Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  
Specialistams Gyvūnų gimnastika – ir vaiko kūnui, ir sielai

Gyvūnų gimnastika – ir vaiko kūnui, ir sielai

2015-02-18
Susijusios temos: Pedagogika Vaiko sveikata
Gyvūnų gimnastika – ir vaiko kūnui, ir sielai
Nijolė KOSKIENĖ
nkoskiene@gmail.com
 – Vaikai, patinka gyvūnai? Gal namie ką nors laikote?
– Aš turiu šunį...
– Aš žuvytę...
– Aš turėjau kalakutą netgi...
– Turėjai? O kur jis dingo?
– Supjaustė...
„Gyvūnų gimnastika“ nepaliko abejingų nei vaikų, nei pedagogų
 
Įsivaizduokite, kad taip prasideda įprasta „Gyvūnų gimnastikos“ pamokėlė vaikų darželyje. Ją buvo galima stebėti Šiaulių universitete vykusios mokslinės praktinės konferencijos „Vaikystė ir ugdymas“ metu.
 
Parodomuosius „Gyvūnų gimnastikos“ mokymus pedagogams vedė Šiaulių universiteto Kūno kultūros ir sporto edukologijos katedros ketvirtakursiai Karolis, Mindaugas, Gintarė ir Indrė,  vadovaujami šios katedros docentės dr. Laimutės Bobrovos, o sportavo Šiaulių vaikų lopšelio-darželio „Gluosnis“ ugdytiniai.
 
Taigi ant salės grindų patiestas „gyvūnų takas“ iš minkštų gimnastikos paklotų, o vaikai nekantraudami laukia, kas čia bus.
– Kokius paukščiukus pažįstate? – klausia Karolis.
– Balandis, gandras... – vardija vaikai.
– Pabūkime gandrais, – siūlo Karolis ir svarstydamas su vaikais, kokias kojas turi gandras, pradeda eiti ratu, aukštai keldamas kojas ir vesdamas paskui save būrį stypčiojančių vaikų.
 
Toliau prisimenamas erelis: ištiesiami „sparnai“ ir mojuojama jais plačiai, darant posūkius; na, o žvirbliukai šokinėja mažais šuoliukais – taip originaliai perteikia gyvūnų judesius ir elgseną jaunieji pedagogai, demonstruodami puikų savo kūno valdymą, emocijas!
 
Iš padangės persikeliama į jūros gelmes, kur „pilvą išvertęs“ (o iš tiesų – įtempęs pilvo preso raumenis) keturiomis vaikšto krabas, stumdamasis tik rankomis pirmyn; per paklotus „plaukia“ ruonis; treniruodamas pečių juostą ropoja krokodilas; aukštai šoka varlė. O toliau imituojama ir krypuojanti meška, ir beždžionė, lipanti į medį.
 
Ypač daug dėmesio skiriama „katės gimnastikai“. Tai unikalus gyvūnas, atliekantis visus jogos, kalanetikos ir pilateso pratimus kartu sudėjus: katytė ir rąžosi, ir pašiaušia nugarą, ir lenda pro tvorą, grakščiai išsiriesdama... Katės gimnastikos  pratimus mieliau atlieka Indrė ir Gintarė, stebindamos vaikus ir pedagogus itin plastiškais judesiais.
 
Vaikams parodomas gana sudėtingų pratimų kompleksas, tačiau jie tai atlieka su malonumu, nes juk vaikai žaidžia gyvūnus. O dar reikia ir paurgzti, ir pabliauti, ir sukvaksėti... Toliau – dar gražiau: studentai demonstruoja „Gyvūnų gimnastiką“ vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams ir... pedagogėms. Matome ir skorpioną, ir šuoliuojantį krokodilą, ir įmantriai besisukantį vorą, ir skraidančią voverę sėlinantį plėšrūną ir, anot stebinčių vaikų, labai „kietus“ atsispaudimus...
 
Studentų atliekami pratimai ne tik itin svarbūs įvairioms raumenų grupėms, bet ir labai grakštūs, elegantiški, tad sulaukia stebinčių pedagogių plojimų ir apgailestavimo, kad dauguma jų vilki sijonus, kitaip pultų „gimnastikuoti“. „Tai ne senoviški elementariai kopijuojami  kačiukai ir varliukai, o judesiais perteikiamos gyvūnų pozos, jų charakteris. Kaip būtų galima užsirašyti į mokymus ir to išmokti, ar galima užsiimti eilę?“ – apspitusios studentus ir jų dėstytoją Laimutę Bobrovą nekantravo darželių auklėtojos.
 
Kilo svarstymų, gal reikia kreiptis į miesto savivaldybę, kad darželiams suteiktų kūno kultūros  pedagogo etatą. Juk geriausia, kai su vaikais dirba kūno kultūros specialistas, o ne aukėtoja, kuri vaikučius turi ir aprengti, ir nurengti, ir dar mankštą vesti, be to, ir auklėtojų fizinės galios  nevienodos. Tokios diskusijos užvirė iškart po „Gyvūnų gimnastikos“ pristatymo, tai buvo tarsi įrodymas, kad ši unikali ir itin vaikams priimtina judesių sistema turi rasti savo vietą vaikų ugdymo programoje.
 
Vaikas ir gyvūnas – nepaaiškinamas fenomenas
 
Pasibaigus konferencijai, pakalbinome dr. Laimutę Bobrovą. Kaip kilo mintis kurti „Gyvūnų gimnastikos“ sistemą? „Tai, ko gero, mano vaikystės įprasminimas. Gal todėl, kad aš pati užaugusi tarp gyvūnų, tėvelis buvo veterinaras, turėjau mylimą karvę, avį; su gyvūnais kartais ir miegodavau“, – pasakoja Laimutė.
 
Rimčiau Laimutė pradėjo domėtis „Gyvūnų gimnastika“ dar 1997 metais, rašydama savo pirmąjį kūno kultūros vadovėlį I–V klasėms. Tada atėjo suvokimas, kaip svarbu ne tik pamėgdžioti gyvūno judesius, bet ir  perteikti gyvūno charakterį, imituoti jo balsą, jauseną.
 
„Gyvūnų gimnastika gydo ne tik vaiko kūną, bet ir sielą, – įsitikinusi sporto specialistė. – Kūnui jie tobuli jau vien dėl to, kad šie pratimai daugiausia atliekami gulimoje padėtyje, o tai ypač naudinga vaikams su stuburo problemomis – šių dienų rykšte. Kita vertus, vaikas ir gyvūnas, jų unikalūs tarpusavio santykiai – tai sunkiai paaiškinamas fenomenas.“
 
Gyvūnų gimnastika“ – gilaus dvasingumo ir fizinio tobulumo lydinys
 
Tačiau esminis „Gyvūnų gimnastikos“ bruožas, sako L. Bobrova, tai vaiko kūrybingumo ugdymas, ryšio su gamta stiprinimas. Vaikas daro ne tai, ką pamatė ar išgirdo, bet informaciją perleidžia per save ir pats kuria judesius. Todėl gyvūnų gimnastikoje nėra blogai atliktų judesių.
 
Anot L. Bobrovos, gyvūnų pozų, judesių ir elgsenos imitavimas – veikla, artima vaiko prigimčiai, nereikalinga ypatingų sąlygų ir didelių investicijų. „Gyvūnų gimnastikoje“ vaikas laisvai išreiškia save, lengviau suvokia aplinkinį pasaulį, džiaugiasi savo kūryba, atradimais, pajunta savo galias, išgyvena įvairias emocijas.
 
„Gyvūnų judesiuose nesuvokiamu būdu jungiasi grožis ir funkcionalumas, meninis ir techninis tobulumas. Pavyzdžiui, katės judesiams būdingas toks tobulumas, kurių joks choreografas ar treneris išraiškingesnių (arba: efektingesnių) nepadarys. Katė tarsi suvokia savo judesius, ji jais lyg ir pati gėrisi, atlikdama juos tobulai. Judesių žaismas šio gracingiausio gyvūno gyvenime užima itin svarbią vietą“, – pasakoja L. Bobrova.
 
Kita vertus, gyvūnai nesijaudina, kaip jie atrodo „iš šalies“ – jie pasitiki savimi ir ramūs. Galbūt dėl to daugelis specialistų įsitikinę, kad  geriausia mankšta ryte – gyvūnų judesių imitavimas.  Tačiau ši naujovė – tai gerai žinoma, tik užmiršta sena tiesa. Gyvūnų judesių taikymas žmogaus sveikatai gerinti, pasakoja L. Bobrova, žinomas jau nuo 186 metų iki Kr., kai garsus kinų gydytojas Chua To sukūrė savitą gimnastiką – „Penkių žvėrių žaidimus“.
 
Nuo tų laikų įvairūs sveikatinimo ir fizinio rengimo specialistai savo veiklose taiko gyvūnų judesių imitaciją. Neatsitiktinai Rytų tautų sveikatingumo sistemos prasidėjo gyvūnų judesių, jų elgsenos stebėjimais. Būtent iš gyvūnų judesių buvo nukopijuotos ir modifikuotos pirmosios jogos asanos ir pradinės ušu pozos.
 
Judesys, garsas ir charakteris
 
Šioje metodikoje, tęsia L. Bobrova, neatsitiktinai daug dėmesio skiriama gyvūnų kvėpavimui, riaumojimui, staugimui, klyksmui atkartoti. „Garsas tarytum eina iš vidinių kūno gelmių. Tai turi didžiulį sveikatinimo efektą: ugdomas gražus balso tembras, „išmetama“ iš organizmo nereikalinga energija. Todėl per pratybas galima dažniau organizuoti „lokių, tigrų, liūtų ar beždžionių chorus“, – pasakoja Laimutė.
 
Negana to, perteikdami gyvūnų judesius, vaikai realiai įsivaizduoja konkretų gyvūną, mato jį natūralioje aplinkoje. Pavyzdžiui, gyvatė guli ant uolos arba aukštoje, saulės įkaitintoje žolėje. Antis vaikštinėja senelių sodybos kieme, gervė – ant ežero kranto ir panašiai. Visa tai vaikui padeda geriau įsijausti į gyvūno personažą.
 
Kaip mokyti „Gyvūnų gimnastikos?“
 
Pirmajame mokymo etape, pataria L. Bobrova, pabandykime padėti vaikams perteikti tik išorinį gyvūno vaizdą, įgyti jų formą, kartoti jų judesius.
 
Antrajame – vaikai mokosi įsijausti į vidinę gyvūno būseną, tą būseną „perkelti“ į save. Pavyzdžiui, vaikas ne tik mokosi skinti vaisius kaip beždžionė, bet judesiais perteikia jos gudrumą, netikėtus veiksmus, imituoja, kaip ji dreba nuo šalčio ar šokinėja iš džiaugsmo.
 
Trečiajame mokymo etape vaikai mokosi derinti išorinę formą ir vidinę būseną. Taigi mėgdžiojant gyvūnus tenka ne tik atkartoti išorinę jų formą, pavyzdžiui, krypuojančios meškos eiseną ar beždžionės šuolius, bet ir perteikti jų vidinę būseną, kvėpavimą, ritmą. Tai bandymas tarsi atrasti save konkrečiame gyvūne, pajaučiant savo jėgą, galimybių neribotumą.
 
Mokymo procesą nuolat lydi pokalbiai, klausimai apie gyvūnus, pavyzdžiui: Ar gyvūnams ir augalams labiau patinka tyla, ar triukšmas? Tamsa ar šviesa? Ar jiems patinka, kai prie jų yra daug vaikų? Kokiais būdais  gyvūnai juda, vaikšto šalia augalų?
 
„Juk meistriškai iškeltas klausimas pažadina vaikų aktyvumą“, – sako Laimutė.
 
„Gyvūnų gimnastikos“ projektas šiuo metu vykdomas Šiaulių vaikų darželyje-lopšelyje „Gluosnis“, kuris yra pasirašęs sutartį su Šiaulių universtiteto Edukologijos fakultetu.
 
Susiję su tema:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.