Emokykla.lt

Ką galima ir ko negalima daryti su savo (ir ne tik) vaiku

2018-11-30
Susijusios temos: Psichologija Šeima Vaiko ugdymas
Ką galima ir ko negalima daryti su savo (ir ne tik) vaiku
Vilija MALINAUSKAITĖ
Ar pliaukštelėjimas yra mušimas, ar ne? Ar galima išauginti vaiką geru, doru ir paklusniu be beržinės košės? Ar teisybė, kad „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“? Pabandykime surasti atsakymus į šiuos klausimus. 
Mūsų visuomenėje supratimas apie tai, kas yra smurtas prieš vaiką, o kas nėra – labai nekonkretus ir neapibrėžtas. Stebime, kaip visuomenė dalijasi į grupes ir grupeles pagal nuomones:
  • Ar pliaukštelėjimas yra mušimas, ar ne?
  • Ar galima išauginti vaiką geru, doru ir paklusniu be beržinės košės?
  • Ar teisybė, kad „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“, ar tokios patarlės tiek pasenę, kad visai neaktualios?
Pabandykime surasti atsakymus į šiuos klausimus.
 
Ar pliaukštelėjimas yra mušimas? Taip. Vienareikšmiškai. Pliaukštelėjimas, kepštelėjimas, purtymas, sudavimas, stumtelėjimas yra fizinio smurto formos.
 
Ar galima išauginti vaiką geru, doru ir paklusniu be beržinės košės? Atsakymas nėra vienareikšmiškas. Geru ir doru galima išauginti ir be mušimo ar kitokio fizinio paauklėjimo. Įdėti savo resursų – laiko, kantrybės, emocijų ir sveiko proto  teks daugiau, bet ryšio su vaiku kokybė bus kitokia nei auginant su beržine koše.
 
Ar vaikas be mušimo taps paklusnus? Žiūrint kokias reikšmes sudėsime į žodį „paklusnus“. Jei tikėsimės, kad vaikas taps patogiu – vargu bau, ar taip nutiks. Jei tikėsimės, kad vaikas išmoks mus girdėti ir mūsų klausytis – taip.
 
Ir čia susipina keli dalykai, kurių esminis, mano nuomone, yra tai, kad keičiasi visuomenė. O tai reiškia, kad dalykai, kurie veikė ir tiko prieš šimtą, penkiasdešimt ar dvidešimt metų – dabar jau nebetinka. Jei jus patį auklėjo būti ramiu, tyliu ir paklusniu, kitaip tariant, patogiu, tai dar nereiškia, kad šių laikų visuomenėje patogumas ir paklusnumas yra būtent tos savybės, kurios padaro žmogų laimingu. Juk jūs norite, kad jūsų vaikas būtų laimingas, tiesa?
 
Mušamas jis anaiptol nesijaučia laimingu, jis jaučiasi blogai, nes:
  • jaučiasi pažemintas, dvigubai pažemintas jis jaučiasi, jei šalia yra stebėtojų;
  • jaučia gėdą, nusivylimą savimi ir kaltę, kad nebuvo pakankamai geras;
  • jaučia nusivylimą ir pyktį, nes ne visada supranta, už ką jam tenka išgyventi tokį skausmą ir kodėl skausmą suteikia patys artimiausi žmonės, kurie jam turėtų asocijuotis su saugumu; net jei jis ir supranta, už ką jį muša, jis nejaučia, kad tokia bausmė yra teisinga, nes ji susijusi su pažeminimu;
  • jaučia liūdesį, nes prarado pasitikėjimą – tėvų ir tėvais;
  • bijo, nes, jo supratimu, tėvai yra tarsi dievai, jie yra labai galingi, jie kiaurai permato jį ir jis neturi kur nuo jų pasislėpti;
  • jaučiasi nemylimu, nes jei jį mylėtų, nedarytų, kad jam taip skaudėtų;
  • nebesijaučia saugus, nes jo patirtis sako, kad jie ir vėl gali sukelti skausmą, o jei tokį skausmą jam sukelia tėvai, tai ko tada laukti iš likusio pasaulio?
Vaikas, perėjęs tokią jausmų audrą, visada renkasi. Pasirinkimas ne apie tai, darys jis dar kartą taip, ar nedarys. Kuo mažesnis vaikas, tuo jo veiksmai impulsyvesni. Jis renkasi, kaip jam reaguoti. Nuo senų laikų žmonija ir ne tik pavojaus situacijose turėjo du patikrintus ir todėl vyraujančius instinktyvius reakcijos būdus: kovoti arba bėgti, o jei pabėgti nepavyko – sustingti, apsimesti negyvu. Mušamas vaikas taip pat renkasi kažkurį vieną iš šitų būdų. Arba agresoriaus, arba aukos poziciją.
 
Vaikas, susitapatinęs su agresoriumi, neklausys, maištaus, bandys įtvirtinti savo jėgą arba paklus laikinai, kad mokytųsi iš savo skriaudikų, o įgytus įgūdžius pritaikys ant silpnesnių. „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Jis susiras tuos dešimt nemuštų ir pavers muštais. Vėliau ar anksčiau.
 
Kitas vaiko pasirinkimas – vaikas-auka. Patogus vaikas. Vaikas, žinantis, savo vietą. Nemokantis pasipriešinti. Nemokantis pakovoti už save. Iš tokių vaikų dažnai išauga malonūs žmonės. Atrodantys neagresyviais. Bet patirta agresija niekur nedingsta, tik žmogus ją nukreipia ne į kitus, o į save patį.
  • Jis pyksta ant savęs, kad buvo nepakankamai geras.
  • Jaučia kaltę ir gėdą, kad nepateisino vilčių.
  • Išgyvena nusivylimą savimi, kad jaučiasi toks netikęs.
  • Jaučia liūdesį, nes nesijaučia vertas meilės.
  • Bijo ir vėl susidirbti, nes dar kartą visi pamatys, ir jis įsitikins, kad jis tikrai nėra vertas meilės.
  • Ne tik pasaulis nėra saugi vieta, bet ir jis pats negali savimi pasitikėti, nes kad ir ką jis bedarytų, gerai nesibaigia.
Besikaupiantis pyktis ir nusivylimas gali atvesti į ligas, gyvenimo skonio praradimą ir iš to kylantį savęs žalojimą. Nes gautas supratimas – mane galima mylėti tik tada, kai aš geras. Būti paklusniu – tai nebūti tokiu, koks yra iš tiesų. Negyventi taip, kaip man norisi. Ir kuo ilgiau būsena „Negyventi taip, kaip norisi“ užtrunka, tuo labiau tirpsta visi žodžiai, kol lieka tik vienas kertinis – „Negyventi“.
 
Bet kaip tada auginti vaikus, kad jie užaugtų gerais, dorais, sėkmingais ir laimingais, galite paklausti jūs.
 
Tiesiog mylėti ir būti emociškai pasiekiamais. O tai reiškia – neužsidaryti, neužsisklęsti, netylėti, kai pykstame. Pasakyti vaikui: „Pykstu ant tavęs. Man nepatinka, kad palikai neplautus indus. Sutvarkyk juos, prašau“. Arba „Supykau, nes išbėgai į gatvę vienas. Turėjai eiti kartu su manimi, nes tave galėjo partrenkti mašina.“
 
Ką tai duoda? Galimybę vaikui išgirsti, ką jūs jaučiate, ir pamatyti, kaip su tuo jausmu jūs tvarkotės. T.y. kad jūs nespardote pagalvių, netrankote kėdžių, nešaukiate taip, kad langų stiklai įskyla. Vaikas fiksuoja pasikeitusį jūsų kvėpavimą, pozą, gestus, balso tembrą, aukštį ir tempą, veido mimikos pasikeitimus ir sužino, kad visas šitas kompleksas tokiame pavidale vadinasi „supykusi mama“ arba „supykęs tėtis“. Kartu jis gali jausti sumišimą: smalsumą, sumišusį su baime, ar kalte, ar gėda, t.y. iš vienos pusės, jam įdomu, kas bus toliau, iš kitos, jis jaučia, kad kažką padarė negerai. Paprastai kol vaikas dar mažas ir neišmokęs, kaip reikia „teisingai“ reaguoti, natūraliai viršų ima smalsumas. Nesužeistame vaike, kuris jaučiasi saugiai.
 
Smalsus vaikas yra tas, kuris yra atviras naujam patyrimui. Bijantis vaikas naujam patyrimui nėra atviras. Smalsus vaikas yra pasiruošęs išgirsti, KAIP galima daryti ir elgtis, kad būtų gerai.
 
Tam, kad vaikas išliktų smalsus, būtina išlaikyti pagarbą jam, kad ir kaip būtumėte ant vaiko supykę. Gerbti vaiką – tai:
  • Nenuvertinti vaiko jausmų („Ko čia žliumbi dėl niekų? Argi čia yra ko bijoti?“)
  • Nenuvertinti vaiko gebėjimų („Kaip koks durnelis...Gal tau rankos iš subinės auga...“)
  • Nelyginti jo su kitais vaikais, tame tarpe ir su jo broliais ir seserimis („Kiti vaikai – kaip vaikai... Kodėl kiti vaikai..., o tu...“)
  • Nenaudoti apibendrinimų („Tu niekada manęs neklausai. Tu visada išlaistai pieną...“).
  • Naudoti žodžius „Ačiū, Prašau, Atsiprašau“.
  • Nebandyti įžiūrėti piktų kėslų ten, kur jų greičiausiai nėra („Tu specialiai taip padarei! Tu norėjai mane supykdyti/nuliūdinti.“)
Nes piktų kėslų įgyvendinimo troškimas greičiausiai ateina ne iš jūsų vaiko, o iš jūsų paties. Atrasite tai savyje, jei gerai apie tai pagalvosite. Tokiu būdu prieiname supratimą, kas esate jūs, ir kas yra jūsų vaikas. Kur prasidedate ir baigiatės jūs, ir kur prasideda ir baigiasi jūsų vaikas. Tai – apie ribas. Nes jūs ir jūsų vaikas – ne vienas ir tas pats. Jūsų vaikas nėra nei jūsų dalis, nei jūsų kūno tąsa. Kuo didesnis jis auga, tuo labiau atsiskiria nuo jūsų, tuo labiau nori patirti pasaulį ir daro tai savitu būdu, visiškai kitokiu nei tai darote jūs. Kitokie jo būdai gali sukelti jums diskomfortą ar net pyktį. Šioje vietoje išmintinga ne išsigandus ar įsižeidus, kad jis pasaulį tyrinėja ne tais būdais ir ne tokiomis porcijomis, kaip norite jūs, imtis sankcijų, o apibrėžti tyrinėjimo erdvę ir nustatyti taisykles.
 
Taip. Ribos ir taisyklės vaikui yra būtinos, nes būtent jos atneša į vaiko pasaulį aiškumą ir saugumą. Ne, brėždami ribas, sukurdami ir aiškiai pasakydami taisykles bei nuosekliai jų laikydamiesi, jūs nepakenksite savo vaiko unikalumui, asmenybei, saviraiškos laisvei ir ypatingiems gebėjimams. Netgi atvirkščiai – jūs sudarysite geresnes sąlygas jiems vystytis, nes ribos ir taisyklės vaikui yra būtinos, kadangi būtent jos į vaiko pasaulį atneša aiškumą ir saugumą.
 
Ir visgi, ką daryti, kai apima toks siutas, kai, rodos, nėra kur pasidėti? Tą labai gerai mokėjo sutvarkyti mūsų seneliai. Užėjus įsiūčiui, jie eidavo pakapoti malkų, sukasti daržą, nuvalyti sniegą, nudirbti kokį nors fizinį darbą, nes fizinė iškrova yra būtina raumenims, kuriuos adrenalinas pripildo jėga, ir kartu tas fizinis darbas yra ne destruktyvus, o naudingas. Išsirėkti kur nors pamiškėje – dar vienas geras variantas, nes riksmas atpalaiduoja gerklės spazmus ir susikaupusią emociją išleidžia lauk.
 
Ką daryti, kai šalia nėra daržo, malkų ar vietos, kur galima šūkauti? Ieškoti kito fizinės ir emocinės iškrovos būdo, kurio tikslas – suteikti fizinį apkrovimą raumenims ir atpalaiduoti gerklės ir žandikaulių raumenis. Judėti, kalbėti, dainuoti... Jūs – suaugęs žmogus, jūsų reikalas tą būdą surasti. Jūsų, o ne jūsų vaiko. Vaikai tokius būdus dažniausiai pajunta ir atranda instinktyviai. Atkreipkite dėmesį, pavyzdžiui, su kokiais stipriais ištrepsėjimais jie išeina iš kambario, negavę, ko nori. Ištrepsi taip, kad rodos, grindys suluš. Nemuša jūsų. Mokykitės iš jų. Galite pasakyti „Aš irgi pykstu, aš irgi noriu patrepsėti kartu su tavim. Ar priimsi mane?“ Ir vaikas pasijus esantis ne vienas. Nes vaikui – labai svarbu būti kartu su kuo nors, draugėje. Bet apie tai – kitą kartą.
 
Autorė – Vilija Malinauskaitė, „Intelligent Creation“ vykdomoji direktorė ir dėstytoja, kviestinė Lietuvos vaikų ir jaunimo centro lektorė, edukologė, socialinių mokslų magistrė, baigė praktinės psichologijos kursą Psichologijos Akademijoje, sertifikuota Individualiosios Psichologijos Instituto „Tėvų konsultavimo programos“ dalyvė, sertifikuota VU Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymų centro programos „Specializuotas vaikų piešinių interpretavimas“ dalyvė, šiuo metu studijuoja podiplominėse profesinėse Geštalto psichoterapijos studijose Geštalto psichoterapijos institute „Dialogas“.