Emokykla.lt

Kaip suaugusieji žaloja ir stiprina vaiko savivertę?

2018-03-14
Susijusios temos: Šeima
Kaip suaugusieji žaloja ir stiprina vaiko savivertę?
Silvija SMOLSKAITĖ
Leidykla „Nieko rimto“
Rašytoja Jolita Zykutė žino, ką daryti, kad jūsų maža ar jau paaugusi dukra laimėtų pasaulio grožio konkursą. Juk ji parašė knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ („Nieko rimto“, 2018). Tačiau, jeigu atvirai, šis straipsnis tyčia buvo pradėtas taip, kad susimąstytumėte, koks galingas žodžių derinys „laimėti grožio konkursą“. Kuo tiki vaikai? Tuo, ką mato, ar tuo, ką jiems sakote? Ar kalbėjote su jais apie grožio sąvoką? Ar įsivaizduojate, kaip jūsų dukra mato pasaulį?
Pokalbio pašnekovė – Universitetinio valgymo sutrikimų centro vadovė gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Brigita Baks, paklausta, kaip kovoti su milžiniška žiniasklaidos ir grožio industrijos įtaka vaikams ir jaunimui, sako: „Kiekvienas iš mūsų – ne tik informacijos vartotojas, bet ir jos kūrėjas. Kokius įrašus skelbiate „Facebooke“? Kokias pastabas sakote apie žmonių išvaizdą? Kaip elgiatės namuose? Ar mama stovėdama prie veidrodžio (ir šaldytuvo) dūsauja, kad vėl sustorėjo? Sportas, judėjimas – džiaugsmas ar kančios sinonimas?“ Jos žodžiai skatina susimąstyti, kad mes patys galime daug ką pakeisti.
 
Prakalbus apie vidinius dalykus, kurie mergaitėms galėtų būti atrama ir pagalba kovoje už teisę būti savimi, o ne atitikti industrijos sugalvotus grožio rėmus, psichoterapeutė pabrėžia savivertės svarbą. Tėvai, mokytojai ir visi kiti vaiko gyvenime dalyvaujantys suaugusieji kasdieniais veiksmais gali padėti auginti arba, priešingai, – niokoti vaiko savivertę.
 
Taigi, kaip suaugusieji žaloja ir stiprina vaiko savivertę?
 
Paties vaiko nematymas – kai suaugusiųjų mintyse nėra vietos vaikui, tik įsivaizdavimams, koks jis turi būti. Jei vaikas jaučia, jog jis yra matomas, mylimas, jo savivertė auga labai stipriai. Svarbu ne tai, ko tėvai nori iš vaiko, bet įsiklausyti į jį patį, jo unikalumą. Pavyzdžiui, viena mergaitė tėvų buvo apibūdinta kaip drovi, nepasitikinti, o kai tėvai atsitraukė, leido jai būti savimi, paaiškėjo, kad dukra – ramaus būdo, analitiška, stebinti. Drovumas buvo niekuo dėtas, tiesiog mergaitei reikėjo kitokios erdvės. Šalia kitų aktyvių vaikų šeimoje tai atrodė kaip trūkumas, bet tai nėra trūkumas, ji tiesiog kitokia!
 
Silpnybių akcentavimas – kai tėvai koncentruojasi į vaiko silpnybes, nuolat kritikuoja. Silpnybes rodykite ne kaip smerkiantį faktą, o kartu ieškokite būdų, kaip gerinti situaciją, mokykite ieškoti sprendimų. Suraskite ir vystykite vaiko stipriąją pusę – kuo jis talentingas, kas jam sekasi.
 
Negatyvumas. Kaip jaučiatės jūs pats, kai esate nuolat kritikuojamas? Stenkitės galvoti ir kalbėti pozityviai. Pvz., vietoje „Aš niekada šito neišmoksiu“, sakykite: „Taip, tai sunku, bet kantriai stengiantis tikrai pavyks.“
 
Ribų nebuvimas vaikui sukuria nesaugumo jausmą, chaosą. Ribos, struktūra padeda vaikui augti, tuomet jie žino, ko tėvai iš jų tikisi, ir kaip užsitarnauti tėvų pagyrimą. Ribose vaikai gali veikti plačiai, bet jos yra būtinos, nes tik taip vaikai yra apsaugoti. Vaikams augant, jie vis daugiau išmoksta, užsitarnauja pasitikėjimą, ribos plečiasi.
 
