Emokykla.lt

Apie vadovų paramą pedagogams

2014-03-12
Susijusios temos: Psichologija Ugdymo įstaigos
Apie vadovų paramą pedagogams
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Auklėtojų ir pedagogų išsekimo, pervargimo, perdegimo problemas galima palyginti su sraunia upe. Ši upė neišvengiamai teka pro kiekvieną darželį, pro kiekvieną mokyklą. Visada buvo, yra ir bus pedagogų, kurie šioje upėje braido arba skęsta. Tai viena iš pačių sunkiausių pasaulio profesijų ir sudėtingi laikotarpiai joje yra veikiau taisyklė nei išimtis.
 
Kas atsitiko Marijai? Kuo gali padėti vadovas?
Atidžiai perskaitykite toliau pateiktą atvejį ir mintyse pasistenkite atsakyti į antraštėje pateiktus klausimus.
 
„Marijai yra 32 metai. Ji dirba auklėtoja vaikų darželyje. Dirbti moteris pradėjo iš karto po studijų, turėdama didelių lūkesčių ir su užsidegimu. Darbe pasitaikydavo sunkių laikotarpių, tačiau auklėtoja pamena, kad juos įveikdavusi pati, be kitų pagalbos. Pastarąjį pusmetį Marija jaučiasi išsekusi fiziškai ir emociškai. Ji buvo išėjusi atostogų ir stengėsi pailsėti, tačiau savijauta darbe visai nepasikeitė. Vaikai, kuriems anksčiau Marija stengdavosi padėti ir juos suprasti, dabar ima ją erzinti. Jai dažnai neberūpi, kaip ugdytiniai jaučiasi, o bendraudama su jais auklėtoja ima elgtis abejingai, yra emociškai šalta.
 
Kai vaikų tėvai darželyje kreipiasi į Mariją, ji pateikia trumpus lakoniškus atsakymus. Auklėtoja jaučia, kad visiškai praranda entuziazmą darbui, kuris anksčiau teikė pasitenkinimą. Moteris nebepasitiki savo kompetencija ir yra labai nepatenkinta pasiekiamais rezultatais. Jai ima atrodyti, kad yra nebevertinama nei kolegų, nei vaikų, nei administracijos. Į jų pastabas Marija reaguoja dirgliai ir priešiškai, į jų rūpinimąsi – atsainiai ir abejingai.
 
Marijai ima atrodyti, kad darbas visiškai nebeatitinka jos tikslų ir lūkesčių, kad ji tik veltui eikvoja savo laiką. Moteris vis dažniau ima svarstyti galimybę išeiti iš darželio. Ji pradėjo kur kas daugiau rūkyti ir vakarais vartoti alkoholį. Vienas iš kolegų, matydamas Marijos sunkumus, rekomendavo jai paskaityti naujų knygų sakydamas, kad tai padės atgauti profesinį užsidegimą. Kitas – patarė nekelti sau tokių didelių tikslų kaip anksčiau ir tiek daug „nesiplėšyti“ darbe. Trečias pasakė, kad darbas šiame darželyje itin sunkus ir galima susirasti lengvesnį.“
 
(Šaltinis: sunkumus darbe patiriančio švietimo profesionalo vinjetė (versija ugdymo įstaigoms, dr. A.Valantino ir V.Valantino seminaro medžiaga)
 
Direktorius kaip paramos pedagogams teikėjas
 
Daugelis vadovų, kurių per seminarus prašome perskaityti šį ar panašų atvejo aprašymą, teigia, kad tokia situacija jiems yra gerai žinoma, kad savo praktikoje jie turi ar turėjo darbuotojų, kurie patiria panašių sunkumų. Vadovai taip pat pabrėžia, kad labai sunku padėti, kai pedagogo problemos darbe nuo pat jų atsiradimo pradžios buvo nepastebėtos ir jau tęsiasi ilgai.
 
Auklėtojų ir pedagogų išsekimo, pervargimo, perdegimo problemas galima palyginti su sraunia upe. Ši upė neišvengiamai teka pro kiekvieną darželį, pro kiekvieną mokyklą. Visada buvo, yra ir bus pedagogų, kurie šioje upėje braido arba skęsta. Tai viena iš pačių sunkiausių pasaulio profesijų ir sudėtingi laikotarpiai joje yra veikiau taisyklė nei išimtis. Koks ugdymo įstaigos direktoriaus vaidmuo tokioje situacijoje? Idealiu atveju – direktorius turėtų veikti kaip pakrantėje budintis gelbėtojas, kuris pastebi srovės pagautus ir geba suteikti jiems tinkamą pirmąją pagalbą.
 
Toks elgesys būtų idealus, o kaip yra tikrovėje? Tikrovė yra liūdna. Kai kurie tyrėjai konstatuoja, kad išmatuoti vadovų teikiamos paramos įtaką pedagogų sveikatai yra labai sunku ar net neįmanoma, nes šis „reiškinys“ yra pernelyg retas, kad jį būtų galima objektyviai įvertinti. Vadovai, net ir kupini geriausių intencijų, dažnai išgyvena dėl to, kad nežino, kaip galėtų padėti savo įstaigoje dirbantiems mokytojams ar auklėtojams. Šiame straipsnyje aptarsime keletą svarbių dalykų, kuriuos ugdymo įstaigos vadovas gali padaryti, siekdamas padėti darbuotojui, išgyvenančiam sunkų profesinį laikotarpį, turinčiam perdegimo sindromo simptomų, taip pat apžvelgsime, kaip ugdymo įstaigų vadovai galėtų vykdyti panašių problemų prevenciją.
 
Kodėl direktoriui sunku laiku pastebėti pedagogų sunkumus darbe?
 
Pedagogai neišsenka ir neperdega staigiai, tai yra laipsniškas, pamažu „atsėlinantis“ procesas. Nepaisant to, dažnai atsitinka taip, kad direktorius nemato savo darbuotojų rūpesčių tol, kol žmonės „neįkrenta“ į iš tiesų rimtas profesines krizes. Kodėl šitaip yra?
 
Viena iš pagrindinių priežasčių – daugelis žmonių yra linkę nuo vadovų ir kolegų slėpti sunkumus, su kuriais susiduria pedagoginiame procese. Apie sunkumus kalbėti bijoma nuogąstaujant, kad aplinkiniai nuvertins, suabejos kompetencija ir profesionalumu, nerimaujama, kad vietoj pagalbos bus sulaukta kritikos ar kaltinimų. Nors turėti problemų dirbant su vaikais yra visiškai normalu, daugelyje ugdymo įstaigų yra įsigalėjęs mitas, kad geras pedagogas turi visas problemas išspręsti visiškai savarankiškai, be kolegų ir administracijos paramos, arba apskritai su jomis nesusidurti.
 
Kita svarbi priežastis yra ta, kad, pajutęs pirmuosius perdegimo požymius, dažnas auklėtojas ima dirbti ir stengtis dar labiau. Ypač tai būdinga žmonėms, kurie labai vertina, myli ir idealizuoja savo profesiją, siekia tobulumo. Išoriškai toks darbuotojas gali atrodyti labai veiklus, aktyvus ir įsitraukęs į darbą, todėl gali būti sunku pastebėti, kad jam jau reikalinga pagalba.
 
Ką turi pastebėti vadovas: svarbiausi perdegimo sindromo požymiai
 
Daugelis tyrėjų apibūdina perdegimą kaip specifinę profesinės nesėkmės ir nevilties išgyvenimo situaciją. Profesorė C. Maslach skiria tris svarbiausius požymius, kurių visuma sudaro perdegimo sindromą. Vadovui svarbu susirūpinti, jeigu jis pastebi, kad jo darbuotojas:
  •  atrodo pavargęs ir išsekęs fiziškai bei emociškai;
  • atrodo abejingas, nebeturi jėgų nuoširdžiai domėtis savo ugdytiniais, rūpintis ir šiltai bendrauti su vaikais;
  •  yra labai nepatenkintas savo darbo rezultatais, sako, kad darbas visiškai nebeatitinka jo lūkesčių, mano nebegalintis ką nors vertinga darbe pasiekti.
Moksliniuose tekstuose šios simptomų grupės atitinkamai turi išsekimo, depersonalizacijos ir efektyvumo sumažėjimo pavadinimus, kuriuos galite aptikti sklaidydami metodinę literatūrą apie paramą darbuotojams.
 
Perdegimas tikrai nėra vienintelė problema, su kuria gali susidurti pedagogai. Nepaisant to, kad šie žmonės kartais yra idealizuojami kaip vertybių visuomenėje skleidėjai, vaikų užtarėjai ir jų sunkumų įveikos ekspertai bei tėvų konsultantai, jie nėra ir negali būti tobuli, idealūs ar „nepažeidžiami“. Pedagogai pirmiausia yra žmonės ir turi tų pačių rūpesčių, kaip ir kiti visuomenės nariai. Jie gali susirgti depresija, patirti kitų sveikatos problemų, jie išgyvena išsiskyrimus, netektis, traumas, krizes.
 
Pedagogui, kaip ir kiekvienam kitam žmogui, gyvenime neišvengiamai pasitaiko situacijų, kai kolegų ir vadovo parama bei profesionali psichikos sveikatos specialisto pagalba yra labai reikalinga. Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad šios profesinės grupės nariai rečiau savarankiškai kreipiasi pagalbos, turi daug įvairių nuogąstavimų dėl jos, yra nepaprastai jautrūs vertinimui, jiems gali būti sunku tokią pagalbą priimti.
 
Parama sunkumų turinčiam pedagogui: vadovo teikiamos pirmosios pagalbos principai
 
1. Pasirengimas pokalbiui
 
Pagalba darbuotojui visada prasideda nuo vadovo drąsos apmąstyti, pasverti ir įvardyti sau, kokių susirūpinimą keliančių ženklų jis pastebėjo pedagogo elgesyje, taip pat - pripažinimo, kad vadovo asmeninė iniciatyva yra svarbi ir reikalinga suteikiant paramą pedagogui.
 
Susitikimui svarbu numatyti saugią ir kiek įmanoma neutralesnę aplinką. Daugelis autorių nerekomenduoja šiais klausimais kalbėtis direktoriaus kabinete, kuriame akivaizdi tarp darbuotojo ir vadovo egzistuojanti galios persvara. Negalima į tokį susitikimą kviestis kitų darbuotojų ir kalbėtis jiems dalyvaujant, stebint. Čia pat, už sienos ar plonų durų neturėtų sėdėti smalsi, pokalbio detales „nuklausanti“  sekretorė, pro duris neturi kaišioti nosies vaikai, tėvai ar kiti pedagogai. Būkite iš anksto nusiteikę griežtai išsaugoti būsimo pokalbio konfidencialumą. Galbūt kažkas pastebės, kad Jūs kalbėjote su darbuotoju, kurį aplinkiniai žino turint sunkumų, galbūt net ims skleisti apie šį pokalbį gandus, ir tai nėra Jūsų valioje. Tačiau Jūs esate atsakingi už tai, kad apie šį pokalbį niekas nieko nesužinotų iš Jūsų paties.
 
Pokalbiui reikia numatyti užtektinai laiko: net nepradėkite ir nekvieskite žmogaus kalbėtis, jei žinote, kad po 15–20 minučių turėsite „išlėkti“ namo, į seminarą, susitikimą švietimo skyriuje, švietimo centre ar kt. Prieš pokalbį išjunkite savo telefoną ir kompiuterį: tai būtina gerbiant pedagogą, nes Jūs ketinate kalbėtis ne apie rutininius rūpesčius, bet apie problemas darbe, kuriam žmogus skyrė savo gyvenimą ir dabar tikriausiai dėl sunkumų labai išgyvena. Reikia būti pasirengus tam, kad darbuotojas, kuriam pasiūlysite pasikalbėti, gali būti labai sunerimęs ir veikiausiai neigs sunkumus, kuriuos Jūs įžvelgėte.
 
2. Vadovo atsakomybės ribos
 
Svarbu suvokti, kad ugdymo įstaigos vadovas nėra medikas, psichologas ar psichoterapeutas, todėl neturėtų siekti įveikti žmogaus pasipriešinimo, vertinti, diagnozuoti, imtis psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos. Jūsų tikslas nėra pakeisti, pagerinti pedagogo savijautą, bet suteikti darbuotojui emocinę paramą ir padrąsinimą, kurie yra vieni iš svarbiausių veiksnių, skatinant pedagogą ieškoti ir siekti jam reikalingos pedagoginės paramos ar profesionalios psichologinės pagalbos. Nors pokalbis su Jumis yra labai svarbus, vien jo tikriausiai neužteks išspręsti iškilusiems sunkumams. Jūs taip pat nesate atsakingas už tai, kad darbuotojas būtinai kreiptųsi pagalbos į psichikos sveikatos specialistą ar kolegas. Daugybė žmonių visame pasaulyje nesikreipia į specialistus, galinčius suteikti psichologinį konsultavimą ar psichoterapiją, ir tai nėra vien Jūsų ar Jūsų įstaigos – tai visos psichikos sveikatos priežiūros sistemos, visuomenėje įsigalėjusios stigmos, prasto psichologinės pagalbos paslaugų prieinamumo problema.
 
3. Pokalbio eiga
 
Labai gerai, jei pokalbį pavyksta pradėti paprastai ir nuoširdžiai apibūdinant, kuo pedagogas, su kuriuo susitikote, yra vertingas Jūsų ugdymo įstaigai, įvertinant jo indėlį į bendrą darbą, paminint keletą jo sėkmingo darbo su vaikais pavyzdžių. Išreikšdamas savo susirūpinimą kalbėkite paprastai, vartokite paprastus žodžius, pavyzdžiui: „Pastebėjau, kad Jūsų bendravimas su vaikais ir kolegomis šiek tiek pasikeitė.“ Stenkitės nediagnozuoti, nevartokite medicinos terminų, tokių kaip depresija, perdegimas ar kt. Verčiau trumpai ir konkrečiai nusakykite, kokius pedagogo elgesio ir savijautos pasikeitimus pastebėjote, pasidalykite, kodėl jie kelia Jums rūpestį, išsakykite norą palaikyti ir padėti. Pasiteiraukite, ką darbuotojas galvoja apie Jūsų pastebėjimus, neskubinkite jo, leiskite apgalvoti ir atsakyti į klausimą, kurį uždavėte.
 
Jei darbuotojas ima pasakoti apie didelius asmeninio gyvenimo rūpesčius, o Jūs iki šiol buvote su juo labai menkai pažįstami, galite santūriai, jautriai „pristabdyti“ žmogaus pasakojimą, taip apsaugodamas jį nuo didelio ir tikriausiai nenumatyto atvirumo. Galite padėkoti už pasitikėjimą, patikinti, kad visa, kas buvo papasakota, liks tarp judviejų ir teirautis, kuo Jūs, kaip įstaigos vadovas, šioje situacijoje galite padėti (galbūt bus vertinga aptarti darbo grafiko pokyčių galimybes, suteikiančias darbuotojui šiek tiek atvangos, laisvų dienų skyrimą, galimus paramos šaltinius ugdymo įstaigos viduje). 
 
Įstaigos vadovui tikrai nereikia nuodugniai išnagrinėti asmeninių darbuotojo temų ir žinoti visų smulkmenų, kad galėtų suteikti paramą. Darbuotojas, netikėtai užklaustas apie rūpesčius, taip pat dažnai nėra tikras, kiek jis nori savo vadovui atskleisti. Kalbantis yra svarbu nuodugniai aptarti dalykus, tiesiogiai susijusius su darbu ir santykiais su vaikais, tėvais ir kolegomis. Nereikėtų pedagogui nurodinėti, ką jis turėtų daryti ar svarstyti, ką Jūs darytumėte „jo vietoj“. Verčiau – kviesti kartu galvoti, ko galima būtų imtis. Pasidalykite informacija apie profesionalios ir neformalios pagalbos pedagogams šaltinius, kurie Jums yra žinomi, drąsinkite kreiptis šios pagalbos. Pokalbio pabaigoje mėginkite sutarti, kada galėtumėte susitikti pakartotiniam pokalbiui.
 
Vadovas kaip pedagogų atsparumo stiprintojas
 
Kai kurių straipsnyje aprašytų pedagogų problemų gali pavykti išvengti, jei ugdymo įstaigos administracija rūpinasi ne tik gaisrų gesinimu ir įsisenėjusių problemų sprendimu, bet ir pedagogų perdegimo ir pervargimo prevencija. Viena iš pagrindinių rekomendacijų ugdymo įstaigų administracijoms yra puoselėti darbo aplinką, kurioje yra gausu pasiekiamų, veikiančių paramos pedagogui šaltinių. Keturi svarbiausi paramos šaltiniai yra:
  • Kolegų savitarpio paramos sistema, reguliariai vykstančios atvejų analizės grupės, pedagoginiai konsiliumai, problemų sprendimo grupės, į kurias susibūrę pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai kartu ieško būdų, kaip spręsti svarbiausias problemas, kylančias pedagoginiame procese, bendraujant su vaikais ir jų tėvais (apie vieną iš galimų darbo modelių skaitykite straipsnyje „Vaikų elgesio problemos: ką gali auklėtojų grupė?“).
  • Reguliarus vadovų grįžtamasis ryšys pedagogams; administracija, kuri yra atvira, gerai organizuota, normalizuojanti nesėkmes, palaikanti veiksmingas idėjas, pamatanti ir akcentuojanti stiprybes, neskirianti į sunkiausias grupes ar klases jauno ir nepatyrusio žmogaus, neverčianti dirbti ne pagal pedagogo turimą kompetenciją; pripažįstanti pedagogo indėlį į ugdymo įstaigos darbą ir gebanti tą indėlį parodyti kitiems darbuotojams ir pačiam pedagogui; gebanti įgyvendinti praktinę, instruktuojančią, rūpestingą, o ne autoritarinę lyderystę.
  • Mokymai ir seminarai, kurių metu stiprinami svarbiausi apsauginiai pedagogų psichikos sveikatos veiksniai, mokoma principų, kaip kurti profesinę praktiką, kuri ne griauna, bet stiprina pedagogo psichikos sveikatą.
  • Profesijos kuratorių skyrimas jauniems pedagogams (profesijos kuratoriumi laikomas asmuo, su kuriuo jaunas auklėtojas ar mokytojas galėtų neatidėliotinai pasikalbėti apie darbe iškilusias problemas. Tai žmogus, vykdantis atidžią, rūpestingą, empatišką, palaikančią profesinę priežiūrą. To negalima painioti su darbo vertinimu; vertintojas paprastai jaunam darbuotojui kelia tik dar didesnį stresą).
O kas, jei pats vadovas jaučiasi blogai ar bijo ilgainiui taip pasijausti?
 
Šitaip iš tiesų būna. Ugdymo įstaigų vadovais dažnai tampa žmonės, turintys sėkmingos darbo su vaikais patirties, savotiški „bendravimo profesionalai“, asmenys, kuriems darželiai, mokyklos, universitetai ir kitos ugdymo ir švietimo įstaigos yra „svarbiausios vietos Žemėje“. Įsitraukę į savo darbą, jį idealizuodami ir mylėdami, ilgą laiką veikiami šiai profesijai būdingų stresorių, vadovai turi tokią pačią riziką patirti perdegimą kaip ir pedagogai.
 
Kai kurie vadovai, pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai dėl sunkaus darbo mokyklose ir darželiuose linkę kaltinti Lietuvos švietimo sistemą, ir tenka sutikti, kad jų priekaištai dažnai yra svarūs ir pagrįsti. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į bendrą pasaulinį perdegimo tyrimų kontekstą, iš kurio galima spręsti, kad pedagogo profesija įvairiose pasaulio šalyse, neatsižvelgiant į sistemos ypatumus, turi kone tuos pačius rizikos veiksnius perdegimo sindromui ir kitoms psichikos sveikatos problemoms atsirasti.
 
Keletą svarbių dalykų, kuriuos galima padaryti rūpinantis savo psichikos sveikata, esame aprašę straipsnyje „Auklėtojų perdegimas, arba kaip likti sveikam dirbant darželyje?“. Šiek tiek panašaus pobūdžio rekomendacijų vadovai galės rasti netrukus pasirodysiančiame Ugdymo plėtotės centro parengtame mokomajame filme apie mokytojų perdegimą. Žinių apie pedagogų perdegimo prevenciją ir atsparumo stiprinimą, pedagogų savitarpio paramos sistemos kūrimą galima siekti įvairių lektorių vedamuose šios srities seminaruose. Naudingų dalykų galite atrasti ir žemiau nurodytuose šio straipsnio literatūros šaltiniuose.
 
Linkime Jums visokeriopos sėkmės. Portalas www.ikimokyklinis.lt visada laukia Jūsų žinučių apie sunkumus, su kuriais susiduria ugdymo įstaigų vadovai, ir pasidalijimo apie Jūsų atrastus būdus šiems sunkumams įveikti. Tegul ši baigiamoji pastraipa bus kvietimas dirbti drauge.
 
Šaltiniai:
  1. Bas G. (2011). Teacher Student Control Ideology and Burnout: Their Correlation. Australian Journal Of Teacher Education, 36(4), 84–94.
  2. Beltman S., Mansfield C., &Price A. (2011). Thriving not just surviving: A review of research on teacher resilience. Educational Research Review, 6(3), 185–-207. doi:10.1016/j.edurev.2011.09.001.
  3. Fisher M. H. (2011). Factors Influencing Stress, Burnout, and Retention of Secondary Teachers .Current Issues in Education, 14(1).
  4. Hill K. A. (2011, January 1). Burnout Experience of Teachers Serving Students with Emotional Behavioral Disorders in Grades PreK-8 within Non-Public Special Education Day Schools. ProQuest LLC.
  5. Høigaard R., Giske R., &Sundsli K. (2012). Newly qualified teachers’ work engagement and teacher efficacy influences on job satisfaction, burnout, and the intention to quit. European Journal Of Teacher Education, 35(3), 347–357. doi:10.1080/02619768.2011.633993.
  6. Kinman G., Wray S., &Strange C. (2011). Emotional Labour, Burnout and Job Satisfaction in UK Teachers: The Role of Workplace Social Support. Educational Psychology, 31(7), 843–856.
  7. Kucuksuleymanoglu R. (2011). Burnout Syndrome Levels of Teachers in Special Education Schools in Turkey. International Journal Of Special Education, 26(1), 53–63.
  8. Lavian R. (2012). The impact of organizational climate on burnout among homeroom teachers and special education teachers (fullclasses/individual pupils) in mainstream schools. Teachers&Teaching, 18(2), 233–247. doi:10.1080/13540602.2012.632272.
  9. Martin N. K., Sass D. A., &Schmitt T. A. (2012). Teacher Efficacy in Student Engagement, Instructional Management, Student Stressors, and Burnout: A Theoretical Model Using In-Class Variables to Predict Teachers' Intent-to-Leave. Teaching And Teacher Education: An International Journal Of Research And Studies, 28(4), 546–559.
  10. Mukundan J., &Ahour T. (2011). Burnout among Female Teachers in Malaysia. Journal Of International Education Research, 7(3), 25–38.
  11. Pyhalto K., Pietarinen J., &Salmela-Aro K. (2011). Teacher-Working-Environment Fit as a Framework for Burnout Experienced by Finnish Teachers. Teaching And Teacher Education: An International Journal Of Research And Studies, 27(7), 1101–1110.
  12. Schlichte J., Yssel N., &Merbler J. (2005). Pathways to Burnout: Case Studies in Teacher Isolation and Alienation. Preventing School Failure. 50(1), 35.
  13. Zapf D., Vogt C., Seifert C., Mertini H., &Isic A. (1999). Emotion work as a source of stress: The concept and development of an instrument. European Journal of Work and Organisational Psychology, 8, 371–400.
Apie autorių: 
Vytis Valantinas turi klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete, yra Lietuvos psichologų sąjungos narys. Psichologas teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, konsultuoja šeimas, suaugusiuosius. Taip pat vadovauja atsparumo stiprinimo ir perdegimo prevencijos grupėms, rengia mokymus švietimo profesionalams (pedagogams, mokyklų direktoriams). Atlieka psichikos sveikatos mokslinius tyrimus. Susisiekti su Vyčiu Valantinu galite parašę el. paštu vytis.valantinas@gmail.com
 
Daugiau autoriaus straipsnių:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.