Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

Niekada ne per vėlu! Vaiko raida nuo gimimo iki darželio

2016-06-13
Susijusios temos: Šeima Vaiko ugdymas
Niekada ne per vėlu! Vaiko raida nuo gimimo iki darželio
Ezio ACETI
Gegužės pradžioje „Bernardinai.lt“ išleido pirmąją lietuvių kalba italų vaikystės psichologo Ezio Aceti knygelę – tėvystės pradžiamokslį „Niekada ne per vėlu“. Skaitytojams siūlome susipažinti su vienu jos skyrių.
Augimo paradigma yra meilė. Ši santykių energija skatina visą mažo vaiko veiklą ir padeda jam tapti pagrindiniu šios veiklos veikėju. Žinoma, ši meilės logika atsiskleidžia charakteristikomis, kurios kinta pagal kūrinijos ritmus ir įstatymus. Ši meilės programa, įrašyta kiekvienoje žmogiškoje būtybėje, leidžia nugalėti virtinę „nusistatymų“, kurie gali tapti grėsme ugdymo tikrovei.
 
Štai keli šios programos bruožai:
  • Ugdymo procese niekada nebūna vienas visiškai teisus arba visiškai klystantis, nes abu veikėjai turi savo teisumą. Taip yra ir su vaiku, kai jis rodo kaprizus ar yra užsispyręs: tikriausiai tuo momentu jam sunku išreikšti dėmesio ar savarankiškumo poreikį ir jis tai išreiškia taip, kaip sugeba.
  • Nėra vaikų tironų, suktų, blogų... Kaip nėra blogo ar gero charakterio, bet yra asmenys, kurie keičiasi. Tai, kas anksčiau galėjo atrodyti kaip ribotumas ar trūkumas, su laiku, jei tik bus suprastas ir palaikomas, gali tapti resursu ir turtu.
Be to, vaiko raida atskleidžia didžiulį skirtumą tarp vaikiškos ir suaugusiųjų logikos. Žmogaus vystymasis iš esmės yra nuolatinis procesas, charakterizuojantis įvairius asmenybės aspektus. Pirmaisiais gyvenimo metais vyksta ypač daug pokyčių, ir jie yra pirminės svarbos.
 
Egzistuoja didžiulis skirtumas tarp mažos, bejėgės, pažeidžiamos būtybės, kuri auga motinos kūne (ir kuri vis tik išugdo daugybę gebėjimų), ir vaiko, kuris jau per pirmuosius gyvenimo metus gerokai pasistūmėja mokydamasis kalbėti ir savarankiškai judėti.
 
Pirmaisiais gyvenimo metais vykstantys vaiko atradimai yra neeiliniai ir jie sąlygoja pagrindinių įgūdžių raidą.
 
Gimdymas
 
Gimdymas yra esminis įvykis, nulemiantis vaiko ateitį, nes nutraukiamas simbiozinis ir fizinis ryšys su motina: vaikui pirmąkart įkvėpus, jam leidžiama išgyventi pirmąją savarankišką patirtį.
 
Perėjimas iš įsčių (vidaus) į išorę (pasaulį) yra delikatus momentas ir moderni naujagimių psichologija jau parengė visą seriją įžvalgų, kad tas perėjimas būtų kiek įmanoma mažiau traumuojantis (gimdymas vandenyje, prislopinta šviesa, prislopintas triukšmas, tėvo buvimas gimdymo palatoje ir kt.).
 
Ir emociniu, ir santykių požiūriu simbiozinis ryšys su motina tęsis dar du–tris mėnesius, iki tol, kol vaikas save suvoks kaip atskirą nuo motinos krūties.
 
Motinos „įvidinimas“
 
Dėl išskirtinės priklausomybės nuo mamos vaikas perkels į save tipišką ir unikalų paveikslą ir elgesio modelius. Todėl mamos priežiūra vaikui turi esminės svarbos. Bet kokia ji turi būti?
 
Žymus anglų pediatras, vaikų psichiatrijos ekspertas Donald‘as Winnicott‘as (1896–1971) mini tokį reiškinį, kaip „pakankamai gera motina“, turėdamas omenyje mamą, kuri instinktyviai geba rūpintis vaiku, tinkamai dozuodama kylančios frustracijos lygį.
 
Pakankamai gera motina turi taip vadinamą „pirminį motinišką rūpestį“ – tai psichologinė būsena, leidžianti tinkamai pasirūpinti mažuoju ir tinkamu laiku vaikui „pateikti pasaulį“, leidžiant jam patirti subjektyvią visagalybę, tai yra, pasijusti mylimam kaip asmeniui.
 