Neverbalinė kalba. Pavyzdžiui, sakote vaikui: „Kaip įdomiai pasakoji“, o patys vartote akis – iš tiesų jums nuobodu. Neverbalinis bendravimas stipresnis už gražius žodžius! Parodykite vaikui palaikymą ne tik kalbėdami, bet ir skiriamu laiku, veiksmais (nusišypsodami, apkabindami, paliesdami).
 
Autoritarinis bendravimas – kai tėvai nuolat įsitraukia į jėgos žaidimus, bet kokiu klausimu nori būti viršesni. Bendraudami jie net nežiūri, ką kalba vaikas, koks šio sakomos informacijos turinys. Paradoksalu, bet tai tik parodo, kad neaiški hierarchija namuose, nes reikia dėl jos nuolat „muštis“. Nemaišykite – autoritetas ir autoritarizmas yra du skirtingi dalykai! Iš tiesų tėvai turi būti ne diktatoriaus, o kelrodžio pozicijoje. Bendraudami su vaiku leiskite jam aktyviai dalyvauti, ne gąsdinkite viskuo, o aiškinkite, kalbėkite argumentuotai ir pasistenkite išgirsti, ką sako vaikas.
 
Vaiko veikimo galios ribojimas. Kai tėvai viską vaikui duoda tam neįdėjus jokių pastangų, tada jis nesupranta pasekmės ir priežasties ryšio. Jei vaikas stengiasi ir būna apdovanotas, tai džiaugsmas „Aš dariau ir gavau“ itin prasmingas, nes tai būna vaiko, o ne duodančių tėvų nuopelnas. Vaikas įgalinamas, jo pastangos duoda vaisius, jis motyvuojamas stengtis.
 
Tėvų frustracija. Vaikui tėvai labai svarbūs, dideli, kaip kokie dievai. Ir štai dievai užsirūstino ir trankosi žaibais... Vaikui tampa labai baisu, jis pasijunta visiškai menkas, mažas. Kur ten būti savivertei? Pasitikintis vaikas ištveria frustraciją, moka reikšti jausmus, nereaguoja agresyviai ir nesislepia, atlaiko bendraamžių spaudimą (t. y. moka pasakyti „ne“ tinkamai, neprarasdamas draugų). O to išmokstama stebint, kaip tėvai tą daro šeimoje, kaip sprendžia konfliktus.
 
Per griežta disciplina. Jeigu tėvų diktuojamos taisyklės labai siauros, per griežtos, vaikas jaučiasi itin mažas, nesvarbus, mano, kad jis visiškai negali pats priimti sprendimų. Palikite vaikui vietos, kad jis galėtų pasisakyti, jausti, jog ir jis gali daryti įtaką, kažką keisti. Juk pasitikintis vaikas nebijo imtis iniciatyvos.
 
Vaikai per dažnai „gelbėjami“. Neleisdami vaikui klysti, išbandyti, įgauti naujų įgūdžių ir juos panaudoti, sukuriame situaciją, kai vaikas galvoja: „Kokie stiprūs mano tėvai“. Jeigu vaikas įveikia sunkumus pats, tada jis supranta: „Ir mano tėvai geri, ir aš pats galiu, ir aš moku!“ Pasitikintis vaikas geba prisiimti atsakomybę.
 
Nesėkmės sureikšminimas. Normalu, kad gyvenime atsitinka nesėkmių, net jeigu labai stengiesi. Iškilus problemoms, spręskite jas kartu, aptardami įvairius variantus: „Jeigu taip elgsimės, kas bus tada? Apsvarstykime kitą variantą. O tada dar trečią būdą.“
 
Tuščiažodžiavimas. Jei per dažnai kartojamą „nedaryk šito, nes...“ palydime ilgais pamokslais, vaikai greitai išmoksta tiesiog ignoruoti, negirdėti tėvų kalbų.
 
P. S. Jeigu paskaitę psichoterapeutės Brigitos Baks patarimus jaučiate, kad į jūsų daržą vienas po kito įkrito akmenys ir jų tiek daug, kad nors statyk tvorą, už kurios liesite savigraužos ašaras, sustokite. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – tokius išganingus žodžius knygoje „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“, 2018) pasako tyliakalbis berniukas karalaitei, kuri graužiasi, jog dėl jos poelgių sugriuvo ir jos, ir jos karalystės gyvenimas. Šis patarimas padeda mergaitei suprasti, kad nėra padėties be išeities. Ji randa jėgų patikėti, kad pokytis įmanomas, grįžta namo ir... viską sutvarko.
 
Tobulais tėvais negimstama. Jais mokomės būti. Todėl, jei pastebėjote, kad išsipurvinote, tiesiog nusiprauskite. Dėl savęs ir savo vaikų.
 
 
Šaltiniai: