Emokykla.lt

Darželio auklėtojo vaidmuo stiprinant vaikų psichikos sveikatą

2015-10-17
Darželio auklėtojo vaidmuo stiprinant vaikų psichikos sveikatą
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Straipsnyje aptariami kai kurie auklėtojo darbo ir bendravimo su vaikais ypatumai, svarbūs rūpinantis emocine vaikų savijauta, valdant įtampą grupėje, prisidedant prie emocinių ir elgesio sunkumų prevencijos.
Vaikų darželio auklėtojo bendravimas ir darbas su vaikais itin svarbus skatinant normalią vaikų raidą, palaikant psichikos sveikatą, stiprinant jų atsparumą. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad vaikus labai veikia auklėtojo elgesys, yra tikrai „ne vis vien“, kaip auklėtojas su vaikais elgiasi. Gerai darželyje besijaučiantiems vaikams geriau sekasi ir mokykloje. Šilti santykiai su auklėtoju vaikams tampa modeliu,  padedančiu užmegzti naujus pozityvius santykius su mokytojais ir vaikais.
 
Ypač svarbus yra auklėtojo darbas su rizikos grupės vaikais, atkeliaujančiais iš šeimų, gyvenančių sunkiomis aplinkybėmis. Kartais ryšys su bent vienu rūpestingu suaugusiuoju darželyje gali tapti reikšmingu apsauginiu veiksniu, kuris padeda vaikui išbristi iš labai sudėtingų gyvenimo situacijų, nesusirgti psichikos liga, neįgyti didelių elgesio ir emocinių sunkumų.
 
Vaiko psichikos sveikata yra svarbi tema daugeliui vaikais nuoširdiai besirūpinančių ugdymo specialistų. Kaip tinkamai ja pasirūpinti? Žinoma, geriausias sprendimas vaikų sveikata besirūpinančiam darželiui yra įgyvendinti daugelyje šalių patikrintas, įrodyto veiksmingumo prevencines socialinio-emocinio vaikų ugdymo programas.
 
Tačiau jei galimybių įgyvendinti programos nėra, daugybę dalykų auklėtojas gali padaryti ir be programos. Šiame straipsnyje paminėsime keletą auklėtojo darbo ir bendravimo su vaikais ypatybių, svarbių rūpinantis emocine vaikų savijauta, valdant įtampą grupėje, prisidedant prie emocinių ir elgesio sunkumų prevencijos.
 
Domėkitės vaikų savijauta ir rūpesčiais
 
Vaikystė kartais idealizuojama kaip šviesus ir saulėtas laikotarpis be rūpesčių ir problemų, tačiau auklėtojai žino, kad taip nėra. Net ir labai maži vaikai, apie kuriuos sakoma, kad „jie dar nedaug ką supranta“, gyvena intensyvų emocinį gyvenimą, kuriame patiriama daugybė stiprių jausmų, baimių, netekčių, nerimo, kyla klausimų, kurių maži vaikai dar negeba tiksliai išsakyti žodžiais.
 
Skirtingo amžiaus vaikai skirtingai reaguoja į stresinius įvykius. Ikimokyklinukams vaikams, reaguojantiems į įtampą, būdingi šie elgesio pokyčiai:
  • vaikas ima glaustis prie auklėtojo ar kito suaugusiojo grupėje, visai nenori atsitraukti nuo jo bent kiek atokiau;
  • pradeda daug dažniau verkti arba nuolat pratrūksta pykčiu;
  • staiga ima elgtis tarsi būtų jaunesnis, nei iš tiesų yra, tarsi praranda įgūdžius, kuriuos jau buvo įgijęs;
  • vaikui atsiranda naujų baimių arba vėl paaštrėja senos baimės, kurios jau nebekankino;
  • suprastėja arba staigiai keičiasi vaiko apetitas ar miegas.
Būkite vaiko saugumo garantas
 
Suaugusius žmones vaikai suvokia kaip didelius, drąsius ir stiprius. Net jei esate įsitempęs ir nelabai suprantate, kas šiandien atsitiko ugdomam vaikui, jūs ir jūsų elgesys esate svarbiausias jo saugumo garantas. Vaikas turi matyti, kad jūs pastebite jo savijautą, domitės ir stengiatės suprasti, kaip jis gyvena, taip pat esate pasirengęs jį nuraminti savo žodžiais ir veiksmais.
 
Leiskite vaikui pabaigti savo pasakojimą ar užduoti klausimą, prieš pradėdamas kalbėti pats. Jei akivaizdžiai matote priežastį,  kuri išvedė vaiką iš pusiausvyros (pavyzdžiui, negavęs norimo žaislo, jis krenta ant žemės, „ridinėjasi“ ir šaukia), atlikite tris paprastus dalykus:
  • atspindėkite vaiko emociją, apibūdinkite, kas su juo vyksta, pasakykite: „matau, kad tu labai stipriai pyksti“;
  • paaiškinkite, kad jis nėra „blogas“ dėl to, kas su juo vyksta: „tu nesi blogas, šitaip pasitaiko, šitaip žmonėms atsitinka“;
  • padėkite vaikui nurimti. Jeigu kyla pavojus, kad susijaudinęs vaikas gali užgauti kitus vaikus arba susižeisti pats, fiziškai apsaugokite nuo šios grėsmės (apkabindamas, nunešdamas ir pasodindamas jį toliau nuo daiktų ar baldų, į kuriuos vaikas gali susižeisti).
Patirdamas šiuos jūsų veiksmus vaikas išmoks, kad ištikus naujai bėdai nebaisu ją parodyti auklėtojui: jis moka tą bėdą atpažinti, pavadinti ir padeda nusiraminti. Šitaip vaikai mokosi pažinti ir tinkamai reaguoti į savo ir kitų vaikų jausmus, ima geriau toleruoti frustraciją, rečiau įsivelia į muštynes, mažėja jų impulsyvumas, rečiau pasitaiko save žalojančio elgesio pavyzdžių.
 
Su susijaudinusiu vaiku svarbu kalbėti kiek įmanoma ramesniu, šiltesniu balsu, vartoti paprastus žodžius ir frazes, suteikti tik tiek pagalbos ir globos, kiek yra būtina, kad nejučia nepastiprintume nepageidaujamo elgesio apraiškų.
 
Svarbiausios grupės gyvenimo taisyklės, logiškos elgesio pasekmės ir pageidautino elgesio stiprinimas užuot baudus
 
Ikimokyklinio amžiaus vaikams tenka dažnai priminti svarbiausias taisykles, kaip būname kartu grupėje:
  • Pirmoji taisyklė: grupėje rūpinamės vieni kitais. Negalima skriausti kito vaiko ar suaugusiojo (mušti, pravardžiuoti, atstumti, atimti kito daiktus ar laužyti juos ir kt.).
  • Antroji taisyklė: grupėje žaidžiame, bendraujame ir elgiamės saugiai. Negalima daryti pavojingų dalykų, dėl kurių gali susižeisti pats (išbėgti į gatvę, lipti ant aukštų atbrailų, tvorų ir kt.).
  • Trečioji taisyklė: grupėje negalima trukdyti tam, ką šiuo metu veikiame (pietų metu – valgome, vėliau – miegame, dar vėliau – einame į lauką ir kt.).
Svarbu ryžtingai ginti vaikus, kurie nukentėjo dėl to, kad kitas vaikas pažeidė taisykles. Taip pat – aiškiai nurodyti, kurią taisyklę vaikas pažeidė, pabrėžti, kad jis nėra blogas, bet pasielgė netinkamai. Nustatykite adekvačias, visada ir visiems pažeidėjams pritaikomas taisyklių pažeidimo pasekmes.
 
Elgesio pasekmės neturi išgąsdinti, įbauginti, pažeminti, sugėdinti vaiko. Apie elgesio pasekmes vaikui praneškite pagarbiu ir ramiu balsu, pageidautina – pasivedus vaiką į šalį (jei jūs parodote vaikui ir jo bendraamžiams savo susierzinimą, pyktį ir stengiatės savo elgesiu vaiką nugalėti – naudojate ne elgesio pasekmę, bet autoritarinę bausmę).
 
Pasekmės stiprumas turi atitikti poelgį – ji neturi būti per sunki arba per švelni. Pasekmės turinys taip pat turi būti susijęs su vaiko poelgiu; siekdamas jas pritaikyti auklėtojas turi įsigilinti į situaciją: pavyzdžiui, jei vaikas lakstydamas sugriovė kito vaiko pastatytą namą, logiška pasekmė būtų padėti sugriautą namą atstatyti, o nelogiška, su elgesio turiniu nesusijusi bausmė – neleisti vaikui dalyvauti malonioje veikloje po keleto valandų.
 
Nutraukdami neleistiną vaiko elgesį, pasakykite, parodykite jam, kokio elgesio tikitės (pavyzdžiui, parodykite, kaip švelniai atkreipti kito vaiko dėmesį, jeigu auklėtinis to paties siekdamas smūgiuoja savo grupės draugui į nugarą kumščiu). Džiaukitės tuo vaikų elgesiu, kurį norite matyti dažniau, pastiprinkite jį.
 
Veiksmingiausia, kai grupėje yra nustatomas ribotas skaičius aiškių, įgyvendinamų taisyklių. Jei vaikų gyvenimas tampa perkrautas taisyklėmis, sukuriama situacija, kai vaikai nebepajėgia patenkinti suaugusiųjų lūkesčių.
 
Svarbu turėti adekvačius lūkesčius taisyklėms, nes ikimokyklinukai nepradeda laikytis jų iš karto. Neverta tikėtis, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai išsyk atsižvelgs į jūsų ir kitų vaikų norus, to mokoma nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Daugybę dalykų vaikai supranta tik po ilgai kartojamų paaiškinimų, būkite pasirengę pastaruosius pateikti dar ne kartą. Ikimokyklinio amžiaus vaikams tokie pasikartojimai yra svarbūs ir suteikia saugumo.
 
Bendradarbiaukite su tėvais
 
Nedelskite pasakyti tėvams, jei pastebite vaiko elgesio ir savijautos pokyčius. Tai labai svarbu, nes vaikas vargiai galės jums pats pasakyti, jei jo šeimoje vyksta dideli, jį trikdantys pokyčiai. Jei nepavyksta atrasti vaiko nerimo šaltinio namuose, galbūt atidžiau stebėdami įžvelgsite jį grupėje.
 
Stebėti vaiko kūno kalbą yra labai svarbu, ypač jei konkrečiam vaikui yra sunku bendrauti, išsakyti savo bėdą ar poreikį. Vaikai, turintys menką žodyną, gali naudoti gestus, žvilgsnį, siekdami, kad aplinkiniai suprastų, ko jiems reikia ar ko jie nori.
 
Papasakokite tėvams ne tik apie vaiko rūpesčius, bet ir pasiekimus. Mokykite juos pastebėti ir džiaugtis vaiko daroma pažanga, apibūdinkite, kaip jis bendrauja su kitais vaikais, kokias matote jo bendravimo su kitais vaikais stiprybes.
 
„Užklupkite Joną elgiantis gerai“
 
Vaiko gyvenimas grupėje – tai tarsi upė, kurios krante kaip aukso ieškotojas („įsikandęs“ rėtį) stovite jūs. Nuo jūsų priklauso, kiek aukso gabalėlių jūs parodysite tėvams atradęs. Ypač tai svarbu su labai judriais,  neklusniais, nuolat ką nors iškrečiančiais vaikais. Iš visų jėgų stenkitės sugauti juos darant ką nors gero. Jei grupėje dirbate ne vienas, sutarkite su kolega: „reikia užtikti, užklupti Joną elgiantis gerai“.
 
Kai jums pagaliau tai pavyks, pasakykite vaikui tris dalykus:
  • pasakykite, ką tiksliai pamatėte („Jonai, tu padėjai Gretai pasiekti žaislą, kurio ji niekaip negalėjo iš to plyšio iškrapštyti pati“);
  • parodykite, kad džiaugiatės („Nepaprasta! Džiaugiuos, kad tu lankai mūsų grupę, gerą pagalbininką turim“);
  • apdovanokite („Šaunuolis!“).
Panašiai galite apie vaiko poelgius papasakoti tėvams. Tėvai, matydami, kad kasdien atrandate bent mažą dalyką, dėl kurio esate patenkintas jų vaiku, bus mažiau gynybiški. Jums bus paprasčiau gauti informacijos apie tai, kuo jų vaikas yra unikalus: kaip geriausia jį paskatinti, o kokių situacijų grupėje su juo geriau vengti.
 
Stenkitės kuo labiau toleruoti tėvų skirtumus ir lanksčiai priimti jų ypatumus, nediskriminuokite šeimos, jei ji yra uždaresnė ir vengia atskleisti jums svarbias vaiko gyvenimo detales. Turėkite drąsos pasakyti, kad kaip specialistas privalote susivokti situacijoje, kurioje vaikas gyvena. Leiskite sau trumpai, paprastai, išreikšdamas susirūpinimą išvardinti rizikingus auklėjimo metodus, kuriuos taiko tėvai, jei tokius pastebite, aiškiai pasisakykite prieš smurto naudojimą ugdant vaikus.
 
Toleruokite vaikų skirtumus
 
Kad vaikas gerai jaustųsi grupėje, jis turi elgtis pagal tam tikras suaugusiųjų parengtas taisykles. Tačiau privalu atsižvelgti į vaiko unikalias savybes, kurias jis turi dėl biologinės prigimties, temperamento, auklėjimo ir ankstyvosios patirties šeimoje.
 
Tolerancija individualiems skirtumams nereiškia, kad grupėje vaikai nedrausminami. Vaikas turi teisę nemėgti ir atsisakyti kai kurių maisto produktų, turi teisę rinktis veiklą, pabūti vienas, kai jam šito norisi (noras pabūti vienam –  tai nebūtinai „kaprizas“). Visi vaikai negali būti vienodai judrūs, arba priešingai – lėti, tylūs ir klusnūs, būti vienodo temperamento. Jiems negalima priekaištauti, barti ar kaltinti dėl šių individualių savybių.
 
Taip pat netikslinga kaltinti save ir laikyti save „netikusiu pedagogu“, jei auklėjamas vaikas dažnai patiria sunkumų dėl aplinkybių, kurių nei jis, nei jūs nesate pajėgūs pakeisti, bet ilgainiui galite atrasti tam vaikui tinkamus, jo ypatybes atitinkančius ir savijautą gerinančius reagavimo būdus.
 
Kolegų tarpusavio paramos sistema
 
Ieškokite galimybių suburti kolegas, kad kartu pasitartumėte dėl Jums kebliausių vaikų elgesio atvejų grupėje. Kiekvieno darželio potencialą sudaro visų jame dirbančių žmonių patirtis ir išmintis, kuria būtina naudotis. Daugelyje Lietuvos mokyklų ir darželių yra įsisenėjusi žalinga nuostata: „jei esi geras auklėtojas / mokytojas, su sunkumais turi susidoroti vienas pats“.
 
Jei visi darželio auklėtojai priversti dirbti atskirai, kiekvienas kasdien grumtis su savo „viesulais“, ugdymo įstaigos potencialas yra nepanaudojamas. Kartu dirbančių auklėtojų ar mokytojų grupė turi nepaprastą jėga atrasti reikalingus sprendimus.
 
Jei būtina, pasistenkite į komandinio darbo susitikimus pasikviesti jums reikalingų specialistų, kurie padės pažvelgti į situaciją iš šalies, pakomentuos, kurie grupės priimami sprendimai dėl tolesnio darbo su vaiku gali būti rizikingi, o kurie, tikėtina, – bus naudingi.
 
Nesitikėkite, kad specialistas jums pasakys viską, ką privalote daryti. Grupėje dalyvaujantis psichologas ar psichoterapeutas žinoma, gali suteikti specialiųjų žinių ir rekomendacijų, bet svarbiausias jo tikslas – pastiprinti darbuotojų tarpusavio paramos sistemos funkcionavimą, kurioje problemų ne vengiama, bet jos aiškiai išsakomos ir kartu ieškoma būdų, kaip jas spręsti.
 
Rūpinkitės savimi
 
Darželiai, mokyklos, universitetai – yra svarbiausios vietos Žemėje. Auklėtojai, mokytojai, dėstytojai pasirenka profesiją, kuri paprastai nepadaro jų finansiškai turtingų, bet tai yra vienas prasmingiausių būdų užsidirbti pragyvenimui. Auklėtojo darbas yra labai dinamiškas ir neretai – sudėtingas ir alinantis. Kai auklėtojas pervargsta, jis nebeturi jėgų nuoširdžiai rūpintis vaikais ir svarbiausia – negeba žaisti.
 
Praradus gebėjimą žaisti, prarandamas ryšys su vaikų pasauliu, nes vaikai mato ir modeliuoja pasaulį per žaidimą. Dažniausiai vaikai džiaugiasi turėdami besišypsantį, sveiką, laimingą auklėtoją, iš kurio elgesio jie gali suprasti, kad šiam suaugusiajam patinka vaikai, kad daugeliu atveju jam būna su jais linksma, jog jis yra patenkintas jų kasdieniais pasiekimais. Jei patys turėjote tokį auklėtoją vaikystėje – jums tikrai pasisekė.
 
Ypač svarbu, kad auklėtojas atrastų vidinių išteklių užmegzti ir stiprinti ryšį su vaiku, kuris dėl savo elgesio nuolat pakliūva į keblias situacijas. Tokiems vaikams reikia ne tik drausmės ir aiškių ribų nustatymo, bet ir pasitikėjimo, palaikymo, padrąsinimo, šilumos.  Auklėtojo darbo sėkmė priklauso ne tik nuo jo kompetencijos ir įgūdžių, bet ir nuo jo savijautos: fizinės ir emocinės. Atsakymų apie savo sveikatos saugojimą ir pagalbą sau ieškokite straipsnyje apie auklėtojų perdegimą.
 
Apie autorių: 
 
Vytis Valantinas turi klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete, yra Lietuvos psichologų sąjungos narys. Psichologas teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, konsultuoja šeimas, suaugusiuosius. Taip pat vadovauja atsparumo stiprinimo ir perdegimo prevencijos grupėms, rengia mokymus švietimo profesionalams (pedagogams, mokyklų direktoriams). Atlieka psichikos sveikatos mokslinius tyrimus.
Susisiekti su Vyčiu Valantinu galite parašę el. paštu vytis.valantinas@gmail.com.
Šaltiniai:
 Rekomenduojame paskaityti:
  1. Winterhoff Michael. „Kodėl mūsų vaikai virsta tironais“. Vilnius: Tyto alba, 2010.
  2. Winterhoff Michael.„Tironų mums nereikia". Vilnius: Tyto alba, 2012.
  3. Amerikos psichologų asociacija (American Psychological Association, APA). Vaikų atsparumo stiprinimo rekomendacijos tėvams ir mokytojams (anglų kalba).  http://www.apa.org/helpcenter/resilience.aspx
  4. Socialinių ir emocinių pagrindų centras (The Center on the Social and Emotional Foundations, CSEFEL). Efektyvios praktikos vaikų socialinio emocinio vystymosi stiprinimui ir elgesio problemų prevencijai.  http://csefel.vanderbilt.edu/resources/what_works.html
  5. Programos „Zipio draugai“ aprašymas. http://www.vaikolabui.lt/?page_id=137
  6. Kaye Otten and Jodie Tuttle. Bausmių ir logiškų elgesio pasekmių skirtumai (anglų kalba. Punishment Versus Logical Consequences.)  http://www.education.com/reference/article/undesirable-consequences-basics-punishment-logical/
Daugiau autoriaus straipsnių:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.