Emokykla.lt

Individualizavimas ir diferencijavimas ikimokykliniame ugdyme

2015-05-15
Individualizavimas ir diferencijavimas ikimokykliniame ugdyme
Andželika Petkevičienė,
Klaipėdos lopšelio-darželio „Kregždutė“ direktorės pavaduotoja ugdymui
Dž. H. Borlandas  teigė, jog bandymas vaikus ugdyti pagal tą pačią ugdymo programą atsižvelgiant į tai, kad jie gimę tais pačiais metais, yra tas pats, kas apauti juos visus vieno dydžio batais.
Švietimo dokumentuose pabrėžiamas mokymo/ugdymo diferencijavimo idėjos reikšmingumas, nes vadovaujantis humanistine ir demokratine ugdymo tikslų samprata ji stiprina tikėjimą kiekvieno asmens unikalumu. Tiksliai pastebėjo Dž. H. Borlandas (J. H. Borland, 2005), kuris teigė, jog bandymas vaikus ugdyti pagal tą pačią ugdymo programą atsižvelgiant į tai, kad jie gimę tais pačiais metais, yra tas pats, kas apauti juos visus vieno dydžio batais.
 
Individualizavimo ir diferencijavimo sąvokos pedagogikoje nėra naujos (J. Laužikas, 1974, 1982; J. A. Komenskis, 1986 ir kt.). Tačiau įvairiuose šaltiniuose jos aiškinamos skirtingai ir iki galo neatskleidžiama šių sąvokų esmė. Neretai šie terminai vartojami kaip sinonimai; individualizavimu bandoma aprėpti bet kuriuos mokymo metodus ir formas, jei tik jie maksimaliai atsižvelgia į ugdymo ypatybes; kai kurie tyrėjai individualizuotą mokymą/ugdymą laiko ugdymo strategija, kiti – atsitiktiniu diferencijavimo atveju.
 
Aktuali V. Lamanausko (1999) individualizavimo ir diferencijavimo apibrėžtis, kuria siūloma individualizavimą laikyti vienu iš svarbiausių ugdymo tikslų, o ugdymo diferencijavimą – priemone siekiant šio tikslo. S. Rimdeikienė (2000) teigia, kad diferencijuotas mokymas yra viena iš priemonių mokymo individualizavimui realizuoti.
 
Analizuojant mokslinę literatūrą individualizavimo ir diferencijavimo aspektais pastebėta, kad daugumoje straipsnių tai tyrinėjama bendrojo ugdymo mokyklų, gimnazijų kontekste. O kokia padėtis su ikimokyklinio ugdymo turinio individualizavimu ir diferencijavimu ikimokyklinėse įstaigose? Šia tema išsamių tyrimų ar požiūrio nepavyko rasti, yra tik keletas internete pateiktų praktikų (dirbančių ikimokyklinėse įstaigose) straipsnių apie ikimokyklinio ugdymo turinio individualizavimo ir diferencijavimo galimybes.
 
Šiandien ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje atitinka pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Ikimokyklinio ugdymo tikslas − padėti šeimai puoselėti visas vaiko galias (intelektualines, emocijų, valios, fizines), lemiančias asmenybės brandą ir socializacijos sėkmę teikiant ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas ir (ar) reikalingą švietimo pagalbą vaikui ir šeimai.
 
Kokie ikimokyklinio amžiaus vaikai šiandien? Kiekvienas vaikas yra unikalus ir pagrindinis savo augimo skatintojas; jis trokšta žinių, yra smalsus; siekia sukurti ryšius su kitais ir bendrauti; yra atviras mainams ir tarpusavio sąveikai; mokosi vertinti save, pagrįsti savo nuomonę, kritiškai mąstyti; stebi aplinką ir tarsi derėdamasis prisitaiko prie aplinkos kultūros.
 
Tokia ikimokyklinio amžiaus vaikų apibrėžtis išryškina individualaus požiūrio būtinybę, vadinasi, reikia vadovautis harmoninga vaiko prigimtimi ir stengtis rasti tokius ugdymo metodus, kurie atitiktų vaiko prigimtį, turimą patirtį, gebėjimus ir galimybes bei vaiko individualumą.
 
Nuostatą, kad reikia ieškoti naujų metodų vykdant ikimokyklinį ugdymą, patvirtina 2009 m. atliktas tyrimas „Ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo turinio ir jo įgyvendinimo kokybės analizė“ (O. Monkevičienė ir kt., 2009), kuriame atskleisti nekokybiški ugdymo požymiai ugdytinių tėvų požiūriu.
 
Tėvai nurodo daugybę nekokybiško ugdymo požymių, spręstinų problemų, tokių kaip vaikų nuobodžiavimas, turiningos veiklos ir matomų jos rezultatų trūkumas, nelanksti dienotvarkė, skurdi, nejauki įstaigų aplinka, per didelis vaikų skaičius grupėje, neindividualizuojamas ugdymas, nepakankama parama specialiųjų poreikių vaikams.
 
Tėvų išsakyti pageidavimai vaikų ugdymui įstaigoje: kad vaikas džiaugtųsi vaikyste, ugdytųsi pagal savo amžiaus galimybes, plėtotų gabumus įvairiose veiklose, ugdytųsi įvairias kompetencijas.
 
Taigi ikimokyklinių įstaigų pedagogai, atsižvelgdami į vaikų poreikius ir tėvų lūkesčius, turi ne tik nuolat plėtoti jau turimas profesines kompetencijas ir įgyti naujų žinių, gebėjimų, būtinų veiksmingai veiklai realizuoti, bet ir aktyviai diskutuoti, ieškoti sprendimo būdų tokiais svarbiais klausimais kaip vaikų nuobodžiavimas (gabių ir talentingų vaikų poreikiai), nepakankama parama specialiųjų poreikių vaikams, ugdymo turinio pritaikymas pagal vaikų poreikius, gebėjimus, turimą patirtį ir kt.
 
Minėtas problemines sritis galima spręsti taikant ugdymo turinio individualizavimą ir diferencijavimą, nes ugdymo tikrovėje vaikas gali jaustis saugus tik tada, kai jam siūloma veikla atitinka jo poreikius ir galimybes.
 
Šiuo metu ikimokyklinėse įstaigose vyrauja frontalus ugdymas, naudojamos individualizavimo ir diferencijavimo formos. Diferencijavimo kryptys ikimokykliniame ugdyme yra:
  • nuo grupės metinio (ilgalaikio) plano – metinis ugdymo turinys rengiamas pagal grupės savitumą (pasirengimo lygį) išskiriant prioritetines ugdymosi kompetencijas;
  • iki savaitės (trumpalaikio) plano – ugdymo turinys yra individualizuojamas – pritaikant ugdymo turinį taip, kad atitiktų vaiko gabumus, poreikius, ugdymosi tempą ir kt., išskiriant 3–4 ugdytinius per savaitę; diferencijuojamas – suskirstant vaikus į grupes.
Dažniausiai ikimokykliniame ugdyme taikomas ugdytinių skirstymas į homogenines vaikų grupes, kai vaikai suskirstomi pagal panašius gabumus, polinkius, motyvaciją, savybes ir pan.; rečiau pasirenkamas skirstymas į heterogenines vaikų grupes, kai parenkami skirtingų gabumų vaikai, kur daugiau gebantys ugdytiniai padeda mažiau patyrusiems (mišriose ar priešmokyklinio ugdymo grupėse); dar rečiau pasirenkamas skirstymas į laisvas grupes, kai vaikai patys pasirenka, kokioje grupėje jie nori veikti.
 
Dirbant ikimokyklinėje įstaigoje ir stebint pedagogų darbą, analizuojant ugdomosios veiklos planus, jos konspektus ir kt. pastebima, kad ikimokykliniame ugdyme dažnai vyrauja spontaniškumo aspektas, pasigendama veiklos kryptingumo, nuoseklumo individualizuojant ir diferencijuojant ugdymo turinį.
 
Individualizuotos užduotys ugdytiniams yra siūlomos be konkrečių/individualių tikslų, dažnai pasiūlomos tradicinės ugdymo(si) priemonės, nėra įvertinami vaiko atliktos individualios veiklos pasiekimai. Taip pat ir diferencijuojant veiklą – ugdytiniai suskirstomi į homogenines grupes, kurių tikslas – atlikti kūrybines užduotis neišskiriant tikslo, metodų, priemonių ir esamos situacijos įvertinimo. Ikimokyklinio ugdymo turinio individualizavimas ir diferencijavimas dažniausiai orientuotas padėti sunkumų turinčiam/patiriančiam ugdytiniui (pagalba specialiųjų poreikių vaikams, socialiai apleistiems vaikams ir kt.).
 
Visai neskiriama arba skiriama labai mažai dėmesio individualizuojant programas gabiems ir talentingiems vaikams, nes gabių vaikų atpažinimo, konsultavimo, ugdymo individualizavimo srityje pedagogai turi mažai patirties. Visai nėra identifikuojami vaikai, ir pasižymintys aukštais gebėjimais, ir turintys specialiųjų poreikių. Kaip pastebi D. Montgomeris (D. Montgomery, 2009), jei vienas ar abu šie ypatumai neatpažįstami, tokie vaikai patiria skaudžių socialinių ir emocinių pasekmių.
 
Pedagogas, siekdamas individualizuoti ir diferencijuoti ikimokyklinio ugdymo turinį, turi gerai pažinti ugdytinį, gebėti vertinti, atskleisti ir išryškinti ugdytinio individualumą, turimą patirtį bei ugdymosi poreikius, turi būti sukaupęs individualių ir diferencijuotų užduočių atskiroms temoms bei skirtingų gebėjimų ugdytiniams.
 
Ikimokykliniame ugdyme pedagogai, norėdami pažinti vaiką, vertina jo fizinę, emocinę socialinę, komunikacinę, pažintinę brandą. Griežto standarto, pagal kurį būtų galima įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo pasiekimus, nėra patvirtinta. Įstaigose dažniausiai naudojami įvairūs būdai, metodai, padedantys pedagogams stebėti vaiko pažangą ir fiksuoti individualius pasiekimus.
 
Dažniausiai atliekamas vaikų stebėjimas, pokalbiai su jais natūralioje aplinkoje, vaiko veiklos, kūrybos darbų analizė, vaizdo įrašai, nuotraukos, klausimynai tėvams. Kiekvieno vaiko pasiekimai žymimi vaiko metraštyje ar dienoraštyje. Aplankuose kaupiami vaikų kūrybiniai darbai (dailės ar rankų darbai, vaikų sukurti pasakojimai, eilėraščiai ir pan.).
 
Vaikų ugdymosi pasiekimai vertinami pagal kiekvieno vaiko individualią pažangą du kartus per metus (esant poreikiui vykdomas tarpinis vertinimas). Nuolatinis vaiko stebėjimas suteikia galimybių išryškinti ir atskleisti jo gebėjimus, išsikelti tikslą, kuris padeda parinkti vaikui tinkančius ir jo poreikius atitinkančius ugdymo(si) metodus bei priemones. Vaiko pasiekimų vertinimas suteikia pedagogui grįžtamąjį ryšį apie išsikelto tikslo pasiekimą, parinktų metodų ir priemonių veiksmingumą.
 
Apibendrinant apžvalgą matyti, kad ikimokykliniame ugdyme vyrauja frontalus ugdymas, naudojamos individualizavimo ir diferencijavimo formos. Diferencijavimo kryptys ikimokykliniame ugdyme yra nuo grupės metinio (ilgalaikio) plano iki savaitės (trumpalaikio) plano.
 
Planuodami ugdymo turinį pedagogai vykdo ugdytinių vertinimą, kaupia ir fiksuoja vaikų pažangą vaikų dienoraščiuose, rengia tėvų apklausas ir kt. Siekiant individualizuoti ir diferencijuoti ugdymo turinį pedagogams siūloma:
  • derinti frontalų ugdymą su ugdymo individualizavimu ir diferencijavimu;
  • į vaikų pažangos vertinimą aktyviau įtraukti tėvus, ne tik renkant informaciją apie vaikus, bet ir supažindinant tėvus su vaikų pažanga ir įtraukiant juos į vaikų individualizuoto ugdymo kūrimą;
  •  individualizuojant ugdymo programą orientuotis ne tik į sunkumų turinčius/patiriančius ugdytinius, bet ir į gabius, talentingus vaikus;
  • diferencijuojant ugdymo turinį vaikus skirstyti į homogenines, heterogenines, laisvas vaikų grupes;
  • kuriant individualizuotą ugdymą vadovautis pateikta veiksmų seka (žr. pav.).
 
Ugdymo(si) individualizavimo kūrimas (parengta straipsnio autorės)
Šaltiniai:
  1. Borland J. H.2005. Gifted education without gifted children: The case for no conception of giftedness,inR. SternbergandJ. Davidson(eds),Conceptions of Giftedness.New York:Cambridge University Press,p. 1–19.
  2. Lamanauskas V. 1999. Didaktinio diferencijavimo mokymo procese teoriniai aspektai. Pedagogika – T. 39, p. 3.
  3. LR švietimo ir mokslo ministro 2009 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. ISAK-105 „Gabių ir talentingų vaikų ugdymo programa“.
  4. Monkevičienė O. ir kt. 2009. Ataskaita. Ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo turinio ir jo įgyvendinimo kokybės analizė. Prieiga internetu –www.upc.smm.lt.
  5. Montgomery D. 2009. Able, Gifted and Talented Underachievers. Singapore.
  6. Motiejūnienė E. 2008. Pranešimas. Ugdymo individualizavimas ir diferencijavimas. Bendrosios programos. Prieiga internetu –www.pprc.lt/ktpp/2008/13/Diferencijavimas.pdf.
  7. Rajeckas V. 1999. Reikalavimai šiuolaikiniam bendrojo lavinimo mokyklos mokymo turiniui. Pedagogika –T. 39, p. 15.
  8. Rimdeikienė S. 2000. Diferenciacijos problema neįgaliųjų ugdymo procese. Pedagogika – T. 45, p. 102.
  9. Ugdymo plėtotės centras. 2011. Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo pasiekimų vertinimas. Lietuvos ir užsienio šalių patirtis. Prieiga internetu –www.upc.smm.lt.
Straipsnis publikuotas „Švietimo naujienų" priede  „Švietimo panorama" Nr.1 (323) 2013 m. sausis