Emokykla.lt

Kodėl apdovanojimai nepasiteisina ir kur slypi materializmo šaknys?

2016-04-09
Susijusios temos: Psichologija Šeima Vaiko ugdymas
Kodėl apdovanojimai nepasiteisina ir kur slypi materializmo šaknys?
Richard WISEMAN
Ištrauka iš knygos „59 sekundės. Akimirkos galia tavo gyvenime, arba psichologijos įdomybės“
Kaip įtikinti vaiką ruošti namų darbus, darbuotoją geriau dirbti ar žmones labiau rūpintis aplinka? Daugeliui atrodo, kad veiksmingiausias būdas – ką nors ypatinga jiems už tai pažadėti. Tačiau ką rodo tyrimai? Ar tai nėra mitas?
Stanfordo universiteto psichologas Markas Lepperis su kolegomis atliko klasikinį eksperimentą. Jie pakvietė dvi moksleivių grupes smagiai papaišyti[1]. Prieš žaidimą su spalvotais pieštukais ir popieriumi vienos grupės vaikams buvo pasakyta, kad jie už piešimą gaus prašmatnų „gero žaidėjo“ medalį, o kitiems niekas jokio apdovanojimo nežadėjo. Po kelių savaičių tyrėjai sugrįžo į mokyklą, išdalijo piešimo popieriaus lapus, spalvotus pieštukus ir fiksavo, kiek laiko vaikai su jais žaidė. Stebėtina, bet tie vaikai, kurie per pirmą susitikimą buvo apdovanoti medaliais, piešė kur kas trumpiau negu jų bendraklasiai.
 
Kodėl taip nutiko? Anot Lepperio, vaikai, kuriems anksčiau buvo įteikti medaliai, galvojo maždaug taip: „Na, pažiūrėkim, suaugusieji paprastai žada man premiją, kai nori, kad daryčiau tai, kas man nepatinka. Jei už piešimą jie duoda aukso medalį, vadinasi, piešimas man nepatinka.“ Poveikis buvo tirtas daug kartų ir padaryta aiški išvada: jei vaikams siūlote malonų užsiėmimą ir už tai juos apdovanojate, apdovanojimas sumažina malonumą ir susilpnina motyvaciją. Šitaip žaidimas akimirksniu paverčiamas darbu.
 
Galima ginčytis, kad tai tinka tik maloniems užsiėmimams, bet apdovanojimai tikrai skatina žmones atlikti jiems nemalonius darbus. Prieš keletą metų atlikau tyrimą tikrindamas šią teoriją. Dalyvauti eksperimente pakviečiau dvi grupes žmonių. Popietę visi susirinko į Londono parką rinkti šiukšlių[2]. Dalyviams buvo pasakyta, kad eksperimentas skirtas išsiaiškinti, kaip geriausia įtikinti gyventojus prižiūrėti vietinius parkus. Vienai grupei už aukojamą laiką buvo sumokėta dosniai, o kiti gavo tik po menką sumelę. Maždaug po valandos sekinančio ir nuobodaus darbo kiekvienas įvertino, kiek jam patiko popietė. Ko gero, manote, kad tie, kurie kišenėje spaudė didelį sunkiai uždirbtų pinigų pluoštą, buvo nusiteikę pozityviau už tuos, kurie paaukojo savo laiką už menką atlygį.
 
Rezultatas buvo kaip tik priešingas. Dosniai atlyginti dalyviai už patirtą malonumą vidutiniškai skyrė niekingus 2 balus iš 10, o kukliai apmokėtos grupės vidutinis vertinimo balas buvo milžiniškas – net 8,5. Regis, gerą atlygį gavusieji galvojo: „Nagi, pažiūrėkim, paprastai žmonės moka už darbą, kuris man nepatinka. Buvo sumokėta daug, taigi man turėtų nepatikti valyti parką.“ Gavusieji mažiau pinigų galvojo priešingai: „Man nereikia didelio atlygio už darbą, kuris yra malonus. Rinkau šiukšles už menką sumelę, taigi man buvo malonu valyti parką.“ Žvelgiant į šio tyrimo rezultatus atrodo, kad pernelyg didelis atlygis gali pakenkti darbą atliekančių žmonių požiūriui.
 
Šias išvadas patvirtino ne vienas eksperimentas. Beveik nepriklausomai nuo atlygio ir užduoties pobūdžio, visi, kuriems siūloma kokia nors paskata, yra linkę pasirodyti prasčiau už nesitikinčius nieko gauti[3]. Kai kurie tyrimai parodė, kad apdovanojimai trumpai gali būti veiksmingi, tačiau per ilgesnį laiką jie nuslopina kaip tik tas reakcijas, kurias turėtų žadinti.
 
Matėme, kad atlygio pažadu nepavyksta motyvuoti žmonių. Kokia gi paskatos forma yra paveikiausia? Skatinti žmones daugiau daryti tai, kas jiems malonu, kartkartėmis po darbo apdovanoti nedidele staigmena ar girti triūso vaisius? Kai reikia padaryti ką nors, kas jiems nepatinka, veiksminga iš pradžių pasiūlyti praktišką, bet ne pernelyg didelį atlygį. Paskui dera maloniais komentarais skatinti juos tęsti veiklą („ak, jei kiekvienam piliečiui taip kaip jums rūpėtų parkų švara“).
 
Materializmo šaknys
 
Kas žmones daro materialistais? Ar meilę turtui lemia jų asmenybė, ar vaikystės patirtys, ar vėlesni gyvenimo įvykiai? Psichologių Lan Nguyen Chaplin ir Deborah Roedder John atlikta studija rodo, kad materializmas užsimezga ankstyvoje vaikystėje ir daugiausia dėl menkos savigarbos[4] .
 
Tyrimą sudarė dvi dalys. Iš pradžių surinkta grupė vaikų – nuo aštuonerių iki aštuoniolikos metų amžiaus – užpildė standartinę savigarbos anketą (vertino tokius teiginius, kaip „Man patinka mano išvaizda“). Paskui vaikams informacinėse lentose buvo parodyta daugybė paveikslėlių, iliustruojančių penkias pagrindines temas: hobis (pvz., stovyklavimas, važinėjimas riedlentėmis), sportas (pvz., regbis, tinklinis ir pan.), materialūs daiktai (pvz., nauji bateliai, asmeninis kompiuteris), žmonės (pvz., draugai, mokytojai), pasiekimai (pvz., geri pažymiai, mokymasis groti kokiu nors instrumentu). Vaikų buvo paprašyta apžiūrėti paveikslėlius, išsirinkti norimus ir sudėlioti koliažus tema „Kas mane daro laimingą“. Ši smagi užduotis leido tyrėjoms sužinoti kiekvieno vaiko materializmo lygį – tereikėjo apskaičiuoti procentą paveikslėlių, vaizdavusių materialius daiktus. Rezultatai atskleidė stiprų savigarbos ir materializmo ryšį – mažai savigarbos turintys vaikai buvo kur kas didesni materialistai negu jų draugai.
 
Bet ar galėtų priežastis ir pasekmė būti susikeitusios vietomis? Ar galėtų materializmas lemti menką savigarbą? Tikrindamos tokią galimybę tyrėjos grupę vaikų paragino ant popierinių lėkščių vienam apie kitą parašyti ką nors gražaus. Tada kiekvienam vaikui buvo atiduota jam skirta lėkštė, aprašinėta pagyromis ir kitais maloniais žodžiais. Paprasta „gražių žodžių apie mane“ lėkštė pastebimai sustiprino vaikų savigarbą, o svarbiausia, kad paskui vaikai, kurdami koliažą „Kas mane daro laimingą“, naudojo perpus mažiau materialistinių paveikslėlių. Taip buvo įtikinamai įrodyta, kad materialistines tendencijas lemia menka savigarba ir šios tendencijos prasideda labai ankstyvame amžiuje. Be to, studija pademonstravo, kad žmonių galvoseną ir elgseną per kelias sekundes gali pakeisti popierinė lėkštė, kaip ir keli banknotai kito labui ar maži geri darbai.
 
 Apie autorių
Anglų profesorius Richard Wiseman pasaulinę šlovę pelnė studijuodamas neįprastas psichologijos sritis ir saviugdos mokslus. Jo knygos, tarp jų ir „59 sekundės. Vienos akimirkos galia tavo gyvenime“, tapo bestseleriais ir buvo išverstos į daugiau nei trisdešimt kalbų. Per 2 milijonus žmonių savanoriškai dalyvavo šio profesoriaus masiniuose eksperimentuose, o reportažai You Tube kanale sulaukė daugiau nei 11 milijonų stebėtojų. Profesorius Richard Wiseman yra vienas dažniausiai cituojamų psichologų Anglijos žiniasklaidoje. Laikraštyje „Independent“ jis pateko į 100 asmenų, prisidėjusių prie gyvenimo kokybės gerinimo Anglijoje, sąrašą.
 
Apie knygą
Psichologijos profesorius Richard Wiseman knygoje „59 sekundės. Vienos akimirkos galia tavo gyvenime“ atskleidžia šiuolaikinius proto mitus ir pateikia naują požiūrį į žmogaus galimybes pasikeisti. Autorius, analizuodamas nuotaikos ir atminties, įtikinėjimo ir patrauklumo, tarpusavio santykių ir vaikų auklėjimo klausimus siūlo naujų, neįprastų būdų, kaip pakeisti kasdienybę. Jo teigimu, kartais užtenka vos 59 sekundžių vienai gerai minčiai, naudingam veiksmui ar poelgiui, ir pasiekti tikslą bei įgyvendinti ambicijas tampa daug lengviau. Ši knyga – itin žaismingas saviugdos vadovas, pagrįstas moksliniais tyrimais. Jis bus puikus pagalbininkas, skatinantis pasinaudoti įvairiais moksliniais eksperimentais kiekvienoje gyvenimo situacijoje ir pasiekti užsibrėžtų tikslų bei paprasčiausiai pasijusti laimingiems.
Leidėjas: Alma littera. Metai: 2011. Puslapiai: 336. ISBN: 9786090100639. Vertėjas: Margarita Bautrėnienė

 [1] M. R. Lepper, D. Greene and R. E. Nisbett (1973). Undermining Children’s Intrinsic Interest With Extrinsic Reward: A Test of the „Overjustification“ Hypothesis. Journal of Personality and Social Psychology, 28, p. 129–137.
 [2] Šis eksperimentas buvo atliktas per BBC televizijos laidą The People Watchers, remiantis panašiais „pažintinio disonanso“ (terminas siejamas su nesmagiu jausmu, apimančiu žmones, kai jie vienu metu laikosi dviejų prieštaringų idėjų) tyrimais.”
 [3] Šio darbo apžvalgą žr.: A. Kohn (1993). Punished by Rewards: The Trouble With Gold Stars, Incentive Plans, A’s, Praise and Other Bribes. Boston: Houghton Mifflin Company.
 [4] L. N. Chaplin and D. R. John (2007). Growing up in a Material World: Age Differences in Materialism in Children and Adolescents. Journal of Consumer Research, 34 (4), p. 480–494.