Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

Kaip moliūgas kvietė penkiamečius veikti

2015-02-17
Susijusios temos: Kūrybingumas Vaiko ugdymas
Kaip moliūgas kvietė penkiamečius veikti
Liucija BOROVSKAJA, ikimokyklinio ugdymo auklėtoja
Zarasų „Lakštingalos” mokykla
Skaitant įvairiausias pasakas kilo mintis sukurti savo grupės pasakėlę apie moliūgą. Mūsų sumanymui pritarė tėveliai. Ant piešimo albumo viršelio užrašėme ,,Moliūgo pasaka“ ir paaiškinome tėveliams savo idėją. Knygelė keliavo iš namų į namus. Kiekviena šeima nekantriai laukė, kada būsimas kūrinys pateks į jų namus. 
Planuodama metų grupės veiklas kiekvieną rudenį renkuosi temą apie rudens gėrybes. Su vaikais šnekamės apie rudens gėrybes, kurių jie pakankamai daug ir įvairių prineša į grupę. Jas apžiūrinėjame, liečiame, aptarinėjame jų spalvą, formą, dydį, ragaujame, gaminame mišraines, sumuštinius, spaudžiame sultis. Vaikai daug sužino apie vaisių ir daržovių naudą žmogaus sveikatai.
 
Tėveliai padeda surengti parodėlę ,,Juokingi žmogeliukai“. Vaikai džiaugiasi savo ir tėvelių darbeliais, reiškia emocijas pasakodami, kaip gamino tam tikrą eksponatą. Ieškome ir randame daug sodo ir daržo gėrybių skirtumų ir panašumų. Mokomės skaičiuočių, eilėraštukų, dainelių, žaidžiame liaudies žaidimus, klausomės pasakojimų, padavimų ar pasakų.
 
Ragaudami išsiaiškiname, kurioje liežuvio vietoje kokį skonį jaučiame. Būna labai įdomu ir juokinga stebėti, kaip vaikai pamažu ir labai atsargiai deda ant liežuvio daržovės ar vaisiaus gabalėlį ir kramtydami atpažįsta jų skonį, pasako, ką ragauja. Nupiešę liežuvį, dėlioja tas daržoves ant tų jo vietų, kur jų skonį pajuto. Vaikams labai patinka šis žaidimas, nes jie pajunta įvairius skonius, stebi vienas kito reakciją, linksminasi.
               
Kai šį rudenį vaikų paklausiau, kuris vaisius ar daržovė labiausiai patinka, ką būtų galima išrinkti daržo karaliumi, dauguma vaikų nurodė moliūgą. Ir tuoj pat paaiškino,  kodėl. Moliūgas labai didelis, gražus, oranžinis, apvalus, sunkus, įdomus, stiprus, kai glostai, – rauplėtas. Jis pasipuošęs geltonu žiedeliu, dideliais tarsi skėčiai truputį pūkuotais lapais. Mamos iš moliūgų kepa blynus, pyragus, verda košes, sriubas, uogienes, gamina troškinius, spaudžia sultis.
 
O aš svarsčiau, kaip šį įspūdingą lietuviško daržo milžiną panaudoti ugdymo proceso veiklose, kad jos vaikučiams taptų patrauklesnės. Vartėme knygeles, žurnalus, naršėme internete. Sužinojome, kad moliūgas buvo žinomas prieš tūkstančius metų, auginamas ir vartojamas kaip maistas, vaistas, kosmetikos priemonė, žaislas vaikams, indas vandeniui laikyti.
 
Pasigaminome dėlionę ,,Moliūgas“. Suliedami geltoną ir raudoną spalvą, gavome oranžinę – moliūgo – spalvą. Stropiosios mamytės sudarė albumėlį „Moliūgo patiekalai“. Pagal vieną receptą nesunkiai pasigaminome saldainių. Vaišinome tėvelius, kitų grupių vaikučius.
 
 
Skaitant įvairiausias pasakas kilo mintis sukurti savo grupės pasakėlę apie moliūgą. Mūsų sumanymui pritarė tėveliai. Ant piešimo albumo viršelio užrašėme ,,Moliūgo pasaka“ ir paaiškinome tėveliams savo idėją. Knygelė keliavo iš namų į namus. Kiekviena šeima nekantriai laukė, kada būsimas kūrinys pateks į jų namus.
 
Visų grupės vaikų šeimų nariai su entuziazmu kūrė, rašė, iliustravo mūsų pasakėlę. Vaikai juos vadino rašytojais, poetais, dailininkais, dainelių kūrėjais. Dirbta ilgai, kantriai ir su didele išmone. Kol pasaką baigėme, atėjo ir šv. Kalėdos. Šventės renginio temą susiejome su mūsų pasaka, kurios personažai ieškojo Kalėdų Senelio ir jo dovanų. Visiems buvo labai smagu.
 
Dabar dažnai vartome pačių parengtą knygelę, skaitome pasakėlę. Vaikai mėgina atkurti tekstus. Išmokome moliūgo dainelę. Mėgstame ją dainuoti. „Moliūgo pasaka“ keliauja į kitas grupes. Vaikai nešasi ją į namus paskaityti savo broliukams ir sesutėms.
 
Ugdymo procese per aktyvią, vaikams patrauklią, bendradarbiavimu su tėvais ir pedagogais grindžiamą veiklą pagal integralumo principą pavyko patobulinti tam tikrus vaikų  pažinimo, sveikatos saugojimo, meninius ir komunikavimo gebėjimus. 
 
Zarasų „Lakštingalos“ mokyklos „Boružiukų“ grupės vaikų  ir jų tėvelių sukurta „Moliūgo pasakėlė"
 
Gyveno kartą senelis ir senelė. Jie turėjo gaidelį, ne bet kokį – pentinuotą. Tas gaidelis buvo labai darbštus. Kasdien jis ieškojo vis naujų grūdelių, sėklelių. Vieną dieną tas pentinuotas gaidelis aptiko labai didelį grūdą. Tokio dar niekada nebuvo radęs. Ir kad suriks:
– Kakariekū! Aš radau grūdą, seneli, senele, pažiūrėkit!
 
Gaidelio radinio atbėgo pažiūrėti ne tik senelė su seneliu, atbėgo katinėlis, šunelis ir žalia varlytė. Grūdas tikrai buvo didelis: tris kartus didesnis už kviečio grūdą. Visi pasidžiaugė radiniu ir nusprendė jį pasodinti. Senelis darže kasė lysvę, senelė lygino žemę, o gaidelis rinko kenkėjus.
 
Kai žemė buvo paruošta, visi atsargiai pasodino sėklą, palaistė vandeniu. Po sėjos darbų visi nuėjo namo laukti kitos dienos. Išaušo gražus ir saulėtas rytas. Gaidelis visus pasveikino su puikia dienos pradžia. Atsikėlė senelis su senele. Pradėjo rąžytis ir gyvūnėliai: katinėlis murkdamas prausėsi, šuniukas išlindo iš būdos ir amsėjo, žalia varlytė baloje kvaksėjo. Senelė pranešė džiugią naujieną, kad iš miesto į kaimą šiandien atvyksta anūkėliai atostogauti. Jie nekantrauja pamatyti, kaip dygsta sėkla.
 
Senelė, apsitvarkiusi ūkyje, puolė ruošti vaišių stalą. Kruopščiai užmaišė tešlą mėgstamoms anūkų bandelėms. Kepamomis bandelėmis kvepėjo visas kiemas. Kadangi diena buvo labai karšta ir giedra, senelis pasisiūlė palaistyti vakar pasėtą sėklą. Pasiėmęs laistytuvą patraukė į daržą. Paskui senelį nubėgo katinėlis, šuniukas, gaidelis ir vištytė.
 
Nuėję į daržą, jie labai nustebo išvydę išdygusį gležną žalią daigelį. Senelis palaistė daigelį ir jis gerokai paaugo. Po kurio laiko augalėlis sukrovė pumpurėlį ir tas pražydo geltonu taurelės pavidalo žiedeliu. Dar vėliau vištytė su gaideliu, kapstydamiesi darže, pamatė, kad iš žiedelio susiformavo didelis geltonai oranžinis moliūgas. Vištytė pakvietė senelį, senelę, anūkėlius, katinėlį, šuniuką, žalią varlytę pasigrožėti daržo milžinu. Visi apsidžiaugė ir uždainavo gražią dainelę:
 
Takeliu palei lysvutę
Išsiraitė jis ūsus.
Stiebės, augo ir užaugo:
Gelsvas, storas, išdidus.
Priedainis:
Tai moliūgas, tai moliūgas –
Jis stiprus, gražus ir drūtas. (2 k.)
 
Saulės spinduliai augino,
Šiltas debesėlis laistė,
O paskui visi nustebo:
Žiūr – nebetelpa į krepšį...
 
 
Kadangi moliūgas išaugo toks didelis, kad nebetilpo į krepšį, visi kartu ėmė jį kelti. Kėlė kėlė ir pakėlė. Nešė nešė ir atnešė į kiemą. Padėjo vidury kiemo, grožėjosi ir džiaugėsi juo. Moliūgas, pūpsodamas vidury kiemo, uždainavo:  
 
Aš – Moliūgas, aš – geltonas,
Pūpsau čia kaip tikras ponas.
Linksmai šokti rateliu
Aš kviečiu visus kartu!
 
Senelis su senele ir anūkėliais, vištytė su gaideliu, katinėlis, šuniukas su žalia varlyte – visi linksmai šoko aplink Moliūgą, o tas šypsojosi į ūsą ir džiaugėsi. Kai visi prisišoko, pavargo ir susėdo aplink Moliūgą, senelė pasekė gražią pasakėlę apie mažą gerą mergaitę Pelenę ir moliūgą, pavirtusį karališka karieta.
 
Išgirdęs šią nuostabią pasaką Moliūgas pradėjo svajoti, kaip smagu būtų pavirsti karališka karieta ir riedėti miško takeliu į karaliaus rūmus... Bet numanė, kad senelė išvirs iš jo košę, kurią valgys gaidelis, vištytė, katinėlis, šunelis, varlytė, anūkėliai ir seneliai. Nenorėjo jis tokio likimo. Norėjo dar papūpsoti bent iki rudens. Mąstė mąstė Moliūgas ir sumąstė, kad reikia jam keliauti nuotykių ieškoti. Gal pavyks sutikti nuostabią fėją?
 
Visi pritarė Moliūgo sumanymui ir puolė ruošti jį kelionei. Senelis ištraukė iš palėpės apdulkėjusį didžiulį šokolado spalvos lagaminą. Knygų lentynoje senelė surado pasaulio žemėlapį. Vištytė su gaideliu į lagaminą įdėjo riešutėlį, katinėlis – šiltas dryžuotas kojines, o atstriksėjusi žalia varlytė padovanojo lelijos žiedą. Moliūgas labai džiaugėsi ir, viską susidėjęs, su visais atsisveikinęs, iškeliavo į traukinių stotelę.
 
Visai netrukus geležiniais bėgiais atbildėjo dryžuotas, taškuotas, languotas traukinys su užrašu ,,Vežame į Nuotykių šalį“. Įsėdo Moliūgas į traukinį ir nuvažiavo į Nuotykių šalį, tikėdamasis surasti fėją. Bet Moliūgas nežinojo, kaip toji fėja atrodo, kur ji gyvena. Žinoma, nusiminė, bet dovanoti daiktai turėtų padėti jam rasti fėją. Panagrinėjęs žemėlapį, aptiko, kad fėjos pilis yra virš debesų. Moliūgas labai nuliūdo... Bet ryžosi žūtbūt nukeliauti pas fėją.
 
Staiga traukinys pakilo aukštai aukštai ir Moliūgas atsidūrė virš debesų. Išlipęs iš traukinio pamatė tolumoje fėjos pilį. Bet, o varge... dar teks jam eiti per girią. Toje girioje gyveno baisi ragana vardu Melagė. Ir ne veltui jos toks vardas – net pačius gudriausius ir protingiausius apgaudavo. Be to, ji galėjo pavirsti bet kuo, kai tik panorėdavo. Ragana buvo susiraukusi ir pasišiaušusi. Baisu buvo į ją žiūrėti! Ragana pastebėjo, kad tolumoje kažkas ateina. Tai buvo jai džiaugsmo!
 
Arčiau priėjęs Moliūgas pamatė, kad ragana ruošiasi virti pietus. Suprato, kad neteks jam fėjos pamatyti. Reikia imtis kokios nors gudrybės. Jis ir sako raganai:
– Labas, tetulyte. Nevirk iš manęs košės. Aš tau skanesnį gardėsį turiu.
 
Išsitraukęs iš lagamino riešutėlį, padavė jį raganai. Toji tik ,,trakšt“ riešutą ir... išsilaužė paskutinį savo dantį. Kad sustaugs ragana – visa giria sudrebėjo.
– Dabar tai jau tikrai tave išvirsiu! Be dantų juk tik košę galiu valgyti.
 
Bet Moliūgas ir šį kartą nesutriko ir bandė dar kartą gelbėti savo kailį:
– Nevirk iš manęs košės. Aš savo lagaminėlyje dar daug gėrybių turiu. Nuo jų tau visas skausmas praeis.
Ėmėsi Moliūgas raganą gydyti: užmovė jai šiltas dryžuotas kojines, iš lelijos žiedo išvirė arbatos. Ta lelija buvo nepaprasta. Bet kuris, jos nuoviro paragavęs, užmigdavo ilgu ir giliu miegu. Vos tik ragana sriūbtelėjo arbatos, nuvirto ant šono ir ėmė knarkti. O Moliūgas spruko iš baisiosios girios ieškoti fėjos.
Kol Moliūgas raganą gydė ir fėjos pilies ieškojo, baigėsi vasara. Kelią per girią jam rodė pelėda. Darbštuolis voras nuaudė keliautojui šiltą apsiaustėlį. Šiltai apsirengęs pagaliau jis priėjo nuostabiosios fėjos rūmus. Ten jis rado daugybę draugų: liūtuką, laputę, paukščiukus, drambliuką, paršiuką, žuvytę ir varlytę.
 
Naujieji draugai palydėjo jį pas gerąją fėją. Fėjos rūmai buvo labai gražūs. Aplink rūmus žydėjo įvairios gėlės – ne paprastos, o su aukso dulkelėmis. Nors lauke buvo jau ruduo, tačiau rūmuose tebebuvo dar vasara. Kieme – didžiulis baseinas, kur plaukiojo auksinės žuvelės. Po kiemą vaikštinėjo vienragiai. Pagaliau pasirodė ir pati fėja.
– Sveikas atvykęs į mano rūmus, – linksmai pasisveikino ji.
– Laba diena, gražioji fėja, – nedrąsiai pasisveikino Moliūgas.
– Pasakyk, ko pas mane atkeliavai? – paklausė fėja.
 
Bevaikščiojant visiems po rūmus Moliūgas papasakojo savo kelionės nuotykius. Fėja išklausė jo pasakojimą, ir kad būtų dar smagiau, uždainavo su visais naujais draugais linksmą dainelę:
Susikibę už rankučių,
Lietui lyjant, vėjui pučiant.
Šokam šokam, sau ratu –
Ir po vieną, ir po du.
 
Visi ėmė šokti.Kai Moliūgas pralinksmėjo, nusprendė pasakyti fėjai savo mažytę paslaptį. Ir jokia čia paslaptis, o tiesiog svajonė – pamatyti pasaulį, ieškoti nuotykių, rasti naujų draugų. Fėja išklausė jį ir nuraminusi tarė:
– Mielas, Moliūgėli, tu toks šaunus ir drąsus. Keliavai po pasaulį, radai daug draugų, kurie tau padėjo, gelbėjo tave, bet jau laikas grįžti namo, pas senelius. Ten tavęs laukia nesulaukia anūkėliai, seneliai, draugai. Aš tau noriu suteikti galimybę gyventi ilgai ilgai, tūkstančius metų. Tik tu turi kasmet duoti žmonėms savo sėklyčių. Iš jų užaugs daug moliūgų, turinčių vertingų savybių žmonių sveikatai. Keliauk ir dalyk savo gėrybes. Fėja pamojavo savo stebuklinga lazdele ir...
 
Moliūgas, atmerkęs akeles, pamatė senelius ir jų anūkėlius, vištytę ir gaidelį, katinėlį, šuniuką ir žalią varlytę. Jis papasakojo apie savo kelionės nuotykius, nuostabios fėjos pamokymus ir tarė:
– Džiovinkite mano sėkleles, sėkite jas į daržą, pasidalykite su kaimynais, tegul ir jie pasisėja. Aš esu labai laimingas, kad esu toks vertingas. Tegul mane valgo visi pasaulio vaikai ir jų tėveliai, seneliai, kaimynai, giminaičiai. Tegul visi būna sveiki.
 
Kai senelė prigamino įvairių moliūgo patiekalų, pasikvietė jų paragauti kaimynus. Davė ir jiems sėklų, kad kasmet žmonės augintų daug daug moliūgų, valgytų juos ir būtų sveiki.