Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

Apie princeses ir princus

2015-08-25
Susijusios temos: Šeima
Apie princeses ir princus
Dr. Sigita LESINSKIENĖ
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto
Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro docentė
„Princesiškumas“, jei turime omeny ne vien balso intonaciją, bet ir būdą reikliai, įsakmiai bendrauti, prašyti, reikšti savo norus, yra toks besiformuojantis ar jau susiformavęs vyraujantis elgesio modelis, kai vaikas dažnai gauna visko, ko tik užsigeidžia, ir tolydžio ima vadovauti ir nurodinėti suaugusiesiems.
„Princo“ arba „princesės“ „liga“
 
Parašyti šia tema nusprendžiau oro uoste stebėdama kokių ketverių metų berniuką. Dėmesį patraukė jo šaižus, įnoringas balsas, suraukta, reikli ir nepatenkinta veido išraiška, beveik ištisai vyravusi jo veide tiek bendraujant su mama, jos drauge, tiek žiūrint į kitus žmones. Mama į tai mažai reagavo, stovėjo laukimo eilėje laukdama laipinimo į lėktuvą, ir, atrodė, kad toks sūnaus bendravimas jos neglumino.
 
Yra tokia „liga“ ar „sutrikimas“, pavadinkim ją „princo“ arba „princesės“ „liga“. Jos nėra tarptautinėje ligų ir sutrikimų diagnostikos klasifikacijoje, bet ji gana dažnai „apninka“ ikimokyklinio amžiaus vaikus ir ją labai lengva atpažinti bei „diagnozuoti“.
 
Vieniems vaikams ji trunka keletą mėnesių, kitiems – keletą metų ir kuo ilgesnė „ligos“ trukmė, tuo sunkiau „princesė“ ar „princas“ grįžta į natūralų bendravimo su aplinkiniais būdą. Net žaidimuose ir piešiniuose ima dominuoti princai ir princesės. O tėvams, laikui bėgant, atsiranda bejėgystė, ir jie ima manyti, kad nesugebės suvaldyti reiklaus ir vis dažniau netinkamo savo vaiko elgesio, vis dažnėjančių pykčio proveržių, išvešėjusio poreikio vadovauti.
 
Kiekvienas, tokį reiškinį pastebėjęs, gali nesunkiai įvardyti situaciją ir pasistengti padėti princui-vaikui ir jo tėvams. Kartais užtenka pastebėjimo, patarimo arba net nustebimo, o kartais labai praverčia vaizdo įrašas, kai tėvai ir vaikas pamato save ir savo elgesį iš šalies.
 
Padeda pamėgdžiojimas ir intonacijų skirtumo parodymas
 
Dažnai „princus“ ar „princeses“ jau girdžiu atėjusius koridoriuje, net už durų girdisi reiklus ir pakeltas vaiko balsas. Tuomet susipažinusi ir ilgiau bendraudama po kurio laiko leidžiu sau pastebėti ir pasakyti vaikui (kai vėl užkalba „princesišku“ balsu), kad ji (/jis) kalba ne savo (pasakau vaiko vardą), o reiklios princesės ar princo balsu. Bendraudama jau būnu girdėjusi ir natūraliai skambantį vaiko balsą, tą tikrąjį balsą, ir tai irgi pasakau vaikui.
 
Pamėgdžiojimas ir intonacijų skirtumo parodymas labai įtaigiai suveikia, todėl ir vaikas, ir tėvai iš pradžių nustemba, o paskui gana greitai ir lengvai randa būdų bendrauti kalbėdami natūraliu balsu. Galima patarti tėvams pastebėti vaiko intonacijos skirtumus, juos pakartoti, parodyti vaikui, pajuokauti apie tai, tuomet sunku pykti ir greičiau įvyksta norimi pokyčiai.
 
Šiame straipsnyje nenagrinėsiu vaiko pykčio proveržio suvaldymo būdų, apie tai gausu išsamios literatūros. „Princesiškumas“, jei turime omeny ne vien balso intonaciją, bet ir būdą reikliai, įsakmiai bendrauti, prašyti, reikšti savo norus, yra toks besiformuojantis ar jau susiformavęs vyraujantis elgesio modelis, kai vaikas dažnai gauna visko, ko tik užsigeidžia, ir tolydžio ima vadovauti ir nurodinėti suaugusiesiems. Taip pripranta ir įsijaučia į vaidmenį, kad tampa sunku bendrauti kitaip. Dažniausiai taip nutinka tada, kai auga vienintelis vyresnių tėvų vaikas, arba jaunėlis pagrandukas, kai vaiko aplinkoje daug labai mylinčių suaugusiųjų ir nėra kitų vaikų artimoje giminėje ir pan.
 
Vaikas turi jausti tėvų nustatomas ribas
 
3–5 metų amžiaus vaikas, kai jis jau pats geba vaikščioti, kalbėti, žaisti, valgyti, nueiti į tualetą, įvardyti savo norus ir kt., yra raidos norma ir toks šio amžiaus ypatumas, kad vaikui norisi, jog būtų taip, kaip jis sako, nori ar liepia. Jam norisi rodyti iniciatyvą ir jis siekia vadovauti.  Taip turi būti, ir tai yra natūralu, būtų keista, jei vaikas to nenorėtų. Tik turėtų būti tinkama pusiausvyra tarp to, kai gauni, ko norėjai, ir negauni, nes vaikas augdamas turi pamatyti, kad ne visuomet būna tik taip, kaip nori, kad reikia mokytis tartis, kartais nusileisti, prisiderinti, o kartais – užsispirti ir laikytis savo.
 
