ir sunkiai padirbėjęs gautų už tai šilto pieno ir gerą potyrį.
 
Tėvai domisi pozityviąja tėvyste
 
Tėvams, kurie ieško pagalbos koreguodami savo vaikų netinkamo elgesio įpročius, tenka padėti tiek individualių konsultacijų metu, tiek vedant mokymus tėvų grupėms ugdant pozityviosios tėvystės įgūdžius. Dalis tėvų į užsiėmimus ateina todėl, kad visiškai nebesusitvarko su savo vaikais. Vaikų elgesio problemos yra įsisenėjusios, o imlieji vaikų raidos periodai jau pasibaigę. Tokiu atveju, siekiant koreguoti netinkamą vaikų elgesį, reikia kur kas daugiau pastangų, kartais net ir ne vieno žmogaus, nei tai darant tam tikru imliuoju periodu ar tinkamai auklėjant vaiką nuo pat gimimo.
 
Kai kurie tėvai į užsiėmimus ateina, nors ir nepatiria vaikų auklėjimo keblumų, bet tiesiog domisi šiais klausimais, nori pasitikrinti ir įsivertinti save, savo taikomus vaikų auklėjimo metodus, savo elgesį su vaikais vienose ar kitose situacijose.
 
Vis daugiau tėvų ateina į pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo kursus dar tik planuodami vaikelį ar laukdami kūdikio gimimo. Jie nori sužinoti, kaip reikia teisingai vaiką auklėti nuo pat gimimo. Manau, kad šita tėvų grupė atsakingai ir brandžiai žiūri į būsimą tėvystę ir motinystę ir lankydami kursus rūpinasi prevenciją – užbėga už akių galimoms vaikų elgesio problemoms ateityje, stengdamiesi išmokti vaiką teisingai auklėti ir auginti nuo pat gimimo.
 
Patirtis rodo, kad visi tėvai dar planuodami vaikelį ar laukdami vaikelio turi įgyti vaikų ugdymo žinių, kurias galėtų taikyti nuo pat vaiko gimimo. Todėl tėvystei reikia ruoštis daug anksčiau, nei atsiranda vaikų elgesio problemų. Norint išvengti netinkamo vaikų elgesio pasekmių, reikia domėtis tuo iš anksto ir taikyti tokius vaiko ugdymo metodus, kad nereikėtų jo perauklėti.
 
Apie autorę:
 
Dr. Sigita Burvytė. – Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja. 2001–2011 metais vykdė aktyvizuotą etnografinį tyrimą, kurio duomenys pateikti disertacijose. 2011 m. apgynė socialinių mokslų (edukologijos) daktaro disertaciją tema „Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas“. Įkūrė VšĮ „Vaikų ugdymas“ ir jai vadovauja. Teikia pagalbą šeimoms vaikų ugdymo klausimais, veda paskaitas-diskusijas esamiems ir būsimiems tėvams, pedagogams ir kitiems ugdytojams „Pozityvieji vaikų ugdymo metodai“. Aktyviai dirba su tėvais, siekiančiais suteikti pagalbą vaikams, patiriantiems adaptavimosi sunkumų. Nuo 2012 m. – Lietuvos nevyriausybinių organizacijų konfederacijos vaikams tarybos narė ir LEU SKI tarybos narė.
 
Daugiau autorės straipsnių:
Šaltiniai:
  1. Burvytė S. Realisation of Personal Adaptation Potential in   Childhood. European Integration and Baltic Sea Region: Diversity and Perspectives. Latvia: The University of Latvia Press, 2011, p. 605–620.
  2. Čekuolienė D. Prieraišumo kontekstas: kūdikių ir motinų bendravimo būdai ir motinų vertybės (disertacija). Vilnius: Vilniaus universitetas. 1997.
  3. Daugiau apie pozityviąją tėvystę: www.ugdykim.lt 
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.