Emokykla.lt

Knygos, mokančios vaikus nenuleisti rankų

2018-08-24
Susijusios temos: Skaitymas Šeima
Knygos, mokančios vaikus nenuleisti rankų
Silvija SMOLSKAITĖ
Būna dienų, kai nesiseka viskas iš eilės. Ir, rodos, dalykai, kuriuos darydavai kiekvieną dieną tiesiog slysta iš rankų. Bet ar vien todėl, kad kažkas keletą kartų nepavyksta, reikia nustoti mėginti?
Kartais jau po keleto nesėkmių norisi susirangyti kur nors tyliai kamputyje ir būti pasislėpus tol, kol diena pasibaigs. Juk tikrai būna, kad tą patį dalyką mėginame padaryti net keletą kartų ir vis tiek niekaip nepavyksta. Kartais į vieną ar kitą nesėkmę taip jautriai sureaguojame net mes, suaugusieji. Tad mūsų neturėtų labai stebinti ir supykęs dviračiu besimokantis važiuoti vaikas, kuriam vis nepavyksta išlaikyti pusiausvyros. Vaikai į tokius dalykus, kurių nepavyksta padaryti iš karto, dažniausiai reaguoja labai jautriai, todėl tėvai turėtų pamėginti jiems padėti tai suvaldyti ir įteigti mintį, kad niekada nereikėtų nuleisti rankų. Tam jau nuo pirmųjų dienų gali pasitarnauti vaikų literatūra. Vaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“ siūlo net keletą knygų, kurios padės suvokti, kad niekas šiame pasaulyje neatsitinka iš karto, kad į viską reikia įdėti pastangų ir kaip svarbu būti kantriam ir niekada nepasiduoti.
 
Bėgant laikui ir bręstant vis labiau suprantame, kad kantrybės ir atkaklumo ypač reikia bendraujant su aplinkiniais. Net jei esi mažas ugnikalniukas ir labai labai nori susirasti tikrą draugą kaip Virgio Šidlausko knygoje „Ugnikalniukas ieško draugų“ („Nieko rimto“, 2018). Problema ta, kad niekas nenori draugauti su ugnikalniu. Juk ką su juo įdomaus nuveiksi? Bet tokiose situacijose visai nekreipiame dėmesio į tai, ką sako aplinkiniai, įveikiame visas kliūtis, mėginame vėl ir vėl, kad tik surastume tą vienintelį tikrą draugą, su kuriuo galėtume draugauti, net jei esame visiškai nepanašūs. Ir po tiek daug nesėkmingų bandymų vis tiek surandame. O jau kai randame, ko taip atkakliai ieškojome, to jausmo nekeistume į nieką. Ir tik tada suprantame, kad iš pat pradžių viskas buvo daug paprasčiau, nei galvojome: „Draugams nieko neprivalu daryti. Nebent tai, ką nori. Galim tiesiog sėdėti ir kartu stebėti saulėlydžius netardami nė žodžio, o galim čiauškėti neužsičiaupdami, kol žandikauliai paskaus.“ („Ugnikalniukas ieško draugų“, 54 psl.)
 
Iš tiesų atkaklumo ir suvokimo, kad negalima iš karto nuleisti rankų, reiktų net ir paprasčiausiose gyvenimiškose situacijose. Šitą mažiesiems suprasti puikiai padeda knygelių apie katinėlį Juodį serija. Juodis – vaikų visame pasaulyje mėgstamas veikėjas, kurio viena iš ryškiausių savybių ir yra atkaklumas. Na ir, žinoma, visada pozityvus nusiteikimas. Todėl dažniausiai vaikai, paskaitę nors vieną iš šių knygų, nori apie katinėlį skaityti vėl ir vėl. Naujausioje knygoje „Katinėlis Juodis. Noriu ledų!“ („Nieko rimto“, 2018) Juodis pameta savo draugą peliuką Seimurą. Bet dėl tikro draugo juk galima padaryti viską. Todėl jis, sutelkęs visą būrį kitų katinėlių, ieško tol, kol vis tiek galiausiai jį suranda. Knygoje „Katinėlis Juodis. Kaip pralinksminti tėtį“ („Nieko rimto“, 2017) Juodis daro viską, ką gali, ir nepasiduoda tol, kol nepriverčia savo nuliūdusio tėčio nusišypsoti. Kantrybė ir atkaklumas reikalingi net ir paprasčiausiose kasdieninėse situacijose: kai mėginame išmokti kažką naujo, kai norime kažką surasti, ką nors pralinksminti ar nugalėti baimę. 
 
Mokomės nenuleisti rankų pradėdami nuo pačių mažiausių dalykų. Tačiau iš tiesų visa tai veda prie didesnių tikslų siekimo ir sugebėjimo suprasti, kad niekas nepasiekė didelių tikslų iš karto. Kaip kad peliukas Lindbergas iš knygos „Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą“ („Nieko rimto“, 2016). Ne kiekvienas peliukas gali taip imti, susikonstruoti lėktuvą ir nuskristi į Ameriką. Vis dėlto tai gali kiekvienas, kuris nuoširdžiai tiki, stengiasi ir deda pastangas, kad tai būtų įmanoma. Ir net jeigu pirmieji šimtai bandymų nesėkmingi, net jeigu pirmus kartus taip ir nepavyktų pakilti nuo žemės, vis tiek reikia mėginti toliau, mokytis iš savo klaidų ir galiausiai įgyvendinti tai, ko taip troškai. Kaip peliukui knygoje, taip ir mums, mėginant pasiekti vieną ar kitą didelį tikslą, galiausiai pavyksta. Ir tada žinome, kad visa tai pasiekėme tik įdėję daug darbo ir kantrybės.
 
Mama visada sako, kad niekas nebūna lengva iš karto. Ir visi suaugusieji bent kartą gyvenime pagalvoja, kad tada, kai mama taip sakydavo, ji buvo be galo teisi. Todėl taip svarbu vaikams ugdyti suvokimą, kad galiausiai visi pasiekia tai, ko nori, net jeigu ne viską pavyksta padaryti taip lengvai, kaip norėtųsi. Ir nesvarbu, ką tėvai pasitelks norėdami išmokyti vaiką šio iš pažiūros paprasto dalyko. Gal literatūrą, televiziją, ar pavyzdžius žmonių, kuriuos mato aplink, svarbiausia, kad vaikas suprastų, jog neverta jaudintis, kai kažkas nepavyksta – juk pasiseks kitą kartą.
 
Šaltiniai: