Emokykla.lt

Interviu su Simona Freimontaite, vaikų ugdymo ir laisvalaikio studijos „Burės“ vadove

2015-07-28
Susijusios temos: Edukacija Kūrybingumas Šeima
Interviu su Simona Freimontaite, vaikų ugdymo ir laisvalaikio studijos „Burės“ vadove
Ligita KARSBO
Pamačiau, kokių vaiko raidos rezultatų pasiekiama, ir supratau, kad vaiko ugdymas(is) prasideda nuo pirmųjų jo dienų, o kartais vėliau jau gali būti tiesiog per vėlu.
Jauna, energinga ir, regis, nenustygstanti vietoje klaipėdietė Simona Freimontaitė ne tik augina savo mažylį, bet ir rūpinasi, kad visas jų būrys Mažeikiuose galėtų džiaugtis kūrybiška apinka ir bendrauti su iniciatyviais žmonėmis. Ji yra vaikų ugdymo ir laisvalaikio studijos „Burės“ steigėja ir vadovė. Kalbamės su Simona apie tai, kas ją paskatino imtis tokios veiklos, kas dūzgia jos galvoje šiuo metu ir kokias ateities perspektyvas ji mato.
 
Kada, kodėl ir kaip kilo idėja pradėti vaikų ugdymo veiklą? Ar Mažeikius pasirinkote savo veiklai dėl to, kad tai Jūsų gimtasis miestas?
 
Simona: Iš tiesų, prisipažinsiu, apie ankstyvąjį ugdymą žinių turėjau labai mažai, kol neturėjau sūnaus. Manydavau, kad vesti vaiką į darželį mama sugalvoja dėl to, kad jai reikia ištrūkti iš namų, pakeisti kasdienę rutiną. Tačiau, kai mano pačios sūnus sulaukė 7-ių mėnesių, išdrįsau ir aš „pakeisti rutiną“. Dabar galiu drąsiai teigti, kad man atsivėrė akys, nes pamačiau, kokių vaiko raidos rezultatų pasiekiama, ir supratau, kad vaiko ugdymas(is) prasideda nuo pirmųjų jo dienų, o kartais vėliau jau gali būti tiesiog per vėlu.
 
Susibūrėme į aktyvių mamų bendruomenę, kurioje dalijomės įvairiomis švietimo naujienomis, organizuodavomės savišvietai pirmosios pagalbos vaikams kursus, įvairias paskaitas.
 
Mažeikietės draugės pavydžiai stebėjo mūsų Klaipėdos mamyčių veiklą. Be to, kiekvienais metais spręsdavome klausimą, kur švęsti mūsų mažojo broliuko gimtadienį. Kai mano sūnui suėjo vieneri, ryžausi pradėti garsiai kalbėti, kad ketinu atidaryti studiją vaikams Mažeikiuose. Juk šis miestas – mano gimtinė, tad noriu, kad jis žengtų koja kojon su didžiaisiais miestais. Veiklą pradėjau vedina idėjos, neskatinama materialinių sumetimų. Kartais pajuokauju, kad „Burės“ man – lyg antras vaikas.
 
Nuo ko pradėjote ir kur ieškojote pagalbos, patarimų?
 
Simona: Ko gero, kaip dauguma pradedančiųjų nuosavą veiklą, pirmiausiai analizavau kokios rinkoje jau teikiamos paslaugos, kokia veikla vykdoma. Be abejo, visi planai ir matymai buvo grindžiami finansiniais skaičiavimais, nes projektas mano asmeninis. Žinoma, esu padariusi ir nenuoseklių žingsnių, kurių įtvirtinimas trunka ilgiau, bet, laimei, mano nesėkmes lydėjo sėkmė. Nuolatos bendravau su Mažeikių rajono savivaldybės Švietimo skyriumi, kurio specialistai teikė konsultacijas.
 
Be to, labai noriai konsultuodavo ir Klaipėdos Valstybinės mokesčių inspekcijos skyrius. Žinoma, lyg švyturys būdavo ir portalas www.ikmokyklinis.lt. Parašiusi el. laišką, visada labai operatyviai sulaukdavau skambučio, atsakymai buvo labai aiškiai struktūruoti, pasiūlomos alternatyvos – o tai man, pradedančiam savo veiklą žmogui, buvo ypatingai svarbu. Visad laikausi principo, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Todėl būtina klausti ir dar kartą pasitikslinti, ar viską darai teisingai.
 
Kas buvo lengviausia (ir gal netikėtai lengva), o kas – sunkiausia ir ką darytumėte kitaip, jei galėtumėte „atsukti laiko ratą“?
 
Simona: Grėsmingiausiai atrodė buhalteriniai skaičiavimai, tačiau net neįsivaizdavau, kaip sunku bus rasti šiam darbui tinkamą žmogų ir išsinuomoti patalpas veiklai. Mažeikiuose labai mažas didesnių komercinės paskirties patalpų pasirinkimas. Be to, kėliau joms aukštus reikalavimus. Po ilgų patalpų nuomai paieškų, savo verslo idėja sudominau Romą Venclovą. Jis yra buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, dabar – Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narys. Jis ne tik išnuomavo patalpas, bet ir labai geranoriškai skyrė mums nemokamos reklamos vietinėje televizijoje.
 
Personalo paieškos taip pat užtruko... Susitikau su daugybe kandidačių – nuo darželio auklėtojų iki profesionalių muzikos mokytojų, tačiau mano akimis joms vis pritrūkdavo charizmos, veržlumo. Pokalbių metu matydavai žmonių nuovargį ir apatiją.
 
Be galo džiaugiuosi dabartine savo specialiste: man dar tik kyla mintis, o ji jau būna tuo pasirūpinusi. Ir su vaikais ji bendrauja kažkokiu suaugusiesiems negirdimu ryšiu.
 
Radau sprendimą ir dėl buhalterinės apskaitos, kuri mane taip beprotiškai gąsdino. Norėdama deleguoti šį darbą ir skirti daugiau laiko savo pačios vaikams, radau išeitį – pasamdžiau įmonę, teikiančią buhalterines paslaugas Mažeikiuose.
 
Kokia veikla užsiimate studijoje?
 
Simona: Studijos „Burės“ simbolika – burinis laivelis, plaukiantis per bangas. Šis vaizdas simbolizuoja judėjimą, dinamiką, kelionę į naujas žinių paieškas.
 
Nauja mūsų teikiama paslauga, kurios anksčiau nėra buvę – gimtadienių šventės. Be to, organizuojame ugdomuosius kūrybinius užsiėmimus, kurių metu vaikai groja įvairiais muzikos instrumentais, mankštinasi, mėgaujasi kūrybine laisve ir veikia dar daug įvairių dalykų ugdymui(si) skatinti.
 
Per gana trumpą savo veiklos laikotarpį (nuo šių metų gegužės 6 d.) studija „Burės“ jau spėjo būti „Tėvų turgelio Mažeikiuose“ rėmėju. Palaikėme vienos veiklios mamos iniciatyvą suburti Mažeikių mamytes. Mes dalijome dovanas, pūtėme muilo burbulus, piešėme ant veidų ir visaip kaip smagiai leidome laiką su vaikais.
 
Labai stengiuosi neapsiriboti vien savo veikla, tuo labiau, kai pasirenki tokią veiklos sritį, kur apie didelį pelną neverta net svajoti. Mano tikslas yra vykdyti švietėjišką veiklą ir nesibaiminu, kad studija taps nepopuliari. Nors, tiesą sakant, laikomės taisyklių, kurios nėra visų palankiai sutinkamos, pavyzdžiui, gimtadienių šventes sutinkame be vaikiško šampano, į užsiėmimus nepriimame sergančių vaikų ir pan.
 
Kuo savotiška ir išskirtinė šeimų ir vaikų „rinka“ Mažeikiuose? Kur matote didžiausias augimo ir plėtros perspektyvas?
 
Simona: Pastebėjome, kad Mažeikių mamytės ypatingai prieraišios, vaikučiai kartais verksmingi, pasitaiko net ir agresijos atvejų. Svajoju ateityje pasikviesti vaikų psichologę ar kitą specialistą ir organizuoti nemokamų paskaitų mamoms, kurių metu galėtume kartu panagrinėti, kokie galėtų būti tokių problemų sprendimai, kaip elgtis ir bendrauti su vaiku įvairiose situacijose.
 
Pati auginate dvejų metų sūnų. Kaip sekasi derinti mamos ir darbdavės įsiapreigojimus? Ar prašote ir ar sulaukiate pagalbos iš vyro ar kitų šeimos narių?
 
Simona: Žinoma, būna sunkių akimirkų, kai per dieną net neprisėdi. Kartais širdį graužia, kad su sūnumi mažai ką nuveikiu, o galvoje vis verda nenuveiktų darbų sąrašas... Esu didžiai dėkinga savo artimiesiems, šeimai, draugams, kurių moralinis palaikymas man buvo ypatingai svarbus. Jie skatino nenukabinti nosies, vis primindami, kad už kiekvienos sunkiai įveikiamos įkalnės bus be galo smagi nuokalnė.
 
O sūnelis – jau mano asistentas! Jam studijos atidarymas ko gero suteikė progą išmokti kantrybės, atsakingumo, paslaugumo.
 
Ką patartumėte galvojantiems apie savo darželį ar neformalų vaikų ugdymo centrą?
 
Simona: Triskart taip!!! Reikia išeiti iš komforto zonos, nelaukti, kol atsiras daugiau savivaldybės darželių. Kuo daugiau bus privačių darželių, tuo didesnė bus ankstyvojo ugdymo įstaigų konkurencija, taigi, šeima galės pasirinkti priimtiniausią savo vaikams. Konkurencija skatins ir mažesnes kainas.
 
Bus sunku, bus nesėkmių, bet tai, ką padarysime šiandien, liks ir mūsų vaikams. Tad norėčiau visiems palinkėti taip, kaip linkime studijoje „Burės“ – gero vėjo! 
 
Dėkoju už pokalbį.