Pakankamai gera motina sugeba vaikui tinkamai pristatyti pasaulį, žino, kada pateikti tam tikrus objektus, kaip rūpintis vaiku, kaip laiku įsikišti, kad vaikas vystytųsi be traumų ir tolygiai.
 
Apie aštuntą mėnesį vaikas pradės vis labiau atsiskirti nuo mamos ir tyrinėti jį supančią aplinką.
 
Tokia patirtis visų pirma įmanoma dėl proceso, kuris vadinamas „motinos internalizacija“ – šis procesas leidžia vaikui nuolatos jausti motiną savo viduje, leidžia jam jaustis ramiai ir tvirtai, susipažįstant su daiktais ir aplinkiniu pasauliu.
 
Nors ryšys su motina ir tėvu išlieka svarbiausias, dabar vaikas jau gali kurti santykius ir su kitais asmenimis, gebėdamas užmegzti pastovesnius ryšius.
 
Fizinė raida
 
Mažojo vystymasis iki dvejų metų yra stebinantis.
 
Iš tiesų vaikas gimsta visiškai negebantis išsilaikyti (gali tik pakelti galvą), o jau dvejų metų gali vaikščioti, bėgioti, žaisti.
 
Ką jau kalbėti apie smulkiosios ir stambiosios motorikos gebėjimus, susijusius su rankų judesiais, kai jau dvejų metų vaikas sugeba paimti daiktus ir laikyti tarp pirštų pieštuką, brėžti brūkšnį ar paišyti keverzonę.
 
Visa apimantys stimulai ir gebėjimai
 
Šių dienų vaikai labai skiriasi nuo tų, kurie buvo prieš keturiasdešimt metų, ir tai priklauso nuo daugybės stimulų, kuriuos jie gauna jau nuo pat mažumės.
 
Pagalvokite, pavyzdžiui, apie vaiko kambario apstatymą, kai kiekvienas kampas pilnas žaidimų, pliušinių žaislų, lėlių, sunkvežimukų ir kitokių daiktų.
 
XXI amžiaus vaikas vis labiau yra technologijų vaikas, užsiėmęs virtualiu pasauliu, kuriam yra būdingi technologiniai žaidimai, žiniasklaidos priemonės ir skaitmeninis vystymasis.
 
Iš informatikos priemonių gaunami nuolatiniai stimulai išugdo vaiko polinkį į globalius ryšius ir į daugybinius stimulus ir paruošia jį nuolatos besikeičiančiai ateičiai.
 
Kita vertus, visa tai duoda priešingų rezultatų mąstymui ir gebėjimui ilgesnį laiką apsistoti ties vienu stimulu. Greitas santykių užmezgimas ir įvairiapusiai gebėjimai išsivysto anksti, bet gilumo ir paprastumo sąskaita.
 
Pykčio krizė ar normalus elgesys?
 
Mūsų dvejų metų sūnus Alfonsas žaisdamas supyksta, nes jam nepavyksta padaryti to, ką nori. Stengiamės nuraminti jį, aiškindami, kad turi elgtis ramiau, bet tai nepadeda: jis dar labiau supyksta ir nenori suprasti. Kodėl jis taip elgiasi? Ką galime padaryti, kad jis nurimtų?“
Tėvai iš Viaredžio
 
Jei galėtume matyti pasaulį taip, kaip jį mato vaikas! Kiek tikrovių matytume kitaip!
 
Didieji vaikystės psichologai sugebėjo patirti vaikų pasaulį, įsijausdami į juos per metų metus vykdytą empatišką ir gilų klausymą. Tai buvo sunkus darbas, bet padėjo mums vis aiškiau suprasti dėsnius, kurie reguliuoja žmogaus vystymąsi nuo gimimo iki suaugusiojo amžiaus.
 
Vaiko matomas pasaulis yra visiškai naujas pasaulis, pilnas šviesų ir spalvų, skonių ir kvapų... Tai paslaptingas pasaulis, mat tuo pat metu jame yra ir vaiduoklių bei baimių.
 
Tėvai yra pasiruošę apsaugoti vaiką, palaikyti, mylėti. Tėvai vaikui – tai šalia esantys gerieji milžinai, kurie jį lydi ir visame kame padeda, taip pat ir sutramdyti savo baimes ir agresiją.
 
