Emokykla.lt

Taisyklingo kvėpavimo įgūdžių formavimas žaidžiant

2018-11-09
Taisyklingo kvėpavimo įgūdžių formavimas žaidžiant
Sigita DENIKYTĖ, logopedė
Šiaulių lopšelis-darželis „Eglutė“
Visi žinome, kad be maisto galima gyventi kelias savaites ir net kelis mėnesius, be vandens – kelias dienas, o be oro neišbūtume nei kelių minučių. Visa mūsų veikla priklauso nuo kvėpavimo. 
Kvėpavimo sistema yra energetinis kalbos pagrindas. Kvėpavimas sukelia oro judėjimą, o oro judėjimas – balso stygų vibraciją, kuri sukuria balsą. Be kvėpavimo, oro mes negalėtume ištarti nei vieno garso... 
 
Patirtis rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, nemažėja. Tokių vaikų (ypač esant dizartrijai, mikčiojimui) kvėpavimas dažnai būna silpnas, paviršutiniškas, trūkčiojantis, greit išsenkantis. Stebimi atvejai, kai vaikai kalba ne iškvėpdami, o įkvėpdami. Dėl to nukenčia balso kokybė: aiškumas, skambumas.
 
Mokslininkai nustatė, kad mūsų civilizuotame pasaulyje taisyklingai kvėpuoja tik kūdikiai. Kai jie kvėpuoja – kilnojasi pilvukai. Augdami vaikai patiria stresų, įvairių baimių, todėl jų kvėpavimas greitėja, tampa negilus.
 
Kalbinis kvėpavimas skiriasi nuo įprastinio fiziologinio, kurio metu įkvėpimas ir iškvėpimas trunka vienodai. Kalbant įkvėpimas turi būti trumpas ir gilus, o iškvėpimas daug ilgesnis. Taisyklingas kvėpavimas stiprina sveikatą: deguonies geriau prisotintas kraujas išnešioja jį po visą organizmą, gerėja įvairių organų, taip pat ir smegenų, veikla. Toks kvėpavimas dar vadinamas diafragminiu. Tai – kvėpavimas pilvu, kai iškvėpimas yra ilgesnis už įkvėpimą. Pirma taisyklingo, pilno kvėpavimo sąlyga – kvėpavimas per nosį. Kalbos aiškumas, sklandumas priklauso nuo to, kiek vaikas įkvėps, kiek iškvėps ir kaip paskirstys kvėpavimo jėgą.
 
Žinodamos kalbinio kvėpavimo svarbą, kartu su meninio ugdymo mokytoja Vita Taučiene–Rezgiene jau trečią kartą įstaigoje organizavome rytmetį – pramogą „Kvėpuoju, kalbu, dainuoju“. Mūsų tikslas – stiprinti iškvepiamo oro srovę ir ilginti (fonuojant, kalbant) iškvėpimo trukmę, t. y. išlavinti ilgą ir tolygų iškvėpimą per burną. Logopedės ir muzikos mokytojos tandemas gal kiek neįprastas, bet ir kalba, ir muzika yra komunikavimo priemonės, o kalbinis muzikinis ugdymas – neatsiejami nuo taisyklingo kvėpavimo.
 
Renginys vyko įstaigos kieme. Dalyvavo per šimtą trejų–penkerių metų ugdytinių, jų tėvelių ir pedagogų. Nušvitusi rudeninė saulė, skambanti muzika džiugiai nuteikė visus dalyvius, kuriuos pakviečiau į viktoriną „Ar žinote?..“ Vienintelis klausimas „Kas moka taisyklingai kvėpuoti?“ vaikams nekėlė jokių abejonių, kad tai ne jie, o jų mažieji broliukai ir sesutės.    
 
Meninio ugdymo mokytoja Vita priminė ir parodė vaikams, kaip ritmingai įkvėpti per nosį ir iškvėpti per burną: įkvėpimas → iškvėpimas.  Pakvietė padainuoti vaikams jau žinomas daineles:
  • „Vabalas ropojo“. Gilus įkvėpimas pro nosį → balsių tęsimas dainuojant.
  • „Sveikinu žemę“. Gilus įkvėpimas pro nosį → frazių dainavimas.
  • „Šviečia saulytė, šildo delniukus“. Gilus įkvėpimas → frazės tęsimas dainuojant: rankos tiesiamos į šalis ( taip lengviau paskirstant oro sąnaudas).
Kitiems kalbinio kvėpavimo žaidimams organizuoti įstaigos teritorijoje „įkūriau“ naujas veiklos zonas, t.y. tris mobilias žaidimų aikšteles:
  • kvapų terapijos;
  • laivelių plukdymo;
  • mažojo futboliuko. 
Grupių „Kleviukai“, „Ąžuoliukai“, „Ežiukai–spygliukai“ ugdytiniai (penktieji metai), lydimi grupių auklėtojų, paeiliui aplankė visas šias žaidimų aikšteles: kas pėstute ėjo, kas keliavo „linksmaisiais traukinukais“... Veikla buvo suplanuota taip, kad kiekviena grupė ap(si)lankytų visose žaidimų aikštelėse.
 
Šioms užduotėlėms atlikti teko pasigaminti daug priemonių: kartono dėžėse „įrengti“ futbolo aikšteles, iš popieriaus tūtelių ir juostelių, plastikinės taros su rankenėlėmis pagaminti vėjo gaudykles, iš popieriaus, medinių pagaliukų ir kamštelių – laivelius, pririnkti per šimtą plunksnų ir pan..
 
Pratimai paprasti ir žinomi daugeliui pedagogų, bet grupių auklėtojas iš anksto supažindinau su žaidimais, jų taisyklėmis.
 
Žaidimų aikštelė „Kvapų terapija“
 
Žaidimas „Pauostyk augalą“
Sustoti ratu aplink kilimą. Atsisėsti (jei pavyks – sukryžiavus kojas).
Paimti, apžiūrėti kiekvieną kilimo viduryje esantį padėklą su vienarūšio augalo šakelėmis. Uostyti, skatinti įsiminti kiekvieno augalo kvapą. Įkvėpti per nosį → iškvėpti per burną. Nugara tiesi.
Įvardinti augalų šakeles: eglė, mėta, serenčius, melisa, tuja.
 
Žaidimas „Kuris augalas taip kvepia?“
Užsimerkus ar užrištomis akimis skatinti vaikus pauostyti po vieną augalo šakelę. Bandyti iš kvapo atspėti, kurį augalą vaikas uostė. Parodyti ir/ ar įvardinti šį augalą (visi penki augalai pamerkti vazose, prie kurių užrašyti jų pavadinimai). Įkvėpti per nosį → iškvėpti per burną.
Vieną augalą rekomenduotina uostyti 2–3 kartus.   
 
Žaidimų aikštelė „Mažasis futboliukas“
 
Žaidimas „Futboliukas“
Futbolo komandą sudaro 2 vaikai (pasirinkti draugą).
Pasiimti po šiaudelį ir atsistoti prie pasirinktos „futbolo aikštės“, priešingose jos pusėse.
Pirmas žaidėjas (susitarti ar išsiskaičiuoti) bando „įmušti“ įvartį. Nuryti seiles.  Įkvėpti per nosį → išpūsti orą per šiaudelį į kamuolį – riešutėlį. Pūsti 4–5 kartus. Skatinti ilginti iškvėpimą.
Skaičiuoti įvarčius.
 
Žaidimų aikštelė „Laivelių plukdymas“
 
Žaidimas „Laivelis“
Pasirinkti draugą, atsistoti prie baseino.
Priešingose baseinų pusėse   sustoti poromis (pvz.: po 24 vaikus).
Į baseino vidurį auklėtoja „įplukdo“ (įdeda) vieną laivelį.
Vaikai, stovintys skirtingose baseino pusėse, stengiasi nupūsti laivelį į kitą krantą.Įkvėpti per nosį → iškvėpti per burną. Komandoms pakaitomis pūsti 4–5 kartus. Skatinti ilginti iškvėpimą.
 
Žaidimas „Improvizacijos su laiveliais“
Pasirinkti po vieną laivelį ir jį plukdyti. Įkvėpti per nosį → iškvėpti per burną. Skatinti ilginti iškvėpimą. Pūsti 4–5 kartus.
 
Stebėjome, kad vaikai, atlikdami įvairius žaidimus,  taisyklingai kvėpuotų. Laikėmės tokių rekomendacijų kalbiniam kvėpavimui lavinti:
  • Siekėme, kad įkvėpdamas vaikas nekeltų pečių, o iškvėpdamas neišpūstų skruostų.
  • Stebėjome, kad pučiant vaiko lūpos būtų atkištos į priekį „dūdele“.
  • Kiekvieną pratimą kartojome ne daugiau 3–5 k.
Baigiamasis  rytmečio – pramogos  Kvėpuoju, kalbu, dainuoju“ dalyvių susitikimas – prie gėlėmis ir malūnėliais išpuošto įstaigos teritorijoje esančio  kalnelio. Čia organizuodamos žaidimus ugdytiniams tarsi priminėme visus taisyklingo kalbinio kvėpavimo etapus:
  • Pūtimo pratimai. Oro srovės iškvėpimo stiprinimas.
  • Iškvėpimo trukmės ilginimas (fonuojant, kalbant).
  • Kalbėjimas laisvai, aiškiai, raiškiai, darant logines pauzes.
Žaidimai su vėjo gaudyklėmis vaikams padėjo prisiminti, kad nereikia kelti pečių, išpūsti skruostų. Visi labai atsargiai iš maišelių traukė plunksneles, kad tik vėjas pirmas jų nenupūstų (reikia ilginti iškvėpimą!). Giliai įkvėpę per nosį ir iškvėpdami (vis ilginant iškvėpimą) mėgdžiojo gyvūnų balsus:
  • Kaip šuo loja? Au – au – au  →  Au – au – au – kaulą radau.
  • Kaip karvė mūkia? Mū – mū – mū  →  Mū – mū – mū – nerandu namų.
  • Kaip katė kniaukia? Miau – miau – miau  →  Miau – miau – miau – pelę jau matau. Ir pan.
Renginio kulminacija  kartu su pedagogais  vaikų pagamintų aitvarų leidimas į dangų. Įsivaizdavome, kad giliai įkvėpdami, kartu su oru įkvepiame neįtikėtinų galių: ramybės, pasitikėjimo savimi, teigiamų emocijų, o iškvepiame baimes, pyktį, ožiukus“, nepasitenkinimą,  nuovargį...
 
Refleksija
 
Pokalbiai su ugdytiniais parodė, kad mūsų organizuoti žaidimai jiems suteikė daug džiaugsmo, teigiamų emocijų, ugdė vaizduotę, žadino motyvaciją veiklai. Vieniems labai patiko „žaisti futbolą“, „plukdyti laivelius“. Kiti prisiminė „augalų pievą“, kur ant didžiulio kilimo galėjo ne tik apžiūrėti ir uostyti augalus, bet ir pasivolioti... Vaikai sakė: „Kaip buvo linksma“.
 
Taisyklingai kvėpuoti – svarbu, bet nereiškia, kad visą laiką mes turime giliai kvėpuoti. Tam skirkime po keletą minučių, kelis kartus per dieną (pvz.: per kalbos, muzikinio ugdymo pratybas ar kt.). Svarbiausia, kad tai ilgainiui virstų kasdieniu įpročiu.