Emokykla.lt

T. Aidukienė: mokinių ugdymosi poreikių skirtybės – pedagogo „duona kasdienė“

2015-11-16
T. Aidukienė: mokinių ugdymosi poreikių skirtybės – pedagogo „duona kasdienė“
Kalbėjosi Jurga ŽIUGŽDIENĖ
Bernardinai.lt
Apie tai, kokie uždaviniai keliami šiandieniam mokytojui ir ar išties pakanka galimybių, taip pat ir noro juos įgyvendinti, kalbamės su Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento Pedagogų veiklos skyriaus vyriausiąja specialiste Teresa AIDUKIENE.
Dauguma mokinių, kuriems nustatyti dėl įvairių priežasčių kylantys ir įvairaus lygio specialieji ugdymosi poreikiai (SUP) (jų turi per 11 procentų visų mokinių), ugdomi ne specialiosios paskirties mokyklose (klasėse, grupėse),o drauge su bendraamžiais. Lietuvoje tik 1,2 proc. SUP turinčių mokinių ugdomi specialiosiose mokyklose ar specialiosiose klasėse (Europos Sąjungos vidurkis – 2,3 proc.). Todėl mokytojas privalo nuolat tobulinti savo profesines kompetencijas, dalyvauti įvairiuose mokymuose, programose, konferencijose, kurių šiandien Lietuvoje yra gausu. Apie tai, kokie uždaviniai keliami šiandieniam mokytojui ir ar išties pakanka galimybių, taip pat ir noro juos įgyvendinti, kalbamės su Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento Pedagogų veiklos skyriaus vyriausiąja specialiste Teresa AIDUKIENE.
 
Dirbate Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento Pedagogų veiklos skyriuje, kurio viena funkcijų – rūpintis pedagogų rengimu ugdyti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius. Gal galėtumėte skaitytojams priminti, kas yra tie specialieji ugdymosi poreikiai?
 
Lietuvoje specialieji ugdymosi poreikiai yra suprantami labai plačiai. Gali būti daugybė priežasčių, dėl kurių mokinys ugdymosi procese patiria sunkumų. Specialieji ugdymosi poreikiai Švietimo įstatyme (2011 m.) apibrėžiami taip: tai – „pagalbos ir paslaugų ugdymo procese reikmė, atsirandanti dėl išskirtinių asmens gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių“. Tos priežastys dažnai gali būti susipynusios. Pvz., niekam turbūt nekyla abejonių, kad skurdi socialinė ekonominė aplinka, kurioje gyvena vaikas, ar kalbos, kuria vyksta ugdymas(is) mokykloje nepakankamas mokėjimas – veiksniai, galintys vaiko ugdymąsi paveikti nepalankiai. Yra nustatyta, kad vaikai skurdo pasekmes jaučia, dėl to kenčia labiau nei suaugusieji. Beje, nors daugeliui SUP asocijuojasi su negalia, turimais duomenimis dėl negalios kilę SUP sudaro tik 25 procentus. Švietimo ir mokslo ministerijos turimais duomenimis, jau daugelį metų skaičius mokinių, kuriems nustatyti SUP, yra panašus – apie 11 proc. visų Lietuvos mokinių. Anot Pasaulinės sveikatos organizacijos, apie 10 procentų vaikų turi specialiųjų poreikių. Tiesa, skirtingose šalyse specialieji ugdymosi poreikiai gali būti apibrėžiami kiek skirtingai.
 
Kokios yra mokytojo pareigos šių vaikų atžvilgiu?
 
Kad ir kokį darbą dirbtume, turime ir teisių, ir pareigų. Pasirinkusiųjų mokytojo profesiją teisės ir pareigos įvardytos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 49 straipsnyje. Pvz., mokytojas privalo ugdyti remdamasis mokinių gebėjimais ir polinkiais, suteikti pagalbą mokiniams, turintiems ugdymosi, mokymosi sunkumų ir specialiųjų ugdymosi poreikių. Taigi, kiekvienas mokytojas turi gebėti pastebėti ir suprasti mokiniams ugdymosi procese kylančius sunkumus, tinkamai parinkti mokymosi, o prireikus ir techninės pagalbos priemones t. y. pritaikyti ugdymosi procesą.
 
2012 m. Europos specialiojo ugdymo plėtros agentūra, kurios narė yra ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, parengė leidinį „Inkliuzinio švietimo mokytojo profilis“. Medžiaga pedagogams, mokytojų rengėjams parengta remiantis tyrimų rezultatais, šalių pateikta informacija, ekspertų vizitų įžvalgomis ir rekomendacijomis. Taigi, ekspertai sutarė, kad šiuolaikinio, veiksmingai dirbančio mokytojo pareiga – turėti pozityvią nuostatą, „priimti“ mokinių ir jų ugdymosi poreikių įvairovę, t. y. – skirtybes laikyti galimybėmis ir ištekliais, kuriais grindžiamas kiekvieno mokinio ugdymasis. Taip pat mokytojas turi norėti ir gebėti teikti pagalbą visiems mokiniams, t. y. puoselėti aukštus lūkesčius dėl kiekvieno mokinio pasiekimų. Be to, šiuolaikinis mokytojas turi gebėti savo bendradarbiauti su mokiniais, jų tėvais, artimaisiais, kitais pedagogais, pagalbos mokiniui specialistais, nes darbas komandoje – pagrindinis visų mokytojų veiklos būdas. Be to, asmeninis profesinis tobulėjimas – dar viena neišvengiama su mokytojo profesija susijusi pareiga, t. y. mokytojai prisiima atsakomybę už mokymąsi visą gyvenimą.
 
Ar šios ŠĮ įvardytos pareigos (reikalavimai) aprėpia ir „dalykininkus“, ne tik pradinių klasių mokytojus ar klasės auklėtojus?
 
ŠĮ „kalba“išimtis nenumatyta. Kiekvienas vaikas – vienodai vertingas. Absoliučiai kiekvienas mokytojas, pedagogas turi šią prievolę – tiek ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo, tiek pradinių klasių, tiek dirbantysis vyresnėse klasėse, tiek profesinio mokymo programoje. Ir ši pareiga, mokytojui susidūrus su realybe, su pačių įvairiausių ugdymosi poreikių vaikais savo kasdieniame darbe, jam kelia didelį iššūkį. Nes vaikų ir jaunuolių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, yra daug ir visur. Ir tik 1,2 procento iš tų, kuriems nustatyti šie poreikiai, mokosi arba yra ugdomi specialiosiose klasėse ar grupėse. Palyginimui – ES vidurkis yra 2,3 procento. Beje, pastaraisiais metais mokinių skaičius specialiose klasėse ar grupėse po truputėlį didėja. Norint suprasti šią tendenciją skatinančias priežastis, reikalinga išsami analizė. Galbūt vis dar nepakankamas pagalbos mokiniui specialistų skaičius daro įtaką tėvų pasirinkimui? Galbūt nepakankamai pozityvus „dalykininkų“ požiūris į turinčius SUP mokinius, jų pasirengimo, kompetencijų individualizuoti ugdymo(si) procesą spragos?
 
Kaip suprantu, tai nėra teigiamas dalykas?
 
Lietuvos švietimo politika nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, nuo paties pirmojo Švietimo įstatymo buvo labai aiškiai nukreipta į įvairių gebėjimų ir galių turinčiųjų įtrauktį, o ne – priešingai. Pasikeitus teisinei bazei, kai visi mokiniai tapo „mokytinais“, nuo pat 1990-ųjų labai ryškiai mažėjo mokinių skaičius specialiosiose mokyklose bei klasėse ar grupėse, nes tėvai norėjo, kad jų vaikai mokytųsi arčiausiai gyvenamosios vietos esančiose įprastose mokyklose. Vėliau tai stabilizavosi, o pastaraisiais metasi tendencija, kad vaikai, kuriems nustatyti dideli ir labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai, vėl truputį labiau pradėjo koncentruotis specialiosiose klasėse ar grupėse.
 
Grįžtant prie pedagogų pareigų ir kompetencijų, ilgalaikėje švietimo strategijoje taip pat yra aiškiai pasakyta ir nurodyta kryptis, kokie mokytojai turėtų sudaryti pedagogų bendruomenę – reflektuojantys, gebantys individualizuoti ugdymo turinį, apmąstantys tai, ką daro, atviri įvairovei, taip pat bendradarbiaujantys. Todėl mes manome, kad kiekvienas pedagogas turėtų iš tiesų visą savo gyvenimą tobulinti savo profesinę kvalifikaciją.
 
Absoliučiai kiekvienoje klasėje esama vaikų, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, o visi kiti taip pat turi savo individualių ugdymosi poreikių. Didesnio individualizavimo pageidauja ir patys mokiniai bei jų tėvai. (Beje, į tai buvo atsižvelgta, rengiant 2013–22 m. švietimo strategiją.) Taigi poreikis pažinti vaiką, jo stipriąsias savybes, padėti jam atsiskleisti turėtų būti kiekvieno tėvo ir mamos noras bei kiekvieno mokytojo pareiga ir taip pat didelis noras.
 
Taigi, pagal įstatymą mokytojas privalo tobulinti savo kvalifikaciją. Tačiau pagal įstatymą jis turi ne tik pareigų, bet ir nemažai teisių. Pavyzdžiui, penkias dienas per metus – dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo renginiuose – konferencijose, seminaruose, įvairiuose mokymuose. Tad mokytojo darbdavys penkias dienas privalo jam sudaryti tokią galimybę, o mokytojo kvalifikacijos tobulinimo išlaidos kiekvienoje įstaigoje turėtų būti planuojamos, nes tam reikalingos „mokinio krepšelio“ lėšos.
 
Kaip visa tai įgyvendinama realybėje?
 
Buvo patobulintas Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašas, įtraukiant kvalifikacijos tobulinimo programas, kurių anksčiau nebuvo. Visi žinome, kad vyksta mokytojų kaita klasėse ar grupėse, kuriose ugdomi mokiniai, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, pvz., dėl klausos, regos, kalbos sutrikimų, įvairiapusių raidos sutrikimų, įvairių sveikatos problemų. Taigi į jas ateina naujų pedagogų, kurie gali būti nebaigę specialiosios pedagogikos studijų, todėl numatyta galimybė jiems per metus nuo darbo pradžios pasigilinti į didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymo ypatumus.
 
Taip pat esama 60-ties valandų nacionalinio lygmens programos, kuri pirmą kartą buvo patvirtinta 2007 m., o šiemet parengta nauja jos redakcija, atsižvelgiant į nūdienos poreikius. Ji skirta visiems pedagogams ir kalba apie specialiųjų ugdymosi poreikių priežastis bei įtraukiojo švietimo mokytojo kompetencijas, nes iš esmės dabar mokytojas ir dirba įtraukiojo švietimo sąlygomis. T. y., nors jo klasėje šiandien ir nėra didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių, galbūt rytoj toks vaikas atsiras. Be to, turinčiųjų nedidelių, vidutinių SUP esama visose klasėse. Galiausiai norint individualizuoti ugdymo(si) procesą, reikia taip pat išmanyti daugybę pedagogikos ir psichologijos dalykų. Mokytojas taip pat turi žinoti, jog kiekvienoje mokykloje yra vaiko gerovės komisija, žinoti, į ką jam kreiptis, kokios yra reikalingų pagalbos išteklių telkimo, reikalingų mokiniui ir pačiam mokytojui, procedūros. Mokytoją gali konsultuoti pagalbos mokiniui specialistai, jis gali kreiptis į pedagoginę psichologinę tarnybą, jis turėtų norėti ir gebėti bendrauti ir bendradarbiauti su mokyklos vaiko gerovės komisija ir, be abejo, su tėvais (globėjais, rūpintojais). Taigi, galimybių yra.
 
O kokių esama problemų?
 
Kalbant apie problemas – kartais trūksta bendradarbiavimo tarp pedagogų, tėvų bei vaiko gerovės komisijos. O šis bendradarbiavimas turi būti labai glaudus, „kairė“ turi žinoti, ką daro „dešinė“, nes juk kalbama apie tą patį vaiką. Taip pat labai svarbu, kad įvairios pagalbos vaikui būtų koordinuojamos, esminga, kad visi specialistai bendrautų ir tą jaustų vaikas bei jo tėvai.
 
Tiesa, čia esama nemažai ir gražių pavyzdžių. Pavyzdžiui, viena mokykla prieš pat rugsėjį sužinojo, kad ją lankys vaikas, turintis didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, (nustatytas neįgalumas), o jį augina tik viena mama, turinti labai mažas pajamas, tad vaikui reikia kompleksiškai teikiamos pagalbos – ne tik pedagoginės, bet ir socialinės bei sveikatos priežiūros paslaugų. Taigi mokyklos vaiko gerovės komisija nieko nelaukusi ėmė svarstyti šią situaciją, kreipėsi į savivaldybės vaiko gerovės komisiją ir iš esmės buvo sprendžiamas klausimas dėl vaiko vežiojimo, nemokamo maitinimo ir pan.  
 
Taigi, reikėtų tuos gerosios patirties pavyzdžius „apšviesti“, tą parodyti kitiems, pažiūrėti tarsi pro padidinamąjį stiklą, kad visi pamatytų ir pasidžiaugtų, nes, mano įsitikinimu, geroji patirtis labai motyvuoja, kadangi parodo, jog daug ką galima nuveikti, kai mokinių ir jų ugdymosi poreikių įvairovė suprantama kaip norma, nesistebint ir nesipiktinant, o dorai ir nuosekliai dirbant. Juk tai – duona kasdienė.
 
Žinoma, mokyklose, kurios nutolusios nuo didžiųjų miestų, pagalbos mokiniui yra mažiau, mažiau ir išteklių. Tačiau, kita vertus, jei mokyklos vaiko gerovės komisija yra labai aktyvi – teisės aktai ir visi mechanizmai, kurie surašyti popieriuje, galėtų veikti ir gyvenime. Tik reikia įdėti daugiau energijos bei pastangų.
 
Deja, Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros duomenimis, nemažai mokytojų vis dar turi neigiamas nuostatas mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, atžvilgiu, yra linkę atsiriboti nuo nepažangių ir pedagogiškai apleistų vaikų, o šių mokinių įtraukčiai pritaria tik tokiu atveju, jei jie mokosi ne jų klasėje...
 
Mokytojo pareiga padėti specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams atrodo savaime suprantamas dalykas. Tačiau ar ne per didelė našta jiems yra reikalavimas individualizuoti ugdymo procesą apskritai kiekvienam vaikui? Ar tai gali būti realiai įgyvendinama, pavyzdžiui, dalyko mokytojui, kuris įvairiose klasėse moko dešimtis vaikų?
 
Manau, kad užduotis individualizuoti mokymą iš tiesų yra labai sudėtinga. Bet, kita vertus, viliuosi, jog žmogus, kuris ryžosi rinktis pedagogo profesiją ir juo dirba, turi pašaukimą šiai misijai atlikti ir tą supranta. Kaip sako japonai – mokytojas daro įtaką amžinybei. Tai – labai garbinga profesija, bet ir itin atsakinga, reikalaujanti labai daug jėgų. Mokytojų kaip ir žurnalistų gyvenimo trukmė – viena trumpiausių tarp įvairių profesijų žmonių. Tad jei žmogus ryžtasi dirbti mokytoju, jis, tikėtina, apmąsto, kodėl jis tai daro, „susidėlioja“ savo vertybes, galimybes, teises ir pareigas. Kaip rodo patirtis, mokytojų, kurie vadovaujasi įtraukiojo švietimo „kodeksu“, nuostata įvairovei yra palanki, ją jie supranta kaip normą. Taigi ši vertybinė nuostata yra labai svarbi. Tai pagrindas – ant kurio „stovi“ kiekvienas iš mūsų, tai – nematoma, bet galinga jėga, kuri paskatina mus vienaip ar kitaip pasielgti, rinktis tobulinimąsi ir pagalbos mokiniui paieškas ar – abejingumą ir neveiklumą...
 
Taip pat labai svarbus mokytojo suvokimas, kad individualizuoto ugdymo procesą įmanoma pritaikyti tik bendradarbiaujant su kitais kolegomis, pagalbos mokiniui specialistais, taip pat bendraujant su tėvais, nes tėvai yra savo vaikų ekspertai, ir mes to niekada neturime pamiršti. Vadinasi, mokytojas turi gebėti ir norėti dirbti komandoje, nes iš tiesų vienas pats jis negebės individualizuoti ugdymosi aplinkos.
 
Dar vienas svarbus veiksnys – mokytojo nusiteikimas mokytis visą gyvenimą. Ne veltui taip pavadintas ir mūsų departamentas, nes iš tiesų pedagogo profesija reikalauja nuolatinio tobulinimosi. Juk nuolat vyksta moksliniai atradimai smegenų neurobiologijos srityje, radikaliai keičiasi požiūris į tai, kas yra mokymasis. Šiandien kalbame apie sąveikos, o ne apie poveikio paradigmą. Taigi jei pedagogas yra sąžiningas mokytojas, jis negali netobulėti visą gyvenimą. O dabartinėje švietimo sistemoje mokytojui esama daugybės galimybių tobulinti savo kompetencijas. Tačiau čia labai svarbu suderinti mokyklos ir pedagogo prioritetus, reikėtų dažniau tą atidžiau panagrinėti, kadangi kompetencijų tobulinimas turi būti labai kryptingas ir apgalvotas. Taip pat labai svarbu grįžus iš mokymų savo žinias pritaikyti praktiškai, nes kompetencijos be praktikos nėra kompetencijos. Jei mokykla suvokia save kaip besimokančią bendruomenę, tuomet mokymosi pridėtinė vertė bus akivaizdi, nes visos pastangos – dėl geros vaikų savijautos ir gerų mokymosi pasiekimų bei kiekvieno mokinio pažangos.
 
Ar mokyklų vadovai noriai išleidžia mokytojus į kvalifikacijos tobulinimo kursus?
 
Pasitaiko situacijų, kai mokytojai skundžiasi, jog sunku išvykti į mokymus, kadangi trūksta juos pavaduojančių mokytojų. Ir nors Švietimo įstatymas įpareigoja išleisti mokytoją 5 dienas per metus į mokymus, tačiau realybė taip pat diktuoja savo sąlygas – matyt, čia tam tikrų įtampų esama. Visgi mokyklų vadovai kartu su pedagogais turėtų tartis ir planuoti šį procesą, numatyti prioritetus. Taigi čia labai svarbus mokyklos vadovybės aktyvumas bei pedagogų bendruomenės susiklausymas ir geranoriškumas.
 
Vis dėlto kokios pačių Lietuvos pedagogų nuostatos į„mokymąsi visą gyvenimą“? Ar daug jų tą supranta ir to siekia patys?
 
Pastaraisiais metais pedagogai turi labai daug galimybių tobulėti ES struktūrinių fondų bei valstybės biudžeto finansuojamų projektų veiklose, ir jie šiomis galimybėmis naudojasi. Mokytojų švietimo centrai siūlo daug įvairių programų. Visgi dar pasitaiko pedagogų, kurie ignoruoja pedagoginių psichologinių tarnybų specialistų rekomendacijas, neskuba tobulinti ugdymo turinio pritaikymo įgūdžių.
 
Markas Aurelijus, antikos filosofas, savo veikale „Sau pačiam“ siūlė nesistebėti, kad figmedis turi būtent figmedžio lapus ir brandina figas, o ne kriaušes, todėl ir gydytojas neturėtų stebėtis, kad ligonis karščiuoja... juk ligonis ir turi karščiuoti. Bent kartais.
 
Maga pratęsti šią mąstytojo mintį – mokiniai ir jų ugdymosi poreikiai ir turi būti skirtingi, kartais labai,– o būti kiekvieno jų ugdymo(si) vedliu – pedagogu – pasirinktas kelias. Teisės ir pareigos. Pašaukimas? Pašaukimas. Nes kaipgi kitaip. 
Šaltiniai: