Emokykla.lt

Mikčiojančių ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymas per muzikinę veiklą

2011-05-19
Mikčiojančių ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymas per  muzikinę veiklą
Loreta Kačiušytė-Skramtai,
Vilniaus pedagoginis universitetas
Specialistų nuomone, mikčiojimas prasideda išskirtinai vaikystėje. Jo pradžia dažniausiai sutampa su vaiko intensyvios kalbos vystymosi periodu (2-4 metai). Retais atvejais mikčiojimas pastebimas nuo pat vaiko kalbėjimo pradžios.
Straipsnyje aptariama mikčiojimo problema ir  mikčiojimo ypatumai ikimokykliniame amžiuje, mikčiojančių vaikų raidos tendencijos, mikčiojimo prevencijos priemonės. Analizuojami  muzikos ir  kalbos ryšiai, muzikos komponentų įtaka mikčiojančių vaikų kalbos ir  asmenybės ugdymui. Taip pat – mikčiojančių vaikų kalbos ugdymo, bendravimo skatinimo, judesių koordinacijos ir motorikos vystymo, kūrybiškumo skatinimo būdai per muzikinę veiklą. Aprašomas pedagogo vaidmuo mikčiojančių vaikų ugdymosi procese. Pateikiami praktinės veiklos, muzikinės medžiagos pritaikymo mikčiojančių vaikų ugdymui pavyzdžiai.
 
Mikčiojimo problema ir jos ypatumai ikimokykliniame amžiuje
 
Įvairių sričių literatūroje mikčiojimo problema aprašoma įvairiai, tačiau Lietuvoje mikčiojimas apibūdinamas kaip kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, dėl kurio sutrinka normalus bendravimas. Tai – vienas iš labiausiai paplitusių kalbos sutrikimų, kuris išoriškai pasireiškia nesklandžia kalba, nevalingais sustojimais ir atskirų garsų ar skiemenų pakartojimais. Pasak logopedų (Ivoškuvienė R.,1993), pagrindinis mikčiojimo požymis yra kalbos organų traukuliai, atsirandantys kalbėjimo procese. Mikčiojimo požymiai yra labai individualūs, lydimi šalutinių sutrikimų, kurie gali būti susiję tiek su vaiko fiziologine, tiek su psichologine raida.
 
Mikčiojimas ikimokykliniame amžiuje gali pasireikšti dviem etapais: mikčiojimo pradžia, sutampanti su ankstyvosios vaikystės periodu, ir jo įsitvirtinimas, stebimas 5-7 m. m. laikotarpyje. Specialistų nuomone, mikčiojimas prasideda išskirtinai vaikystėje. Jo pradžia dažniausiai sutampa su vaiko intensyvios kalbos vystymosi periodu (2-4 metai). Retais atvejais mikčiojimas pastebimas nuo pat vaiko kalbėjimo pradžios.
 
Logopedai pažymi, kad sutrikimą diagnozuoti šiame laikotarpyje yra gana sudėtinga, nes tokio amžiaus vaikams greta patologinio mikčiojimo dažnai pasireiškia fiziologinis – iteracija arba kartojimas. Iteracija yra būdinga daugeliui vaikų intensyvaus kalbos vystymosi periodais. Norėdamas tiksliau išreikšti mintis, vaikas ieško atitinkamų žodžių, kartoja jau ištartą žodį, skiemenį ar net visą frazę. Tačiau šiuo atveju, kaip pažymi logopedai, reikia būti budriems, nes fiziologinė iteracija dažnai gali būti labai panaši į pirmuosius mikčiojimo požymius .
 
St.Ainsvort (1999), išskiria penkis požymius, kurie išduoda mikčiojimo pradžią: virpesiai, balso ir tono kilimas, įtampa, baimė ir vengimas kalbėti. Pasak specialistų, jie pasireiškia, kai vaikas į savo kalbos sutrikimus reaguoja, atkreipia į juos dėmesį. Šie požymiai labai slopina kalbos tėkmę ir trukdo bendrauti. Jie rodo, kad mažylis bando įveikti savo kalbėjimo sutrikimus. Jis gali nesuvokti, kad taip daro, nes tai yra nevalinga reakcija.
 
Nors, atrodo, nenoras kalbėti ir įtampa iš pirmo žvilgsnio padeda vaikui ir nėra žalingi, nes nukreipia dėmesį nuo jo kalbos, tačiau vis didėja baimė tarti žodžius. Pasak logopedų ir psichologų, kalbos baimė  įsitvirtina tuomet, kai susiformuoja vaiko neigiamos reakcijos į savo kalbą. Kartu gilėja vaiko asmenybės sutrikimai, pasireiškiantys emociniu nestabilumu, uždarumu ar agresyviu elgesiu, mažėja jo saviraiškos galimybės, vaikas pradeda save blogiau vertinti. Pabrėžtina ir tai, kad mikčiojimo požymiai dažnai atsinaujina, todėl labai svarbus yra suaugusiųjų požiūris į vaiko kalbą ir asmenybės ugdymą: tėvai, pedagogai ugdydami šiuos vaikus, turėtų įvertinti situaciją ir padėti mikčiojančiam vaikui sėkmingai ugdytis ir tinkamai pasiruošti mokymuisi mokykloje.  
 
Kodėl muzika gali padėti mikčiojantiems vaikams?
 
Vaikai ikimokykliniame amžiuje pasižymi tiek emociniu, tiek fiziologiniu jautrumu muzikos  garsams. Mikčiojantiems vaikams  muzika gali būti viena iš labiausiai artimų ugdymo formų. Muzikos terapijos literatūroje nagrinėjamos prielaidos, kad tiek muzika, tiek kalba yra glaudžiai susijusios išraiškos priemonėmis: ritmu, melodingumu, harmoningumu, dinamiškumu, akustika ir pan.
 
Vaiko ankstyvoji kalbos raida kūdikystėje yra pagrįsta melodinėmis intonacijomis, atskirais garsais, kurie jam tampa bendravimo priemone, padedančia patenkinti pagrindinius saugumo ir bendravimo poreikius. Yra nustatyta, kad, patyrus galvos smegenų traumas, kalba yra labiau pažeidžiama nei fonacijos, t.y., gebėjimo dainuoti funkcija. Todėl kalbos atstatymui medicina ir logopedija dažnai pasitelkia dainavimą. Pastebėta, kad paprastai mikčiojantys vaikai dainuodami nebemikčioja, žmonės, kurie nekalba dėl vienokių ar kitokių priežasčių, dažnai pasitelkia melodines intonacijas, siekdami išreikšti savo emocijas.
 
Muzika bei kalba yra susijusios ir savo išraiškos elementais. Pavyzdžiui, mikčiojančiųjų kalbos ritmas yra sutrikęs. Kirčių išdėstymas ir dinaminiai ritmo pasikeitimai sukuria ir kiekvienos tautos kalbos charakterį. Kai vaikas pradeda mikčioti – sutrinka jo kalbos ritmingumas, taip pat dažnai stebimi ir viso organizmo bioritmo sutrikimai. Ritmas yra vienas svarbiausių muzikos elementų ir yra nustatyta, kad jis tiesiogiai veikia žmogaus fiziologines funkcijas: širdies plakimą, kvėpavimo dažnumą ir pan.
 
Mikčiojančių vaikų kalba dažnai yra neišraiškinga, atspindinti vaiko emocines būsenas: ji gali būti monotoniška arba ypač intensyviai kintanti. Kalbos intonacijos gali išduoti vaiko įtampą, nerimą, baimę. Šiuos elementus, kaip emocinių būsenų išraišką, galima rasti muzikos kūrinyje: pasitelkdami jos priemones, kompozitoriai dažnai išreiškia jausmų simbolius, kuria muzikos nuotaiką, kuri paveiki žmogaus emocijoms.
 
Muzikos išraiškos priemonių visuma padeda kurti muzikos kalbą, jos harmoniją, kuri kiekvienu atveju perteikia klausytojui emocinį turinį. Paprastai žmogaus kalba, kaip ir muzikos kūrinys, yra išraiškinga bei atitinka visų trijų komponentų – ritmo, melodijos ir harmonijos – dinaminį charakterį. Esant kokiam nors pažeidimui, dažniausiai sutrinka vienas ar net visi muzikiniai kalbos elementai. Tačiau, pasak muzikos terapeutų, tikslingai taikomas muzikos menas ir muzikavimo procesas turi unikalias galimybes tiesiogiai paveikti kalbą ir jos harmonizavimo procesą.
                       
Muzikinės veiklos galimybės ugdant mikčiojančio vaiko kompetencijas
 
Mikčiojimas yra kompleksinis sutrikimas, todėl kiekvienas suaugęs, muzikuodamas su mikčiojančiais vaikais, turi suvokti sutrikimo individualumą ir įvertinti skirtingus kiekvieno vaiko ugdymosi poreikius. Todėl būtinas bendradarbiavimas tarp tėvų, pedagogų, pedagoginę ir psichologinę pagalbą teikiančių specialistų. Svarbu, kad būtų ugdoma visa vaiko asmenybė, siekiant sušvelninti kalbos sutrikimą bei padėti sumažinti neigiamų emocijų foną, atsirandantį dėl sutrikimo keliamos įtampos.
 
Toliau aptarsime muzikavimo su mikčiojančiais vaikais tikslus ir būdus, kurie gali padėti ugdyti mikčiojančio vaiko įgūdžius ir kompetencijas.
 
Visų pirma muzikuojant galima treniruoti vaikų kalbos aparatą. Mat mikčiojimas pasireiškia kalbos aparato traukuliais kalbėjimo procese. Neretai mikčiojančių vaikų kvėpavimas taip pat būna netaisyklingas ir sutrikdytas. Dainavimas išskirtinai susijęs su šių organizmo funkcijų vystymu. Taisyklingai dainuodami vaikai natūraliai vysto taisyklingo kvėpavimo įgūdžius, kurie yra būtini sklandžiai kalbai formuotis. Be to, dainuojant vaikams daug lengviau ištarti „sunkius“ garsus tokiu būdu treniruojamas balso aparato paslankumas, siekiama taisyklingos artikuliacijos padargų padėties.
 
Pasitaiko, kad mikčiojantys vaikai kalba itin paaukštintu ar pažemintu, monotonišku balsu. Dainuojant galima siekti praplėsti vaiko balso diapazoną, siekiant išmokyti jį taisyklingos gerklų padėties. Todėl, dainuojant ar žaidžiant dainuojamuosius žaidimus, tikslinga paskatinti vaiką dainuoti kitoje, nei jam įprasta tesitūroje (kūrinio garsų aukščio santykis su dainininko arba muzikos instrumento diapazonu), pvz., žaidimas-ratelis „Žvėrelių šokis“ (A.Katinienė, 1994). Vaikams, kurie kalba paaukštintu balsu, tikslinga parinkti vaidmenį, kurį tradiciškai įprasta išreikšti žemu balsu, pvz., meška ar vilkas, ir atvirkščiai – monotoniškai ir sulėtintai kalbantį vaiką reikia paskatinti balsu išreikšti  pelytės arba kiškio nuotaikas.
 
Muzika gali būti taikoma mikčiojantiems vaikams kaip priemonė, padedanti reguliuoti emocijas. Siekiant šio tikslo, rekomenduojama parinkti ir pritaikyti muziką, kuri „atspindėtų“ vaiko emocinę būseną. Vėliau muzikos pobūdis, išraiškos priemonės gali būti keičiamos siekiant paveikti vaiko emocijas. Pvz., jei vaikas yra agresyvus, per daug susijaudinęs, galima parinkti aktyvią muziką, kurios metu jis skatinamas groti, judėti, dainuoti taip, kaip pats pageidauja. Vėliau palaipsniui keičiant muzikos pobūdį, siekiama vaiką nuraminti. Ypač rekomenduojamas relaksacinis muzikos klausymas. Mažiems vaikams jis gali būti pateikiamas su tam tikromis užduotimis: pvz., susapnuoti sapną apie maloniausią įvykį ar pasvajoti apie tai, ką mėgsta veikti ir pan. Vyresniems vaikams galima taikyti asociacijų kūrimo būdą – klausantis muzikos paskatinti juos ką nors įsivaizduoti, „sapnuoti“ ir po to tuos vaizdinius išreikšti judesiais, piešiniais, kalba.  
 
Muzikavimo procesas ir jo metu gaunami įgūdžiai gali vystyti motoriką ir judesių koordinaciją, kurie teigiamai veikia ir motorines kalbos funkcijas. Pastebėta, kad mikčiojantys ir kitus kalbos sutrikimus turintys vaikai dažnai yra nekoordinuoti, sunkesniais atvejais – turi ir smulkiosios motorikos pažeidimų. Muzikuojant su ikimokyklinio amžiaus kalbos sutrikimų turinčiais vaikais  ypač svarbu atkreipti dėmesį į smulkiosios motorikos vystymą, nes, pasak tyrėjų, pirštų  ir riešų judesiai yra tiek susiję su kalbos centrais, kad juos tam tikra prasme galima vadinti kalbos organais.
 
Šiam tikslui pasiekti gali būti naudojamos pirštukų dainelės ir žaidimai. Juos žaidžiant reikėtų švelniais judesiais aktyvinti pirštus ir riešus: masažuoti, trinti, liesti ir pan. Siekiant vystyti smulkius judesius, labai naudinga pradėti groti dūdelėmis, klavišiniais instrumentais. Yra nustatyta, kad vaikų judesių koordinacija intensyviausiai vystosi apie 5-7 jų gyvenimo metus. Todėl muzikuojant su kalbos sutrikimus turinčiais vaikais būtina išnaudoti šį jautrų laikotarpį ir skatinti juos ritmiškai atlikti judesius pagal skambančią muziką, vėliau sujungiant judėjimą, skandavimą, kalbėjimą. Tokiu būdu sudaromos prielaidos vaikui ugdytis tiek judesių nuoseklumą, tiek kalbos sklandumą. Muzikos sudaromas emocinis fonas padeda vaikams lengviau ir džiaugsmingiau atlikti įvairius judesius. Rankų koordinaciją gali padėti ugdyti ir muzikavimas būgnais, Orfo instrumentais. Svarbu, kad vaikai grodami jais naudotų abi rankas ir siektų jų judesius sinchronizuoti su muzikos ar kalbos ritmu.
 
Mikčiojantiems vaikams dėl įvairių priežasčių ilgainiui gali atsirasti įvairių bendravimo problemų. Psichologai pastebi, kad suaugę žmonės dažnai „mikčioja“ ne tik kalbėdami, bet ir bendraudami su aplinkiniais. Dėl per didelės koncentracijos į savo kalbą ir taisyklingą kalbėjimą jiems gali būti sunku išklausyti pašnekovą, pasijausti grupės nariais. Todėl labai svarbu, kad mikčiojantys vaikai ugdytųsi pozityvaus bendravimo grupėje įgūdžius nuo mažų dienų. Muzikos formos, kuriose naudojami rateliai, muzikiniai žaidimai yra natūralūs būdai, padedantys vaikams bendrauti ir būti grupės nariu: t.y., paklusti taisyklėms, išgirsti, ką sako kitas, mokytis tinkamo elgesio, laikytis veiksmų nuoseklumo ir kt.
 
Diegti socialinius įgūdžius gali padėti muzikavimas grupėje – dainuoti, groti muzikos instrumentais ansamblyje. Taikytini būdai, kurių metu vaikas turėtų palaukti, išklausyti. Pvz., vaikai skatinami kurti muzikinius dialogus, improvizacijas, kurių metu galima „kalbėtis“, pasitelkus muzikos priemones, ir tuo būdu išreikšti emocijas. Vyresniems vaikams tikslinga leisti improvizuoti grupėje, kuriant garsų jūrą ir paeiliui leidžiant pasireikšti solistams. Kiti tuo metu turi groti tyliau ir klausyti solinio instrumento muzikos. Žaidimas skatina vaikų iniciatyvą bei sudaro sąlygas ugdyti išklausymo, bendravimo įgūdžius.
 
Muzikavimo su mikčiojančiais vaikais metu būtina skatinti jų kūrybiškumą ir individualumą, išryškinant stipriausias vaiko savybes. Jo sėkminga saviraiška gali tapti asmenybės formavimo ar korekcijos atrama. Mikčiojantys vaikai, suvokdami kalbos problemą, dažnai apsiriboja savo veiklą. Jie gali vengti pasakoti, lygiai taip pat – improvizuoti, žaisti ar kitaip reikštis. Mažėja vaiko savivertė, todėl labai svarbu rasti būdų, kaip paskatinti vaiką spontaniškai raiškai.
 
Šiuo atveju reikėtų remtis surasti veiklas, kuriose vaikas yra stipriausias. Pvz., jeigu jis turi gražų balsą, tuomet reikėtų su juo dainuoti, siekiant, kad kiti vaikai ir suaugę tai galėtų kuo dažniau įvertinti ir pastebėti. Tokiu būdu paskatinsime vaiką labiau pasitikėti savimi, įsitvirtinti savąjį „aš“. Vaikų spontaniškai raiškai naudingi žaidimai, kuriuose jie gali ką nors pavaizduoti judesiais, balsu, muzikos instrumentais. Šių žaidimų pavyzdžių galima aptikti ikimokyklinio ugdymo metodinėje literatūroje.     
 
Vaikų spontanišką pasakojimą ir kalbėjimą taip pat galima skatinti ir per muzikos užsiėmimus. Tam galima pasitelkti ir adaptuoti A. Piličiausko (1998) „Intonavimo prasmės metodą“. Jo esmė ta, kad kiekvienas muzikos kūrinys savo intonacijose gali turėti „užslėptą prasmę“. Mikčiojantiems vaikams galima modeliuoti pasaką be pabaigos pagal klausomą muzikos kūrinį ir paskatinti kurti pabaigą grupėje ar po vieną. Šiuo atveju labai tinka programinės muzikos kūrinėliai, kurie yra iliustratyvūs, trumpi ir aiškios formos (pvz., K. Sen-Sanso „Žvėrių karnavalas“, M. Musorgskio „Parodos paveikslėliai“, P. Čaikovskio „Vaikų albumas“, B.Dvarionas „Žiemos eskizai“ ir pan.). Vaikai, paklausę muzikos, gali vaidinti, nupiešti savo įspūdžius ir po to papasakoti, ką jie įsivaizdavo. Vyresnių vaikų pasakojimą labai skatina klausimas „kodėl“? Tuomet dažnai atsiskleidžia vaiko vidiniai išgyvenimai, asmeninė patirtis. Šis būdas vaikui gali turėti ir psichoterapinę reikšmę, o pedagogui – padėti suvokti vaiko baimes, nerimo priežastis ir vėliau jas nugalėti, bendradarbiaujant su kitais komandos nariais.
Šaltiniai:
1. Čirpuvienė V., Stošiuvienė K. Kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų šalinimas įvairioje muzikinėje veikloje (programa). - Šiauliai: Šiaulių universiteto l-kla, 1999.
2. Ivoškuvienė R. Mikčiojimas - kompleksinė problema // Specialusis ugdymas II. - Šiauliai, 1999. - p. 89-93.
3. Ivoškuvienė R. Mikčiojimas / Logopedija. A.Garšvienė, R.Ivoškuvienė. – Kaunas. 1993.
4. Jūsų vaikas mikčioja... Patarimai tėvams/ sud. V.Ramša - Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 1999.
5. Kačiušytė-Skramtai L. Mikčiojančių vaikų ugdymo individualizavimo būdai muzikine veikla/Neįgaliųjų meninis ugdymas/metodikos ir terapijos aspektai. – Vilnius, 2005.
6. Piličiauskas A. Muzikos pažinimas. II-oji knyga. - Vilnius: LAMUC, 1998.
7. Katinienė A. Vaiko muzikinės kultūros ugdymas darželyje.- Vilnius: Kronta, 1998. - 183 p.
8. Katinienė A. Rudenėlis kloniais bėga.  – Vilnius, 1994.
9. Priešmokyklinio ugdymo turinio rekomendacijos. Vilnius, 2003.
10. Radzeviciene L. Ankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus vaiku emocijų ir elgesio sutrikimai bei ju korekcija. -  Šiauliai: Šiauliu pedagoginis institutas, 1997.
11. Волкова Г.А. Логопедическая ритмика. - Москва:  Просвещение, 1985. 
12. Матейова З., Машура С. Музыкотерапия при заикании. - Киев: Виша шк., 1984.
 
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.