Vaikas turi jausti tėvų nustatomas ribas, kad yra vadovaujamas, auginamas, nukreipiamas. Jei vaikui pavyksta beveik nuolat vadovauti, „diriguoti“ tėvams ar jį prižiūrintiems suaugusiesiems, jis pasiekia, gauna tai, ko, atrodo, norėjo ir ko jam reikia. Tuomet atrodytų, kad viskas vaikui yra labai gerai. Tačiau gerai dažniausiai nėra, nes 4–5 metų vaikui vadovauti suaugusiesiems – našta ne pagal jaunus, mažus ir gležnus petukus. Tada vaiką apima didelis nerimas, nes jis atsiduria ne savo, t. y. vaiko, vaidmenyje. Sutrinka visuotinė gamtos ir žmonių gyvenimo dėsnių natūralioji pusiausvyra.  
 
Vaiko nerimo apraiškos gali būti labai įvairios, pradedant emocijų proveržiais, sunkiai suvaldomu elgesiu, baigiant jau kliniškai diagnozuojamais vaikų nerimo sutrikimais. Atstačius išderintą pusiausvyrą, tėvams pakeitus elgesio su vaiku taktiką, padėtis dažniausiai greitai pagerėja. Tačiau kuo ilgiau trunka  vaiko „princesiškas“ elgesys, tuo sunkiau jis susitaiko su tuo, kad nebevadovaus visą laiką ir visose situacijose, kaip buvo įpratęs anksčiau. Vaikas priešinasi, kovoja, vis stipriau, dažniau demonstruodamas savo įprastą netinkamo, nepriimtino elgesio ar bendravimo stilių, nes buvo ilgokai pratęs, kad taip elgdamasis, visuomet gaudavo tai, ko norėjo. O dabar staiga – taip elgiesi, tačiau norai nepildomi. Iš pradžių vaikas nustemba ir dar atkakliau ko nors siekia, kaip ir buvo įpratęs. Panašiai kaip su raktu ir spyna: jei esame pripratę ir žinome, kad šitas raktas rakina šitą spyną (taip elgiuosi ir gaunu, ko norėjau), tai pakeitus spyną, kai to dar nežinome, vis mėginame rakinti dar ir dar kartą (kiek tų kartų bus, priklauso nuo charakterio ir užsispyrimo...). Tėvams pakeitus auklėjimo taktiką,  vaikas nebe visada gauna tai, ko norėjo, arba ne visuomet būna taip, kaip jis pageidauja ar teigia.
 
Reikia pakeisti taktiką
 
O tėvams pakeitus taktiką, mėginant auklėti ar vadovauti vaiko elgesiui kitais būdais, norisi greito (ir, jei tik įmanoma, kuo lengvesnio) rezultato. Tačiau iš pradžių dažnai išeina priešingai – mėgini ką nors keisti, o vaiko atsakas – dar sunkesnis elgesys, kurį ir taip jau sunku suvaldyti ir toleruoti. Šiuo momentu ir pradiniu periodu labai svarbu tėvams nenuleisti rankų, nepasiduoti, nes tuomet vaikas gautų tvirtą įrodymą, jog „princesiškai“ elgdamasis visuomet gaus tai, ko nori. Tokiu atveju netinkamas vaiko elgesys tik dar labiau sustiprėtų ir įsitvirtintų, tad vėliau būtų dar sunkiau jį pakeisti. Bet jeigu tėvai tą „paūmėjimo“ periodą atlaiko, nes iš anksto tai žino ir nusiteikia, išlaiko tinkamą ir reikiamą reagavimo į nepageidaujamą vaiko elgesį taktiką, po „paūmėjimo“ periodo vaiko elgesys ima švelnėti, keistis, gerėti.
 
Gerėti, nes pagrindinis vaiko noras ir poreikis – būti mylimam, priimtam, pagirtam, įvertintam savo tėvų, jiems patikti, įtikti, gauti jų dėmesį. Jei netinkamu, nepageidaujamu savo elgesiu vaikas dėmesio negauna, po kurio laiko jis mėgina jį keisti, elgtis taip, kaip tėvai norėtų, kaip jiems patinka. Todėl labai svarbu greitai ir kuo dažniau pagirti, paskatinti vaiką už gerą, tinkamą, priimtiną ir  laukiamą elgesį, kiekvieną tokio elgesio apraišką. Tuomet vaikas vis dažniau ims elgtis taip, kaip tėvams patinka.
 
Linkiu tėveliams ir ugdytojams kantrybės, ištvermės ir išradingumo tinkamai vadovaujant vaikų (atliepiant kiekvieno individualumą) elgesiui. Atpažinkime ir mažinkime vaikų įnoringo „princesiškumo“ apraiškas. Tačiau prisiminkime daug pasakų apie princus ir princeses, kai jie pasižymi ir daugybe gražių, teigiamų bruožų. Tegu būtent tie gražieji, gerieji bruožai tvirtėja, stiprėja augančioje mažųjų kartoje. Princesės ir princai juk irgi kalba savo tikraisiais, ramiais, natūraliais, geranoriškais balsais, turi nuovoką, savitvardą ir daro gražius, gerus darbus...
 
 
Dr. Sigita LESINSKIENĖ, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro docentė; konsultuoja privačiai Psichikos sveikatos klinikoje, tel. 8 686 17 550, el. paštu sigita.lesinskiene@mf.vu.lt
 
Daugiau autorės straipsnių:
Papildo temą:
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.