Emokykla.lt

Kaip ugdyti migrantų vaikus lietuvių kalba veikiančiose grupėse

2011-07-08
Kaip ugdyti migrantų vaikus lietuvių kalba veikiančiose grupėse
Aldona Mazolevskienė
Ona Monkevičienė
Vilniaus pedagoginis universitetas
Straipsnyje pristatomas naujas reiškinys – iš kitų valstybių atvykusių vaikų ugdymas lietuvių kalba dirbančiose grupėse. Pateikiami tyrimai, rodantys, kaip migrantai vaikai susikalba su kitais grupės vaikais. Aprašoma auklėtojų bendravimo su vaikais situacija, jų taikomi komunikavimo su kitakalbiais vaikais būdai. Pateikiami patarimai, kaip palengvinti socialinę, kultūrinę migrantų vaikų adaptaciją ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo grupėse/įstaigose, kaip plėtoti jų kalbą, palaikyti ryšius su šeimomis ir kita.
Nauji iššūkiai pedagogui
 
Ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbantys mūsų šalies pedagogai šiandien susiduria su naujais iššūkiais. Tai puikiai iliustruoja vienas pavyzdys:
 
Po pietų vaikai ruošiasi miegoti. Tamsiaplaukė mergaitė apsirengia pižamą, įsispiria į šlepetes. Staiga pradeda nerimastingai dairytis ir prapliumpa verkti. Auklėtoja prieina prie mergaitės, paima ją už rankų, žiūri į akis ir aiškiai klausia:
-   Kas atsitiko? Ar ką skauda?
Mergaitė kūkčiodama ištaria:
-   Mai papusa, papusa...- ir verkia toliau.
Auklėtoja sunerimsta, bet siūlo:
-   Kur ta papusa? Eik ir pasiimk.
Tačiau mergaitė kūkčioja toliau.
Prie jų prieina kita grupės mergaitė ir sako:
-   Aš žinau, kur jos papusa. Ji ją paliko tualete. Aš tuoj atnešiu.
Greitai nubėga ir atneša lėlę. Kitakalbė mergaitė nurimsta, nusišypso. Auklėtoja padėkoja už pagalbą grupės draugei, ir įsivyrauja ramybė. (Užrašė Laskauskienė J., 2010).
 
Pateiktas pavyzdys rodo, kad net patyrę pedagogai ne visada tvirtai įsitikinę, ar sugebės padėti lietuvių kalba veikiančią grupę lankančiam migrantų vaikui. Šiuo metu daugėja iš kitų šalių atvykusių vaikų, kurių tėvai nori, kad vaikai lankytų lietuviškus darželius.
 
Be to, išryškėja ir kai kurie kultūriniai skirtumai, į kuriuos turi jautriai atsižvelgti pedagogai. Pavyzdžiui, armėnų tautybės berniukai nežaidžia su mergaitėmis. Tai atspindi vyro ir moters santykius armėnų šeimose. Pedagogams tenka spręsti lygių ugdymosi galimybių problemas. Duonos riekelę armėnų tautybės vaikai sulaužo gabaliukais ir tik tada valgo. Žinoma, pritrupina ir kartais supykdo auklėtojus. (Užrašė Laskauskienė J., 2010). Taigi pedagogai turi būti pasirengę suprasti vaikų kultūrinės aplinkos sąlygotus jų elgesio ypatumus.
 
Dar visai neseniai į kitose pasaulio šalyse itin suintensyvėjusį žmonių migracijos reiškinį žiūrėjome iš šalies. Gerokai svetima buvo ir daugiakultūrio ugdymo samprata. Deja, nors ir pavėluotai, tenka susigriebti, nes migracijos banga, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, pasiekė ir mūsų šalį. Į Lietuvą atvyksta vis daugiau užsieniečių, pvz., specialistų (migruojančių darbuotojų), imigrantų, pabėgėlių (gavusių leidimą nuolat gyventi Lietuvoje), kurie turi ikimokyklinio amžiaus vaikus. Pagal statistikos departamento prie LR vyriausybės duomenis, į Lietuvą kasmet atvyksta apie pusė tūkstančio ikimokyklinio bei priešmokyklinio amžiaus vaikų iš kitų šalių.
 
Lentelėje pateikti skaičiai, kurie rodo imigracijos į Lietuvą mastus bei tendencijas.
 
Metai
2004
2005
2006
2007
2008
2009
Bendras imigrantų skaičius
5553
6789
7745
8609
9297
6487
Imigrantų vaikų (0-6 m.) skaičius
------
351
517
570
555
501
 
Tad Lietuvos švietimo sistema turi sudaryti sąlygas šių vaikų ugdymui(si), socializacijai ir integracijai.
 
Jau nuo 2003 m Lietuvoje, remiantis švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. 56 (Žin., 2002, Nr. 9-337) imtasi efektyvesnių priemonių skatinant ikimokyklinio ugdymo institucijas pasirengti veikti padidėjusios etninės įvairovės sąlygomis ir atliepti visuomenės edukacinių poreikių įvairovę, realiai įgyvendinant tėvų ir vaikų teisę rinktis ugdymą, atitinkantį jų vertybes, pasaulėžiūrą, religinius įsitikinimus. Siekiama, kad švietimo įstaigos tenkintų etninių bendruomenių poreikius, išsaugotų tapatumą, ugdant vaikų ir jaunimo saviraiškos ypatumus bei padėtų integruotis į pilietinę visuomenę.
 
Imigrantų vaikų susikalbėjimo su lietuviškai kalbančiais vaikais ypatumai
 
J. Laskauskienė (2010) stebėjo imigrantų vaikų bendravimą su lietuviškai kalbančiais vaikais ikimokyklinėse grupės ir išskyrė šiuos komunikavimo ir įsijungimo į bendrą veiklą ypatumus:
  • Imigrantai vaikai stebi ir kartoja kitų vaikų veiksmus. Dažnai apsieina be žodžių ir jaučiasi gerai. Imigrantė mergaitė dairosi, pamato, kad grupės draugės „verda valgyti“ ir pati pradeda dėlioti indelius.
  • Imigrantai vaikai norėdami būti suprasti naudoja gestus. Mergaitė, išlindusi iš namelio, pamato berniuką ir moja jam ranka, kviesdama pažaisti kartu.
  • Imigrantai vaikai aiškioje komunikacinėje situacijoje su grupės draugais kalba savo gimtąja kalba. Berniukas, pamatęs kad kitas jam duoda autobusiuką, sako: „Bau may“ ir duoda jam pažaisti savo mašinytę. Mergaitė su drauge varto knygą ir aiškina: „Jucari, pica, carte“.
  • Imigrantai vaikai kartoja grupės vaikų tariamus žodžius, bando kalbėti grupės kalba. Džiaugiasi, kad kiti supranta, ką jie sako. Kai vaikai laistydamiesi vandeniu pradeda šaukti „Karas! Karas!“, imigrantas berniukas laksto kartu su visais šaukdamas: „Kara! Kara!“ Kai mergaitės pradeda žaisti šalia berniuko ir jam trukdo, jis piktai jas stumia ir sako: „Ek, ek“.
Tyrimas parodė, kad kalbos visai ar beveik nemokėdami vaikai grupėje dažniausiai jaučiasi gerai, įsijungia į bendraamžių žaidimus. Taip yra todėl, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai labai jautrūs kito mimikai, gestams, pozai, komunikavimo situacijai, ir tai padeda gana lengvai suprasti vienam kitą.
 
Žinoma, pasitaiko atvejų, kai vaikai jaučiasi nesuprasti ir pyksta. Berniukas pravirksta, kai vaikai nesupranta gimtąja kalba sakomo jo žodžio, ir pasišaipo iš jo. Kai auklėtoja kelis kartus bando taisyti vaiko piešinį, jis piktai kartoja „Ne, ne, ne“, guašu išteplioja savo ir kitų piešinius ir nubėga plautis rankų. Jis pyksta, kad auklėtoja, rodydama, kaip piešti, taiso jo piešinį. Tačiau negatyvūs jausmai buvo stebimi retai. Jie ne visada buvo susiję su kalbos nemokėjimu. Dažnai tai buvo mažiems vaikams įprastos bendravimo ir kitos problemos.
  
Imigrantų vaikų bendravimo su grupės auklėtoja ypatumai
 
J. Laskauskienės (2010) tyrimas rodo, kad daugiausiai pedagogų, bandydami susikalbėti su migrantų vaikais, naudoja labai įvairius būdus.
 
Pedagogai kalba su migrantų vaikais grupės vaikų kalba. Įvairių šaltinių teigimu, vaikui sakomi žodžiai ar sakiniai ne jo gimtąja kalba, padeda greičiau įsisavinti girdimą kalbą ir tai vadinama ,,nardymu kalboje‘‘. Auklėtoja pažiūri į pietauti prie stalo atsisėdusį berniuką ir sako: „Taip, čia sriuba. Valgyk, neskubėk.“ Pedagogai po keletą kartų kartoja klausimą ar teiginį grupės kalba. Pastebėjusi nusiminusį berniuką, auklėtoja klausia: “Eisi dainuoti?“. Paglosto: „Tai ar eisi dainuoti?“
 
Bendraudami su vaiku, pedagogai kartoja vaiko sakomą žodį jo gimtąja kalba.  Auklėtoja, supratusi ko vaikas nori, įpila vandens į puodelį ir sako: „Nori uong?“ Paduoda vaikui atsigerti.  Tai ypač ryšku situacijose, kuriose pedagogui būtina suprasti vaiko poreikius ir susikalbėti.
 
Bendraudami su vaikais pedagogai rodo daiktus, paveikslėlius kaip tam tikrų žodžių, frazių atitikmenis. Pedagogė paima berniuką už rankos, priveda prie stalo ir sako: „Parodyk, ko nori. Nori šito? O gal šito?“
 
Dažnai pedagogai rodo praktinį pavyzdį, veiksmus palydėdami žodžiais. Remiantis literatūros šaltiniais, tai yra didelė ugdomoji vertybė, nes vaikas susieja daiktą bei veiksmą su žodžiais. Pritūpusi prie popieriaus lapo, auklėtoja rodo vaikui, jog reikės piešti pirštu ir ragina: „Piešk.“
Bendraudami su vaikais pedagogai palaiko akių kontaktą, tuo tiesiog parodydami vaikui, jog jo klausosi, kad jiems rūpi tai, ką sako vaikas. Auklėtoja klausiamai žiūri berniukui į akis. Vaikas rodo, ko jis nori.
 
 Pedagogai naudoja įvairius komunikavimo kūnu būdus, tuo padrąsindami bei paskatindami vaiką plėtoti tolimesnius komunikavimo santykius. Auklėtoja paima mergaitę už rankos, nuveda į prausyklą, nuprausia veidą, priglaudžia ir, žiūrėdama į akis, ramiai sako: „Nurimk, viskas gerai.“
 
Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, kad pedagogų paieškos surasti pačius efektyviausius bendravimo, susikalbėjimo būdus nėra bevaisės. Stebėjimo metu vertinant imigrantų vaikų savijautą pastebėta, kad vaikai grupėse jautėsi patenkinti:
 
Kai auklėtoja išpildo vaiko prašymą, berniukas šypsodamasis atsisėda prie stalo ir pradeda kirpti savo paveikslėlį.
Berniukas sėdėdamas prie stalo išdykauja ir juokiasi patenkintas, kad kiti vaikai kartoja jo sakomus žodžius, atliekamus veiksmus.
 
Kalbos ugdymo būdai
 
Viena dažniausių problemų, susidūrus su migrantų vaikais, yra kalbos barjeras.  Stebėjimas parodė, jog valstybinėse ikimokyklinio ugdymo įstaigose, kurias lanko migrantų vaikai, trūksta auklėtojų, su kuriomis vaikai galėtų bendrauti ir savo gimtąja kalba. O tai rodo nepakankamą tų įstaigų pasirengimą organizuoti ugdomąjį procesą padidėjusios etninės įvairovės sąlygomis.                  
 
Ką reikia žinoti apie vaikui svetimos kalbos įsisavinimo ir vystymosi stadijas?
 
Dabartiniai antros kalbos išmokimo tyrimai padėjo suprasti, kaip įsisavinama antroji kalba ir kaip šį procesą galima pagreitinti. S.Krashen (1981) ir T.Terrel (1981) tyrimai atskleidė kai kuriuos antros kalbos įsisavinimo ir pirmos kalbos vystimosi ypatumus. Mokslininkų požiūris į natūralų antros kalbos įsisavinimą yra pagrįstas kalbos vystimosi stadijų supratimu. T.Terrel (1981) išskiria tris antros kalbos vystimosi stadijas:
  • Anksčiausioji kalbos mokymosi stadija - ikioperacinis lygmuo. Besimokantieji antros kalbos minimaliai supranta ir beveik visai neturi verbalinių įgūdžių. Vaikai, neturintys jokių lietuvių kalbos įgūdžių, išgyvena ilgesnį ar trumpesnį tylųjį periodą. Šis tylos periodas gali būti susijęs su kalbos recepcijos periodu, kadangi vaikas klausosi naujos nepažįstamos kalbos. Kaip mokantis gimtosios kalbos, taip ir šiuo atveju tylos periodas tęsiasi labai individualiai: vieni pradeda šnekėti vos pramokę keletą žodžių, kiti laukia, kol galės kalbėti taisyklingais sakiniais. Kai kuriems vaikams reikalingas ilgas, net pusę metų trunkantis recepcijos periodas, tačiau tyrimai parodė, kad šis periodas yra esminis įsisavinant kalbą. Įprasta, jog tam tikrą laiką vaikas klausosi ir tyrinėja. Šiame etape vaikai koncentruojasi klausydami ir šifruodami kalbą. Pedagogai šiuo atveju turi sutelkti dėmesį žodyno parinkimui. Supratimas pagerėja naudojant visapusio fizinio atsako (VFA) metodą. Dar nekalbantys antra kalba vaikai vykdo verbalines komandas ir taip ugdo klausymo įgūdžius. Kalbiniam vaikų ir pedagogų bendravimui padeda kūno kalba. Ši stadija gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo to, kaip vaikas pajunta savo vertę ir ar yra susidomėjęs kalbine veikla.
  • Antroji kalbos stadijaankstyvos produkcijos stadija. Vaikai supranta ir įsisavina pagrindinį žodyną. Į klausimą jie atsako vienu ar dviem žodžiais. P. Lightbow,  N. Spada (1993) pateikia interkalbos sampratą. Mokslininkų teigimu, šitaip vadinama antrosios kalbos įsisavinimo fazė – kalba savyje, kuri yra nestabili, kol vyksta įsisavinimo procesas. Įsisavindami naują kalbą, vaikai tarytum konstruoja savo pačių hipotezes. Vaikai turėtų būti motyvuojami ir jiems turėtų būti suteikta galimybė kalbėti ir vartoti girdėtus ir suprantamus žodžius. Dvikalbystės atvejais antrosios kalbos pradedama mokytis ne nuo atskirų žodžių, o nuo paprasčiausių frazių (,,duok man‘‘, ,,gal gali padėti‘‘, ,,noriu valgyti‘‘, ,,man viskas gerai‘‘ ir pan.). Mokant(is) tik atskirus pavienius žodžius, sulaužomas vienas iš pagrindinių principų, teigiančių, kad kalbos išmokstame per komunikaciją ir prasmingą dialogą. Tačiau pedagogai šioje kalbos mokymosi stadijoje neturėtų itin skatinti kitakalbių vaikų verbalinės veiklos ir taisyti jų daromas klaidas. Kaip ir pirmoje pakopoje vaikai koncentruojasi ties klausymu, nes kalbos supratimas yra ribotas. Kontekstas turėtų padėti vaikams suprasti žodžio reikšmę. Ši stadija gali trukti 2 – 3 mėnesius.
  • Trečia stadija- šnekėjimo pradžios stadija yra ta, kurioje vaikai pradeda kalbą sieti su reikšme. Vaikai apsipranta su aplinka, o poreikis bendrauti motyvuoja norą pokalbiui. Įvedami trumpi dialogų sakiniai ir frazės. Vaikai geba vartoti svarbiausias bendravimo formules, gerai supranta apie ką kalbama, tačiau aktyvus žodynas nepakankamas. Kalbėdami vaikai daro daugybę tarimo ir gramatikos klaidų, bet bendrauti jiems sekasi gerai. Pedagogai turėtų rimtai ir atsakingai žiūrėti į šį vaikams naują kalbos išmokimo pasiekimą. Tiesioginis vaiko klaidų taisymas tik pakenks tolimesniame jo bendravime. Vaiką skatins bendrauti teisingos formos sudarymas ir pritarimas. Konkreti veikla ir tikri daiktai yra būtini įsisavinant kalbą. Šioje stadijoje vaikai gali užtrukti iki 2-jų metų.
  • Mokslinėje literatūroje galima aptikti išskirtą ir ketvirtą kalbos išmokimo stadiją. Šios stadijos metu vaikai pakankamai laisvai bendrauja viena ar kita jiems anksčiau buvusia svetima kalba ir daro mažai klaidų, tačiau tiksliniuose pokalbiuose vis dar trūksta žodyno bei kalbėjimo įgūdžių. Dažniausiai turi rašytinės kalbos gebėjimų (pažįsta  abėcėlės raides, geba skaityti arba net ir rašyti). Šis laikotarpis gali trukti 3 – 4 metus ir tik tada galima sakyti, kad vaikas kalba antrąja kalba kaip gimtąja. 
Kiekvienu dvikalbystės formavimosi atveju svarbios yra vaiko individualios psichinės ypatybės bei asmeninės savybės – komunikabilumas, nerimastingumo lygis, mąstymo proceso ypatumai, gabumai kalboms – metalingvistinė nuovoka, sociolingvistiniai sugebėjimai, artikuliacijos aparato ir foneminės klausos išlavėjimo lygis, gera verbalinė atmintis.
 
Čia glaustai apibūdintos visos keturios kalbos vystymosi stadijos, kurių žinojimas turėtų padėti pedagogui nesutrikti į grupę atėjus menkus lietuvių kalbos gebėjimais ir įgūdžius turinčiam vaikui. Gali būti, kad vaikas jau kurį laiką gyveno Lietuvoje, dažnai savo aplinkoje turėjo kontaktą su jam svetima lietuvių kalba, nors ir nelankė jokios ugdymo įstaigos; gali būti, kad su vaiku lietuviškai bendrauja vienas iš tėvų; gali būti ir taip, kad vaikas, vos kojas apšilęs Lietuvoje, negirdėjęs nė vieno lietuviško žodžio, čia pat patenka į lietuvišką vaikų darželio grupę. Suprantama, su kiekvienu šių vaikų reikėtų bendrauti skirtingai. Turėtų būti pagalvota apie individualų darbą su konkrečiu vaiku.
 
Visiems ankstyvosios dvikalbystės formavimosi būdams bendra tai, kad perimti dviejų kalbų sistemas skatina vaiko poreikis bendrauti bei bendraujant patenkinti fiziologinius, saugumo, pažintinius ir kt. poreikius (kaip mokantis tik vienos gimtosios kalbos). Skirtumas tas, kad antrosios kalbos pradedama mokytis jau susiformavus tam tikram kalbėjimo gimtąja kalba lygiui: gimtosios kalbos pagrindu jau susiformavusi tam tikra sąvokų sistema, susidaręs semantinio turinio formavimo, formulavimo bei artikuliavimo gebėjimai. Pasaulį vaikas suvokia per gimtosios kalbos prizmę (vienas iš svarbiausių jo atradimų – visa, kas jį supa, turi savo vardus) ir supranta, kad mokosi kitos kalbos.
 
Dažniausiai dvikalbiai vaikai bendravimą su kitais vaikais ir žmonėmis mokosi vertinti ne kaip savaime suprantamą, o kaip procesą dėl kurio verta pasistengti. Apribojimai ir ribos mokytis kalbą, integruotis į svetimą kultūrą, pritapti ir gerai jaustis svetimoje vaikų ir suaugusių žmonių bendruomenėje neegzistuoja, jie slypi visuomenės požiūryje ir tose galimybėse, kurios vaikams suteikiamos. Tyrimai rodo, jog kitataučio vaiko norą būti lietuviškoje vaikų darželio grupėje daugiausiai lemia ne vaikų tarpusavio santykiai, bet jo ir pedagogo bendravimas. Analizuojant pokalbį su vaikais pastebėtas naujas pedagogo vaidmuo – draugas, o tai rodo, jog šiems vaikams jautrus, dėmesingas, suprantantis, išklausantis, kalbinantis ir t.t. pedagogas tampa vis svarbesniu žmogumi. Vaikas mokosi pasikliauti kitu, jam gero linkinčiu žmogumi, susikurti pasitikėjimą savimi ir supančia aplinka.
 
