Emokykla.lt

Autizmas – sudėtingas raidos sutrikimas

2013-04-11
 Autizmas – sudėtingas raidos sutrikimas
Dr. Vilma Makauskienė, logopedė ekspertė ir psichologė
www.logopedaslpc.lt
Ankstyvoji autizmo diagnostika nepaprastai svarbi tolesnei vaiko raidai.
Autizmas yra sudėtingas, įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo, vaizduotės, interesų, elgesio ir emocijų savitumu. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą – verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje vaikystėje.
 
Dažniausi autizmo požymiai yra šie:
  • bendravimo sunkumai;
  • sutrikę socialiniai kontaktai;
  • pasikartojantis stereotipinis elgesys;
  • priešinimasis aplinkos ir dienotvarkės pokyčiams;
  • neįprastos reakcijos į sensorinius (jutiminius) dirgiklius[1].
Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, kad autizmas sukelia visą gyvenimą pasireiškiančias socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio problemas. Autizmo sutrikimams priskiriami: Aspergerio, Retto sindromai, netipiškas autizmas, autistinis sutrikimas (vaikų ir klasikinis autizmas).
 
Aspergerio sindromu sergantiems vaikams būdingi sunkumai užmezgant socialinius ryšius, stereotipinis, savitas elgesys, tačiau kalbos ir pažintinių funkcijų raidos sutrikimai gali nepasireikšti ar, priešingai, aplenkti to paties amžiaus vaikų gebėjimus.
 
Autizmo paplitimas
 
Autoriai (Gillberg, Coleman, 1992) nurodo, kad iš 10 000 vaikų keturiems penkiems būdingas autizmo sindromas. Šis sutrikimas labiau paplitęs tarp berniukų. Happe (1994), Wirth (1994) duomenimis, berniukų ir mergaičių, turinčių autizmo sindromą, santykis yra 4:1. Šis skirtumas yra didesnis tarp vaikų, turinčių aukštesnį intelekto koeficientą (IQ). Tikimybė sulaukti autistiško vaiko  šeimoje, kur jau yra šį sindromą turintis vaikas, yra 3–5 proc.
 
Autizmo priežastys
 
Išskiriamos biologinės, organinės-neurologinės ir genetinės autizmo  priežastys. Sutrikimo atsiradimas siejamas su smegenų veiklos sutrikimais (disfunkcijomis), kurie atsiranda dėl smegenų pažeidimų prenataliniu (iki kūdikiui gimstant) ar perinataliniu (gimimo metu arba per 10 dienų po gimimo) laikotarpiu. Autizmo atveju sutrinka ryšys tarp abiejų smegenų pusrutulių. Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl pasireiškia pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos sunkumų.
 
Nustatytos keturių tipų organinės-neurologinės priežastys: pernelyg didelis tinklinio darinio (tinklinis darinys – lot. formatio reticularis – galvos smegenų kamieno dangčio antrąjį pilkosios medžiagos sluoksnį sudarantis nervinis audinys) aktyvumas, nepastovi percepcija (lot. perceptio – suvokimas) dėl smegenų kamieno disfunkcijos, limbinės sistemos (limbinė sistema yra smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių sandūroje; ši sistema svarbi atminčiai, emocijoms, motyvacijai ir tenkinant pagrindinius mitybos ir sekso poreikius) ir kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija.
 
Pastaruoju metu manoma, kad sutrikimas yra susijęs su smegenėlių pažeidimais, kuriuos patvirtina ir elektroencefalografinių tyrimų duomenys.
 
Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos, pavyzdžiui, fenilketonurija – amino rūgšties (fenilalanino) apykaitos sutrikimas, neurofibromatozė (Reklinhauzerio liga), tuberozinė sklerozė ir kt. Amerikos nacionaliniame sveikatos institute (2000) mokslininkai atrado geną HOXA1, kurį turi 40 proc. autizmu sergančių asmenų, taigi, galima įtarti, kad jis gali sukelti autizmą. 
 
Simpson, Zionts (1992) nurodo, kad autizmo priežastimi gali būti ir įvairūs biocheminių procesų sutrikimai: biologiškai aktyvių medžiagų (hormonų), sintetinamų smegenyse, kiekio pakitimas. Autoriai pažymi, kad su autizmu gali būti siejamas ir padidėjęs vadinamojo „laimės hormono“ (opioido) kiekis. Kai šios medžiagos vaiko smegenys pagamina pernelyg daug, vaikas veikdamas ir judėdamas nesugeba jo kiekio normalizuoti, todėl atsiranda nuolatinių judesių, bet stokojama socialinio intereso arba kyla  kitų sutrikimų.
 
Autizmo atpažinimas
 
Autizmo ir kitų autizmo grupės susirgimų diagnostika nėra paprasta ir aiški, nes tam tikri autizmo simptomai pasireiškia ir kitų ligų atvejais, pavyzdžiui, esant protinės raidos sutrikimams, Landau-Klefner sindromui, trapiosios X chromosomos sindromui, vaikų šizofrenijai ir kt. 
Ankstyvoji autizmo diagnostika nepaprastai svarbi tolesnei vaiko raidai. Pakankamai anksti nustačius, kad vaikas serga autizmu, galima:
  • laiku informuoti šeimą ir padėti tėvams geriau suprasti savo vaiką, jo poreikius, suteikti reikiamą psichologinę ir kitą pagalbą;
  • atpažinti genetines ligas, pradėti gydyti gretutines patologines būkles;
  • pradėti vaiko ir šeimos poreikius atitinkančią abilitacijos programą. 
Autizmas diagnozuojamas, kai nustatomi sutrikimai trijose pagrindinėse simptomų grupėse:
  • kokybinis socialinės tarpusavio sąveikos sutrikimas (vaikas nesuvokia kito asmens jausmų);
  • kokybinis žodinio ir nežodinio bendravimo bei vaizduotės sutrikimas (pavyzdžiui, bendraudamas netaria žodžių, garsų, nenaudoja gestų ar mimikos);
  • būdingas ribotas, pasikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai, veikla.
Pirmieji autizmo požymiai turėtų būti pastebėti iki 1,5–2 metų amžiaus. Nustatant vaikų autizmą rekomenduojama taikyti Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių kontrolinį sąrašą, kuriuo galima tirti 18 mėnesių amžiaus vaikus. Kontrolinį ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių sąrašą (pateikiamas  priede) sudaro dvi skalės: klausimai tėvams ir gydytojo stebėjimas. Šiuo metu diagnozuojant autizmą remiamasi PSO parengtos tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK-10) kriterijais:
 
A. Sutrikusi raida išryškėja iki 3 metų mažiausiai vienoje iš šių sričių:
  1. Kalbos supratimo, ekspresyviosios kalbos vartojimo ir  socialinio bendravimo stoka.
  2. Selektyviųjų socialinių prisirišimų, arba abipusės socialinės sąveikos formavimosi trūkumai.
  3. Nesusiformavę funkcinio, arba simbolinio (vaizduotės) žaidimo įgūdžiai.
B. Mažiausiai 6 požymiai iš pateiktų 1, 2, 3 kategorijų, įskaitant bent po du punktus iš pirmos požymių grupės ir po vieną iš antros ir trečios.
  1. Kokybiniai socialinės sąveikos sutrikimai, pasireiškiantys bent dviejose iš šių sričių:
a)  nesugebėjimas palaikyti akių kontakto, prie socialinės sąveikos priderinti veido išraiškos, kūno padėties, gestų;
b)  nesugebėjimas bendrauti su bendraamžiais (atitinkamai pagal funkcinį amžių ir kai tam yra pakankamai galimybių), įskaitant abipusį dalijimąsi interesais, veikla ir emocijomis;
c) nepakankamas socialinis ir emocinis bendravimas, pasireiškiantis silpnu ar sutrikusiu atsaku (reakcija) į kito žmogaus emocijas, nesugebėjimas pritaikyti savo elgesį prie socialinės aplinkos, prasta socialinio elgesio, komunikavimo ir emocijų integracija;
d)  spontaniško siekimo dalytis su kitais žmonėmis interesais, siekiais, malonumais stoka (pavyzdžiui, vengimas atnešti, rodyti, paduoti kitiems daiktus, kurie yra įdomūs vaikui).
 
2. Kokybiniai verbalinio ir neverbalinio bendravimo sutrikimai, pasireiškiantys bent vienoje iš šių sričių:
 
a) sulėtėjusi kalbos raida arba visiškas nekalbėjimas ir nesistengiama jos kompensuoti alternatyviais bendravimo būdais (pavyzdžiui, gestais, mimika);
b)  sutrikęs gebėjimas pradėti ir palaikyti pokalbį (bet kuriuo esamu kalbos lygiu) arba, jei kalbos raida yra normali, atsiliepti į kito asmens bendravimą;
c)  stereotipinis, pasikartojantis kalbos vartojimas arba idiosinkrazinis (supainiotas) žodžių ar frazių vartojimas;
d)  gebėjimų stoka žaisti įvairius spontaniškus vaidybinius ar socialinio pamėgdžiojimo žaidimus.
 
3. Pasikartojantis, stereotipinis elgesys, interesai ir veikla, pasireiškiantys bent vienoje  iš šių sričių:
 
a) vienas arba keletas stereotipinio ir riboto pobūdžio intensyvūs interesai, neįprasto turinio ar jiems skiriamo dėmesio koncentravimu, vienas ar daugiau interesų, neįprastų savo intensyvumu ir ribotumu, o ne turinio ar jiems skiriamo dėmesio koncentravimu;
b)  akivaizdžiai kompulsyvus (neįveikiamas noras ką nors veikti), polinkis į specifinius, nefunkcionalius veiksmus ar ritualus;
c)  stereotipiški ir pasikartojantys judesiai (pavyzdžiui, rankų, pirštų sukiojimas, plasnojimas, viso kūno judesiai);
d) specifinis domėjimasis daiktų dalimis ar nefunkcionaliais žaidimo priemonių elementais (pavyzdžiui, kvapu, pojūčiu palietus paviršių, sukeliamu garsu ar vibracija).
 
C.  Sutrikimas pagal klinikinį vaizdą negali būti priskirtas kitiems įvairiapusiams raidos sutrikimams (Retto sindromui).
Autizmo diagnostikai labai svarbus bendras sveikatos, neurologinis ir neuropsichiatrinis tyrimas. Didelę reikšmę atpažįstant autizmą turi intelekto tyrimai: WISC (Wechsler vaikų intelekto vertinimo skalė)testas (6 metų ir vyresniems vaikams, kai IQ viršija 50), tarptautinė Leiterio skalė, Vinelando socialinės brandos skalė, Griffiths raidos skalė ir kt.
 
Pagalbos autizmu sergantiems vaikams metodai
 
Autizmo gydymo būdai yra įvairūs. Sąlygiškai juos galima suskirstyti į kelias kategorijas:
  • biocheminiai (medikamentiniai);
  • neurosensoriniai (klausos ir juslinės integracijos terapijos);
  • psichodinaminiai (psichoterapinė pagalba tėvams);
  • vaiko elgesio korekcijos metodai.
Medikamentinis gydymas. Šiuo metu dar nėra išrastas vaistas, kuriuo būtų galima išgydyti autizmą, tačiau gydymas vaistais yra svarbi bendrosios pagalbos programos dalis. Autizmo atveju dažniausiai taikomas gydymas vitaminu B6, magniu, neuroleptikais (vaistai, slopinantys centrinę nervų sistemą), raminamaisiais  preparatais (Prasauskienė, 2003). Gydymas vitaminais gali padėti spręsti elgesio problemas (autoagresiją, hiperaktyvumą) ir miego sutrikimus. Dėl neuroleptikų poveikio gerėja bendravimas, sumažėja mokymosi sunkumų, tačiau šie preparatai turi stiprų šalutinį poveikį ir ilgai vartoti jų nerekomenduojama. Raminamieji preparatai skiriami miego sutrikimams gydyti. Dunn-Geier ir kt. (2000) pateikia duomenis apie vitamino B15, specialių dietų, vaistų vartojimą autizmui ar jo simptomams gydyti, tačiau jų veiksmingumas nėra iki galo įrodytas moksliniais tyrimais.
 
Psichologinės ir pedagoginės priemonės. Svarbiausias pedagoginio ir psichologinio poveikio tikslas yra ne tiek akademinių žinių, kiek pagrindinių gyvenimo ir bendravimo įgūdžių formavimas. Autistiški vaikai gali būti ugdomi įvairiose įstaigose, atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą, vaiko elgesį ir emocijas. Kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama tam tikros struktūros aplinkai kurti, kalbai ar alternatyviam bendravimui skatinti, numatomi konkretūs tikslai ir jų siekimo būdai.
 
Dauguma autorių (Sherratt, 2005; Gillberg,1992) itin daug dėmesio skiria elgesio korekcijai. Išsamiai įvertinus vaiko elgesį įvairiose situacijose, numatomi pagrindiniai reikalavimai, kurių laikosi tėvai ir vaiką ugdantys specialistai. Sukurta įvairių autizmu sergančių vaikų ugdymo programų: Welch valdymo terapija, Waldeno metodas, komunikacijos skatinimo (Facilitated Communication) metodas, taikomojo elgesio analizės (ABA, Applied Behavioral Analysis) metodas, Galler  modelis ir daugelis kitų. Neretai taikomos delfinų, arklių, muzikos, žaidimo, dailės terapijos.
 
Pastebėta, kad meninė veikla ir bendravimas su gyvūnais padeda įveikti kai kuriuos autizmo simptomus, pavyzdžiui, vaikai geriau miega, nurimsta, susikaupia. Kadangi dėl veiksmų planavimo ir aplinkinių veiklos mėgdžiojimo stokos, autistiškiems vaikams sunku išmokti būtiniausių gyvenimo įgūdžių, ugdymo programose daug dėmesio skiriama savitarnai ir savitvarkai mokyti.
 
Siekiant suformuoti tam tikrus įgūdžius, dažnai naudojama simbolių ar paveikslėlių seka, suskirstant veiksmo atlikimą į mažus žingsnelius. Visi veiksmai, kuriuos vaikas atlieka, yra įvardijami konkrečioje situacijoje. Ugdant autistiškus vaikus, dažniausiai remiamasi bihevioristiniais elgesio formavimo principais, prizais, apdovanojimais skatinant tinkamus veiksmus.
 
Sudarant individualias programas, atsižvelgiant į vaiko gebėjimus, numatomi pažintinės veiklos (dėmesio, mąstymo, suvokimo, atminties), kalbos ir bendravimo skatinimo būdai. Programose numatomos užduotys vizualinės-motorinės koordinacijos, smulkiosios ir bendrosios motorikos ugdymui, nuosekliai formuojami žaidimo įgūdžiai. Elgesio, bendravimo įgūdžiai ugdomi ir namuose, todėl sudarant individualias autizmu sergančių vaikų ugdymo programas ypač skatinamas tėvų ir kitų šeimos narių dalyvavimas ir bendradarbiavimas su specialistais.
 
Kur kreiptis pagalbos?
 
Nustatyti autizmo diagnozę gali kvalifikuotas vaikų psichiatras, surinkęs išsamius anamnezės, tėvų ir ugdytojų stebėjimo duomenis. Pastebėję, kad vaiko raida skiriasi nuo jo bendraamžių, tėvai turėtų kreiptis į šeimos gydytoją ar pediatrą, kad gautų siuntimą specialisto konsultacijai. Jei vaikas lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, joje veikianti Vaiko gerovės komisija turėtų aptarti esamą situaciją su tėvais ir nukreipti šeimą į psichologinę pedagoginę tarnybą. Kaip ir daugelio sutrikimų atveju, rekomenduojama kuo anksčiau išsiaiškinti vaiko raidos problemas ir kuo anksčiau pradėti teikti pagalbą, atsižvelgiant į individualius vaiko ir jo šeimos narių poreikius.
 
Priedas 
 
A dalis. Klausimai tėvams
1.
Ar Jūsų vaikas mėgsta būti supamas, „šokdinamas“ ant kelių?
Taip / Ne
2.
Ar Jūsų vaikas domisi kitais vaikais?
Taip / Ne
3.
Ar Jūsų vaikas mėgsta ropštis ant įvairių daiktų, pavyzdžiui, laiptų?
Taip / Ne
4.
Ar Jūsų vaikui patinka žaisti „ku-kū“ (uždengia veidą rankomis ir atidengęs sako: „ku-kū“), slėpynes?
Taip / Ne
5.
Ar Jūsų vaikas kada nors įsivaizduoja, pavyzdžiui, žaisliniuose induose „verda“ arbatą, „gamina“ valgį ar žaidžia kitus įsivaizduojamus žaidimus?
Taip / Ne
6.
Ar Jūsų vaikas smiliumi parodo tai, ko norėtų?
Taip / Ne
7.
Ar Jūsų vaikas smiliumi parodo tai, kas jam įdomu?
Taip / Ne
8.
Ar Jūsų vaikas gali tinkamai žaisti su nedideliais žaislais (mašinėlėmis, kaladėlėmis), o ne tik juos žarstyti ar mėtyti?
Taip / Ne
9.
Ar Jūsų vaikas atneša Jums daiktus, kad juos Jums parodytų?
Taip / Ne
 
B dalis. Gydytojo stebėjimas
1.
Ar apsilankymo metu vaikas užmezgė su Jumis akių kontaktą?
Taip / Ne
2.
„Pagauk“ vaiko dėmesį ir tada parodyk jam kokį nors daiktą kitame kambario gale, sakydamas: „Pažiūrėk, tai... (įvardinkite daiktą). Ar vaikas pažiūrėjo į tai, ką Jūs rodėte?
Taip / Ne
3.
„Pagauk“ vaiko dėmesį, tada duok jam mažą žaislinį puodelį ir arbatinuką sakydamas: „Prašau įpilti man arbatos“. Ar vaikas bando „įpilti“ arbatos, „gerti“ iš puoduko ar pan.?
Taip / Ne
4.
Paklauskite vaiko: „Kur yra lempa?“ arba „Parodyk man lempą“. Ar vaikas rodo smiliumi lempą?
Taip / Ne
5.
Ar vaikas gali iš kaladėlių pastatyti bokštą? Jei taip, iš kelių?
(kaladėlių skaičius ...)
Taip / Ne
 
Šaltiniai:
  1. Dunn-Geier J., Auerspreg E ir kt. (2000). Effect of secretin on children with autism: a randomized controlled Arial. Developmental Medicine and Child Neurology, 42, p.796-802.
  2. Gillberg C., Coleman M. (1992). The biology of the autistic syndromes. 2nd edition. NY.
  3. Happe F. (1994). Autism: an introduction of psychological theory. London.
  4. Prasauskienė A. (2003). Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas.
  5. Simpson R., Zionts P. (1992). Autism. USA.
  6. Sherratt D. (2005). How to support and trach children on the autism spectrum. LDA, East Road, Cambridge.
  7. Wirth (1994). Sprachstorungen, Sprechstorungen, Stimmstorungen. Köln. 
Susiję su tema:
Papildomai galite pasiskaityti:
 
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.