Emokykla.lt

5–7 metų vaikų virtualaus gyvenimo ypatumai

2016-01-15
Susijusios temos: Vaiko raida Vaiko ugdymas
5–7 metų vaikų virtualaus  gyvenimo ypatumai
Viktorija KINČIŪTĖ
Prieš keletą metų susirūpinta mažamečių naudojimosi šiuolaikinėmis technologijomis pasekmėmis. Kadangi daugelis tėvų neskiria vaikams pakankamai laiko, tad televizija ir virtualus pasaulis dažnai atstoja vaikų aukles. Straipsnyje atskleidžiami  5–7 metų vaikų virtualaus gyvenimo ypatumai.
 
Visame pasaulyje mažamečių naudojimosi internetu statistikos rodiklis kyla. JAV kasdien prie interneto jungiasi 25 proc. trimečių <...>, apie 50 proc. penkiamečių ir beveik 70 proc. aštuonmečių (Gutnick ir kt., 2011). Australijoje namuose prie interneto jungiasi 79 proc. 5–8 metų amžiaus vaikų (Holloway D., Green L. 2013). Lietuvoje šiuolaikinių technologijų naudojimas taip pat išplitęs. Beveik visuose namuose yra po kompiuterį, net apie pusę iš jų – vaiko kambaryje. 41 proc. vaikų iki 10 metų Lietuvoje jau turi profilius socialiniuose tinkluose (duomenys iš straipsnio autorės tyrimo, 2014).
 
Mokyklose ir net darželiuose beveik kiekvienas vaikas turi mobilųjį telefoną, nuolat kalbamasi apie internetinius žaidimus, matytus vaizdo įrašus. Vaikai mielai mėgdžioja  herojus, matytų šokėjų judesius, kovinius veiksmus, juokingas frazes iš filmų. Tačiau tokio amžiaus vaikai yra jautresni, juos dažnai prislegia virtualaus pasaulio turinys, kuriame vaizduojama atvira pornografija, smurtas, patyčios, žiaurus elgesys su gyvūnais ar automobilių avarijos (Holloway D., Green L., 2013). Tėvams būtina žinoti kaip saugiai naudotis internetu ir kaip skatinti vaiką aktyviai domėtis gamta, lauko žaidimais.
 
5–7 metų vaikų patiriamos virtualaus pasaulio grėsmės
 
Virtualus pasaulis savo plačiomis galimybėmis būti kuo tik nori vilioja mažus vaikus: žaisti, kurti, mėgdžioti, bendrauti. Mažeikių „Gabijos“ gimnazijos informatikos mokytojas Sigitas Kažukalovas dokumentiniame filme „Tinklas“ (sukurtame projekto „Saugesnis internetas“ užsakymu 2009 m.) teigia, kad žmogus tampa priklausomas nuo kompiuterio tuomet, kai nebegali be jo gyventi, tampa irzlus, piktas. Dažniausiai taip atsitinka vaikams ir paaugliams. Vaikai tampa priklausomi nuo virtualaus pasaulio, jei tėvai neskiria jiems pakankamai dėmesio, neskatina spontaniškai žaisti.
 
„Socialiniai tinklai, internetas neleidžia teisingai bręsti protui, nes dėmesys patraukiamas ryškiomis spalvomis ir garsais, o kiti reiškiniai lieka neištirti. Kompiuteryje esame nuolat blaškomi ir trukdomi, mūsų smegenys negali sudaryti stiprių ir plačių neuronų jungčių, kurios suteikia mūsų mąstymo procesui gylio ir savitumo. Mūsų mintys tampa išsklaidytos, silpsta atmintis“ (Straipsnis „Informacijos antplūdis alina smegenis“, 2010).Taip atsiranda nemažai spragų, daug nežinomų dalykų: kas, iš kur ir kaip. „Vaikai nebeturi galimybių stebėti visos veiksmų eigos, nemato tarpusavio ryšių, jau nekalbant apie tai, kad jie patys galėtų išmokti atlikti kokius nors prasmingus tarpusavyje susijusius veiksmus“ (Langas P., 2004). 
 
Tinklo „ES vaikai internete“ (angl. „EU Kids Online“) atliktame tyrime „Nuo nulio iki aštuonerių“ (2013) pastebėta, kad „vaikai patys kalba apie savo silpnesnius įgūdžius ir mažesnį pasitikėjimą savo jėgomis“ (Holloway D., Green L., 2013). Jie gali praleisti valandų valandas ypatingose internetinėse svetainėse arba žaisdami. Vaikams iškyla sunkumų kalbant apie tikrovės ir fantazijos skirtumus, jie ima perdėtai pasitikėti žmonėmis. (Vodafone group, 2010). Australijoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 57 5–8 metų vaikai, nustatė, kad šio amžiaus vaikai yra jautresni interneto žalai nei vyresni. 5–8 metų vaikai sugebėjo nurodyti turinio keliamus pavojus (seksualinį turinį, prievartą, nederamą kalbą) ar naujų ryšių keliamus pavojus (susitikimą su žmonėmis, kuriuos pažįsta tik per internetą) (Holloway D., Green L., 2013).
 
Dar būdami penkerių vaikai jau jungiasi prie virtualių aplinkų, tampa atviri nepažįstamiems virtualiems draugams, kurie gali pasinaudoti šio amžiaus vaikų silpnybėms. Mažiesiems svarbu susirasti draugų, rasti savo vietą tarp bendraamžių, todėl jie kuria savo profilius socialiniuose tinkluose, bando kopijuoti kitus ir matuoti savo populiarumą internete (Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001.)
 
Nors virtualiuose pasauliuose paprastai veikia filtrai, dėl kurių vaikams sunkiau dalytis asmenine informacija, nustatomas amžiaus cenzas, siekiama užkirsti kelią patyčioms, tačiau vaikai sugeba nuslėpti savo amžių, kad galėtų žaisti žaidimus, kuriuos žaidžia jų vyresni broliai, seserys ar draugai. „Tyrėjai abejoja, ar pagal savo išsivystymo lygį šio amžiaus vaikai yra pasiruošę ir turi būtinų įgūdžių, kurie leistų jiems saugiai žaisti ir bendrauti virtualiuose pasauliuose“ (Holloway D., Green L., 2013).
 
Nerimaujama, kad vaikai praleidžia prie ekranų daugiau laiko, nei žaisdami ar gyvai bendraudami. Žaidimai, aplinkos tyrinėjimai yra ypač svarbūs vaiko kognityvinei, socialinei ir fizinei raidai. H. Kempf knygoje „Sveikata ir kompiuteris“ (1999) rašo, kad naudojimasis kompiuteriu sumažina reakciją, neigiamai veikia fizinį aktyvumą, kūno sudėjimą ir psichinį krūvį.
 
Vaiko nenoras spontaniškai žaisti paprastų žaidimų ir būti kieme su bendraamžiais yra didelė problema, kurią reikia spręsti. „Kuo labiau technologizuotos medijos plečia mūsų galimybes dalyvauti bet kuriame žemės taške, nepaisant laiko ir erdvės apribojimų, tuo pasyvesni mes tampame ir fiziškai labiau atskiriame nuo tiesioginės tokio dalyvavimo patirties“ (Plungė R., 2011). Ikimokyklinukus labiausiai lavina žaidimai, tačiau kompiuteriniai žaidimai nesuteikia pilnavertiško savo ir aplinkos galimybių pažinimo.
 
Apibendrinant galima teigti, kad virtualus pasaulis yra plintantis tarp mažamečių ir suteikia galimybę kompensuoti bendravimo ir veiklos trūkumą. Tačiau kai toks bendravimas tampa pagrindinis, atsiranda fizinės ir psichologinės sveikatos problemų: prastėja regėjimas, bendravimo įgūdžiai, įgyjama baimių, atsiranda stresas, irzlumas, susergama depresija. Mygtuko paspaudimai menkina vaikų gebėjimą analizuoti, diskutuoti, kritikuoti, nes viską už juos sprendžia internete matomas turinys. Socialiniai tinklai sukelia priklausomybę, neapykantą, susvetimėjimą, vienišumo jausmą ir socialinę krizę. Nauji tyrimai rodo, kad socialiniai tinklai turi įtakos dėmesio sutrikimams, smegenų ląstelių pakitimams, atminties prastėjimui.
 
Tėvai ir 5–7 metų vaiko virtualus pasaulis
 
Mažiems vaikams tėvai – idealas, nekritikuojamas ir priimamas absoliučiai su visais privalumais ir trūkumais. 3–10 metų vaikai paklūsta suaugusiųjų autoritetui ir pasiduoda jų įtakai. Tokio amžiaus vaikui reikia autoriteto, kuris remiasi meile, o ne autoritarizmu ar jėga, įsakymu ar valdžia. Šiame vaiko amžiuje tėvų įtaka labai svarbi, svarbus vaikui skiriamas dėmesys, bendri užsiėmimai, atsakymai į vaiko iškeltus klausimus. Vaikai, negaudami suaugusiųjų dėmesio, iškilus tarpusavio bendravimo problemoms, jungiasi prie virtualaus bendravimo. Pociūtė B. ir  Krancaitė E. (2012) teigia, kad jaučiamas vienišumas motyvuoja individą ieškoti šių poreikių patenkinimo socialiniuose tinkluose. Virtualiuose pasauliuose gyvenančių vaikų skaičius auga. Moterų informacijos centro (MIC) projektų vadovės Rugilės Butkevičiūtės nuomone, „svarbiausia užduotis tėvams, norintiems apsaugoti vaiką elektroninėje erdvėje, ne drausti ja naudotis, o išmokyti naudotis saugiai“ (Moterų informacijos centras, 2014).
 
Vaikui reikalingas susipažinimas su realiu pasauliu, nes „priešingu atveju jo galvos smegenys gali menkai išsivystyti, pavyzdžiui, dėl nepakankamo judėjimo, pojūčio bei įspūdžių trūkumo kurių jokios kompiuterinės programos negali pasiūlyti“. Smegenų tyrinėtojas ir psichiatras Spitzeris M. iš Ulmo universiteto įspėja tėvus dėl televizorių ir kompiuterių žalos ir rekomenduoja laikyti juos atokiau nuo vaikų. Tėvai daro didelę klaidą, nupirkdami vaikui televizorių ir kompiuterį, kurį pastato jo kambaryje. Mokslininkas pabrėžia, kad „mokslo tyrinėjimų duomenimis asmenų, vaikystėje daug laiko leidusių prie televizoriaus, intelektui padaryta žala bus jaučiama ir jiems suaugus!“ (Thorbrietz P., 2008). „Vaikai auga, vystosi, įgyja naudingų (ir žalingų) įpročių, mėgdžiodami savo tėvus (arba tą žmogų, kuris visada šalia)“. Jei tėvai, grįžę po darbo, sėdi prie kompiuterio ar televizoriaus, tai darys ir vaikai. Mėgdžiodami tėvus, vaikai įgauna „amžino užimtuolio“ vaidmenį, pomėgį žiūrėti televizorių ir sėdėti prie kompiuterio (Nekrasova N., Nekrasova Z., 2008).
 
Apibendrinant galima teigti, kad tėvai neturi pakankamai žinių apie virtualaus pasaulio pavojaus ir vaikų amžiaus tarpsnių svarbiausius raidos uždavinius. Tėvai savo užimtumu ir nepakankamai skiriamu dėmesiu vaikams skatina juos įsijungti į virtualias bendruomenes. Rodydami pasyvų pavyzdį savo atžaloms, jie suteikia galimybes juos kopijuoti.
 
Išvados
  1. Internetiniai žaidimai, socialiniai tinklai vaikų gyvenime daro didelę įtaką ne tik fizinei raidai, bet ir kalbos, pažinimo raidai. Vaikai daug ką ima į širdį, kenčia, dažnai jaučia stresą kaip ir suaugusieji. Be to jie neturi patirties, kaip iš streso išsivaduoti.
  2. Tėvai nežino apie pavojus, kurie tyko vaikų internete ir sutinka, kad per didelis jų pačių užimtumas daro įtaką vaiko praleidžiam laikui prie kompiuterio. Daug tėvų grįžta po darbų kartu su „namų darbais“ kompiuteryje. Vaikai ima pavyzdį iš tėvų ir vaidina „užimtuolį“.
  3. Daugelis vaikų sėdi prie kompiuterio ilgiau nei yra galima pagal jų amžių žaisdami, todėl yra didelė tikimybė, kad jie yra jautresni, pasyvesni, nes nesulaukia iš tėvų pakankamai dėmesio. Tėvai, kurie savo vaikams neskiria pakankamai dėmesio, nėra įvedę kompiuterio naudojimo taisyklių, žymiai dažniau susiduria vaiko atitraukimo nuo kompiuterio problema bei nesutarimais, nei tie tėvai, kurių namuose yra įvestos taisyklės.
  4. Mokslininkai, pedagogai, tėvai žino apie socialinių tinklų interneto svetainių keliamus potencialius pavojus, pavyzdžiui, vaikų patiriamas patyčias ir nederamo turinio poveikį. Todėl švietimo įstaigos, grupių auklėtojai, mokytojai turėtų imtis iniciatyvos šviesti tėvus apie interneto pavojus, supažindinti su įvairiais auklėjamaisiais metodais, kurie padėtų jiems sumažinti vaikų patiriama įtampą.
Šaltiniai:
Straipsnis parengtas pagal Viktorijos Kinčiūtės darbą 5–7 metų vaikų virtualaus gyvenimo ypatumai (2015) Darbo vadovė lekt. Aniuta Varneckienė, Klaipėdos valstybinė kolegija.
 
Literatūra
  1. Kempf H. (1999) Sveikata ir kompiuteris. Vilnius: „Asveja“.
  2. Holloway D., Green L. & Llivingstone S. (2013) Zero to Eight. Young Children and their Internet Use. LSE, London: EU Kids Online. Prieiga internetu:http://www.draugiskasinternetas.lt/repository/dokumentai/ataskaitos/2014/zero_to_eight_19aug.pdf
  3. Langas P. (2004). Tegul vaikai auga neskubinami. Vilnius: Lietuvos Valdorfo pedagogikos centras.
  4. Moterų informacijos centras (MIC). 7 būdai, kaip mažinti vaikų patyčias internete (2014) Prieiga internetu: http://vz.lt/?PublicationId=19C492E1-6B3E-4D78-AE8F-7349104FC68C&pageno=1#ixzz3VEBqfPNd
  5. Nekrasova N., Nekrasova Z. (2008) Kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio ir ką daryti paskui. Kaunas: „Mijalba“.
  6. Pikūnas J., Palujanskienė A. (2001) Asmenybės vystymasis. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.
  7. Plungė R. (2011) Asmeninio tapatumo virsmai medijų ekologijos kontekste. Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje. Vilnius: „Vario burnos“.
  8. Pociūtė B., Krancaitė E. (2012) Paauglių aktyvumas/pasyvumas interneto socialiniame tinkle „Facebook“ ir sąsajos su jaučiamu vienišumu bei asmenybės bruožais. Psichologija – mokslo žurnalas. Vilnius: VU Leidybos direkcija.
  9. Seliuta A. Dokumentinis filmas „Tinklas“ (2009). Prieiga internetu: https://www.youtube.com/watch?v=pzaZLOYvccA
  10. Straipsnis „Informacijos antplūdis alina smegenis“ (2010). Prieiga internetu: http://www.veidas.lt/informacijos-antpludis-alina-smegenis
  11. Thorbrietz P. (2008) Koncentracija. Kaip tėvai galėtų padėti savo vaikams. Vilnius: „Gimtasis žodis“.
  12. Vodafone group. Digital Pareting (2010) Prieiga internetu: www.vodafone.com/parents