Emokykla.lt

Nustokite linksminti savo pyplį

2015-09-11
Nustokite linksminti savo pyplį
Vertė Jolanta AUGUSTAITĖ
Kai mes sėdime tyliai ir pasyviai – išlikdami imlūs ir dėmesingi savo vaikams, kol jie šalia žaidžia – vaikai jaučiasi taip pat gerai, kaip ir tada, kai aktyviai dalyvaujame žaidime, o gal net geriau. 
Ką turėčiau daryti, kad mano dvejų su puse metų sūnus būtų savarankiškesnis? Jis – mano pagalbininkas, ir mums patinka vienas kito draugija. Tačiau atrodo, kad be manęs jis nieko nesugeba pasidaryti, ir, tiesą sakant, mane tai vargina. Ar aš tiesiog per daug tikiuosi iš tokio amžiaus vaiko?
 
Nusileidžiu iki jo lygio ir sakau, kad mama turi pasidaryti savo darbus, o dabar laikas žaisti jam pačiam, o kai viską padarysiu, galėsiu žaisti su juo. Regis jis pasiekia tokią ribą, kai ima beviltiškai kovoti dėl mano dėmesio ir nuolatos zyzti, kodėl negaliu žaisti su juo, sakydamas: „Mama, pažaisk su manim; mama, kada tu galėsi žaisti“ ir t. t. Jau beveik jaučiu, kad reikės tapti kieta ir kasdien jam skirti „savarankiško žaidimo laiką“, kad jis galų gale išmoktų žaisti pats vienas. Patarkite, ką man daryti.“
Pasirašo „Susirūpinusi mama“.
 
Na štai, „linksminimo“ spąstai. Į juos ypač lengva pakliūti labai mylintiems tėvams, ypatingai auginantiems pirmagimį.
 
Mano pačios patirtis buvo panaši. Pirmuosius tris mėnesius nuolatos linksminau savo dukrą, manydama, kad mano pareiga – užimti kiekvieną jos laisvą akimirką. Tuo tarpu ji pati daugiausia būdavo pasyvi (maniau, kad ji tiek ir tegali). Pamokyta kitų, kartą paguldžiau ją ant nugaros ant kilimėlio, pakloto ant kambario grindų... Didžiai mano nuostabai, ji ramiausiai savarankiškai prabuvo porą valandų.
 
Mano dukros žinia man buvo aiškių aiškiausia – „prašau nesistenk išlaikyti manęs užsiėmusios, mama, nes man reikia šiek tiek laiko pagalvoti.“
Šitaip galėjau atsitraukti atgal ir pradėti stebėti savo kūdikį – taip prasidėjo mano kelionė į nuotykių pasaulį, nes tik tuomet ėmiau pažinti savo dukrą ir mėgautis laiku su ja, matyti jos žaidimo fizinę, pažintinę ir kūrybinę naudą.
 
Tačiau net jei ir suprantame, kad mūsų kūdikiai yra aktyviai besimokantys ir sugebame leisti jiems šiek tiek laiko tiesiog „būti“, ankstyvoji vaikystė yra dar ir kitoks iššūkis. Šiek tiek paūgėję, mažieji išgyvena savarankiškumo įgavimo procesą. Jie turi bandyti plėsti ribas, kol atranda savo galimybių apribojimus – o šis išbandymų kelias verčia mus šokinėti kaip didelius. Jie nesielgia „blogai“ – jie tiesiog atlieka savo užduotį.
 
Vertindami situaciją pagal tai, ką matome, galime padaryti išvadą, kad „mano vaikui akivaizdžiai manęs reikia ir jis tikrai negali žaisti vienas!“ Kaip tėvai, mes mokame būti santūrus ir apriboti savo pačių poreikius ir pageidavimus, nes norime išvengti stiprių vaiko emocijų protrūkio. Bet kokiu atveju, gali būti taip, kad dėl nuolatinio aktyvaus mūsų dalyvavimo vaikas tiesiog „pamiršta“ kaip žaisti.
 
Štai keletas būdų, kaip nustoti būti žaidimų ir pramogų organizatoriumi:
 
1. Išmokite žaisti mažiau aktyviai dalyvaudami
Mažai žinomas faktas yra tas, kad kai mes sėdime tyliai ir pasyviai – išlikdami imlūs ir dėmesingi savo vaikams, kol jie šalia žaidžia – vaikai jaučiasi taip pat gerai, kaip ir tada, kai aktyviai dalyvaujame žaidime (o gal net geriau). Gebėjimas išlaikyti mūsų susidomėjimą neprašant ir neniurzgant vaikui yra labai svarbus patyrimas. Jis jaučia mūsų pritarimą mums neištariant nė žodžio.
 
Žaisdami su vaikais įprastai, suaugusieji beveik visada įsivelia į veiklą – štai jie jau nurodinėja, dominuoja ar bent jau minimaliai kečia įvykių eigą. Be to, esame linkę pripratinti vaikus prie savo dalyvavimo žaidime, todėl žaidimas vieniems jiems atrodo svetima veikla.
 
