Emokykla.lt

Vaiko emocinis-socialinis ugdymas vaidybinėje veikloje

2011-02-04
Vaiko emocinis-socialinis ugdymas vaidybinėje veikloje
Doc. dr. Vida Kazragytė,
Prof. Ona Monkevičienė,
Vilniaus pedagoginis universitetas
Suaugusieji, rengdami vaikų vaidinimą, dažnai skatina vaikų emocingumą: „Tu būk linksmas, pasakęs šiuos žodžius, nepamiršk nusijuokti“. Tačiau tai gana pavojingas metodas, nes vaikas „linksmumą“ tiesiog ima „rodyti“ ir vaidyba tampa dirbtine.
Visi žymūs teatro menininkai ir pedagogai pasisako prieš akivaizdų emocijų rodymą vaidinant. Žymus šių dienų amerikiečių meno pedagogas J. Levy (2005) teigia, kad teatras daro žalą, kai vaikai vaidindami sako „myliu“, bet nieko nejaučia. Tokiu atveju iškraipomas jausmo šaltinis, deformuojama ir jo išraiška.
 
Vaidinti tikrąja ta žodžio prasme reiškia ne rodyti emocijas, bet jas perteikti kaip neatskiriamą minčių išraišką. Kai mes kalbame ar veikiame, kartu reiškiame ir tam tikrą emocinį santykį, be jo kažin ar būtų įmanomas žmogaus veiksmas. Bėda ta, kad dėl įvairių vidinio gyvenimo sunkumų emocijos yra neadekvačios mūsų norams, veiksmams, jos tiesiog mūsų „neklauso“.
 
O vaidyba ir padeda vaikams mokytis valdyti savo emocijas. Ir ne tik valdyti, bet ir ugdyti. Pasak to paties pedagogo J. Levy (1997), „teatras – jausmo mokykla“. Vaidyba leidžia „susisiekti su savo jausmais“, užmegzti su jais ryšį, tiesiog giliai, ryškiai, iš esmės jausti. Be to – reikšti jausmus ir juos tyrinėti, pažinti, įgauti jų raiškos įgūdžių. Pedagogo manymu, vaikas, turintis išugdytas emocijas, reaguoja labiau humaniškai, paisydamas moralinių normų, negu vaikas, kurio emocinis gyvenimas neugdomas.
 
Vaiko emocijų ugdymas, pasitelkiant vaidybinę veiklą, turėtų prasidėti nuo laisvos būsenos atradimo, nuo nevaidinimo, nuo buvimo pačiu savimi. „Nulinė“ emocinė būsena reikalinga, kad būtų galima pereiti į kitą etapą – sąmoningai sukelti emocijas, įsijausti ir jas reikšti. Laisvumas, natūralumas rodo, kad vaikas pasitiki savimi, valdo save ir yra pasirengęs lengvai, sklandžiai panaudoti savo psichofiziką vaidmens kūrimui.
 
Laisvumui trukdo fizinė ar emocinė įtampa. Ji vaikus gali apimti vien nuo žodžio „vaidinti“, nes jie manys, kad reikės emocijas rodyti „per jėgą“, o tai panašu į prievartavimą, emocinį sekinimą, kurio mažieji instinktyviai vengia. Vaikai gali bijoti, kad scenoje jiems nepasiseks, kad jie pasijus sumišę, nežinantys, ką daryti ir pan.
 
Apsaugoti vaikus nuo tokių sunkių išgyvenimų – pedagogo užduotis. Jis, organizuodamas vaidybinę veiklą ir bendraudamas, turi užtikrinti, kad vaikai patirtų tik teigiamus, džiugius išgyvenimus, kad suprastų, jog, labai norint – kiekviena kliūtis įveikiama.
 
Užslėptas nepasitikėjimas, susikaustymas dažnai atsiranda ir dėl grupėje prisiimtų stereotipinių vaidmenų (pavyzdžiu, vienas vaikas visada – lyderis, kitas – vykdytojas, vienas – viską mokantis, kitas – ne).
 
