Emokykla.lt

Autentiška vaikų kūryba arba pasakos kitaip

2013-10-05
Autentiška vaikų kūryba arba pasakos kitaip
Ramunė Filipenkovienė, auklėtoja
Gabija(6 m.): ,,Reikia būti linksmiems, nesipykti. Kad nesipyktume, reikia daug šypsenų."
Vilniaus lopšelio-darželio ,,Puriena“ auklėtoja Ramunė Filipenkovienė surinko ir užrašė vaikų kūrybą: „Vaikų kūrybai labai svarbu supratingo pedagogo buvimas šalia, grįstas atvirumu, nuoširdumu, tolerancija, pagarba. Svarbu ugdyti vaikų  intuiciją, motyvaciją, teigiamas emocijas, pozityvų ir greitą mąstymą, kitus protinius gebėjimus, taip pat svarbu, kad aplinka būtų saugi ir skatinanti kūrybingumą,  teikti vaikams žinių ir puoselėti turimas jų žinias, skleisti patirtį, gebėjimą pasirinkti, laisvai reikšti mintis...
Vaikų pasakų kūrimui daug įtakos turi bendradarbiavimo aplinka. Viena iš jų – vaikai kuria pasakojimus skaitydami ne vienerius metus kurtą knygą. Knygą šeima nešasi namo. Pirmame lape savo šeimą pristato tėvai, antrame vaikai. Kai atkeliauja knyga į grupę, visi skaitome, o vėliau perduodame kitai šeimai – taip knyga vis ilgėja, pasakojimų daugėja...“
 
Nupieštos pasakos
 
Vaikai pasakas kūrė dviem etapais: pirma nupiešė, o po to papasakojo.
 
Gretos (5,5 m.) pasaka ,,Pagrandukas žiemą“
Pagrandukas sutiko lietaus lašelį. Pirmiausiai jis sakė: „Pagranduk, pagranduk, aš tave suėsiu.“ Ėjo ėjo, sutiko debesėlį ir sako: „Pagranduk, pagranduk, aš tave suėsiu.“ Vėliau sutiko Sniego senį, jis sakė: „Pagranduk, pagranduk, aš tave supjaustysiu, o paskui tik suvalgysiu.“ Tada susitiko snaigę. Snaigė sako: „Pagranduk, pagranduk, aš tave suėsiu“. Pagrandukas sako: „Nereikia, nereikia, geriau aš tau padainuosiu.“ O snaigė sako: „Nieko negirdžiu, šok man ant galvos.“ Jis užšoko ir (snaigė) pagranduką suvalgė. Močiutė su seneliu laukė laukė laukė laukė ir kačiukų, ir šuniukų ir nesulaukė... viskas.
 
 
 
Gabijos (6 m.) ,,Pasaka apie mano Ramunę“ (pasaka iš savaitės temos apie gėrį)
Kartą gyveno Ramunė. Ji surado daug draugų: Aiviją, Saulę, Gretą, Emiliją ir dar mane (Gabiją). Dar surado ir kitų vaikų, dar mane, dar atsirado kita draugė Živilė (nauja auklėtoja). Jos visos pasipuošė širdelėmis ir labai gerai. Dar surado Paulę, Saulę, Saulę Ireną, Gabrielę, Gabiją (kitą). Čia apačioje pasipuošusios gėlytėmis, jos irgi labai geros ir jas myli Ramunė, bet taip įdomiau. Ramunė surado joms darbo ir visi puošėsi. Darbas vadinosi. Reikia būti linksmiems, nesipykti. Kad nesipyktume, reikia daug šypsenų. Tai visos viršuj pasipuošė su širdelėmis, apačioje su gėlytėmis. Juk šventei reikia puoštis, buvo čia Ramunės gimtadienis ir visi ją labai sveikino. Ėjo namo, jų laukė siurprizai. Visi važiavome prie jūros ir netgi auklėtojos. Dar paėmėme šeimininkę, kuri labai dirbo... Kai laimingi grįžome, ėjome namo.  Pabaiga.
 