Norėdami išmokti būti pagalbininku, o ne žaidimo dalyviu, turime praktikuotis, nuolatos stebėti, būti atviri, priimantys įvairovę ir, svarbiausia, kantrūs (ypač tie, kurie labiau linkę veikti, o ne stebėti). Bet kai įgundame, galime pasinerti į neįtikėtinai atpalaiduojančią būseną.
 
Kada ir kaip turėtume reaguoti, kad nenutrauktume savarankiškai žaidžiančio vaiko?
 
Stebėkime vaiko siunčiamas užuominas ir tikėkime, kad jie paprašys mūsų pagalbos – arba pažiūrėję į mus, arba išreikšdami savo norą žodžiais. Tuomet atsakykime glaustu pasakojimu.
 
Tarkime, vaikas statė kaladėles, ir jos nuvirto. Jei vaikas nepažvelgia į mus, tai geriausia nesakyti nieko ar net nemanyti, kad tai bėda. Jei vaikas pažiūri į mus arba išgirstame jį atsidūstant, galime sakyti taip: „Mačiau. Kai bandei uždėti raudoną kaladėlę ant viršaus, žalia ir mėlyna nukrito.“
 
Ką daryti, jei vaikas prašo pagalbos?
 
Niekada neatsakykite į pagalbos prašymą „ne“, tačiau užduokite daug klausimų ir padėkite kiek galima mažiau. Jei kalbame apie pavyzdį su statomu kaladėlių bokštu, galite prieiti prie vaiko ir paklausti, ką jis nori padaryti.

– Noriu pastatyti bokštą.
– Jau turi sustatęs mėlynos ir geltonos spalvos kaladėles. O kurią dabar dėsi kaladėlę?
– Štai šią.
– Gerai. Pažiūrėkime, kaip uždėsi žalią kaladėlę ant geltonos...
 
Paprastai tiek pagalbos vaikams tereikia.
 
2. Nustatykite ribas pasitikėdami – sąžiningai ir pagarbiai
Jau beveik jaučiu, kad reikės tapti kieta ir kasdien jam skirti „savarankiško žaidimo laiką“, kad jis galų gale išmoktų žaisti pats vienas.“
 
Nei jei ir galima būtų priversti vaiką žaisti savarankiškai, toks žingsnis sužlugdytų žaidimo paskirtį. Juk žaidimas yra tikras tik tada, kai šią veiklą vaikas pasirenka laisva valia. O mūsų reikalas yra nustoti dirbti pramogų vadovu, o verčiau užsiimti savo darbais ir reikalais, tad tikrai nemanau, kad reikėtų tapti kieta mama. Zyziantis ir prašantis pažaisti vaikas tiesiog laukia atsakymo apie mūsų ribas. Jūs turėtumėte:
  • kalbėti aiškiai ir skatinti pasitikėjimą: „Einu į virtuvę susitvarkyti“ (atminkite, kad mūsų vaikai jausis patogiai dėl atsiskyrimo tik tada, kai taip jausimės mes);
  • jei įmanoma, pasiūlyti pasirinkimą: „Ar norėtum man padėti valyti kukurūzus, ar žaisi savo kambaryje?“
  • pripažinti jausmus ir norus: „Taip, žinau, kad nori, jog su tavimi pažaisčiau. Matau, koks tu nusiminęs. Pažaisime dar sykį po vakarienės.“
  • sukurti įprastą laiką savarankiškam žaidimui, kad vaikui būtų lengviau priimti atsiskyrimo faktą.
Sukurkite savo vaikui saugią aplinką ir duokite kūrybingumą skatinančių žaislų ar žaidimų.
 
3. Skatinkite kuo kūrybingesnius žaidimus
Kuo daugiau laiko vaikai praleidžia pasyviai priimdamas veiklą, tuo mažiau sugebės žaisti savarankiškai ir tuo blogiau jausis žaisdami vieni. Taigi:
  • venkite elektroninių prietaisų arba minimaliai sumažinkite su jais praleidžiamą laiką;
  • siūlykite paprastus žaislus ir daiktus, kurie skatintų aktyvesnį ir kūrybingesnį žaidimą;
  • nesiūlykite konkrečios veiklos, o palaukite, kol vaikas sugalvos ką nors pats;
  • nebijokite nuobodulio;
  • tebūnie tai, ką vaikas pasirinko daryti (arba nedaryti), bus „pakankama“;
Prisiminkite šią auksinę auklėjimo taisyklę:
  • Kuo mažiau vaikas veikia,
  • tuo dažniau mano, kad jam reikia mūsų ar žaislų, kad veikla vyktų,
  • tuo mažiau pasitiki savimi, savo galiomis ir kūrybingumu.
 
Apie autorę:
 
Janet Lansbury teigimu, vaiko ugdymas yra vienas svarbiausių ir sudėtingiausių darbų. Jis teikia ir begalę džiaugsmo. Tačiau vaiko auginimas gali kelti sąmyšį, nusivylimą ar chaosą. Autorės tikslas – dalinantis savo įgyta patirtimi teikti aiškumo, įkvėpimo ir galbūt priversti nusišypsoti.
Šaltiniai:
Išversta pagal JANET LANSBURY straipsnį: http://www.janetlansbury.com/2013/05/stop-entertaining-your-toddler-in-3-steps-2/ (prieiga 2015-08-31)