Būtina tam skirti papildomą dėmesį ir stereotipus bandyti išsklaidyti, tyčia neatpažįstant vaidmenų (į sunkumų turintį vaiką kreipiamasi kaip į sėkmingą ir pan.).
 
Vidines įtampas rodo ir perdėtas emocionalumas, nesąmoningi veiksmai, pavyzdžiui, mergaitė pasakodama gniaužo suknelės kraštą, kilnoja kojas, rankas ir pan. Įveikti fizinę ir emocinę įtampą vaikams galima padėti tokias būdais: 
  • prieš kiekvieną vaidybinės veiklos užsiėmimą pažaisti atpalaiduojančius žaidimus („Akmenukai ir pūkeliai“), reikalaujančius įtempti ir atpalaiduoti kūno dalis (kojas, rankas, liemenį, galvą, pečius, kaklą ir pan.). Po jų kūnas pats savaime „suranda“ optimalią įtampą, o vaikas pradeda geriau jį jausti, nebepamiršta, kad vaidindamas jis gali panaudoti įvairias kūno dalis;
  • pažaidžiant fizinio kontakto reikalaujančius žaidimus, pavyzdžiui, „Mes – kamuoliukai“: supliaukšime vienas kitam delnais, pabumsime vienas kitą kakta, pečiu, šonu, nugara, kt.; 
  • atliekant susikaupimo, mąstymo reikalaujančius pratimus, pavyzdžiui, „Pūkelių ritmas“: mušame ritmą rankomis taip, kad nesigirdėtų;
  • kurį laiką užsiimant vaidybiniais žaidimais, pavyzdžiui, „Pelėno ausytės“: žaidžiame, kad kažko ieškome kambario kampuose ir kalbame: „Ne tai, ne tai…“. Mažieji sustoja, ima sukti galvas, kas čia galėtų vykti. Tada pasakome frazę: „Pelėno ausytes mačiau…“. Kuris nors iš vaikų atsako: „Ir aš mačiau...“. Visi pradedame juoktis... Toks žaidybinis suaugusiojo elgesys išsklaido drovumą, baimę, parodo vaizduotės drąsą, tikėjimą išgalvota tikrove ir naivumą – visa tai, kas būdinga vaidybai. Vaikai, matantys, kad ir suaugęs žaidžia, ima juo labiau pasitikėti.
Vaidybinė veikla pradedama su gera nuotaika. Negalima kviesti vaikų vaidinti suirzus, nes tai „išderina“ vidinę savijautą ir emocijų raišką. Mes, suaugusieji, turėtume išsklaidyti negeras emocijas, jei tokių pasitaiko, spinduliuoti ramumo, jaukumo nuotaiką, kurią perima ir vaikai.
 
Vaiko nenoras vaidinti – išskirtinis atvejis. Taip atsitinka tada, kai vaikas yra gavęs emocinę traumą – kas nors praeityje jį sukritikavo ar pasijuokė. Arba vaikas patiria emocinių sunkumų, yra užsidaręs, nors ir ne visada tiksliai supranta to priežastį ar ją slepia.
 
Tuomet geriausia išeitis – trumpam nekreipti į vaiką dėmesio. Blogą nuotaiką ir sunkius jausmus vaikas tiesiog pamirš, stebėdamas kitų vaikų vaidybinę veiklą. Jei vaikas per kurį laiką vis dėl to neišdrįsta prisidėti prie visų, reiktų sudaryti jam progą išsakyti savo požiūrį – dažniausiai neigiamą – į vaidybą ar kitus dalykus. Tokiu būdu vaikas tartum atsiskiria nuo savo baimių, menkavertiškumo. Vaiką nuo negerų jausmų atpalaiduoja ir fiziniai prisilietimai, apkabinimai, pasisodinimas ant kelių, paėmimas už rankos ir pan.
 
Vaikai dėl protinio nuovargio ar neigiamų išgyvenimų atsiradusias įtampas numalšina judėdami. Todėl tada, kai mažieji vaidinimo metu gali veikti fiziškai: eiti, nešti, rinkti, ieškoti ir pan., jie savaime „išsikrauna“, nusiramina. Vaikams sunku scenoje ilgai išbūti vienoje statiškoje pozoje – stovėti, gulėti, ką nors laikyti,  juos tai vargina fiziškai ir psichologiškai. Todėl, jei mažieji aktyviai nevaidina, jiems geriausia užimti vietą tarp žiūrovų.
 
Susivaržiusiems, nekalbiems vaikams įveikti uždarumą ypač padeda improvizacija, nes tada veikiama greitai, per daug negalvojant, pamirštant barjerus ir draudimus. Tokiais atvejais vaikai atsiveria, pasako, ką iš tikrųjų jaučia ir galvoja. Šį atsivėrimą turėtume pastebėti, priimti, bet jo nevertinti. Bėgant laikui, vaikai išlaisvėja, išsivaduoja iš neigiamų patirčių, tampa drąsesni ir pozityvesni, nes pripranta prie savo natūraliai reiškiamų emocijų. Drauge sustiprėja ir pasitikėjimas savimi, savo jausmais.
 
Lygiai taip pat naudinga vaidinti veikėjus, kurie bijo, liūdi, tingi, gėdijasi, atskleidžia realiame gyvenime paprastai nuslepiamus, nutylimus jausmus. Vaikai pradeda suprasti, kad pykti ar bijoti nėra blogai, kad šie jausmai būdingi kiekvienam ir mokosi ne dėl jų krimstis ar juos neigti, bet priimti ir išgyventi.
 
Pavyzdžiui, sekant pasakaitę apie katinėlį, apibūdinama liūdna veikėjo būsena: jis namuose likęs vienas, jam liūdna, neturi su kuo pažaisti. Vaikai, įsiterpdami į pasakojimą, papildo, ką išgyvena katinėlis, ir, patys to nesuvokdami, prisimena savo nusiminimą, vienišumą, kitas patirtas nuoskaudas. Taip pasiekiami giliai nugrimzdę jausmai, pasikalbama apie juos ir padedama su jais susitaikyti.
 
Pasakaitės pabaigoje katinėlis ne liūdi, o ieško žaislų, su kuriais galėtų pažaisti. Taip netiesiogiai nurodoma veiksminga išeitis, pakeičiama vaikų emocinė būsena iš liūdnos į linksmesnę.
 
Apskritai naudinga, kad pasakaitės siužetas leistų patirti būklės pasikeitimus: iš blogos į gerą arba iš geros į blogą, o vėliau vėl grįžti į gerą. Kaip žinome, tokie pasikeitimai, pasitelkiant personifikuotas blogio jėgas, aprašomi pasakose. Neabejotina, kad, vaidinimo metu išgyvendami priešingų būsenų pasikeitimus, vaikai tuo pačiu patiria ir savotišką katarsį (apvalantį išgyvenimą), po kurio jaučiasi nurimę, dvasiškai atsipalaidavę.  
 
Laisva, nesuvaržyta emocijų raiška prieš vaidinant reikalinga tam, kad laisvai, natūraliai būtų perteikiami veikėjo emociniai vertinimai, santykiai, o kartu – išryškinamos tam tikros moralinės vertybės.
 
Pavyzdžiui, vaikai-varliukai linksmai šokinėja po pievą ir pasitardami stengiasi pripildyti savo kibirėlius gamtos gėrybių. Vaikai, be abejo, jaučia savo pačių reiškiamus draugiškumo, savitarpio pagalbos santykius. O kadangi apie juos dar ir kalbamasi prieš vaidinimą ir po jo, tai vaikai juos ir įsisąmonina, ima aiškiau atpažinti jų išraišką ne tik scenoje, bet ir gyvenime.
 
Kai vaikai atsipalaiduoja, daugiau dėmesio galime skirti emocijų suvokimui ir valdymui, pozityvių santykių su kitais kūrimui, tinkamam tarpasmeninių santykių situacijų valdymui (Brouillette, 2010). Vaidindami vaikai noriai reiškia tuos santykius ir vaizduoja tuos moralinius bei socialinius poelgius, kuriems natūraliai pritaria, kuriuos jaučia esant gerus, teisingus. Kaip antai:
 
Draugauti: drauge veikti, nuoširdžiai kalbėtis ir kt.
Užjausti: susirūpinti dėl to, kad kitam atsitiko nelaimė, paguosti ir kt.
Ginti savo namus, artimuosius ir save: išdrįstipasipriešinti prievartai tinkamais būdais ir kt.  
Padėti: pulti į talką, kai kas nors kitas dirba ir kt.
Rūpintis gamta ir gyvūnais:prižiūrėti, kad jie nestokotų maisto, gelbėti iš nelaimių ir kt.  
Mylėti artimus žmones:pasakyti švelnių žodžių, saugoti nuo nelaimių, ligų ir kt.
Parodyti drąsą: kovoti už teisybę, imtis naujų darbų, sugalvoti naujų idėjų ir kt.
Parodyti kilniaširdiškumą:atleisti kitam dėl negero poelgio, gelbėti patekusius į nelaimę ir kt.
Parodyti linksmumą, džiaugsmą: nenusiminti, prajuokinti kitus, užkrėsti gera nuotaika ir kt.  
Parodyti smalsumą:domėtis aplinka, susipažinti su naujais draugais, išbandyti naujas galimybes ir kt.  
Parodyti sumanumą:rasti išeitį iš sunkios situacijos, padaryti ką nors greitai, išradingai ir kt.
Švelniai pasijuokti iš savo ir kitų baimių, ydų: atrasti įdomių, perkeltinę prasmę turinčių žodžių, pasakymų ir kt.
 
Šie ir kiti panašūs teigiami socialiniai poelgiai, galima sakyti, „užprogramuojami“ vaidinimui skirtoje pasakaitėje, kuri turėtų būti įvilkta į kiek galima meniškesnį drabužį. Kad vaikus įtikintume ir sužavėtume žmogaus pastangomis siekti gėrio, būtina parodyti ir netikusius poelgius, ir klaidas, ir ydas.
 
Tačiau moralinių vertybių pajautimą būtina stiprinti. Privalu kurti pedagoginę alternatyvą pramoginiam erzacui, tikrąją gyvenimo tiesą pridengiančiam sentimentalumui, dirbtiniam džiaugsmui ir kitoms pigioms, paviršutiniškoms emocijoms, peršamoms iš televizijos ir teatrų „šou“.
 
Paprastai spektakliuose, skirtuose vaikams, o ir visoje dramaturgijoje parodomi ne tik teigiami, bet ir neigiami poelgiai. Tačiau vaidinti neigiamus veikėjus – piktą vilką, klastingą raganą, egoistišką kiaulę, kt. – vaikai nenori, mat instinktyviai kratosi negero, negražaus, savivertę menkinančio elgesio. Aktoriai tokių veikėjų nesipurtytų, nes sugeba atskirti save nuo veikėjo, kai vaikams tai dar sunku.
 
Kad mažieji, vaidindami panašius vaidmenis, nesigraužtų, padėkime jiems sukurti distanciją tarp to, kaip jie elgiasi, ir to, kas jie iš tikrųjų yra.
 
Pavyzdžiui, pasiūlykime vaikui, vaidinančiam vilką, eiti plačiai skečiant rankas, aukštai keliant kojas. Tokios ryškiai stilizuotos, „išdidintos“ priemonės kelia ir būtiną baisumo įspūdį, ir kartu yra juokingos, neįtikimos. Tai ir sukuria estetiškumą, sąlygiškumą, neleidžiantį mažajam vaidintojui tapatintis su veikėju.
 
Atsiriboti nuo neigiamų veikėjų poelgių visada padeda komiškumas. Todėl raganos ar lapės daromos piktadarybės visada tebūna šiek tiek juokingos ir todėl silpnos, įveikiamos – tai padės išsaugoti šiuos veikėjus vaidinančių vaikų moralinį pranašumą, žmogiškąjį orumą.
 
Vaikų vaidinimuose turėtume vengti natūralistinių, tiesmukai gyvenimo realybę atkartojančių riksmų, šauksmų, kitokių agresyvių ar pamaiviškų intonacijų, grubių žodžių, nerodyti scenoje žiaurių veiksmų.
 
Vaikai, kaupdami vaidybinę patirtį, išmoksta kurti vis ryškesnį vaidmenį. Vienas pagrindinių vaidmens elementų yra aktyviau reiškiamos emocijos. Tačiau taip reikšti jos pradedamos ne iš karto, o pamažu.
 
Ugdymo pradžioje vaikai nerodo ryškių emocijų, nes jų dėmesys sutelktas į veikėjo tikslo siekimą, veiksmų plėtojimą. Pavyzdžiui, vaidindami peliukus, prirenka į maišelį įsivaizduojamų trupinėlių, vaidindami pumpurėlį, pakalbina saulutę, paprašo jos, kad grįžtų. 
 
Po 2-3 mėnesių vaikai įgyja gebėjimų lengvai rutulioti veiksmus, tai juos nebe taip vargina, todėl vaidindami jie jaučiasi laisvesni, o kartu ir emocionalesni. Tada emociniai vertinimai pasidaro ryškesni, geriau valdomi, ilgiau reiškiami. Ir tai tampa paties vaidinančio vaiko, o taip pat ir žiūrovų susidomėjimo objektu: vaikas vaidindamas varliuką smalsiai apžiūrinėja įsivaizduojamą kelmą, patenkintas nukrečia į kibirėlį menamą vabzdį.
 
Po gerų 6-7 mėnesių vaidindami vaikai taip geba valdyti emocijų raišką, kad gali išreikšti, kaip vertina, kokio požiūrio laikosi į patį vaidinamą veikėją, pavyzdžiui, kad varliukai yra kiek išdykę, bet smalsūs ir draugiški.
 
Tačiau ne visi vaikai pasiekia tokios ryškios emocijų raiškos, kuri liudytų sukurtą vaidmenį.  Kai kada vaidybinę veiklą tinka tiesiogiai skirti bendravimo situacijų, elgesio ir emocijų raiškos modeliavimui. Vaikai neretai elgiasi fiziškai agresyviai ar vartoja piktus žodžius, atvirai rodo priešiškumą. Mažieji nežino, ką daryti, kai supyksta, įsivelia į konfliktą ir pan.
 
Ugdyti emocijas ir adaptyvų emocinį elgesį palankios vaidybinės improvizacijos, kuriose reikia pasakyti „ne“, nesutikti arba parodyti emocijų raiškos būdus, susidraugaujant, pykstant, bijant, netgi tyčia mušantis ir pan. Taip vaikai kaupia tinkamų išraiškos priemonių arsenalą, kuriuo gali pasinaudoti gyvenime, išvengdami nereikalingo grubumo, kitokių netinkamų, destruktyvių elgesio būdų. Toliau pateikiame keletą tokių užduočių-pasakaičių.
 
„Sraigė“
 Pasiūlome suvaidinti labai lėtas ir išmintingas sraiges, sugebančias atsispirti skubinimui. Keli vaikai „tampa“ sraigėmis ir atsitūpę, atsigulę ant pilvo ar eidami keturiomis bando judėti taip lėtai, kaip tik gali. O likusieji stovi greta ir kartoja: „Sraige, sraige,/Sraige, sraige,/Tau vikriau judėti reikia“. Vaikai, vaidinantys sraiges, lėtai ima šliaužti iki sutartos vietos.
 
„Labai labai... geras“
Su vaikais prisimename, kaip žmonės atrodo, kai yra linksmi, juokiasi, liūdi, pyksta. Kokios tada yra jų pozos? Kaip jie laiko rankas? Kokia jų veido išraiška? Pasiūlome vaikams suvaidinti „gyvaisiais paveikslais“ skirtingas emocijas, pavyzdžiui, labai įširdęs ir... labai meilus; labai piktas ir... labai geras. Bandome sumanyti, kas galėtų atsitikti, kad labai piktas veikėjas pasidarytų geras. Pavyzdžiui, gerasis veikėjas galėtų... paglostyti, padovanoti šokoladą, nusišypsoti, pakutenti. Sumanytas idėjas suvaidiname.
 
 „Aš nemoku“
Ši užduotis moko išreikšti silpnumą išduodančius jausmus. Atstriksėjo zuikutis su sviediniu ir dairosi: „Kas nori su manimi pažaisti?“. Meškiukas sako: „Aš noriu, bet nemoku“. Zuikutis sako: „Sėsk ant žemės ir ištiesk letenėles. Aš tau ridensiu, o tu gaudyk“. Meškiukas purto galvytę ir kojytėmis trepsena, rankytėmis mosikuoja: „Ne, ne! Aš bijau! Aš nemoku!“. Zuikutis atsisėdo, ištiesė kojas, žaidžia su kamuoliu ir laukia. Pagaliau meškiukas įsidrąsino. Prisiartino prie zuikučio, atsisėdo, ištiesė kojytes. Ir tada abu ėmė žaisti: zuikutis ridena sviedinuką, o meškiukas sugauna. Šis sugavęs ridena zuikučiui. „Meškiuk, tu puikiai žaidi“, – sako zuikutis. „Ačiū“ – atsako meškiukas. Galop zuikutis sako: „Ar nori, meškiuk, aš tave dar kitą žaidimą žaisti išmokysiu!“. „Noriu!“ – atsako meškiukas. Ir abu išbėgo mokytis.
 
„Ožiukai“
Užduotis skirta mokytis spręsti konfliktus. Vieną kartą per tiltelį ėjo du ožiukai. Priėjo tiltelio vidurį ir sustojo. Abu – nė iš vietos. Vienas sako: „Me-e, praleisk! Praleisk!“. Antras sako: „Me-e, tu praleisk!“. Vienas sako: „Mano rageliai aštrūs, bus tau bakst! bakst!“ ir purto galvytę su rageliais. O antras nenusileidžia: „Ir mano rageliai aštrūs, bakst!“. Irgi purto galvytę su rageliais. Vienas sako: „Me-e, mano nageliai smarkūs, bus tau bumt! bumbt!“ ir mosuoja mosuoja kumščiukais. Antras kiek luktelėjo, sukaupė likusią drąsą ir ėmė sakyti: „Me-e, me-e, ir mano nageliai smarkūs smarkūs, bus tau didelis bumbt!“. Ir kad mosuoja kumščiukais, kad mosuoja. Nuvargo ožiukai. Susėdo ant tiltelio pailsėti. Žiūri – apačioje žuvytės plauko. „Žinai“, – sako vienas ožiukas – „Tu čia pasėdėk, o aš bėgsiu ir atnešiu meškeres, pažvejosime“. Antras ožiukas sako: „Gerai“. Lūkuriuoja ožiukas, žuvytes vandenyje apžiūrinėja. Atnešė draugas meškeres, kibirėlį ir abu ėmė žvejoti. Žuvytės gerai kibo!
Šaltiniai:
  1. Brouillette L. How the Arts Help Children to Create Healthy Social Scripts: Exploring the Perceptions of Elementary Teachers // Arts Education Policy Review. Vol. 111 Issue 1, 1 Chart - Heldref Publications, 2010. Prieiga duomenų bazėje: http://web.ebscohost.com.
  2. Kazragytė V. Priešmokyklinio amžiaus vaikų vaidybos gebėjimų ugdymas. – Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008.
  3. Levy J. Reflections on How the Theatre Teaches // Journal of Aesthetic Education, Vol. 39, No. 39, No.4, Winter 2005. p.20.
  4. J. Levy (1997). Theatre and moral Education. // Journal of Aesthetic education, Vol. 31, No.3, Fall 1997.
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K. 
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.