Emokykla.lt

Pedagogų perdegimas: kaip atpažinti ir sau padėti

2016-10-27
Susijusios temos: Psichologija
Pedagogų perdegimas: kaip atpažinti ir sau padėti
„Neįmanoma profesija“ yra pasakęs apie mokytojo darbą psichoanalizės tėvu laikomas Zigmundas Froidas (Sigmund Freud). Nors nuo Z. Froido laikų daug kas pasikeitė, iššūkiai, reikalavimai ir atsakomybė, su kuriais susiduria šiuolaikiniai mokytojai, tik išaugo. Tad nenuostabu, kad daugelis pedagogų anksčiau ar vėliau susiduria su profesiniu perdegimu. Apie tai, kaip perdegimas pasireiškia mokytojo darbe ir kas padeda jį įveikti, pasakoja klinikinis psichologas Vytis Valantinas, vedantis perdegimo prevencijos ir atsparumo stiprinimo grupes pedagogams.
 Kaip atpažinti profesinį perdegimą
 
Nors su perdegimo sindromu gali susidurti kiekvienas, beveik visuotiniai sutariama, kad egzistuoja „padidintos rizikos“ profesijos, kurių atstovai turi didesnę tikimybę išgyventi profesinį perdegimą. „Tai vadinamosios „pagalbos profesijos“: gydytojai, slaugytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, o taip pat – mokytojai,“ – pasakoja V.Valantinas. Jis teigia, kad tyrinėtojai, kurie domisi mokytojų savijauta atskiruose miestuose, nurodo jog Lietuvos pedagogai skundžiasi pervargimu, padidėjusiu nervingumu, miego ir poilsio stoka, nemiga, bloga nuotaika, menkavertiškumo jausmu. Visa tai labai padidina profesinio perdegimo riziką.
 
„Perdegimas – tai kraštutinė profesinės nesėkmės išgyvenimo situacija, – aiškina V. Valantinas. – Žmogus ima pastebėti tris rimtus dalykus: pirma, jis jaučiasi pavargęs ir išsekęs fiziškai bei emociškai; antra, jis jaučiasi abejingas, nebeturi jėgų nuoširdžiai domėtis žmonėmis, su kuriais dirba (mokytojų atveju – vaikais); trečia, jis yra labai nepatenkintas savo darbo rezultatais. Moksliškai ši savijauta yra apibūdinama kaip psichologinis sindromas, reaguojant į nuolatinius tarpasmeninius stresorius darbe.“
 
Kalbėdamas apie veiksnius, įtakojančius pedagogų profesinio perdegimo atsiradimą, psichologas teigia, kad jų sąrašas gali būti ilgas. Dalis jų yra susiję su pačios profesijos specifiškumu. „Pedagogika – tai profesija, kuri yra ir idealizuojama, ir nuvertinama tuo pat metu. Tai profesija, kurios atstovai nuolat spaudžiami keistis ir tobulėti, – pasakoja V.Valantinas. – Tai darbas, kuriam nėra pabaigos, kuriame reikalaujama tvarkos ir rezultatų, kuriame daug popierių, kuris, turbūt, niekada negali būti padarytas tobulai, nes visada galima dar geriau. Mokytojo darbas reikalauja didžiulės emocinės ištvermės, pedagogai kasdien susiduria su iššūkiu padėti sunkumų turintiems vaikams mokytis ir augti, net jei vaikai juos užgauna ar žeidžia, savo žodžiais ar elgesiu.“
 
Iš kitos pusės, dirbdamas su mokytojais ir vesdamas pedagogams perdegimo prevencijos ir atsparumo stiprinimo grupes, Vytis pastebi, kad Lietuvoje nėra išvystytos pagalbos mokytojams sistemos. „Turime tiek daug seminarų, skirtų dalykinėms mokytojų kompetencijoms, ir tiek mažai perdegimo prevencijos grupių, kuriose būtų nuoširdžiai klausiama: o kaip gi tie mokytojai šiandien Lietuvoje jaučiasi, kokios pagalbos jiems reikia? – sako psichologas. – Trūksta ir mokymų mokyklų vadovams: kaip kurti mokyklose veikiančią pedagogų savitarpio paramos sistemą, kaip suteikti pozityvų grįžtamąjį ryšį savo darbuotojams.“
 
Kaip įveikti profesinį perdegimą
 
Paprastai yra lengviau užbėgti įvykiams už akių, negu vėliau tvarkytis su sunkiomis pasekmėmis. Panašiai yra ir su profesiniu perdegimu: nuostatos, kuriomis vadovaujasi pedagogas, jo sugebėjimas pasirūpinti savo fizine, emocine savijauta ir patenkinti poreikius tampa svarbiais veiksniais, padedančiais sumažinti profesinio perdegimo tikimybę.
 
„Pedagogui nuo pat profesinio darbo pradžios reikia išlaikyti intenciją išlikti sveiku ir laimingu, nepaisant to, kad jis pasirinko vieną iš sunkiausių pasaulio profesijų. Jis turi sąmoningai stengtis neleisti darbui užpildyti viso jo gyvenimo ir atrasti resursų pasirūpinti svarbiausiais savo poreikiais“, – įsitikinęs V.Valantinas.
 
Pasak psichologo, didžiausią grėsmę mokytojų sveikatai kelia pastangos efektyviai dirbti be pakankamo miego, fizinio aktyvumo, visavertės mitybos ir poilsio. Taip pat neskiriant dėmesio pilnaverčiam laisvalaikiui, nepuoselėjant santykių su draugais ir šeima. Išvardintų dalykų ignoravimas neabejotinai sukelia pavojų kiekvieno asmens gerovei ir savijautai, veda prie išsekimo.
 
Pastebėjus perdegimo požymius, pirmiausia reikėtų pripažinti tai sau pačiam – nes tik pripažinus problemą, galima pradėti ją spręsti. „Vaduojantis iš perdegimo mokytojui tenka peržiūrėti su darbu susijusius lūkesčius, iš naujo įvertinti savo galimybių ribas, nustatyti naujus realistiškus tikslus, ieškoti profesinės paramos šaltinių ir bendradarbiavimo galimybių mokykloje ir už jos ribų. Drąsa tęsti darbą po nesėkmės ir pastangos atleisti tiems, kuriais savo darbe nusivylei – tai iššūkiai, kuriuos anksčiau ar vėliau patiria kiekvienas mokytojas“, – sako V.Valantinas.
 
Kartais, kai mokytojo savijauta labai bloga, gali prireikti profesionalios psichologo arba psichoterapeuto pagalbos. Tokiu atveju labai svarbu suvokti, kad profesionalios pagalbos siekimas tuomet, kai įprasti būdai nepadeda, yra asmenybės stiprybės ženklas.
 
Stengiantis atsigauti, taip pat praverčia pokalbiai apie savo sunkumus su artimaisiais ir draugais, kurie palaiko, atviras jausmų išgyvenimas ir reiškimas, kitų siūlomos pagalbos priėmimas, atsipalaidavimo pratimai ir meditacija, savitarpio pagalbos grupės.
 
Kaip pasakoja V.Valantinas: „Rezultatai, kuriuos mokytojai pasiekia savo darbe, priklauso ne tik nuo dalykinės kompetencijos, bet ir nuo jų emocinės ir fizinės savijautos. Vaikams reikia ne pavargusių, nusidirbusių, liūdnų ir nervingų, bet pailsėjusių, laimingų ir sveikų mokytojų.“