Ikimokyklinių įstaigų pedagogams rekomenduojama:
  • Optimaliam, palankiam vaikų vystymui(si) ir ugdymui(si) pedagogai turi pripažinti kitataučio vaiko gimtosios kalbos teisėtumą, gerbti ir toleruoti jo namų kultūrą, bei puoselėti ir aktyvinti visų vaikų šeimų aktyvų dalyvavimą ir jų paramą ugdymo procese. Tokia atmosfera pagerintų kalbos mokymo(si), adaptacines galimybes ir sąlygas, nes vaikas jaustųsi paremtas, ugdomas ir susietas ne tik su savo namų bendruomene ir šeima, bet ir su pedagogais bei mokymo(si) aplinka. Tyrimai akivaizdžiai rodo jog pedagogai per mažai dėmesio skiria imigrantų vaikų tautinio identiteto išsaugojimui, jų šeimose puoselėjamų kultūrų pažinimui. Turėtų kardinaliai keistis ugdymo įstaigose dirbančių pedagogų požiūris į imigrantų vaikų etnines vertybes, gyvenimo būdą ir kitus kultūrinius skirtumus.
  • Kitakalbių vaikų adaptaciniu periodu siekti, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų grupėse būtų nedidelis vaikų skaičius, kuo mažesnė kelių kalbų sąveika, parinktos tinkamos lietuvių kalbos ugdymo priemonės, skiriamas didesnis dėmesys kiekvienam vaikui. Didelės grupės gali ypač neigiamai atsiliepti migranto vaiko adaptacijos procesui. Tokiose grupėse dažniausiai susikuria stichiška dvikalbystė. Vaikai vieni su kitais bendrauja tai viena, tai kita kalba, netaisyklingai plėtojasi ne tik kitakalbių, bet ir lietuvių vaikų kalba.
  • Jau nuo pat pirmųjų migranto vaiko atėjimo į lietuvišką darželį dienų turi būti siekiama, kad kalbos nebūtų vertimais, lyginimais, aiškinimais painiojamos viena su kita, o galėtų formuotis besimokančiojo psichikoje kaip atskiros vienos ir kitos kalbos sistemos. Remiantis šiuo teiginiu bei pasauline patirtimi, kasdienės veiklos, užsiėmimų metu su vaikais būtina bendrauti valstybine kalba,  ir tik išimtinais atvejais toleruoti vertimų metodą. Tačiau visos vaikams naujos sąvokos pirmiausiai turi būti įvardijamos jų gimtąja kalba ir tik po to lietuvių. Kaip rodo reali valstybinių ikimokyklinių ugdymo įstaigų, kuriose ugdosi dar kol kas tik pavieniai migrantai vaikai, stebėjimo situacija iki šiol neturime įvairiakalbių pedagogų ar jų asistentų, pasirengusių dirbti daugiakalbėje aplinkoje. Ugdymo įstaigos dar nėra pakankamai pasirengusios veikti padidėjusios etninės įvairovės sąlygomis ir tenkinti specifinius migrantų vaikų ugdymo(si) poreikius, t.y. sudaryti sąlygas šiems vaikams mokytis valstybinės (lietuvių) ir gimtosios kalbos.
  • Gerai žinoma, kad vaiko kalba geriausiai vystosi geroje kalbinėje aplinkoje, nuolat vaiką kalbinant ir kalbantis. Labai svarbus kalbos fonas, kuris yra priklausomas nuo socialinio ir psichologinio fono. Lietuviškame darželyje imigrantų vaikams, nemokantiems arba labai prastai mokantiems lietuvių kalbą, minėtas fonas labai pasikeičia, tiesiog būna visai kitas. Kalba, kurią moka vaikas, kuria jis pajėgia kalbėti ir kalbėtis, staiga pasirodo netinkama ir net nereikalinga. Vaikui pasirodo, kad jis toje aplinkoje yra svetimas arba net ir ignoruojamas. Pastebėta, kad toks svetimumas dažniausiai žadina užsisklendimą, nekalbumą arba net agresyvumą, tačiau tai priklauso nuo kiekvieno vaiko individualumo. Šiuo atveju būtų labai gerai ir pačiam pedagogui turėti svarbiausių frazių vaiko gimtąja kalba žodynėlį (tėvai su malonumu jums išvers pageidaujamas frazes), kuris padėtų ekstremaliose situacijose. Pvz.: ,,Tu esi šaunuolė‘‘, ,,Mama ateis greitai‘‘, ,,Ar tau viskas gerai?‘‘ ir pan.
  • Gebėjimas komunikuoti, kaip viena iš kertinių žmogaus kompetencijų, yra formuojama visame ugdymo procese, todėl lietuvių kalbos mokymo(si) aplinka turi būti pritaikyta dvikalbiams vaikams, kad jie galėtų nuolat reikštis ir išreikšti save įvairiose veiklose, įskaitant muziką, dramą, aplinkos pažinimą, matematiką, dailę, konstravimą, darbinę veiklą bei fizinę kultūrą. Vaikams turėtų būti sudarytos sąlygos išreikšti savo interesus ir gebėjimus įvairiausiais būdais. Dvikalbių vaikų ugdymo sėkmei labai svarbu, kad mokymo(si) procesas būtų aktyvus, kur pedagogas – partneris, pagalbininkas, patarėjas. Reikėtų stengtis, kad pedagogo ir vaikų santykiai būtų grindžiami pasitikėjimu, kad vaikas jaustųsi saugus, galėtų drąsiai pasakyti savo nuomonę, nebūtų žeminamas dėl kalbos klaidų, odos spalvos ar kitų trūkumų.
  • Lietuvos švietimui tampant daugiakultūriu dariniu, reikia ne tik studijuoti įvairių šalių patirtį, bet ir valstybiniu lygiu apsispręsti dėl dvikalbių ir daugiakalbių vaikų ugdymo. Neišvengiamai turi būti svarstomi ugdymo institucijų modeliai, dvikalbio mokymo metodikos, programų, vadovėlių ir kitų mokymo priemonių rengimo klausimai, tėvų įtraukimo, socialinio mobilumo ir integracijos problemos. Pozityvų atsaką į tikslus, kuriuos kelia dvikalbis ugdymas šiuolaikiniame pasaulyje liudys ne tik ankstyvojo amžiaus dvikalbių vaikų ugdymo modelių parengimas, bet ir kokybiškas jų realizavimas. Įvertinus įvairiose pasaulio šalyse dažniausiai taikomus dvikalbio ugdymo modelius (imersija, submersija, pereinamo tipo ir kt.), išryškėja skirtumai juos apibrėžiant teoriniame lygmenyje. Praktikoje taip pat stebimos įvairios interpretacijos juos taikant. Modelių turinio įvairovę lemia pasirinkta ugdymo filosofija, ugdymo institucijos keliami tikslai bei turimi konkrečios bendruomenės poreikiai.
Šaltiniai:
  1. Alternative Programs in Bilingual Education, žiūrėta 2010 m. birželio 5 d. Prieiga per internetą;http://www.ncela.gwu.edu/pubs/classics/reading/section-three.htm.
  2. Landsbergienė A. Migrantų vaikas. // Mano vaikai: priešmokyklinis vaiko ugdymas / Sud. O.     Monkevičienė. – Kaunas: Šviesa, 2003. – P. 69 – 75.
  3. Laskauskienė J. Imigrantų vaikų ikimokyklinio ugdymo ypatumai Lietuvoje. Magistro darbas. Vad. O. Monkevičienė. - 2010.
  4. Mazolevskienė A. Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų ugdymas. Daktaro disertacija. Vilniaus pedagoginis universitetas. – Vilnius, 2006.
  5. Mazolevskienė A., Montvilaitė S. Ikimokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų ugdymo realijos: Lietuvos patirtis pasauliniame kontekste. // Pedagogika. 2007. Nr. 87, p. 126 – 131.
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.