Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

Kada priešmokyklinė grupė tampa vaikams džiaugsmu?

2014-10-31
Susijusios temos: Pedagogika Vaiko ugdymas
Kada priešmokyklinė grupė tampa vaikams džiaugsmu?
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Kiek daug yra tarp mūsų tokių, kurie imasi išradingus vaikų pasisakymus „taisyti“, ar nuleidžia juos negirdom, nebeieško ir nebemato smauglio, prarijusio dramblį, įrodinėja vaikams apie „teisingus“ ir „neteisingus“ piešinius. Beviltiškai suaugęs, tai tas – kuris užsispyręs tvirtina, kad didelis balionas netilps į puodynę, ir negirdi vaiko, kuris žino, kad tilps! Tik oras iš baliono turi būti išleistas – kaip Aleno Aleksanderio Milno knygoje.
Meilutė
„Matilda atsidūrė klasėje su dar aštuoniolika panašaus amžiaus berniukų ir mergyčių. Jų mokytojai, panelei Meilutei, buvo ne daugiau kaip dvidešimt treji ar ketveri metai. Mielas, ovalus, išblyškęs veidelis buvo panašus į Dievo Motinos, akys mėlynos, plaukai rusvi. Ji buvo tokia liesutė ir trapi, kad atrodė pargriuvusi sudužtų į tūkstančius skeveldrėlių it porceliano skulptūrėlė. Panelė Dženiferė Meilutė buvo švelni ir rami, niekada nekeldavo balso, retai šypsodavosi, bet, be abejonės, turėjo retą dovaną – patikti kiekvienam jai patikėtam mažyliui. Ji puikiai suprato mažų vaikų, pirmą kartą gyvenime suvarytų į klasę ir priverstų paklusti taisyklėms, sutrikimą ir baimę. Panelės Meilutės veidas spinduliavo keista, beveik apčiuopiama šiluma, kai ji kalbėdavosi su suglumusiu, namų besiilginčiu pirmoku“.
Roaldas Dalis (Roald Dahl), „Matilda“
Svarbiausias vaikams klausimas
 
Vaikų literatūros kūrinio ištrauka, kurią parinkome straipsnio įžangai, nėra apie priešmokyklinę grupę, ji – apie pirmąją klasę, tačiau vis tiek mums tinka, nes joje kalbama apie pirmąją mokytoją ir tai, kokia ji vaikui svarbi. Priešmokyklinės grupės laikotarpis, trunkantis vienerius metus iki mokyklos, Lietuvoje greitai taps privalomu, bet tebekelia daug klausimų bei nerimo tėvams ir kartais tampa rimtu išbandymu pedagogams. Iki šiol priešmokyklinės grupės Lietuvoje dažnai veikdavo darželiuose, kartais jos būdavo įkuriamos mokyklose, į jas ateidavo dirbti pradinių klasių mokytojai. Švietimo pagalbos specialistai kartais nuogąstaudavo, kad ikimokyklinukai nebūtų susodinami suoluose kaip „dideli“, anksčiau laiko nepavirstų „mokiniais“, juk tokiame amžiuje akademinio mokymo dar neturėtų būti.
 
Jei jau pradėjome nuo vaikų literatūros (o kai kuriems autoriams, kalbantiems apie vaikų rūpesčius, pradėti nuo kažko kito tiesiog nebeišeina), dar kelioms minutėms pasitelkime fantaziją ir sukurkime trumpo vaikiško spektaklio vertą situaciją. Įsivaizduokime, kad teatro scenoje vaizduojama salė, kurios dešinėje sėdi rimti suaugusieji su akiniais, o kairėje – bruzdantys ikimokyklinukai. Suaugusiųjų pusėje daug ir rimtai šnekama, samprotaujama apie tai, kad nėra tikslo specialiai rengti mažą vaiką mokyklai, kad šis požiūris pasikeitęs, kad vaiką mokyklai būtina „subrandinti“; šalia sėdintys mokytojai iš karto ima teirautis, ką, konkrečiai, šitas žodis reiškia ir t.t. Tuo metu vaikų pusėje nedrąsiai pakyla pirmoji žodžio prašanti ranka. Grupei atstovaujantis vaikų psichologas sako, kad vaikai nori užduoti svarbiausią jiems klausimą šioje diskusijoje. Suaugusiesiems nenustojant bruzdėti, drąsiausia mergaitė atsistoja, ir visi susidomėję laukia, ką ji dabar pasakys. Vaikas apsidairo, stipriau suspaudžia rankose laikomą pliušinę lapę ir tyliai sako: „O mokytoja bus gera, ar pikta?“ Bruzdesys ūmai nuščiūva, scenoje stoja tyla. Žemyn krenta uždanga. Pirmojo veiksmo pabaiga. Pertrauka. Apie ką kalbasi žiūrovai pertraukos metu?
 
„Kad ir kaip mes keistume švietimą...“
 
Kad ir kokį švietimo kelią pasirinktume, svarbiausias vaikams dalykas bus tas, apie kurį paklausė mūsų įsivaizduota mergaitė scenoje. Ikimokyklinio amžiaus vaikas turi visą apimantį poreikį, būtinybę turėti normalius santykius su jį mokančiu suaugusiuoju. Saugių, sveikų, prognozuojamų ryšių poreikis yra pats svarbiausias vaiko prigimties komponentas. Todėl, kai kalbame apie pirmąjį mokytoją, kuris atkeliauja į darželio aplinką ir ima ten rengti pamokas arba pasikviečia mažylius apsilankyti mokyklos klasėje, turime kalbėti ne tik apie dalykinius, akademinius ugdymo tikslus ir kompetencijas, bet ir apie ryšį, kurį pedagogas geba užmegzti su vaiku, ir šito ryšio kokybę.
 
Visi vaikai nori turėti gerą ir bijo piktos mokytojos, kurios jie nepajėgia suprasti ir kuri nesupranta jų. Rezultatas, kurį pedagogas su tokio amžiaus vaiku pasiekia, priklauso ne tik nuo mokytojo profesinių žinių, įgūdžių, motyvacijos, kompetencijos bet ir nuo jo gebėjimo sukurti ryšį su vaiku ir nuo vaiko emocinės savijautos mokymosi situacijoje. Jei mažas vaikas per staigiai patenka į didelės emocinės įtampos ir visiškai jam neįprastos struktūros aplinką, jo gebėjimai ir talentai dažniausiai atsiskleidžia daug menkiau arba visai neatsiskleidžia. Galbūt tėvai  ir rūpinasi tuo, ko ir kaip jų mažą vaiką išmokys, bet vaikui tatai turi mažai reikšmės, jam svarbiausia, ar mokytoja bus gera, ar ji bus panaši į jo mamą arba tėtį, ar mokytis su ja bus gera, ar tada, kai bus sunku ir baisu, ją bus galima trumpam apkabinti, jai pasiguosti (nepamirškime, kad kalbame apie mažus vaikus).
 
Šiame straipsnyje nagrinėsime keletą pedagogo darbo aspektų, kurie gali padėti kuriant gerą santykį su vaiku priešmokyklinėje grupėje. Kai kurie pedagogai (net mokyklų direktoriai) sako, kad ryšio su vaiku užmegzti neišmoksi, šis gebėjimas (talentas) tavyje arba yra, arba nėra, „geru mokytoju gimstama, o ne tampama“ ir kt. Šiam stereotipui mes nepritariame, manome, kad daugeliu atvejų jis gali būti klaidingas. Egzistuoja daug įvairių komponentų, darbo su mažais vaikais ypatumų, dėl kurių mokytojui pavyksta su vaikais sutarti, dėl kurių vaikas jaučiasi priimtas ir suprastas. Jie apima gerokai daugiau nei malonią mokytojo išvaizdą, draugiškumą, ramų balsą, gražią šypseną. Į sąvoką „geras pirmasis mokytojas“ telpa daugybė kitų dalykų, apie kuriuos vaikas, suprantama, nežino ir jų nesuvokia, bet dėl kurių jis šiltai prisimena pirmąjį mokytoją ir laiką, kada pradėjo mokytis. Pakalbėkime apie juos.
 
Svarbūs darbo su vaiku priešmokyklinėje grupėje aspektai (arba pirmojo mokytojo darbo ypatumai)
 
1. Mokymas žaidžiant
 
Svarbiausia, natūraliausia, vyraujanti ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla yra žaidimas ir jo nereikėtų stengtis „perlaužti“ akademiškumu. Žaidimas mažo vaiko atveju yra netgi lankstesnis nei akademinis mokymasis ir gali tapti svarbiu mokymosi motyvacijos šaltiniu, jei tik pedagogas juo sėkmingai pasinaudoja. Žaidimo su vaikais formos ir turinys gali keistis, tačiau pats žaidimas, kaip svarbiausias ikimokyklinuko pažintinės veiklos organizavimo principas, turėtų išlikti. Naudodamas žaidimą, priešmokyklinio ugdymo pedagogas neįgyvendina akademinio ugdymo, jis lydi vaiką į akademinio mokymosi lauką, papildydamas jo įprastą veiklą naujais elementais. Vaiko raida turi savo tempą ir jos nereikėtų stengtis iš esmės pakeisti per labai trumpą laiką, staiga pradedant mokyti vaiką tokiais metodais ir tokių dalykų, kuriems išmokti, perimti dar nėra išsiskleidusios kai kurios būtinos vaiko galios.
 
Pedagogai dažnai sako: „Suprantama, mes su jais ir žaidžiame!“, tačiau atidžiau šią veiklą patyrinėjus, kartais matyti, kad joje įvedamos tokios griežtos ribos ir taisyklės, kad prapuola visas spontaniškumas, tai, kas žaidžiant teikia džiaugsmo. Pamirštama, kad veikloje turi likti vietos netikėtumui, vaikų iniciatyvai, kad žaidimas vaikui yra vertybė savaime, o ne tik priemonė rezultatui pasiekti.
 
Pedagogai taip pat sako: „Ne visi vaikai žaisdami ko nors išmoksta“. Tai svarbi pastaba. Kai pastebime vaikus, kurie žaisdami neišmoksta, atidžiai įsižiūrėkime: ar šie vaikai iš tiesų žaidžia, ar jie tikrai geba žaisti kartu su kitais, ar tik po vieną? Dažnoje grupėje galime matyti vaikų, kurie dėl kitokio psichologinio funkcionavimo, savitos raidos tikrai negali žaisti taip, kaip kiti, turi savitus žaidimo poreikius. Paprastai šie vaikai yra ne su mokytoju bendraujančių vaikų rate, bet pora žingsnelių už šio rato, ir, progai pasitaikius, stengiasi iš šio rato sprukti. Tais atvejais būtina bendradarbiauti su švietimo pagalbos specialistais, svarstyti, kaip organizuoti tokio vaiko poreikius atitinkantį ugdymą, kuriame jis pajėgtų dalyvauti. Tokius vaikus būtina pastebėti kuo anksčiau, kartais jais susirūpina ir ikimokyklinio ugdymo auklėtojai. Daugelis specialiųjų ugdymosi poreikių gali būti pastebėti jau priešmokyklinėje grupėje, taigi dar ir todėl ji gali būti svarbi ir reikalinga.
 
2. Vaikų įvairovės toleravimas – pastangos pamatyti ir bendrauti su kiekvienu vaiku
 
Viena iš svarbių priežasčių, dėl kurios daugelyje šalių atsiranda privalomas priešmokyklinis ugdymas, yra ta, kad pradinės mokyklos mokytojams yra labai keblu dirbti su ta didžiule vaikų įvairove, kuri ūmai atidunda į pirmąsias pamokas. Vaikai nepaprastai skirtingi – įsivaizduokite daug dirbančią ir mažai laiko turinčią šeimą, kurios vaikai aprūpinti „ipadais“, tačiau nėra matę knygos, ir daug tėvų dėmesio gaunantį vaiką, kuriam sekamos pasakos ir kurio namai primena „amžinai žaliuojantį vaikų literatūros slėnį“. Veikiausiai šie vaikai mokytojui atrodys labai skirtingi. Arba, kaip stipriai tarpusavyje skirsis du vaikai, iš kurių vienas ateina į priešmokyklinę grupę niekada nelankęs darželio? Tai tik keli įmanomi deriniai, o realybėje jų egzistuoja daugybė, todėl yra suprantama, kad sukurti pradinę mokyklą, kuri būtų pakankamai lanksti visų šių vaikų atžvilgiu yra labai sunku.
 
Šios problemos egzistuoja, tačiau svarbu, kad pirmasis pedagogas priešmokyklinio ugdymo grupėje nesiimtų vaikų „niveliuotojo“ vaidmens, nekeltų uždavinio suvienodinti vaikų ypatybes. Priešingai, svarbiausias pirmojo pedagogo uždavinys – pamatyti, pažinti ir pripažinti vaikų skirtumus ir ypatumus, padėti jais pasinaudoti, šias žinias perduoti tėvams ir pedagogams, kurie dirbs su vaiku vėliau, ir, svarbiausia, sukurti su vaikais ryšį, kuris padeda patirti mokymosi džiaugsmą. Kiekvienas vaikas, ateinantis į priešmokyklinio ugdymo grupę, tikrai yra pasirengęs patirti kažką naujo, o pedagogo uždavinys – pamatyti, kam gi jis pasiruošęs, kurioje vietoje vaikas yra dabar ir padaryti tai atramos tašku jo kelionėje į mokyklą, taip pat tikėti kiekvienu vaiku. Pasitaiko, kad šio tikėjimo priešmokyklinio ugdymo pedagogai turi netgi daugiau nei vyresniųjų klasių mokytojai ir tai labai svarbus veiksnys mažiems vaikams.
 
Tokį priešmokyklinį ugdymą galima laikyti kokybišku, jis sudaro prielaidą tikėtis, kad vaikui pradinėje mokykloje seksis lengviau, ir šis jo aspektas yra daug svarbesnis nei konkretūs akademiniai reikalavimai, kurie daliai vaikų gali tapti stipriu stresoriumi, reikšmingu rizikos veiksniu psichikos sveikatai. Vaikams reikia padėti atsiskleisti, jų negalima „vienodinti“. Suvienodinimo pasiekti įmanoma tik vaikus „laužant“, turbūt kiekvienas savo kailiu esame patyrę bent vieną tokį mokytoją, kai darželį ar mokyklą lankėme patys, tikriausiai prisimename ir tai, kad kiekvienas vaikas vis tiek išlieka „sulaužytas“ savaip. 
 
3. Sunkumų supratimas, nedramatizuojant nesėkmių
 
Mažas vaikas savo nesėkmes gali atlaikyti ir iš jų mokytis tada, kai mato, kad suaugusieji:
  • šių nesėkmių neišsigąsta ir jas supranta;
  • sukuria sąlygas, kuriose konkretus vaikas patiria daugiau laimėjimų negu pralaimėjimų;
  • leidžia pastebėti, kaip mokytojas susitvarko su savo paties nesėkmėmis (kai jis turi drąsos vaikui atsakyti „nežinau“ arba „nemoku“, kai taip iš tikrųjų yra; turi nuoširdumo atsiprašyti, kad neišgirdo teisingo atsakymo, kurį jau anksčiau pasakė kitas vaikas; kai jis vaikų akivaizdoje mėgina atlikti užduotį dar kartą, kai yra akivaizdu, kad susipainiojo ir neteisingai kažką padarė). 
Vaikui svarbu pamatyti, kad ir suaugusieji gali kažko nežinoti, neišgirsti, jiems gali kažkas nepavykti, kad, padarę klaidą, jie imasi ją ištaisyti – tat galingas mokymosi modelis, svarbi vaikui žinia: suklysti – galima. Labai svarbu, kad patirdamas mokymosi veikloje pirmąsias nesėkmes ir pralaimėjimus vaikas nebūtų baudžiamas, pajuokiamas, sugėdinamas, atstumiamas ar patirtų kitokias skaudžias pasekmes.
 
Pačiam pedagogui sunkiausia yra ne tada, kai vaikas patiria sunkumų (sunkumų turėti yra normalu), bet tada, kai šių sunkumų nepavyksta suprasti. Kai yra neaišku, kodėl konkretus vaikas patiria sunkumų, ir nėra su kuo dėl to pasitarti. Tuo tarpu suprantant problemas, atsiranda galimybė jas „amortizuoti“, padėti vaikui iš klaidų mokytis, nesėkmes paversti sėkmės ir augimo galimybėmis.  
 
Savitos raidos vaikų, kurių yra kiekvienoje darželio grupėje, gerai suprasti ir jiems padėti pedagogas negali pats vienas. Tai yra sunkus uždavinys, kurio sprendimui yra būtinas pedagogo bendradarbiavimas su tėvais ir švietimo pagalbos specialistais.   
 
4. Pedagogo ir tėvų sąjunga
 
Be efektyvaus bendravimo su vaiko šeima kokybiškas priešmokyklinis ugdymas vargiai įmanomas, jis padeda pedagogui geriau suprasti vaiko ypatumus ir poreikius, įtvirtinti pasiektą pažangą. Priešmokyklinė grupė ir pirmoji klasė – tai turbūt pats geriausias laikas dirbti su vaiko tėvais. Kartais sakoma: „Vaikų darželis ir pirmoji klasė tėvų yra pageidaujami, o štai likusi mokykla – neišvengiama“. Su pirmaisiais mokytojais susitinkantys tėvai yra labiau prieinami ryšiui užmegzti nei vyresniųjų mokinių tėvai. Akimirka, kai tėvai ateina pas pirmuosius vaiko mokytojus teirautis, kaip sekasi jų vaikui – savaip stebuklinga. Kito tokio laiko, kitos tokios galimybės užmegzti bendradarbiavimo ryšį su tėvais daugiau niekada nebus. Būtent šiuo laikotarpiu tėvai labiausiai domisi savo vaiko ugdymu, o vėliau dažniausiai regime tolydžio menkstantį tėvų ir mokyklos ryšį.
 
Kartais taip atsitinka dėl to, kad kažkuriame vaiko švietimo etape, tėvai pasijunta pedagogų nesuprasti, atstumti, neįvertinti, neteisingai apkaltinti ar kt. Tėvai yra ypač jautrūs, jei pedagogams yra per sunku įžvelgti vaiko patirtose nesėkmėse sėkmės galimybę, pozityviai apibūdinti šias nesėkmes, o tai daryti būtina. Pedagogo išsakoma kritika turi koreguojantį poveikį tada, kai tėvams išsakomi vaiko pagyrimai subtiliai viršija priekaištus dėl vaiko. Šį ir kitus svarbius pedagogo bendravimo su tėvais aspektus esame aprašę portalo www.ikimokyklinis.lt straipsnyje: „Kodėl tėvai ir pedagogai nesusikalba: bendradarbiavimą stabdančių veiksnių apžvalga“.
 
Ankstesniuose straipsniuose esame rašę, kad vaiko mokymosi motyvacija daugeliu atveju yra „išvestinis dydis“, pasekmė, priklausanti nuo tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymą, kuris prasideda ikimokykliniame amžiuje ir, palengva atslūgdamas, išlieka per visus mokyklinius metus. Kokie bendradarbiavimo aspektai yra svarbūs būtent priešmokykliniame ugdyme? Vienas iš jų tas, kad pažinodamas vaiko tėvus pedagogas pamažu perpranta, kokias vertybes, žinias, įgūdžius tėvai jau yra savo vaikui suteikę. Tai žinant, sumažėja rizika, kad tarp pedagogo perduodamų ir šeimos suteiktų vertybių atsiras esminė prieštara. Vaiko žinios bus veikiau pildomos, nei grubiai neigiamos, dėl ko vaikas gali jaustis nesuprastas, atstumtas, „negeras“, gali užsisklęsti.
 
Pedagogo profesijoje, kaip tikriausiai jokioje kitoje, yra būtina pripažinti, kad egzistuoja daugybė įvairių požiūrių, vertybių, nėra vienos absoliučios tiesos. Švietimo programose aprašyti siekiniai, gairės neturi užgožti individualių vaikų skirtumų, kuriuos jie atsineša iš savo unikalių šeimų. Vaiko ir jo tėvų pasaulis yra platesnis ir savitesnis nei numatytas ugdymo turinys, todėl į jį verta kreipti dėmesį. Tik pažįstant šiuos dalykus, galima suprasti daugelį vaikų klausimų, kuriuos jie užduoda pirmiesiems mokytojams, prasmę. Vaikas tokiu atveju pajaučia, kad jo patirtimi domimasi, kad jo jau įgyti pasiekimai vertinami, jis – suprastas ir išklausytas. (Suprantama, pasitaiko atvejų, kai vaikas šeimoje yra taip stipriai apleistas, kad, regis, nežino nieko. Bet net ir tais atvejais vaiko patirtyje galima atrasti teigiamų aspektų, stiprybių, kurias atspindėjus vaikas pasijus vertinamas, turės atramą, nuo kurios galės judėti toliau.)  
 
5. Būti arti vaikų pasaulio
 
Tai turbūt pats svarbiausias ir sunkiausiai aprašomas punktas. Visi su vaikais dirbantys žmonės tokį dalyką apibūdina savitai ir skirtingai. Šis aprašymas – visada asmeniškas. Skaitant įvairius liudijimus, susidaro įspūdis, kad kiekvienas pabrėžia: norint būti arti vaikų pasaulio neužtenka baigti studijas, skaityti vaikų literatūrą, nuolat būti tarp vaikų, gerai prisiminti savo paties vaikystę, netgi turėti savo vaikų... visada reikia kažko dar. Ir tas „kažkas“ būna skirtingas dalykas skirtingiems žmonėms.
 
Panašu, kad kiekvienas, dirbantis su vaikais, iš naujo ieško būdo, kaip suprasti vaikystę. Iš naujo mokosi rimtai vertinti vaiko „nematomus draugus“, iš naujo stengiasi patikėti, kad pačios netikėčiausios vaiko mintys negali būti atmestos, nes yra vertingos ir reikalingos apsvarstymo. Vaikų piešiniuose, kuriamose istorijose, pasakose, fantazijose – viskas galima ir viskas svarbu. O kiek daug yra tarp mūsų tokių, kurie, užsimiršę, imasi išradingus vaikų pasisakymus „taisyti“, ar nuleidžia juos negirdom, nebeieško ir nebemato smauglio, prarijusio dramblį, įrodinėja vaikams apie „teisingus“ ir „neteisingus“ piešinius. Beviltiškai suaugęs, tai tas – kuris užsispyręs tvirtina, kad didelis balionas netilps į puodynę, ir negirdi vaiko, kuris žino, kad tilps! Tik oras iš baliono turi būti išleistas, kaip Aleno Aleksanderio Milno knygoje. (Daugiau apie vaikų fantazijos brangakmenius skaitykite portalo www.ikimokyklinis.lt straipsnyje „Vaikai, turintys įsivaizduojamų draugų: migrantai tarp fantazijos ir realybės“).
 
Būti arti vaikų pasaulio – tai gebėti pateikti (ir suprasti) vaikams pažįstamus pavyzdžius. Jie - ką tik minėto A. A. Milno, Edgaro Valterio, Gendručio Morkūno, Astridos Lindgren, Roaldo Dalio (Roald Dahl), Tuvės Janson (Tove Jansson) ir kitų autorių knygose. Būti arti vaikų pasaulio – tai gebėti nuolat atrasti darželio kieme ar grupėje kažką naujo, gebėti kaskart patirti nuostabą, ir vaikų literatūra šiuo atžvilgiu gali padėti: „<...> vakarėjanti saulė pripildė šviesos baltas tulpes ant stalo. Tyliai šnarėdami nukrito du balti žiedlapiai <...>. Kaip viskas gražu!“ (Marija Gripė (Maria Gripe) „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“).
 
Pedagogo jautrumas, kuris įgyjamas pačiais įvairiausiais būdais, o kartais (tebūnie!) atrodo tarsi „įgimtas“, ir kurį čia bandome aprašyti, pavadinę „artumu vaikų pasauliui“, suteikia mažiems vaikams pažinimo džiaugsmo – paties svarbiausio dalyko pradedant mokytis. Mokytis nori tie vaikai, kurie jau pačioje mokymosi pradžioje jaučiasi pastebėti ir įvertinti (tėvų ir mokytojo). Pasitikėkime savo vaikais, skirkime jiems pakankamai laiko užaugti, nepaverskime jų mokiniais per anksti. Tranzitinis – perėjimo – į pradinę mokyklą laikotarpis priešmokyklinėje grupėje gali būti prasmingas ir vaikui naudingas, dažnas šio amžiaus vaikas tikrai yra pasirengęs ateiti į tokią grupę ir patirti joje daug naujo, tik svarbu, kad šis patyrimas nebūtų pripildytas skubos ir panikos, nes mokymasis vaikui nebūtinai virsta džiaugsmu, jis gali tapti ir siaubu, su kuriuo vaikystės džiaugsmai pasibaigia. 
 
Vietoje apibendrinimo
 
Skaitytojus paliekame su dar viena citata iš groteskinės Roaldo Dalio apysakos „Matilda“, kurioje aprašoma straipsnio įžangoje minėtos vaikų mokytojos priešingybė: „Visapusiško gniuždymo mokyklos“ direktorė. Siūlome į Roaldo Dalio personažo aprašymą žvelgti ne vien pažodžiui (darželių ir mokyklų direktoriai(-ės) čia niekuo dėti, jie neturėtų įsižeisti), bet ir į kaip tam tikro pedagogikos aspekto metaforą. Ypač atkreipkite dėmesį į autoriaus rekomenduojamą vaikui elgesio modelį, kai jis susiduria su aprašytu pedagogikos ypatumu.
 
„Panelė Kuoka, [mokyklos] direktorė, buvo visiškai kitokia. Tai buvo milžiniška pabaisa, nuožmi tironė, kurios mirtinai bijojo ir mokiniai, ir mokytojai. Iš toli buvo matyti, kad ji pavojinga, o kai prisiartindavo, beveik jausdavai grėsmingą karštį, sklindantį nuo jos it iš raudonai įkaitinto metalo. Kai ji žygiuodavo – o panelė Kuoka niekada neidavo, ji visada žygiuodavo kaip smogikė, dideliais žingsniais, mojuodama rankomis, – kai ji žygiuodavo koridoriumi, būdavo girdėti, kaip šnarpščia, o jei po kojomis pasipainiodavo būrys vaikų, direktorė irdavosi per juos kaip tankas, blaškydama mokinukus į dešinę ir į kairę. Laimė, šiame pasaulyje tokių žmonių nedaug, nors jų vis dėlto yra, ir mes visi bent su vienu kada nors susidursime. Jei taip atsitiktų, elkitės taip, lyg būtumėte brūzgynuose pamatęs įtūžusį raganosį – ropškitės į artimiausią medį ir tūnokite, kol jis nueis. Šios moters keistenybių ir išvaizdos aprašyti beveik neįmanoma, bet vėliau pabandysiu. Kol kas palikime ją ramybėje ir grįžkime prie Matildos pirmosios dienos panelės Meilutės klasėje.“
Šaltiniai:
  1. Pranešimas „Atnaujintoje Priešmokyklinio ugdymo bendrojoje programoje akcentuojami socialiniai, pažintiniai, kūrybiniai, mąstymo gebėjimai“.
  2. Kęstutis Urba. (2000). Nepaprasta mergaitė Matilda. Rubinaitis. Interneto nuoroda: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?376861958
  3. Roald Dahl. (2009). Matilda. Vilnius: Garnelis. ISBN: 9789955883135
Apie autorių: 

Vytis Valantinas turi klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete, yra Lietuvos psichologų sąjungos narys. Psichologas teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, konsultuoja šeimas, suaugusiuosius. Taip pat vadovauja atsparumo stiprinimo ir perdegimo prevencijos grupėms, rengia mokymus švietimo profesionalams (pedagogams, mokyklų direktoriams). Atlieka psichikos sveikatos mokslinius tyrimus. 
Susisiekti su Vyčiu Valantinu galite parašę el. paštu vytis.valantinas@gmail.com
 
Daugiau autoriaus straipsnių:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.