Emokykla.lt

Gražiausios vaikų frazės

2013-10-02
Gražiausios vaikų frazės
Vaikų mintys yra originalios ir išradingos! Dalinkis jomis su kitais! Siųsk info@ikimokyklinis.lt! 
 Mes su Akvile (6 m.) važiuojam Geležinio Vilko gatve Vilniuje.
Vyras sako:
–– Važiuojam Geležinio Vilko gatve.
Akvilė patyli ir sako:
–– O tai šitoj gatvėj daug vilkų ir geležies?:)
***
Mažajai Emilijai (3 m.) mama padavė puodelį šiltos kakavos ir džiūvėsių, sakydama, kad prieš kąsdama džiūvėsį pamirkytų jį kakavoje. Mama prisėdo šalia su kavos puodeliu. Emilija mirko džiūvėsėlį, paėmusi kitą džiūvėsėlį paduoda mamai ir sako: 
– Imk ir tu mirk.... (suprask: mirkyk).
Izabelė (4 m.) užėjo į vonią ir apžiūrėjo mamos celiulitines 
šlaunis: –Mamyte, iš tavęs oras išsileido.
***
Kieme pasodinome lazdyną. Vaikai aplink bėgioja, Emilis (4 m.) su nepasitenkinimu:
– Kada tas medelis užaugs, taip ilgai auga...
Atsakau:
– Medeliai, kaip ir vaikai, per dieną neužauga, reikia palaukti.
Dominykas (4 m.):
– Žinoma, kas gi per dieną užauga, tik per tris dienas gali užaugti.
***
– Tėti, ar ten liūtai? – paklausė Rusnė (3 m.), kai išgirdo savo didžiosios sesutės nuostabą, kai ta pažvelgė pro langą ir pasakė:
– Lauke kokia liūtis!
***
– Tėti, noriu banano!
Atsakau:
– Dar žali, Rusnyte (3 m.), dar dienelę jiems reikia panokti.
Ji sako: 
– Tai mama išvirs.
Mama išplakė ledų ir pieno kokteilį ir padavė (Adrijai 3 m.).
– Mama, kokteilis šaltas,  padėk tegul atvėsta.
***
 Dominykas (3 m.) per televiziją stebi vaiduoklį: „Kodėl ta pikta maikė (marškinėliai) šūkauja?“ 
„Kaip aš laukiu vasaros.“ Aš klausiu, kodėl. Adrija (3 m.) sako:  „Bus šilta ir bus mano gimtadienis". Sakau: „Juk tavo gimtadienis rudenį.“ Ji sako:  „Žinau, gal aš ne akla...“
***
 Mama aiškina savo mažyliams senėjimo dėsningumus: „Dabar aš esu jauna, o kai jūs užaugsite – tada jūs būsite jauni. O aš – sena.“ Vaikams toks netikėtas paaiškinimas turbūt pasirodo labai nepriimtinas, nes trumpam sutrikę, abu purto galvas ir tuoj viską užginčija: „Ne, mama.  Klausyk: dabar mes esame maži, o kai mes užaugsime – tada tu būsi maža.“ (Gintarytė ir Artūras, 3 m. ir 4 m.)
***
Sūnus staiga labai nudžiunga mamos spintoje pastebėjęs seniai matytą jos drabužį ir džiaugdamasis jo akims archeologiniu radiniu sako: „Mama, žiūrėk, kai aš buvau mažas, tu nešiojai tą megztinį, atsimeni?!.“ (Artūras, 3 m.)
***
„Supratau, kodėl visos močiutės vaikšto su ilgais sijonais. Ogi todėl, kad jų kojos trumpos!“ (Justina, 5 m.)
***
Dominykas (4 m.) susidomėjo: 
„Mama, o kuo tu dirbi?“ „Vertėja“, – atsako mama. „O tai kas tada tvarko?“ – bando išsiaiškinti sūnus.
 
Vaikštom po miškelį, matau – genys medį kala. Parodžiau jį savo dukrytei, pasakau, kad kažkam namučius kala, o ji klausia: "„O kiek kambarių jis nukals?“
***
Viena mergaitė darželyje nuolatos kitiems vaikams pasakoja apie baubus. Auklėtoja jai ir sako: „Reikia tavo baubus už durų išvaryti, kad jų čia nebūtų.“ 
Tada kitas vaikas auklėtojos ir klausia: „O kai aš eisiu namo ar  jų nesutiksiu?“
***
Gaminu pietus, ketverių sūnus klausia, ką ruošiu. Sakau:
 – Balandėlius.
Po kurio laiko ateina ir sako: 
– Duok man tą paukštį.
***
Ketverių Gerda vis vadina mamą ir tėtę vardais. Kartą ėmiau ir paklausiau: „O kodėl tu, Gerdute, mamą ir tėtę vardais vadini?“. 
Ji pasižiūri labai nustebusi ir atsako: „Nesupratau, o tai jūsų ne tokie vardai?“
Tulpių žydėjimo šventė, Burbiškis. Su dukryte (3 m.) einame prie tvenkinio, kuriame labai garsiai kvarksi varlės. Dukrytė ir klausia: „Mamyte, o kas čia taip baisiai juokiasi?“ 
  ***
Sūnelis užlipo ant svarstyklių ir sako: „Pažiūrėk, kiek kilometrų aš kainuoju?“ (Mykolas, 3 m.)
***
Vaikai žiūri pro langą. Viena mergaitė šaukia:
– Kokia bobutė!
Berniukas jai atsako:
– Čia ne bobutė, čia moteris! 
Aš esu alkanas ir piktas. (Matas, 4 m.)
 ***
Aš esu praktiškas žmogus, aš renkuosi Norfą. (Kajus, 6 m.)
*** 
Stepas serga gumėtine liga, nes kramtė labai daug gumos. (Lėja, 6 m.)
***
Septintadienį buvau labai geras. (Justas, 6 m.)
***
Auklėtoja:
– Ar jau sugalvojai, koks bus sesutės vardas?
Matas (4 m.):
– Kai išlys ir sugalvosiu.
Tėtis valgo storulių maistą su makaronais, todėl taip greit užaugo. (Matas, 4 m.)
 ***
Timptelėjau katytę už uodegos, bet jai neskaudėjo. Ji pasakė: „Miau.“ (Matas, 4 m.)
 ***
– Tėti, eik ir atsisveikink su auklėtoja. Pasakyk jai „Viso gero.“ (Gilė, 5 m.)
 ***
 Ji visa stora, nes aš mačiau, koks jos išsipūtęs pilvas. Net lovoj mačiau. (Matas, 4 m.)
 ***
Turiu namie katytę. Ji yra sugadinta (nusibrozdino). (Gerda, 3 m.)

 
Auklėtoja:
– Ar norite piešti su dažais?
Saulė (3 m.):
– Ne, su popieriumi.
 ***
Miglė (3m.) matuoja ant rankos apyrankę ir klausia draugės:
– Koks tavo rankos dydis? 20? 14?
 ***
Gerda (3m.) sėdasi valgyti ir sako:
– Pastumdyk mane (pristumk kėdę prie stalo).
Elzė (3m.) greitai spalvina.
– Čia greitas paveikslas.
 ***
Karolis mano gimtadienį užėmė (atsisėdo ant gimtadienio kėdės). (Vėtrė, 3 m.)
 ***
Mergaitės žaidžia su barškučiais. Gerda (3 m.) sako:
– Pabandyk šitą, jis veikia.
***  
Elzė (3 m.):
– Kokia tavo mama?
Ieva (3 m.):
– Agnė, o tavo?
Elzė (3 m.):
– Mano tai lietuviška.
 ***
Ieva (3 m.) sako auklėtojai:
– Tavo senos rankos.
***
Užaugsiu iki pat ūgio. (Elena, 3 m.)
Mano koncertas sugedo. (Vėtrė, 3 m.)
 ***
Padaryk mažiuką vandenuką (kad silpniau tekėtų vanduo). (Gerda, 3 m.)
  ***
Seilės palipo man ant burnos. (Gerda, 3 m.)
 ***
Čia pilvo ligoninė. (Miglė, 3 m.)
 ***
Miglė (3 m.):
– Gal aš turiu maudymuką su kailiu, ten pridėta daug sluoksnių.
Elzė (3 m.):
– Ir su juo galima maudytis?
Miglė (3 m.):
– Taip.
Ašarų negalima valgyti, jos yra rūgščios. (Elada, 4 m.)
 ***
Tėveli, išmokyk mane skaičiuoti iki paskutinio skaičiaus. (Nojus, 6 m.)
 ***
Vaikštinėjam gatvele, girdim – kudakuoja vištos. Ugnytė (2,5 m.) klausia: ,,Močiute, kodėl vištos juokiasi?“
Ryte pabudusi atsiklaupia lovytėje, atsigręžia atgal ir pamato savo dėl susiraukšlėjusį paduką. ,,Kodėl padukas supyko, kad susiraukęs?" (Ugnytė, 2,5 m.)
 ***
„Truputi palaksi ir man duosi palakt.“  (Ryte plakėme kiaušinienę ir Viltė (3 m.)taip paprašė plakti.)
 ***
„Dabar noriu, kad susprogtų.“ (Taip Viltė (3 m.) paprašė močiutės, kad išskleistų skėtį.)
 ***
„Čia ta vištytė, kur rytoj valgėm?“ (Ryte atsikėlusi ant stalo rado vištos kauliukų; vištieną valgėme vakare) (Viltė, 3 m.)
 ***
„Išplauk tą.“ (Duoda man obuolį ir prašo, kad nuplaučiau.) (Viltė, 3 m.)
  ***
„Kodėl įjungei langą?“ (Klausia manęs ryte, kai atsikėlėm ir atitraukiau žaliuzes.) (Viltė, 3 m.)
Karštą vasaros dieną Jonukas vaikščiojo zoologijos sode ir, pamatęs pavėsyje besislepiančius žvėrelius, mamai pasakė, kad dabar žvėreliai labiausiai norėtų nusirengti... kailį. (Jonukas, 5 m.)
 ***
Jonukas (5 m.) mamai pasakė, kad darželyje vienas berniukas per pietų miegą vėl prisisiojo į lovą. Mamai pasiteiravus, ar dažnai tai atsitinka, Jonukas 
paaiškino, kad beveik kiekvieną dieną, nes čia toks jo gyvenimo būdas...
 ***
2,5 m. dukra sako: „Mama, aš tau padėsiu traiškyti (minkyti) mėsą.“
  „Koks čia laikraštis suglamžinas?“ (Norėjo pasakyti: „suglamžytas“.) (Viltė, 3 m.)
 ***
„O ką ant tos lovos daro?“ (Kai pirmą kartą nusivedžiau ją į lengvosios atletikos maniežą, ji paklausė apie šuolio per kartį čiužinį.) (Viltė, 3 m.)
 ***
„Saralas.“ (Norėjo pasakyti:„Rašalas.“) (Viltė, 3 m.)
 ***
„Gyzimantukas.“ (Norėjo malonybiškai pasakyti pusbrolio Žygimantuko vardą.) (Viltė, 3 m.)
 ***
Andrius (5 m.) man sako: „Pažiūrėk, kokia mano apranga!“ (puikuojasi nauja kareiviškų motyvų apranga ). Giriu: „Labai gražiai apsirengei, tikras kareivis.“ Andrius atsako: „Taip, aš tikras Amerikos kareivis.“ 
Nustembu: „Kodėl Amerikos, o ne Lietuvos?“ Andrius: „Tai aišku, kad Lietuvos laikų Amerikos, o ne Rusijos laikų Amerikos kareivis.“
 ***
Augustinas (3 metai) dainuoja Eglės Jurgaitytės (kuri dalyvavo Vaikų eurovizijoje 2009 m.) dainą „Laiminga diena“. Vietoj žodžių „mano širdis laiminga“, jis traukia „mano širdis laimėjo“.
 ***
„Oi, kaip gerai nusigręžiau“ (pasirąžiau).
Pauliukas (5 m.) klausia mamos:
– Mama, o kas eina po Dievo? Kalėdų Senelis?
 ***
Pauliukas vaikšto su mama po mišką Vilniuje, miškas ošia, o jis mąsto:
– Mama, o kas už miško ošia – jūra?
 ***
„Mama, kada važiuosime į antrą salę?“ (suprask: į Trasalį, vandens parką)
 ***
 Augustinas (3 m.) Žiūri į nėščios moters pilvą ir klausia, kas ten yra. Sakau jam: „Ten lėliuko namelis.“ Tuomet Augustinas klausia: „O kur namelio langas, aš noriu pažiūrėti į tą lėliuką.“
 
 
  Mano dukrytei buvo beveik dveji metukai, ji sėdėjo ant palangės ir pasakė: „ama, kokia gazi sebeiene pjaukia.“ (aiškinausi, kas reiškia sebeiene pjaukia,o gi – debesėlis plaukia.
 ***
Mano tėtis rusiškas. (Viktoras 5 m.)
 ***
Augustinas (3,5 m.), sugėdintas, kad negražiai kalba, sako: „Čia ne aš negražiai kalbu, čia mano burnytė negražiai kalba, nu nu nu mano burnytei“.
 ***
Samanta 4 m. atsigula į lovytę vakare ir sako: „Tėveli, pakutenk man pedalus“ (pėdutes).
 ***
Važiuojam su Ugne (3 m.) iš pasivaikščiojimo. Staiga ji klausia: – Mama, o kur mūsų prostata? 
Ugnei (3 m.) nutirpo koja, ji fantazuoja, bandydama apibūdinti savo pojūčius:
– Dievulis man prapjovė koją ir skruzdėlių pridėjo.
 ***
– Tu mano pati gražiausia mergytė pasaulyje, – sakau Ugnei (3 m.).
– Ir tu nori, kad aš tuo patikėčiau?
 ***
Ugnė (3 m.) apžiūrinėja mano plaukus.
– Tavo plaukai juodi. Tau dailininkas nudažė?
 ***
Ugnė (3 m.), pasiėmusi du varpelius, bėgioja po kambarį ir skambina. Pribėgusi prie spintos į kiekvieną skyrių įkiša varpelį ir paskambina:
– Visur apgarsinau, – pareiškia, baigusi savo darbą.
Ugnė (3 m.), žiūrėdama į savo šešėlį, klausia manęs:
– Kodėl mano pavėsis toks ilgas? 
 
Pamačiusi lelijos lapus ežere Ugnė (3 m.) šaukia:
– Žiūrėk, kiek daug varlės lapų.
 ***
Kristupas (5 m.) su Ugne (3 m.) žiūrinėja spalvinimo knygutę. Kristupas:
– Čia aš nuspalvinau.
– Nemeluoji? – nepatikliai klausia Ugnė.
– Nemeluoju.
– Parodyk man akis. Nu, tikrai nemeluoji, – pagaliau patikėjo Ugnė, nes turbūt Kristupo akyse „melo kryžiukų“ nepamatė.
 ***
– Aš sukaitavau (suprakaitavau). (Ugnė 3 m.)
 ***
– Žinai, kodėl aš ryte taip ilgai miegu? Todėl kad mano labai ilgas sapnas. (Ugnė, 4 m.).
***
Kristupas (5 m.)
– Kristupai, tu sušlapsi ir susirgsi.
Kristupas:
– Aš nesusergamas.
 ***
Kristupas (5 m.) klausia, ar mes su tėčiu irgi buvome maži. Ugnė priduria:
– O kur mes tada buvome?
– Tada mes dar nebuvom pagaminti, – paaiškina sesei vyresnis brolis nedvejodamas.
Augustinas (3,5 m.): „Mama, atklok užuolaidas, jau šviesu.“
 ***
Augustinas (3,5 m.) apie darželio auklytę: „Ji mūsų nebara, ji yra garsiakalbė.“
 ***
Augustinas (3 m.) sako: „Reikia valgyti daug kivių.“ Mamos paklaustas, kodėl, atsako: „Kiviai labai sveika viduriukams.“
 ***
Augustinas (3,5 m.) pasakoja, kas jis bus per Kalėdų šventę darželyje: „Aš būsiu ožiukas, o Miglė bus ožkė, nes ji mergytė.“
 ***
Rugilė (4 m.) sėdi pas kaimynus ir išdykauja, tėtis griežtai subara:
– Klausyk kaimynų.
Rugilė atsisuka ir rimtu žvilgsniu nužvelgusi taria:
– Bet kad jie man nieko nepasakoja.
 ***
 Rugilė (4 m.) grįžusi iš darželio giriasi, kad moka angliškai. Tėtis paklausia, ką jau išmoko. Rugilė sako: „She can go.“ Tėtis paklausia, ką tai reiškia. Atsakymas:
– Einu „kaku“.
Ugnė (3 m.), pavalgiusi keptos vištos, klausia:
– O višta – tai viščiuko mama?
– Taip, – atsakiau nepagalvojusi.
– Tai kodėl mes ją suvalgėm? – susigraudinusi paklausė Ugnė.
 ***
Vaikai kalbasi, kas yra nemirtingi. Klausė, ar mes nemirtingi. Kai atsakiau, kad visi žmonės mirtingi, pradėjo klausinėti, gal vis dėlto yra kas nors nemirtingas. Atsakiau, kad nieko nėra nemirtingo. Tada Kristupas  (5 m.) logiškai išmąstė:
– Jeigu yra toks žodis, vadinasi, turi būti ir kas nors nemirtingas.
 
Justinas (4 m.), pamatęs žmogų, bėgantį per perėją, sako: „Mama, kodėl jis bėga, čia gi pėsčiųjų perėja, o ne bėgiųjų?“
  ***
Justinas (4 m.) mąsto: „Kodėl žmonės pjauna kiaules, aš tai auginčiau jas, kol pačios sprogtų.“
 ***
Pamiegoję pietų miegelio, berniukai susėdo ant sofos laukti pavakarių, mergaitės laukė eilėje šukuotis. Staiga Urtė nubėga prie berniukų ir sušunka:
– Nė vienas neimat mano lėlės! Supratot, vyrai!
 ***
Tėtis ryte prabudęs sako: „Oi, kokį baubą sapnavau. Elsė Uršulė (3 m.) labai nustebusi: „Ne mane?“
Vieną dieną Dominykas (4 m.), turintis dvejais metais jaunesnę sesutę Emiliją, susidomi, ką reiškia žodis „lietuvis“. Mama aiškina, kad mes gimėme ir gyvename Lietuvoje, esame lietuviai: „Tavo tėtis – lietuvis, mama – lietuvė, tu irgi – lietuvis“. Dominykui dar iki galo neaišku: „Tai tada Emilytė yra lietuvytė?“
*** 
Burbulinėje vonioje pleškenasi mamos prižiūrima dukrytė: „Lipk, mama, pas mane. Pasimerksiu tave kaip gėlelę ir turėsiu...“ (Gintarytė, 3 m.)
  ***
„Imk pasigirdėk, aš mamai skambinu.“ (Duok man prie ausies telefoną pasiklausyti.) (Viltė, 3 m.)
 ***
„Kodėl į mane rodė su tuo aparatu?“ (Per TV rodė, kaip fotografuoja fotoaparatas ir jį reklamavo.) (Viltė, 3 m.)
 ***
Elsė Uršulė prašo mamos: „Mama, norėčiau marandino“ (suprask: mandarino).
 ***
Elsė Uršulė tėčiui sako: „Tėtuk, aš noriu tau vieną klausimą duoti.“ 
***
Žiūrinėjam knygutę apie gyvūnus. Ugnė (3 m.) vis klausia, koks gyvūnas, ką sako. Kai parodė stirną, pasakiau, kad nežinau, ką ji sako. Klausiu: „Gal tu žinai?“  Atsako: „Žinau – „stir stir“.“
Džiaugsmas – tai kai tavo burnoje yra šypsena.  (Marija, 4 m.)   
*** 
 Mama dainuoja: „A-a-a-a pupa...“, Gytis (2 m.) pritaria: „A-a-a mama, a-a mama...“