Emokykla.lt

Kaip bendrauja ir ugdosi sutrikusios klausos (turintys kochlearinį implantą) vaikai

2015-04-26
Kaip bendrauja ir ugdosi sutrikusios klausos (turintys kochlearinį implantą) vaikai
Ramutė Žemaitienė,
Vilniaus lošelio-darželio „Užupiukas“ auklėtoja
2011 metų rugsėjo mėnesį prasidėjo naujas mano pedagoginės veiklos etapas – į bendrojo ugdymo grupę buvo integruoti vaikai, turintys kochlearinius implantus. Su įdomumu priėmiau šį iššūkį, nors dar nebuvau susipažinusi su neprigirdinčių vaikų ugdymo ypatumais, reikėjo sužinoti ir apie kochlearinius implantus, kaip jie veikia.
2011 metų rugsėjo mėnesį prasidėjo naujas mano pedagoginės veiklos etapas – į Vilniaus lopšelio-darželio „Užupiukas“ bendrojo ugdymo grupę buvo integruotas iš pradžių vienas, o 2012 metų rugsėjį dar du vaikai, turintys kochlearinius implantus. Su įdomumu priėmiau šį iššūkį, nors dar nebuvau susipažinusi su neprigirdinčių vaikų ugdymo ypatumais, reikėjo sužinoti ir apie kochlearinius implantus, kaip jie veikia.
 
Įdomu buvo stebėti, kaip klostysis vaikų tarpusavio santykiai, be to, jaučiau, kad nuolatinis neprigirdinčių vaikų buvimas tarp kalbančių vaikų padės vystytis neprigirdinčių vaikų kalbai. Visi šie vaikai iš kalbančių šeimų. Iš pradžių neprigirdintys vaikai labai skyrėsi nuo girdinčiųjų: jie nekalbėjo arba kalbėjo labai mažai, naudojo daug gestų.
 
Man kilo klausimas: kaip aš galėčiau padėti šiems vaikams integruotis? Labai padėjo kursai, seminarai klausos ir kalbos reabilitacijos po kochlearinės implantacijos klausimais; bendradarbiavimas su surdopedagogu, kitais specialistais ir šeimos nariais; informacijos, kaip dirbti su klausos sutrikimų turinčiais vaikais, paieška; tinkamų darbo būdų ir metodų parinkimas. Tinkamai parinkti kalbos ugdymo metodai padeda sėkmingai mokytis kalbos, siekti bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais ir taip laiduoja sėkmingą vaiko ugdymą(si).
 
Kada vaikas pradeda girdėti, suprasti kalbą ir kalbėti po kochlearinės implantacijos?
 
Po kochlearinio implanto (toliau – KI) operacijos vaikas dar negirdi, nes KI nesudaro galimybių girdėti, kol nebus įjungtas procesorius (išorinėje galvos dalyje). KI procesorius paprastai įjungiamas ketvirtą savaitę po operacijos. Įjungus procesorių, žmogus girdi garsus ir kalbą, tačiau maži vaikai pirmas dienas ar savaites gali nereaguoti į garsus.
 
Laikas, kada vaikas pradeda reaguoti į garsus, priklauso nuo tam tikrų aplinkybių: kada jis prarado klausą; ar prieš operaciją ilgai naudojosi klausos aparatu; ar buvo ugdoma jo klausa; kokios buvo klausos sutrikimo priežastys ir nuo kitų veiksnių. Vaikas iš pradžių pradeda reaguoti į stiprius garsus, paskui – į balsą ir kitus garsus. Tėvai padeda savo mažyliui: skatina nuolat sutelkti dėmesį į įvairius garsus, sudomina jais.
 
Vaikai, kurie prieš operaciją ilgai naudojo klausos aparatus, iš pradžių blogai atpažįsta žinomus žodžius, nes jie skamba ne taip, kaip klausantis su klausos aparatu. Per dvi savaites surdopedagogui padedant vaikas pradeda atpažinti pažįstamus žodžius ir greitai mokosi suvokti naujus žodžius ir garsus.
 
Kad vaikas galėtų suprasti kitų žmonių kalbą, jis turi mokytis ne tik girdėti, bet ir analizuoti garsus, sužinoti daugelio žodžių reikšmę, žinoti jų sujungimo sakinyje taisykles. O kad pats galėtų kalbėti, jis turi mokytis ištarti kalbos garsus. Maži vaikai su KI mokosi girdėti, suprasti kalbą ir kalbėti ilgiau nei 5 metus.
 
Po kelių mėnesių dauguma vaikų pradeda pažinti kai kuriuos žodžius, tarti iš pradžių skiemenis, o vėliau žodžius. Vaikas, kuris iki implantacijos visiškai nesuprato kitų žmonių kalbos ir nekalbėjo, praėjus 6–12 mėnesių po implantacijos pradeda suprasti paprastus prašymus, tarti atskirus žodžius ir keletą paprastų sakinukų.
 
Vaiko, kuris šiek tiek suprato kalbą, skaitydamas ją iš lūpų ir girdėdamas ją naudodamasis klausos aparatu, aplinkinių kalbos supratimas ir šnekamoji kalba lavėja greičiau. Kai kurie vaikai pradeda tarti atskirus žodžius tik po 18–24 mėnesių.
 
Jeigu kochlearinė implantacija atlikta vyresniam nei 5 metų vaikui ir iki tol jis nesinaudojo klausos aparatu, nekalbėjo ir bendravo tik gestų pagalba, tai jo galimybės išmokti suprasti garsinę kalbą ir kalbėti yra labai ribotos.
 
Kas yra klausos ir kalbos reabilitacija po kochlearinės implantacijos?
 
Jeigu norime padėti vaikui su KI, kad jis vartotų kalbą kaip bendravimo ir pažinimo priemonę, turime išmanyti svarbiausius ugdymo etapus:
  • KI procesoriaus sureguliavimas;
  • aplinkos garsų suvokimo ir kalbos lavinimas taikant KI;
  • bendravimo įgūdžių ugdymas – gebėjimų bendradarbiauti su aplinkiniais taikant įvairias bendravimo formas, atsižvelgiant į kalbos raidos būklę – gebėjimą bendrauti garsine kalba;
  • kalbinės sistemos vystymasis – daugumos žodžių reikšmių, žodžių jungimo ir keitimo sakinyje taisyklių įvaldymas;
  • šnekamosios kalbos plėtojimas – gebėjimo tarti kalbos garsus lavinimas, garsų jungimas į žodžius, žodžių į sakinius, kalbos vartojimas bendravimui. 
Tai užima daug laiko. Be to, mažam vaikui būtina lavinti ir kitus įgūdžius, gebėjimus, kurie neprigirdintiems ar kurtiems vaikams vystosi su sutrikimais:
  • aplinkos pažinimo, mąstymo, atminties, dėmesio lavinimas;
  • judėjimo aktyvumo skatinimas (smulkiosios ir stambiosios motorikos lavinimas);
  • emocijų, valios savybių ugdymas – gebėjimas kontroliuoti savo emocijas, norus, atlikti darbą iki galo ir kt.
Kokių atsargumo priemonių reikia laikytis vaikams, turintiems KI?
 
Vaikai su KI gyvena tokį pat gyvenimą kaip ir kiti vaikai. Tačiau jie turi elgtis kur kas atsargiau. Kaip ir klausos aparatą, KI išorinę dalį reikia saugoti nuo drėgmės, smūgių, dulkių, nuimti prieš vandens procedūras (maudantis duše, vonioje, baseine, vandens telkiniuose). Būtina saugoti galvą nuo smūgių, ypač tą pusę, kurioje yra implantas.
 
KI nešiotojai gali sportuoti, tačiau vengti tų sporto šakų, kurių metu galimi smūgiai į galvą. Dauguma vaikų, turinčių KI, aktyviai sportuoja, net ir plaukia (tuo metu nuima išorinę KI dalį).
 
Mąstymo, kitų psichinių funkcijų ir judėjimo įgūdžių lavinimas
 
Kodėl gebėjimas gerai judėti ir mąstyti yra svarbus vaikui po kochlearinės implantacijos, kad jis suprastų kalbą ir ugdytųsi šnekamąją kalbą?
 
Įvairių vaiko gebėjimų ir įgūdžių vystymasis glaudžiai susiję, todėl klausos ir kalbos formavimasis priklauso nuo regimojo dėmesio, atminties, mąstymo, pažintinių interesų, gebėjimo veikti su daiktais, kontroliuoti savo emocijas, siekti tikslo ir kt. (Vygotskis, 2000; Piaget, 1997; Leontjevas, 1969; Lisina, 1997).
 
Sutrikusios klausos vaikas kalbą išmoksta per daug ilgesnį laiką negu girdintis vaikas, todėl kalbos raidos skatinimui turėtų būti skiriama papildomai laiko ir dėmesio.
 
Kalbos ugdymo negalima atsieti nuo kasdienio vaiko gyvenimo. Kuo daugiau bendrausime su vaikais, tuo lengviau ir sėkmingiau jie mokysis kalbos.
 
Pagrindinės bendravimo taisyklės, ugdant sutrikusios klausos vaikus (pagal prof. Koroliova I. V. „Vaikai su klausos sutrikimais. Knyga tėvams ir pedagogams“, Sankt Peterburgas, 2011) 
  • Bendraujant suaugusiojo akys turi būti vaiko akių lygyje.
  • Lavinti mažylio gebėjimą žiūrėti į suaugusiojo veidą (į akis) – žiūrėdamas į suaugusiojo veidą, vaikas labiau atkreipia dėmesį į suaugusiojo kalbą; geriau suvokia ryšius tarp objekto ir to, ką kalba suaugusysis; aiškiau supranta, ko suaugusysis iš jo nori, kaip reaguoja į jo veiksmus ir poelgius.
  • Kartu su vaiku sutelkti dėmesį (žvilgsnį)  į vieną daiktą ar veiksmą – kad suaugusysis galėtų išmokyti ko nors vaiką, jis turi kartu su vaiku žiūrėti į tą patį daiktą.
  • Stebėti vaiko dėmesio sutelkimo kryptį – kiekvieną situaciją galima panaudoti, stengiantis išmokyti vaiką galvoti, suprasti kalbą ir kalbėti, bet kokį daiktą galima paversti įdomia ugdomąja priemone.
  • Nuoširdžiai domėtis vaiko žaidimu ir veiksmais – žaidimas – pats natūraliausias ir geriausias vaiko vystymosi, ugdymo ir  ugdymosi būdas. Vaikas, matydamas jūsų susidomėjimą, stengsis daryti tai, kas sukelia jūsų teigiamą reakciją.
  • Komentuoti visus savo ir vaiko veiksmus – vaikas gali suprasti ir įsiminti žodžio reikšmę tik tada, kai jis daug kartų girdi ir kartu mato pavadintą daiktą ar veiksmą, pavyzdžiui, Apsivilkime paltą. Kur palto rankovės? Štai rankovės. Ranką reikia kišti į rankovę. Apsivilkome paltą. Gražus paltas. O dabar užsidėkime kepurę. Kur Agnės kepurė? Taip, štai Agnės kepurė. Mėlyna kepurė. Žiūrėk, ant kepurės išsiuvinėtas kiškutis. Jis turi ausis. O kur tavo ausys? Šaunuolė, teisingai.
  • Būtina daryti pauzes tarp savo frazių, leidžiant vaikui atsakyti – mažas vaikas galvoja ir veikia lėtai, jam reikia laiko, kad mums atsakytų. Pauzę tarp frazių reikia išlaikyti visada, net jei vaikas kol kas nekalba.
  • Dažnai užduokite vaikui klausimus, komentuodami savo ir vaiko veiksmus. Klausimai ir komentarai, lydintys veiksmus, padeda lavėti vaiko kalbos supratimui ir gebėjimui bendrauti garsine kalba. Kalba – visų pirma dialogas, net jei atsakymo nėra, pavyzdžiui, jau minėta situacija: Apsivilkime paltą. Kur palto rankovės? (pauzė vaiko reakcijai). Štai rankovės. Ranką reikia kišti į rankovę. Užsivilkome paltą. Gražus paltas. O dabar užsidėkime kepurę. Kur Agnės kepurė? (pauzė vaiko reakcijai). Taip, štai Agnės kepurė.
Vaikas gali nežinoti, kaip atsakyti. Šiuo atveju galima po pauzės atsakyti už vaiką, paprašyti pakartoti atsakymą arba užduoti šį klausimą kitam suaugusiajam.
Antrasis variantas suteikia vaikui galimybę matyti, kad vienas žmogus klausia, o kitas atsako. Tai  padeda vaikui  greičiau suprasti, kad reikia ne kartoti, o atsakyti. Nereikalaukite iš vaiko kaskart kartoti jūsų žodžių.
  •  Bendraudami su vaiku rekonstruokite vaiko pasisakymus. Nekalbantis ar mažai kalbantis vaikas neretai nori mums atsakyti, tačiau nežino, ką  pasakyti ir kaip tai padaryti. Todėl bendraudami padėkite jam, palikdami pauzę vaiko reakcijai. Vartokite tuos žodžius, kuriuos, jūsų manymu, vaikas galėtų pasakyti, jei mokėtų.
  • Modeliuokite gestus, mimiką, garsus, žodžius, kurių jūs norite išmokyti vaiką. Kurčiam vaikui dažnai sunku paaiškinti, ko mes iš jo norime, net jei jis stengiasi tai suprasti. Suaugusysius turi suvaidinti vaiko vaidmenį, t. y. padaryti  už vaiką tai, ko nori jį išmokyti. Vaikas pažiūrės ir supras.
  • Mėgdžiokite vaiko veiksmus, gestus, mimiką, taip pat skatinkite vaiką mėgdžioti  jūsų veiksmus ir gestus. Gestai būtinai turi būti lydimi žodžių. Pagirkite vaiką už bet kokį bandymą mėgdžioti jūsų gestus, veiksmus, žodžius, už norą (siekimą) veikti kartu su jumis.
  • Mėgdžiokite garsus, kuriuos taria vaikas (iki 2 metų), taip pat skatinkite mėgdžioti jūsų ištartus žodžius ar frazes. Ši taisyklė – prieš tai esančios tęsinys, skirta vaiko mėgdžiojimo aktyvinimui. Ši taisyklė dar labiau susijusi su vaiko kalbos garsų, žodžių, frazių  tarimu, intonacijos kontroliavimo formavimu, balso stiprumu ir kalbiniu kvėpavimu. Pavyzdžiui, pusantrų metų mažylis žaidžia su mylimu meškiuku. Žaisdamas jis emocionaliai ištaria garsą, panašų į A! Suaugusysis pakartoja šį A! ta pačia intonacija (mėgdžiodamas jį) ir paskui tęsia dialogą, pateikdamas vaikui mėgdžiojimo pavyzdį: Tapu-tapu-tapu... Tuo metu padarykite pauzę, kad vaikas galėtų pakartoti jūsų veiksmus ir žodžius. Vaikui pabandžius pamėgdžioti, pakartokite jo tariamą garsą ir sakykite: Taip, teisingai, tapu-tapu-tapu. Toks procesas padeda vaikui tikslinti savo artikuliaciją, palengva artėti prie taisyklingo tarimo.
  • Sudarykite vaikui įprastas situacijas ir kartokite veiksmus. Visa vaiko diena susideda iš besikartojančių veiksmų: atsikėlė, apsirengė, nusiprausė, pavalgė, išėjo pasivaikščioti (į parduotuvę, vaikų darželį) ir t. t. Pasikartojančios situacijos padeda vaikui įsiminti šiuos veiksmus, suprasti ryšius tarp jų, daiktų ir veiksmų. Jeigu mes lydėsime veiksmus tais pačiais žodžiais, akcentuodami į tai vaiko dėmesį, jis geriau prisimins šiuos žodžius. Sudarydami įprastas situacijas ir kartodami veiksmus, mes mokome vaikus sakyti Ate-ate atsisveikinant su visais, Labas susitinkant, Duok ir pan. Pavyzdžiui, vaikui atsikėlus po pietų miego, uždedame išorinę  implanto dalį, įjungiame jį ir sakome: „Pa-pa-pa, Agnė girdi. Kartu rodome į vaiko ausytę ir išreiškiame džiaugsmą: Kaip nuostabu girdėti! Po kurio laiko dauguma vaikų, kuriems ką tik uždėtas klausos aparatas, patys rodo į ausytę, linksi galva ir taria: Pa-pa-pa.
  • Ugdymo procese panaudokite situacijas, kurios stebina vaiką. Tokios situacijos padeda geriau prisiminti žodžius, frazes, palaiko vaikosusidomėjimą veikla, sužadina emocijas, todėl vaikas ištaria daugiau garsų, o tai padeda plėtotis kalbai. Pavyzdžiui, jūs ruošiatės pasivaikščiojimui ir, „supainioję“ duodate vaikui savo kepurę, o patys bandote užsidėti jo. Vaikas iš karto pastebi tai ir pradeda kažką veblenti. Jūs nustembate ir klausiate jo: Kas? Kas atsitiko?.. Tai kepurė, taip. Mes einame pasivaikščioti – užsidedame kepurę... Tai ne tavo kepurė?.. Kieno kepurė?.. Oi, tai mano kepurė...  O kur tavo?.. Oi, aš supainiojau... Štai tavo kepurė. Duok man mano kepurę. Ačiū.
  • Ugdydami panaudokite atsitiktines situacijas. Neretai atsitiktinės situacijos, atsirandančios kasdienės veiklos metu, padeda vaikui greitai suprasti ar įsiminti ką nors svarbaus. Pavyzdžiui, rengdami vaiką po pietų miego, jūs „užmiršote“ apauti vieną šlepetę. Jis tai pastebi ir rodo jums, kad trūksta vienos šlepetės. Jūs apsimetate,  kad nesuprantate, rodote, kad jis jau turi šlepetę, paskui žiūrite į savo kojas ir, lyg tik dabar suprasdami, giriate mažylį: Taip, teisingai, reikalinga antra šlepetė. Kiek tu turi kojų? Dvi kojas: viena (rodote) ir antra (rodote). Vadinasi, reikalingos dvi šlepetės. Taip, ir aš turiu dvi šlepetes. O pažiūrėkim į lėlę... Kad būtų įtaigiau, skaičių 2 galima palyginti su viena galva ir viena kepure.
  • Visada girkite ir skatinkite vaiką už jo veiksmus, kurių jūs laukėte, arba net už bandymą atlikti šiuos veiksmus. Pagyrimas padeda suprasti savo veiksmų teisingumą, kad tai yra gerai, ir skatina kartoti bandymus. Atsižvelgiant į vaiko amžių ir kalbos išsivystymo lygį, paskatinimai gali būti išreiškiami mimika; švelniu žvilgsniu; žodžiais šaunuolis, gerai, gražu, teisingai, tau pasisekė; aplodismentais; nuotaikingu valio! ir kt. Aišku, visiems vaikams didžiausias apdovanojimas – nuoširdus džiaugsmas dėl vaiko pasiekimų, šypsena, galvytės paglostymas.
  • Bendraudami su vaiku kalbėkite trumpomis frazėmis, aiškiai artikuliuodami kiek lėtesniu tempu, pakartojimu ir intonacija išskirdami reikšminius žodžius.
  • Kalbą papildykite išraiškinga mimika ir natūraliais gestais, kad sustiprintumėte emocinį poveikį vaikui ir padėtumėte jam suprasti suaugusiojo prašymą. Geriau iš pradžių pasakyti Ateik pas mane , o paskui pakartoti šiuos žodžius, palydint juos gestais.
  • Ugdomųjų užsiėmimų metu kurkite tinkamą aplinką. Svarbu pašalinti visus nereikalingus daiktus, kurie gali nukreipti vaiko dėmesį jūsų bendro užsiėmimo (žaidimo) metu. Tačiau tie daiktai, kuriuos panaudosite šiek tiek vėliau, turi būti po ranka, pavyzdžiui, užkloti skara.
  • Tikslingus užsiėmimus geriau rengti rytą. Ryte vaikai aktyvesni ir geba sutelkti dėmesį. Dauguma mažų vaikų vakare tampa dirglūs, greitai pavargsta. 
Susiję su tema:
 
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.