Aivaras (5 m.)  ,,Pasaka apie lapę gudruolytę“
Sninga, sninga, sninga ir paukščiai skrenda. Arklys sustabdo žmogų ir pamato lapę gulinčią. Na, dar dėdė žiūri – lapė verkia. Nudardėjo su žuvele. Ir eina lapė. Pamato lapę negyvą, sustabdo arklį, paima tą lapę, deda į vežimą ir važiuoja. Lapė išmeta žuveles ir pati iškrenta. Tada ji susirinko žuveles. Ėjo, susitiko vilką. Vilkas klausia: „Ką turi?“ Lapė sako: „Žuveles namo nešu.“ Nunešė ir kapa (kepa). Tada atėjo vilkas ir klausia: „Ką, lape, kepi?“ Ji sako: „Žuveles“ „Duok man.“ Lapė nenori jam duoti. Jis norėjo imti. Ji sudavė jam per letenas. Ir jis išėjo namo, nesurijo žuvelių. Lapė išėjo iš namų. Jis pajudėjo, pamatė, ham cham ir suėdė. Lapė parėjo, pamatė, kad nėra žuvų ir davė su kirviu per galvą, kad atsibustų. Vilkas atsikėlė. Lapė liepė eiti jam prie upės. Jis nuėjo ir gaudo žuveles. O laputė įlindo į krūmus. Vilkas pasakė lapei, kad gaudys eketėje, gaudys žuveles. Gaudė gaudė jis. Lapė priėjo prie žmonių, tada pabėgo ir įlindo į krūmus. Jis pabėgo, pabėgo. Žmonės ėmė kirvius ir ėjo lapę sumedžioti. Ji įlindo į krūmus. Tą lapę paėmė už uodegos, ji pradėjo verkti. Ją nešėsi nešėsi. Pabaiga.
 
 
Adrijus (5 m.) ,,Tėtis stipruolis“
Tėtis stovi mano sode. Aš žiūriu kompiuteryje ,,Aukštyn kojom“. Dar buvo pabaisos, daug kraujo ir buvo negyvas. Tėtis laiko maistą, bulves, dar aš morkas mėgstu. Kai jas pjausime, valgysime, nes jos man patinka. Dar tėtis laiko bombą, nes nori šaudyti baubus, kai būna tamsu. Manęs nematyti, nes aš čia sode kažkodėl nukritau į mėnulį. Bet paskui kažkodėl ateinu pas tėtį. Kai miegojau, žaibas trenkė ir kažkodėl nutrenkė laidą. Mes viską išjungėm ir todėl aš dabar žagsiu. Čia yra dvi saulės, noriu, kad sudegintų tėtį, nes jam neskauda. Dar prie jūros jo nenupūtė stiprus vėjas, nes tėtis labai stiprus, o aš bijau.
 
Pasakos kitaip
 
Emilija (6 m.) „Septyni vilkai ir ožiukas“
Gyveno septyni vilkai ir vienas ožiukas. Atėjo ožiukas į namus, kai vilkai miegojo, prikišo visiems vilkams į pilvą akmenų ir išėjo. Kitą rytą vilkai pabudo ir negalėjo atsikelti. Vienas vilkas atsikėlė ir net atsistojo. Bet nukrito, nes buvo sunkus. Ožiukas pakvietė mėsininką ir kepėją ir nuvedė pas vilkus į namus. Papjovė vilką, išėmė mėsą ir iškepė 23 kotletus. Per pietus ožiukas valgė vilko mėsą. Papasakojo kitiems ožiukams ir kiti taip pradėjo daryti kitiems vilkams. Ir visi ožiukai atidarė vilko mėsos parduotuvę.
 
Aleksas (5 m.) „Vilkas ir septyni ožiukai“
Gyveno kartą šeši šunys ir septynios katės. Šunys suvalgė visas kates. O dvi pabėgo. Tos dvi katės suvalgė vieną šunį ir viskas. Paskui katės nunešė kaulus durnam šuniui. O tas durnas šuo nevalgė kaulų. Tai katės pačios suvalgė tuos kaulus. Dar vėliau katės suėdė ir kitus šunis. Vėliau vėmė katės, kad nesusprogtų.
 
Gabija (6 m.)
Gyveno trys varlės ir šeši uodai. Atėjo uodas pas tris varles ir pasakė: Jums bus blogai. Kitą dieną atskrido šeši uodai ir išsiurbė kraują iš varlių. O varlės pagavo tuos uodus ir kiekviena suvalgė po du uodus. Taip varlėms norėjosi valgyti. Atsirado daugiau kraujo.
 
Aleksas (5 m.)
Buvo vienas ožys ir viena širšė. Atskrido širšė pas ožį ir sukandžiojo visą šoną. Tada atėjo kiškutis ir pagydė. Tada ožys su kiškiu nuėjo rauti morkų. O kai atėjo meška, nugriovė jų namą, ir pasaka pasibaigė.
 
Andrius (5 m.)
Buvo ožiukas ir dar vienas ežiukas. Jie vis ėjo vienas pas kitą. Vienas buvo blogas , o kitas miegojo. Tam miegančiam įkišo bombą į burną ir išėjo namo. Kai ežiukas atsikėlė, tai susprogo, ir liko tik kaulai. Liko tik geras ežiukas. Pas jį atėjo šuo, išgirdo garsą, apsirengė ir išbėgo, bet nesuspėjo išgelbėti to blogo ežiuko, kuris susprogo.
 
Austėja (6 m.) ,,Trys paršiukai pastatė namus...“
Vienas iš plytų, kitas iš medžio, vienas iš šieno. Atėjo vilkas ir sako: „Aš jūsų namus nupūsiu.“ O kitą dieną atėjo ir nupūtė namą iš šieno, iš medžio, iš plytų. Paršiukai miegojo ant žemės. Kitą dieną atėjo vilkas pas paršiukus ir pasakė, kad ir juos nupūs. Pūtė paršiukus, bet nenupūtė, nes paršiukai buvo daug prisivalgę. Paršiukai patys suprato, kad jų nenupūs. Tai patys iš savęs pastatė namą – užlipo vienas ant kito. O kitą dieną, kai atėjo vilkas, tai po vieną paršiukus nupūtė ir tada suvalgė.
 
Kitokia pasakos ,,Trys paršiukai“ pabaiga 
 
Aleksas (5 m.)
Vilkui atsibodo namus griauti. Jis įlipo į medį ir ten sėdėjo. Paršiukai paėmė pagalį, iškrapštė tą vilką. Paskui jį mušė ir vilkas daugiau negyveno.
 
Austėja (6 m.)
Paršeliai nematė, kada vilkas atėjo, nes skynė obuolius. O tuo tarpu vilkas sugriovė namelį. Paršeliai parėję nustebo, kad vilkas nugriovė jų namelį. Tada supyko labai ant jo ir išvarė iš krūmo. Vilkas supyko ir kitą dieną atėjęs suėdė visus paršelius.
 
Matas (6 m.)
Namas nuo krosnies užsidegė, ir namas sudegė, o paršiukai mirė.
 
Domas (6 m.)
Vilkas užlipo ant stogo, pamatė, kad stogas labai lengvas. Todėl nulipo, kad neįkristų į krosnį, kur degė malkos. Juk sudegs. Tada atsirado dar daugiau vilkų. Labai daug vilkų. Visi žiūrėjo, kaip dega laužas. Paršeliams nepatiko, kad žiūri, ir išėjo į kitą vietą. Ten pasistatė namą ir gyveno.
 
Ernestas (5 m.)
Paršiukai gyveno ir susitiko šunį. Sako: „Bėk, vilke, mes tavęs neleisim.“ O tas šuo sako: „Aš ne vilkas.“ „Na, gerai, – sako paršai, – ateik, gyvensim kartu.“
 
Pasakos kūrimas rašant laišką
 
Matas (6 m.)
Dėdei: „Kodėl tu davei paršiukams plytas? Dar norėčiau, kad paršiukas pagalvotų, kam jam tų plytų reikia. Paršiuk, tu labai gerai padarei, kad vilkas įkrito į dubenį. Ir aš, žinok, labai norėčiau, kad vilkas visada būtų geras.“
 
Žilvinas (6 m.)
Vilkui: „Būk geras. Niekada negriauk paršiukui namo.“
 
Laimis (6 m.)
Dėdei: „Kodėl tu paršiukui davei medį? Nes aš tikrai nežinau, kodėl tu jam davei medį.“
 
Aleksas (5 m.)
Dėdei: „Tam, kuris nešė šiaudus, kodėl tu nepaaiškinai? Jis turėjo paaiškinti, kad namas iš šiaudų gali sugriūti. Jis negali būti tvirdus.“

Laura (5 m.)
„Paršiukui sakau, kad būtų geras ir pasistatytų namą. Ne tik tvirtą, bet ir gražų.“
 
Lukas (5 m.)
„Paršiukui laiške rašau, kad jis turėtų gražų automobilį, su kuriuo galės pažaisti, nes jis žaislinis.“
 
Austėja (6 m.)
Paršiukui: „Būk geras, turėk gražius namus, kad turėtum kur pasislėpti.“
 
Arnas (5 m.)
„Dėdei, kuris davė plytų. Kodėl davei tu paršiukui plytų? Jis negalės statyti, nes išėjo į mišką, jo čia nėra.“
 
Emilis (5 m.)
Vilkui:  „Negriauk namelio seno. Juk visi nori turėti namus ir būti nesuėsti.“
 
Laurynas (5 m.)
Paršiukui: „Linkiu tau mašinos, kad pabėgtum su ja prie jūros. Ten galėsi ilsėtis, maudytis.“
 
Lėja (5 m.)
Vilkui: „Nenustumk paršiukui namo, nes kai lis, reikės skėčio. Bet paršiukas turi skėtį.“
 
Vaikams labai patinka žaisti, vaidinti savo čia ir dabar kuriamas pasakas
 
Vaikų kūrybinė patirtis per stalo teatro pasakų kūrimą naudojant sumaišytų pasakų veikėjus
 
Vilką ir kalvį vaidina mergaitės
Ožiukai verkia – bijo vilko
 
Susijusios su tema nuorodos: