Emokykla.lt

Gimimo eiliškumas: pirmas ir vienintelis „tobulas vaikas“

2015-11-29
Susijusios temos: Psichologija Šeima Vaiko elgesys
Gimimo eiliškumas: pirmas ir vienintelis „tobulas vaikas“
Eglė KURAITĖ-ŽIČKĖ, psichologė
Nereikėtų manyti, kad mūsų gyvenimas yra nulemtas to, kelinti šeimoje gimėme, ir remtis teorija tarsi pranašyste. Tačiau įsigilinę į šią teoriją galime geriau suprasti, kaip vaikas auga, kaip mąsto ir jaučiasi šeimoje.
Kai mama grįžta namo, jos vyresnėlis 8-metis sūnus Dominykas pirmas atskuba padėti įnešti pirkinių krepšius. Jis padės mamai ir vakarienę gaminti. Jauniausiasis Simas, žaisdamas naują žaidimą, iš kito kambario garsiai klausia, ar nupirko mėgstamiausių jo sausainių, nes kitų jis nevalgys. Vidurinioji 6-metė Ugnė tuo metu rengiasi fėjos kostiumą ir skuba pasirodyti mamai. Mama stebisi, kad jos vaikai tokie skirtingi.
 
Kodėl tų pačių tėvų auklėti vaikai, augantys tuose pačiuose namuose, tampa tokie skirtingi?
 
Kartais tėvai galvoja, kad jų vaikai „tiesiog gimė tokie“. Ar tai gali nulemti tik genai? Verta ieškoti ir kitų asmeninių savybių susiformavimo priežasčių. Mokslininkai jau seniai diskutuoja, kokią įtaką tam turi gimimo eiliškumas. Tyrėjai iki šiol dėl to nesutaria, tačiau yra nemažai tyrimų, kuriuose atrandamos sąsajos tarp to, ar vaikas gimė pirmas, antras, ar yra vienintelis šeimoje, ir jo charakterio ypatumų, pasiekimų gyvenime bei santykio su tėvais.
 
Teoriją, kad gimimo eiliškumas yra susijęs su asmeninėmis savybėmis, pirmas 1920-aisiais iškėlė psichologas Alfredas Adleris (Alfred Adler). Jis teigė, kad gimimo eiliškumas daro didelę įtaką mūsų gyvenimo stiliui: kaip sprendžiame problemas, renkamės draugus, kuriame santykius, bendraujame darbe. Jis teigė, kad taip yra todėl, jog kiekvienas žmogus siekia būti priimtas ir vertinamas, ir pirmiausia to siekia būtent šeimoje.
 
Kiekvienas vaikas gimsta vis kitokioje šeimoje: vienas – nepatyrusių jaunų tėvų ką tik sukurtoje šeimoje, kitas – trijų asmenų šeimoje, kur jau karaliauja pirmagimis, trečias – gausioje, jau ilgą istoriją turinčioje šeimoje. Kiekvienas vaikas siekia tėvų meilės, dėmesio ir tai daro skirtingais būdais, nelygu kokios yra šeimos aplinkybės, taip pat ir tėvai dažnai bendrauja skirtingai su savo vyriausiu vaiku, viduriniu ar jauniausiu.
 
Vaikui augant jo asmenybės formavimuisi įtakos turi kasdienė veikla, bendravimas su tėvais, auklėtojomis, draugais, fizinė aplinka, svarbūs gyvenimo įvykiai, aplinkinių reakcija į juos ir kiti veiksniai. Gimimo eiliškumas yra tik vienas iš šių veiksnių, tačiau dažniausiai labai glaudžiai su jais susijęs. Pavyzdžiui, pirmagimis gaus daugiau tėvų dėmesio, nei antras ar trečias šeimoje gimęs vaikas, o jauniausias vaikas šeimoje nuo pat gimimo augs tarp brolių ir seserų ir turės dalytis ne tik tėvų dėmesiu, bet ir savo daiktais. Tokia ankstyvoji patirtis veikia vaikus ir formuoja jų požiūrį į pasaulį ir tam tikrus įgūdžius.
 
Vertinant vaiko gimimo eiliškumą svarbu atsižvelgti ir į vaiko lytį, amžiaus skirtumą tarp brolių ir seserų, šeimos istoriją. Kartais vaikų psichologinis gimimo eiliškumas, t. y. kokią poziciją vaikas jaučiasi užimantis šeimoje, skiriasi nuo realaus, pavyzdžiui, jei tėvai, auginantys dvi dukras, labai laukė berniuko, bet gimė dar viena mergaitė, dėl tėvų lūkesčių neišpildymo ji gali netekti jauniausiam vaikui įprastai skiriamų privilegijų. Arba jei tarp vaikų yra šešerių ar daugiau metų skirtumas, kiekvienas jų gali būti auginamas kaip pirmagimis.
 
Nereikėtų manyti, kad mūsų gyvenimas yra nulemtas to, kelinti šeimoje gimėme, ir remtis teorija tarsi pranašyste. Įsigilinę į šią teoriją galime geriau suprasti, kaip vaikas auga, kaip mąsto ir jaučiasi šeimoje, ir nors negalime pakeisti gimimo eiliškumo, galime suteikti daugiau galimybių mokytis spręsti sunkumus, ieškoti naujų bendravimo būdų ir atrasti savo vietą pasaulyje.
           
Pirmasis vaikas gimsta  jaunų tėvų šeimoje, kurioje žavimasi kiekvienu jo kvėptelėjimu ar krustelėjimu. Kūdikiui pasisekė, nes jis gauna nedalomą tėvų dėmesį. Visgi jauni, nepatyrę tėveliai ne tik žavisi savo vaiku, bet ir atidžiai stebi jo raidą, laukia naujų pasiekimų ir nerimauja, kai jie vėluoja. Jie klausosi kiekvieno garselio ir spėlioja, ar jis jau pasakė „bala“, o gal „laba“, nuolat formuodami didelius lūkesčius.
 
Taip vaikas išmoksta, kad dėmesio gauna ir yra vertinamas už savo pasiekimus – tereikia pildyti tėvų norus. Pirmagimiai gali perimti tėvų susirūpinimą ir nerimą dėl nesėkmių, stengtis viską atlikti teisingai, laikytis taisyklių, siekti tobulumo. Tai galima pastebėti, kai vaikas nuolat trina piešinius, perrašinėja namų darbus, kol nepadaro taip, kaip „turi būti“.
 
Būdamas vienintelis ir nepakartojamas, vaikas anksti supranta, kas tai yra galios jausmas, kuris vėliau gali būti išreikštas kaip noras padėti kitiems, kitus apsaugoti ar jiems vadovauti. Toks „karaliavimas“ netrunka labai ilgai, nes pasaulį išvysta antrasis vaikas, „nuverčia pirmagimį nuo sosto“ ir atima tėvų meilę. Taip brolio ar sesers gimimą išgyvena pirmagimiai. Dėl tokio ankstyvo trauminio patyrimo vėliau jie gali būti griežti, laikytis įsikibę savo postų, vengti rizikuoti, bijoti naujų patirčių.
 
Stengdamiesi „atkovoti“ tėvų dėmesį vyresnieji vaikai imasi įvairių strategijų: vieni skuba padėti ir tarsi sudaro sąjungą su tėvais, kiti ima konkuruoti su jaunesniaisiais, siekia įrodyti savo pranašumą. Šios išmoktos strategijos gali reikštis ir vėliau gyvenime kaip stiprus konkurencingumas, autoritetų dėmesio siekimas.
 
Gimus jaunesniajam vaikui, tėvai dažnai priskiria pirmagimiui pagalbininko vaidmenį ir suteikia atsakomybę –- „tu vyresnis, didesnis, protingesnis, todėl turi pamokyti ir kitus“. Taigi pirmagimis jau nuo mažumės auginamas kaip vadovaujantis, kitus mokantis ir kontroliuojantis asmuo. Vyriausi vaikai kartais primena mažus suaugusiuosius – nuolat susirūpinusius pareigomis, besilaikančius nustatytų taisyklių ir auklėjančius kitus.
 
Patarimai, kaip auginti pirmagimius:
  • Atsipalaiduokite – stenkitės nedaryti vaikui spaudimo dėl jo raidos pasiekimų, kad neskatintumėte jo perfekcionizmo ir griežtumo sau.
  • Vertinkite ir skatinkite vaiką labiau vertinti ne tik galutinį darbo rezultatą, bet ir pastangas bei procesą.
  • Mokykite priimti nesėkmes, daryti klaidas ir iš jų mokytis. Papasakokite, kai stengėtės kažką pasiekti, bet nepavyko taip, kaip tikėjotės, pavyzdžiui, sudainuoti mokykloje per pasirodymą ar gauti norimą darbą. Pabrėžkite, kad galiausiai viskas baigėsi gerai, nusakykite, ką išmokote iš savo klaidų.
  • Parenkite pirmagimį antrojo vaiko gimimui: kalbėkitės su juo apie tai, leiskite išreikšti pykčio ir pavydo jausmus, skirkite jam pakankamai dėmesio.
  • Padalykite atsakomybes ir darbus visiems šeimos nariams, atsižvelgdami į jų amžių ir galimybes. Neskirkite jų per daug pirmagimiui.
  • Suteikite jam tam tikrų privilegijų už tai, kad turi tam tikrų pareigų, pavyzdžiui, leiskite eiti miegoti kiek vėliau nei jaunesniems vaikams.
  • Skatinkite vyriausiąjį padėti mažesniesiems, kad jie neprarastų „aukštesnio“ savo statuso ir taptų savo broliams ir seserims patarėjais, o ne policininkais.
  • Nepasiduokite norui skirti pirmagimį jaunesniųjų vaikų nuolatine aukle.
  • Skirkite vaikui individualaus dėmesio.
  • Priminkite vyriausiajam, kad jis yra vaikas ir neturi viskuo rūpintis.
  • Nepamirškite, kad jam svarbu žinoti taisykles, todėl jas aiškiai apibrėžkite.
Dažnai vienturtis šeimoje vaikas tapatinamas su pirmagimiu, nors iš tiesų, vienturtis niekada nepatiria „nuvertimo nuo sosto“ ir neturi dalytis su broliais ar seserimis tėvų dėmesiu. Vaikystėje gaunamas beribis dėmesys ir rūpestis gali lemti tai, kad vaikas užaugs nesavarankiškas, nuolat tikėsis, kad kiti už jį viską padarys. Jei tėvai savo vienturtį vaiką lepina ir kuria jam gyvenimą „be kliūčių“, vėliau gyvenime toks vaikas nemokės pats spręsti sunkumų ir nuolat ieškos pagalbos.
 
Nuolatinis buvimas tėvų dėmesio centre skatina vaiką jaustis ypatingą, todėl dažnai tokie vaikai siekia ypatingo dėmesio ir kitose gyvenimo situacijose. Taip pat vienturčiai dažnai siekia ir geriausių sąlygų, daiktų, darbo pozicijų, nes nuo vaikystės yra įpratę tai gauti.
 
Vieninteliai vaikai daugiausiai bendrauja su tėvais, todėl siekia būti į juos panašūs ir greitai auga. Jie dažnai yra brandesni už savo bendraamžius ir nesunkiai „randa kalbą“ su suaugusiaisiais.
 
Augdami be brolių ir seserų, jie nepatiria ne tik tėvų dėmesio ir meilės dalybų, bet ir brolių bei seserų meilės, pykčių, žaidimų, taigi praranda progą mokytis draugauti su bendraamžiais, spręsti bendravimo sunkumus. Kartais socialinėse aplinkose jie laikosi nuošalyje, atsitraukę nuo kitų, o kartais elgiasi savanaudiškai, nesidalija žaislais ir veliasi į konfliktus.
 
Patarimai, kaip auginti vienturčius:
  • Skatinkite juos būti vaikiškus ir užsiimti vaikiškomis veiklomis.
  • Stenkitės nelepinti ir nekurti vaikui ypatingų sąlygų – mokykite palaukti norimo daikto ar skanėsto.
  • Suteikite galimybių bendrauti su kitais vaikais – kaimynais, pusbroliais, pusseserėmis. Organizuokite vaikų susitikimus, skatinkite lankyti būrelius, leisti laiką kieme.
  • Parūpinkite vaikui gyvūnėlį, kurį augindamas jis galėtų mokytis globoti ir rūpintis kitais.
  • Mokykite dalytis daiktais, pavyzdžiui, paskatinkite atiduoti nebenaudojamus žaislus kitiems vaikams.
Nepamirškite, kad net jei vaikas susiduria su tam tikrais savo gimimo eiliškumo nulemtais sunkumais, didžiausią įtaką jam daro tėvų bendravimas ir elgesys. Norint padėti vaikui augti, svarbu pakankamai juo rūpintis, atliepti poreikius, nustatyti taisykles ir suteikti galimybių mokytis naujų dalykų.
 
 
Sėkmės!
 
Apie autorę:
Eglė Kuraitė-Žičkė turi klinikinės psichologijos magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete. Psichologė dirba su rizikos grupės ar mažiau galimybių turinčiais įvairaus amžiaus vaikais, veda socialinių įgūdžių grupes, psichologijos pamokas. Taip pat vykdo bei koordinuoja prevencines programas, veda mokymus savanoriams, mokytojams, rengia informacinę bei metodinę medžiagą.
Šaltiniai:
  1. Adler A.  Žmogaus pažinimas. Vilnius: Vaga, 2008.
  2. Carette B., Anseel F., Van Yperen N. W.  Born to learn or born to win? Birth order effects on achievement goals. Journal of Research In Personality, 2011, 45(5), 500–503.
  3. Eckstein D., Kaufman J. A. The role of birth order in personality: An enduring intellectual legacy of Alfred Adler. The Journal of Individual Psychology, 2011, 68(1), 60–61.
  4. Krauss Whitbourne S. That Elusive Birth Order Effect and What it Means for You, 2013 <http://www.psychologytoday.com/blog/fulfillment-any-age/201305/elusive-birth-order-effect-and-what-it-means-you> (žiūrėta 2013-11-18).
  5. Leman K. Why Birth Order Matters, 2009 <http://www.thrivingfamily.com/Features/Magazine/2013/why-birth-order-matters.aspx> (žiūrėta 2013-11-18).
  6. Stein H. T. Adlerian view of Birth order characteristics <http://www.adlerian.us/birthord.htm> (žiūrėta 2013-11-18).
Kiti straipsniai, susiję su tema:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.