Kaip gražu ir gera šalia turėti tėvus „milžinus“, pozityvius, ramius ir visada pasiekiamus! Lygiai kaip gali būti dramatiška ir liūdna, jei šie „milžinai“ yra nutolę ir kelia baimę.
 
Tai dėl šios priežasties harmoningų tėvų vaikas turi puikią galimybę augti gerai ir ramiai. Kita vertus, probleminių ir sutrikusių tėvų vaikui kyla daugiau rizikos augti su dideliu nerimu ir nesaugumu.
 
Taigi, koks gi tas mūsų mažojo Alfonso pasaulis? Tai pasaulis be laiko, amžina dabartis.
 
Alfonso laiko ir abstraktumo suvokimas nėra toks, kaip suaugusio žmogaus. Pasaulis be laiko – tai pasaulis, kuriame verkimas trunka amžinybę (ir todėl atrodo dramatiškas), taip pat, kaip ir juokas arba džiaugsmas irgi trunka visą amžinybę.
 
Verkti, juoktis, šaukti, džiūgauti... viskas atrodo absoliutu ir viskas išgyvenama galutinai ir stipriai.
 
Vaiko logika yra konkreti ir tiesioginė, tai logika, paremta tuo, kas vyksta. Tai logika, kuri neišskiria, nemato to, kas stovi anapus, tai nėra priežasčių ir pasekmių logika.
 
Jean‘as Piaget (1896–1980), pats didžiausias žmogaus proto tyrinėtojas, daugybe savo eksperimentų su vaikais įrodė, kad vaiko logika yra kitokia nei suaugusio žmogaus.
 
Vaiko mintis yra egocentrinė ir konkreti, negalinti atsiriboti nuo savojo matymo taško.
 
Ką daryti su mūsų mažuoju Alfonsu?
 
Reikia atsižvelgti, kad tai prieštaravimų tarpsnis, ir jei mama bando paaiškinti, kad reikia dalykus daryti ramiau, tai vaikas ima juos daryti dar skubočiau: visa tai normalu ir rodo gerą savijautą ir sveiką psichiką.
 
Bet dažniausiai po kurio laiko reikia vaiką atitraukti nuo to, ką daro, siekiant išvengti dar didesnio pykčio ir agresyvumo.
 
Visgi auginant dvejų trejų metų vaiką jau svarbu užkirsti kelią toms situacijoms, kurios, žinome, kad gali sukelti daugiau nerimo, tai yra vengti, kad vaikas atsidurtų jam pačiam ar kitiems pavojingose situacijose – tuo atveju reikia aiškiai pasakyti „ne!“ ir neleisti vaikui užbaigti to, ką daro.
 
Reikia pasakyti „ne!“ ir viskas! Tai turi būti aiškus ir galutinis „ne“, kuris jokiu atveju negali pavirsti į „taip“. Jei vaikas primygtinai reikalauja – mes taip pat primygtinai reikalausime, sakydami „ne!“ Šitie „ne“ augina vaiką, nes jį apsaugo. Taip vaikas patirs tikrovę, kurioje esama taisyklių ir normų, tačiau ji tuo pat metu yra gera ir pagarbi, nes tėvų jam perteikiama.
 
Klausimai apsvarstymui
  • Kiek išankstiniai nusistatymai veikia mūsų santykį su mažaisiais? 
  • Namai, vaikų lopšelis, auklė... kaip suderinti šias realybes su darbu ir ką pasirinkti dėl vaiko? 
  • Kokius žaislus ir kokį apstatymą pasirinkti vaiko kambariui?
Pratybos. Pripratinti vaiką prie skaitymo
 
Skirkite penkias minutes per dieną. Kiek įmanoma tuo pat metu ir toje pačioje vietoje (galėtų būti vaiko kambarys). Pradėkite „skaityti“ vaikui žaislą: „Matai? Čia yra sunkvežimis raudonu stogu, geltonais ratais, juodu vairu...“
 
Darykite tai kiekvieną dieną, vaikui augant galite keisti žaislus ir, kai jis bus dvejų trejų metų, pereiti prie paveikslėlių knygelių: „Matai? Čia yra lėlė su šviesiom kasom, raudonu sijonėliu ir žydromis akimis...“
 
Nuo ketverių penkerių metų galite tęsti skaitydami pasaką.
 
Kai pradės eiti į mokyklą, skaitymas vaikui taps kai kuo gražaus, šilto, jaudinančio, žavinčio!
Šaltiniai: