Emokykla.lt

Kaip pasakos vaikystę vogė

2015-12-17
Susijusios temos: Šeima Vaiko ugdymas
Kaip pasakos vaikystę vogė
Igoris VASILIAUSKAS
Ką lietuvių liaudies pasakos koduoja mūsų vaikams? Gal verta kurti XXI a. pasakas? Bet kaip su liaudies pasakomis? Kiek jos šiais laikais realiai formuoja atvirą pasauliui asmenybę?
Liaudies pasakų turinį visuomet kūrė liaudies gyvenimas, jos kova už gėrį, jos tikėjimai ir papročiai. Teigiamų liaudies bruožų įkūnijimas darė pasakas efektyvia priemone perduoti šiuos bruožus iš kartos į kartą.
 
Daugelis liaudies pasakų įteigia tikėjimą tiesos triumfu, gėrio pergale prieš blogį. Kaip taisyklė, teigiamo herojaus ir jo draugų kančios yra praeinančios, laikinos, už jų paprastai ateina džiaugsmas ir šis džiaugsmas, kovos rezultatas, bendrų pastangų rezultatas.

Pasakų optimizmas ypač patinka vaikams, o tai sustiprina pasakų auklėjamąjį poveikį. Vaizdingumas – svarbi pasakų ypatybė, kuri palengvina vaikams, nesugebantiems abstrakčiai mąstyti, suvokti jas. Pasakų juokingumas padidina vaikų susidomėjimą jomis.

Geros pasakos bruožas – aiški riba tarp gėrio ir blogio. Bet mes gyvename tokiu metu, kai bendrosios vertybės keičiasi. Ir riba tarp gėrio ir blogio vis labiau yra neryški. Ir atrodo, kad blogis, tam tikromis aplinkybėmis gali tapti gėriu, o gėris – blogiu. Taip atsiranda pakaitinės sąvokos. Net ir mums, suaugusiems neretai sunku atskirti kur tiesa, o kur ne. Ir, juolab, vaikui dar sunkiau orientuotis tokiame sraute.

Todėl žmonės pradeda ieškoti vertybinius orientyrus, kurie padės nubrėžti aiškią takoskyrą tarp vieno ir kito. Šie vertybiniai orientyrai įdėti į pasakas kaip kodas.
 
Taigi, lietuvių liaudies pasakos. Ką jos koduoja mūsų vaikams?
 
Pasaka „Eglė žalčių karalienė“

Citatos:
„… pirmiausia išsivadino Eglės sūnų Ąžuolą į girią [….]. Pliekė jį rykštėmis, ką bedarė“.
„Pagaliau išviliojo […] drebulę. […], kai pamatė traukiant iš po skvernų rykštes, tuoj viską išplepėjo“.
„[…] drebėjo prieš dėdes ir išdavė savo tikrą tėvą ir motiną“.
 
Ką diegiame?
1. Suaugę turi teisę visomis priemonėmis išgauti norimą informaciją iš vaiko.
2. Vieną žmogų mušti grupe yra norma.
3. Geriau iš karto pasakyk / išduok – vistiek išmuš tiesą.
 
Pasaka „Nykštukas, kalnavertis ir ąžuolrovis“
 
Citatos:
„Kai tik Ąžuolvertis pasilenkė […], senis apsuko savo barzdą jam apie kaklą ir išrėžė iš pečių diržą“.
„Nykštukas vedė karalaitę, o Ąžuolvertį liepė pririšti arkliams prie uodegų ir išvalkioti po visus laukus“.
 
Ką diegiame?
1. Vaikai, besimušdami dažniau smaugia vienas kitą, nei suduoda kumščiais.
2. Pasakoje gėris laimi pasinaudojus apgaule – svarbu juk „rezultatas“ ir visos priemonės tam tinka.
3. Indėnai nurėždavo priešui skalpą, jakudzos savo klano nariams už nusižengimą nupjaudavo pirštą, šiuolaikiniuose karuose nupjaunamos ausys, nosys ir … galvos. Net Maikas Taisonas savo kovoje nukando ausies dalį Evanderiui Holifildui. Gal jie visi irgi skaitė lietuviškas pasakas?
 
Eiliuota pasaka „Buvo buvo kaip nebuvo“

Citatos:
„Kiau kiau kiau! / Laputė sukas / Tai rainiukas Katiniukas/katinėli, ko tu tirti/Rainakėli, ruoškis mirti/Godūs žvėrys susižvalgė / Čiupo rainį ir suvalgė“.
Pasakos pabaigoje meška suvalgo savo uodegą ir iltis…
„Kad skaitytų jį [pasakojimą] vaikučiai/Kad dainuotų jie gerai / Nei plonai, nei per storai“.
 
Ką diegiame?
1. Jei kuo nors išsiskirsi – dauguma tave „suvalgys“. Nors šiandien mes kaip tik tiražuojame mintį kad drąsu būti kitokiu, tai gebėti būti savimi. Ir vis dar skaitome tokias pasakas vaikams?..
2. Vaikams per metaforas ir analogijas brukama mintis – būk vidutinybe.
 
Pasaulis keičiasi ir mes, suaugę, dažnai ruošiame vaikus „tikram“ gyvenimui, kur dominuoja konkurencija, rinkos kovos, derybos „win to lose“. Ir tuo pačiu kita ranka siūlome būti atvirais, pasitikėti savimi, inovatyviai mąstyti, dirbti pasitikėjimo vertoje komandoje, kurti jauniems darbuotojams socialiai atsakingos įmonės iliuzinį pasaulį, gebėti priimti ir perteikti grįžtamąjį ryšį.
 
Taigi, gėrio ir blogio sąvokos subjektyviai ir konstruojamos, ir suprantamos. Gėrio ir blogio ribos – jų nėra, viskas priklauso nuo vertybinio atskaitos taško.

Gal tiesiog verta kurti XXI a. pasakas? Bet kaip su liaudies pasakomis? Kiek jos – kai kurios šiais laikais realiai formuoja atvirą pasauliui asmenybę nuo mažens?
 
P.S. Ir dar – pasakos sukuria geresnę „realiją“, kompensuoja tai, ko žmogus negauna/nepatiria tikrame gyvenime. Ir, šiuo atveju, pasaka tikrai gali pakenkti, jei per daug ja susižavėtų. Juk net pasakų siužetų herojai, iškeliaudami į stebuklų šalį, paskui visada grįžta namo. Tik kas grįžtantiems atliks švyturio vaidmenį?..
Pasaka