Emokykla.lt

Vaikų mikčiojimo terapija: metodų apžvalga ir derinimo galimybės

2012-11-26
Vaikų mikčiojimo terapija: metodų apžvalga ir derinimo galimybės
Logopedė ekspertė dr. Vilma Makauskienė
www.logopedaslpc.lt
Skirtingas požiūris į mikčiojimą sukeliančias priežastis lėmė daugelio įvairių mikčiojimo įveikos  būdų atsiradimą. Specialistai praktikai dažnai patiria sunkumų mėgindami pasirinkti veiksmingus mikčiojančio vaiko poreikius ir sutrikimo pobūdį atitinkančius darbo metodus.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius tvirtai įsigalėjo nuostata, kad mikčiojimą reikia vertinti multidimensiniu požiūriu, t. y. kad šio kalbos sutrikimo priežasčių gali būti labai daug ir jos įvairios. Sudėtinga vidinių (įgimtų) ir išorinių (aplinkos) veiksnių sąveika lemia individualią mikčiojimo dinamiką. Ankstyvame amžiuje pagalba mikčiojantiems vaikams glaudžiai susijusi su kalbinės aplinkos keitimu, šeimos konsultavimu ir lanksčiais sklandaus kalbėjimo ugdymo metodais.
 
Healey (2004) nurodo, kad mikčiojimo struktūroje išskiriami 5 susiję komponentai: lingvistinis, motorinis, emocinis, pažintinis ir socialinis. Svarbu užtikrinti integruotą poveikį visiems komponentams, o ne siekti pokyčių kurioje nors vienoje srityje. Intervencinis modelis remiasi visuminiu požiūriu, t. y. nuostata, kad mikčiojantį žmogų reikia priimti kaip visumą, unikalią asmenybę, komunikacijos proceso dalyvį, kuris funkcionuoja bendroje sistemoje (Shapiro, 1999).
 
Skirtingas požiūris į mikčiojimą sukeliančias priežastis lėmė daugelio įvairių mikčiojimo įveikos  būdų atsiradimą. Specialistai praktikai dažnai patiria sunkumų mėgindami pasirinkti veiksmingus mikčiojančio vaiko poreikius ir sutrikimo pobūdį atitinkančius darbo metodus.
 
Mikčiojimo terapijos principai
 
Verbalinė komunikacija yra dinamiška, kompleksinė kelių žmonių sąveika. Mikčiojimas skirtingai veikia kiekvieno mikčiojančio vaiko bendravimą, savivertę, sukelia daug nerimo šeimos nariams. Siekiant veiksmingos pagalbos svarbu, kad  ikimokyklinio amžiaus mikčiojančių vaikų tėvai aktyviai dalyvautų  logopedinės pagalbos procese. Taip pat labai svarbu, kad šiame procese bendradarbiautų ir įvairių sričių specialistai (logopedai, psichologai, neurologai ir kt.).
 
Skiriami šie mikčiojimo terapijos principai (Gregory, 2000):
  • Diferencinis įvertinimas. Svarbu tiksliai įvertinti, kokie veiksniai gali turėti įtakos konkretaus vaiko kalbai, t. y. nuodugniai ištirti jo kalbines galimybes ir aplinką. Mikčiojimo terapija turi būti lanksti, nes mikčiojimas – kintantis sutrikimas.
  • Mikčiojančio vaiko, jo tėvų ir specialisto santykiai. Mikčiojimo įveikos pradžioje  daug dėmesio skiriama tarpusavio supratimu, pagarba ir pasitikėjimu grindžiamiems santykiams su mikčiojančiu vaiku ir jo tėvais užmegzti. Kiekvienas mikčiojantysis ir jo šeimos nariai nevienodai vertina šią problemą ir išgyvena dėl jos. Specialistas turi įvertinti kiekvieno unikalų atvejį ir individualiai planuoti pagalbos būdus.
  • Modeliavimas. Elgesys yra išmokstamas identifikuojantis (susitapatinant) su modeliu ir imituojant pavyzdį. Mikčiojantysis keisdamas savo kalbą turi aiškiai suprasti, ką jis turi daryti, todėl specialistas rodo (modeliuoja), kaip tarti žodžius ar kontroliuoti mikčiojimą. Modeliavimo principas glaudžiai siejasi su specialisto ir vaiko santykiais, nes imituojamas pozityvus pavyzdys.
  • Paskatinimas. Mikčiojančiajam suteikiamas grįžtamasis ryšys, pozityviai vertinant jo veiklą, pastangas ir pasiekimus. Paskatinimas itin svarbus didinant motyvaciją. Jei mikčiojantis vaikas pasitiki ir noriai bendrauja su specialistu, paskatinimas tampa reikšmingesnis.
  • Savikontrolės ugdymas. Šalinant mikčiojimą svarbu laikytis tam tikro nuoseklumo (struktūros) pereinant nuo paprastesnių prie sunkesnių užduočių. Savikontrolė – sugebėjimas save įvertinti – būtina norint kalbos pokyčius taikyti kasdienėse situacijose.
  • Perkėlimas (generalizacija). Logopedinių pratybų metu įgytus sklandaus kalbėjimo įgūdžius siekiama perkelti į kasdienę aplinką. Daugelis mikčiojančiųjų ir specialistų šiame etape susiduria su sunkumais. Sklandaus kalbėjimo įgūdžių perkėlimas yra sudėtingesnis procesas, nei išmoktų technikų taikymas kitoje aplinkoje. Kalbėdamas su  bendraamžiais, šeimos nariais ar pedagogais, vaikas ne tik perkelia įgūdžius, bet kuria naujus reagavimo modelius. Reali komunikacinė interakcija skiriasi nuo bendravimo „logopediniame kabinete“. Sklandaus kalbėjimo įgūdžių generalizacija suprantama kaip perkėlimo-kūrimo procesas, kurio metu mikčiojantysis mokosi taikyti sklandaus kalbėjimo įgūdžius ir konstruktyviai priimti įvairias kalbines situacijas. Sėkmingai perkelti išmoktus įgūdžius padeda  taikoma laipsniškai sunkėjanti komunikacinės sąveikos struktūra.
  • Išlaikymas (maintenance). Dirbant su mikčiojančiais vaikais sudėtinga įtvirtinti sklandaus kalbėjimo įgūdžius, pasiekti, kad pokyčiai taptų stabilūs.. Neretai atsitinka, kad mikčiojimas grįžta – atsinaujina ankstesnis, nesklandus kalbėjimas. Dirbant su vaikais būtina tolydžiai retinti logopedines pratybas, kol iš tikro įsitikinama, kad kalbėjimo sklandumas stabilus. Kartais naudinga rekomenduoti apsilankyti pas logopedą pakartotinai po ilgesnio laiko (iš pradžių po 6, vėliau – po 12 mėn.). 
Skirtingas požiūris į mikčiojimo priežastis, jį skatinančius veiksnius lėmė daugelio įvairių mikčiojimo įveikos metodų atsiradimą. Lygindami mikčiojimo korekcijos programas pastebime, kad skiriasi logopedinės pagalbos struktūra, tikslai, efektyvumo įvertinimo kriterijai. Guitar ir Peters (1998) teigia, kad mikčiojimo šalinimo programas (metodikas) sąlygiškai galima suskirstyti į dvi dideles grupes: mikčiojimo keitimo ir sklandžios kalbos formavimo metodus.
 
Logopedinė pagalba ikimokyklinio amžiaus mikčiojantiems vaikams
 
Ikimokyklinis amžius yra intensyvaus vystymosi laikotarpis. Laiku suteikta pagalba mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai neretai padeda sėkmingai įveikti kalbos nesklandumus. Ikimokykliniame amžiuje stebima apie 50–70 proc. savaiminio mikčiojimo įveikimo atvejų (Onslow, 2004; Shapiro, 1999). Autoriai pažymi, kad šeimos konsultavimas ir logopedinė pagalba yra reikalinga, nes dar nėra galimybių tiksliai įvertinti, kuris vaikas „išaugs“ mikčiojimą be specialistų pagalbos.
 
Kadangi ikimokykliniame amžiuje didžiausią įtaką mikčiojančiam vaikui ir jo kalbai daro tėvai, šeimos ir specialistų bendradarbiavimo kokybė – viena iš svarbiausių sėkmingo mikčiojimo korekcijos proceso sąlygų. Pirmojo susitikimo metu stengiamasi sukurti ramią, draugišką atmosferą, kad tėvai galėtų atvirai kalbėti apie vaiko problemas. Vartojama atspindimoji kalba, empatiškas klausymas, pateikiami atviro tipo klausimai, kurie leidžia įvertinti tėvų požiūrį į mikčiojimą ir jų jausmus.
 
Zebrowski (1993) pažymi, kad mikčiojančio vaiko tėvams būdingi gėdos, kaltės, bejėgiškumo, pykčio jausmai, kurie neretai tampa vaiko įsitikinimais. Svarbu išsiaiškinti, kaip tėvai reaguoja į vaiko užsikirtimus ir kokiais būdais stengiasi jam padėti. Shapiro (1999) nurodo, kad konsultuojant mikčiojančio vaiko tėvus svarbu išsiaiškinti tris svarbiausius klausimus: ką tėvai galvoja, žino apie sutrikimą, kokius jausmus (emocines reakcijas) sukelia vaiko mikčiojimas, jų savęs, kaip tėvų, vertinimas bei tėvų elgesys, kai jie bendrauja su mikčiojančiu vaiku.
 
Gregory, Hill (2000) pateikia logopedinės pagalbos mikčiojantiems ikimokyklinio amžiaus vaikams schemą.
 
1 pav. Diferencinis ikimokyklinio amžiaus vaikų mikčiojimo įvertinimas ir pagalbos modelis (Gregory, Hill, 2000).
 
Pirmoji strategija rekomenduojama, kai vaiko kalboje pasireiškia mažiau nei 10 proc. normaliai kalbos raidai būdingų nesklandumų (pvz., žodžio pakartojimai, sumaišymai, įterpiniai, pakartojimai ir kt.); mažiau nei 2 proc. visų nesklandumų sudaro mikčiojimui būdingi požymiai (skiemenų, garso pakartojimai, garso tęsimas).
Vaiko kalbėjimo įvertinimas taikant Mikčiojimo tikimybės testą (Stuttering Prediction Instrument, Riley, 1981) atitinka amžiaus normas.
Įvertinimo metu svarbus tėvų patvirtinimas, kad vaiko kalba atspindi realią situaciją (kalba yra tokia kaip ir kasdienėje aplinkoje).
Aptariami vaiko ir tėvų interakcijos stebėjimo duomenys, paskatinant pozityvų, veiksmingo bendravimo modelį.
Tėvai supažindinami su veiksniais, trikdančiais kalbėjimo sklandumą, suteikiama išsami informacija apie sėkmingos vaiko kalbos raidos sąlygas.
Rekomenduojami Amerikos Mikčiojimo fondo leidiniai: „Mikčiojimas ir tavo vaikas: klausimai ir atsakymai“; „Jei tavo vaikas mikčioja“ ir kt., skiriamas pakartotinis kalbos sklandumo įvertinimas po 3–6 mėn.
 
Antroji strategija taikoma nustačius ribinį mikčiojimą (borderline stuttering), kai kalboje nustatoma 2–3 proc. mikčiojimui būdingų nesklandumų, daugiau nei 10 proc. normaliai kalbos raidai būdingų nesklandumų, nėra kitų kalbėjimo ar kalbos sutrikimų.
Tėvai mokomi skirti mikčiojimo požymius ir natūraliai kalbos raidai būdingus nesklandumus, stebėti vaiko kalbėjimą įvairiose situacijose ir išskirti sklandumą trikdančius veiksnius.
Remiantis stebėjimo duomenimis, keičiamas bendravimo su vaiku būdas, siekiama išvengti situacijų, kuriose mikčiojimas sustiprėja. Vaikas ir tėvai dalyvauja logopediniuose užsiėmimuose, kurių metu specialistas pateikia efektyvesnio bendravimo ir kalbos modelį: kalba lėtu tempu, taria žodžius lengvai pratęsdamas pirmą garsą, daro daugiau pauzių, taiko atspindimąją kalbą.
Tėvai skatinami stebėti logopedo elgesį ir keisti savo kalbėjimą. Dažnai užsiėmimų metu mikčiojimas vaiko kalboje nepasireiškia ar itin susilpnėja. Teigiami pokyčiai vaiko kalboje padrąsina tėvus taikyti naujus kalbėjimo ir bendravimo būdus kasdienėse situacijose.
 
Trečioji strategija rekomenduojama, kai vaiko kalboje pasireiškia daugiau nei 3 proc. mikčiojimo požymių, taikant Mikčiojimo sunkumo testą (Stuttering Severity Instrument, Riley, 1994) nustatomas lengvo, vidutinio ar sunkaus laipsnio mikčiojimas, nustatoma kitų kalbėjimo ir / ar kalbos sutrikimų.
Kaip ir taikant II strategiją, tėvai skatinami stebėti mikčiojimą skatinančius veiksnius, aktyviai dalyvauti užsiėmimuose ir įgyti praktinių įgūdžių.
Logopedinės pagalbos tikslas – lavinti sklandų kalbėjimą, šalinti kalbėjimo ir kalbos sutrikimus (jei yra) ir skatinti teigiamą vaiko požiūrį į bendravimą. Ikimokykliniame amžiuje mikčiojimas šalinamas žaidybinės veiklos metu.Naudojamos įvairios didaktinės priemonės: stalo žaidimai, lėlių teatras, paveikslėliai ir kt.
Intensyvios pagalbos periodas baigiamas, kai vaiko kalba išlieka sklandi apie 10 savaičių. Laipsniškai mažinamas pratybų skaičius, sudaromas sklandų kalbėjimą palaikantis planas.
 
Gregory, Hill (2000) logopedinės pagalbos modelį apibrėžia kaip sisteminį, lankstų pagalbos būdų taikymo procesą, kuris skatina kalbėti sklandžiai ir lavina komunikacinius įgūdžius. Šiam procesui būdingi pozityvūs mikčiojančiojo ir specialisto santykiai; bendravimas, atitinkantis mikčiojančio vaiko pažinimo lygį; nuoseklus aplinkos ir kalbinių užduočių sunkinimas, siekiant užtikrinti išmoktų įgūdžių perkėlimą (generalizaciją) ir taikymą. 
 
Priedas
„Anketa mikčiojančių vaikų tėvams" - atsisiųsti
Šaltiniai:
  1. Conture E.G., Guitar B.E. (1993). Evaluating efficacy of treatment of stuttering: School age children. Journal of fluency disorders, 18, p. 253–287.
  2. Costello J.M. (1983). Current behavioural treatments for children. Treatment of stuttering in early childhood: Methods and issues. San Diego, CA: College-Hill.
  3. Curlee R., Perkins W. (1984). Nature and treatment of stuttering: new directions. San Diego, CA: College-Hill.
  4. De Nill, Brutten (1991). Speech-associated attitudes of stuttering and nonstuttering children. Journal of speech and hearing research, 34, p. 60–66.
  5. Haynes, W. O., Pindzola, R. H., Emerick, L. L. (1992). Diagnosis and evaluation in speech pathology. Englewood Cliffs, NJ: Prentice-Hall.
  6. Healey C., Trautman L., Susca M. (2004). Clinical applications of a multidimentional approach for the assessment and treatment of stuttering. Contemporary Issues in Communication Science and Disorders. Nr. 31, p. 40–48.
  7. Gregory H. H. (2000). Stuttering – past and present: principles and procedures of therapy. Stuttering Therapy: workshop material. Northwestern University, IL.
  8. Guitar, B., Peters T. (2003). Metodų derinimas šalinant mikčiojimą. Mikčiojančiųjų konsultavimas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
  9. Raming P., Bennett E. (1995). Working with 7-to12 year-old children who stutter: ideas for intervention in the public schools. Language, speech and hearing services in schools, 26, p. 138–149.
  10. Shapiro D. (1999). Stuttering intervention: a collaborative journey to fluency freedom. Pro-Ed, Inc. USA.
  11. Stuttering therapy: transfer and maintenance. Stuttering Foundation of America. Publ. Nr. 19, 1996.
  12. Zebrowski P. Counseling the Parents of Children who stutter. Stuttering Foundation of America. Publ. Nr. (video tape).
Rekomenduojame įsigyti:
Daugiau autorės straipsnių:
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.