Emokykla.lt

Psichologė, muzikantė Eglė Sirvydytė apie mokymąsi gamtoje, kai sienos ir lubos „nespaudžia“

2017-11-25
Susijusios temos: Ugdymo įstaigos
Psichologė, muzikantė Eglė Sirvydytė apie mokymąsi gamtoje, kai sienos ir lubos „nespaudžia“
Rugilė AUDENIENĖ
VšĮ „Lauko darželis“
„Kodėl mus gąsdina vaikas lauke? Gal nuskambės labai poetiškai, bet aš savo praktikoje esu pastebėjusi, kad gamta ir buvimas joje daro stebuklus vidiniame pasaulyje“, – įsitikinusi psichologė, skautė ir muzikantė Eglė Sirvydytė. 
Pastaruoju metu lauko pedagogika susidomėjusi lektorė, daug dirbanti su vaikais ir jaunimu stovyklose, seminaruose ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, vedusi mokymus Lauko darželyje, prisipažino, kad mokymasis gamtoje jai artimesnis nei tarp keturių sienų, kai sienos ir lubos nespaudžia.
 
Uždari darželių ir mokyklų pastatai, daugybė laiko, praleidžiamo namuose, biuruose, automobiliuose, griežtas standartas, kaip turi vykti ugdymas ir baimė jį keisti – tokios aplinkybės, E. Sirvydytės nuomone, pastato sienas kūrybiškumui.
 
Nuo ankstyvos paauglystės skautavusi Lietuvos ir Europos miškuose, savanoriavusi, vedusi mokymus vasaros jaunimo ir vaikų stovyklose, kartu su kolegomis įkūrusi neformalaus ugdymo platformą vaikams, jaunimui ir suaugusiems „Whatansu“, psichologė pastebėjo, kad atvirose lauko erdvėse sumažėja tarpasmeninė įtampa. Neseniai, pliaupiant šaltam rudens lietui, ji dvi dienas vedė seminarą apie baimių valdymą Lietuvos pedagogams Lauko darželyje Pavilniuose. Dalyviai stebėjosi, kad jau buvo pamiršę laisvo žaidimo grožį, suaugusieji baiminosi galvoti apie lauką kaip ugdymui tinkamą vietą.
 
Grynas oras, pasak psichologės, teigiamai veikia kognityvinius procesus, žinių ir patirčių integralumą.
 
 
Ar jūs seniai domitės lauko pedagogika, taikote jos metodus? – paklausiau psichologės, kompozitorės, vokalistės E. Sirvydytės.
 
Mano patirtį lauko pedagogikoje tektų skaičiuoti nuo paskutinių klasių gimnazijoje, kai iš mūsų skautų draugovės veiklos Kuršėnuose, miestelyje, kuriame užaugau, pasitraukė tuometinė vadovė. Mūsų skautų vaikų ir jaunimo „šeimyna“ liko be oficialaus vedlio. Tada mes, vyresnieji, supratome, kad arba mums teks kažkaip susitelkti ir išlaikyti tą mažytę bendruomenę, imtis vesti užsiėmimus mažiesiems ir patiems organizuoti pastovyklės ūkį vasaros, žiemos stovyklose (kur suvažiuodavo kitos mažos draugovės –bendruomenės), arba teks išsibarstyti ir niekas mūsų į tas stovyklas nenusiveš.
 
Tada, pamenu, ėmiau visas žaidimų ir pedagogikos knygas, tiek skautavimo, tiek amžiaus psichologijos, į rankas, ir ruošdavausi vesti užsiėmimus mažiausiems, pradinukams kartą ar pora į savaitę, ištisus mokslo metus. Tai truko iki kol baigiau mokyklą, o po to buvo daug metų neformalaus ugdymo kitose stovyklose, pavyzdžiui, „Lietuvos Atgaja“. Su bičiuliais įkūrėme asmenybės neformalaus ugdymo platformą „Whatansu“ – stovyklos, seminarai ir mokymosi programos vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems. Tad apskritai mokymasis lauke, gamtoje nuo pat pirmų dienų iki šiandien man yra daug artimesnis, nei mokymasis tarp keturių sienų.
 
Išimtis – treji pastarieji metai, kai dirbu Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, tarp tų keturių sienų, pačiame Vilniaus senamiestyje. Bet jei būtų kitokios aplinkybės, mano konsultacinis kabinetas tikrai kraustytųsi kur nors po ąžuolu, šalimais pastatų.
 
O metodų klausimas visada prasideda nuo vidinio kūrybiškumo. Iš tikrųjų teorija paprasta – kaip ir apskritai žmogaus kūrybiškumui nėra galo, taip ir ugdytojo kūrybai pedagoginiame procese nėra ribų. Su viena svarbia sąlyga – pats ugdytojas turi turėti gerą ir džiaugsmingą ryšį su savo vidiniu žaidžiančiu ir kuriančiu vaiku. 
 
Esate psichologė, skautė, daug dirbate su vaikais ir jaunimu. Kaip gamta padeda kurti ryšį su jais? Ar ugdymas gamtoje efektyvus, kaip buvimas joje veikia emocijas – taip pat ir baimes?
 
Gal nuskambės labai poetiškai, bet aš savo praktikoje esu pastebėjusi, kad pati gamta ir buvimas joje tikrai daro stebuklus. Stebuklus vidiniame pasaulyje. Pradedant nuo to, kad gamtoje norisi mažiau puoštis, naudoti mažiau makiažo: ar esat pagalvoję – kodėl? Ir baigiant tuo, kad, pavyzdžiui, žymiai sumažėja tarpasmeninė įtampa. Man dažnai kyla paradoksalus klausimas: kaip į tokį sąlyginai nedidelį pastatą, mokyklą ar darželį, telpa – ir turi šitiek laiko išbūti – toks didelis kiekis žmonių? Tačiau kai tie patys ar kitokie užsiėmimai vyksta po atviru dangum, nei sienos, nei lubos nebespaudžia. Yra daugiau asmeninės erdvės, ryšio su pasauliu. Taip pat kiekvienas gali rasti savo kampą, ar pasislėpti, pabūti vienumoje, jei norisi.
 
Mes praleidžiame labai daug laiko pastatuose, mašinose, autobusuose. Jei atvirai, tikriausiai ne vienam moksleiviui ar suaugusiam kyla saldus pavydas ir didelė nostalgija laikui gamtoje, ar ne? Bet tai tik todėl, kad mes laikomės rašyto ir nerašyto (ir gana griežto, pripažinkime) standarto. Dažnu atveju tas pačias veiklas būtų galima perkelti į lauką. Ir suolus, ir lentą. Ir ilsėjimosi zonas, ir žaidimo zonas, ir darbo zonas.
 
Grynas oras labai teigiamai veikia kognityvinius procesus. Žinių ir patirčių integralumą. Pastatuose esame pratę būti statiški – sėdėti, rašyti, klausytis. Eiti. Juk ir bėgioti koridoriais negalima, bėgioti tinkama tik per fizinio lavinimo pamokas. O gamtoje galime konstruoti, kurti, judėti, naudoti erdvę ir jos suteikiamus natūralius įrankius kūrybiškai. Gamta yra ne tik maisto šaltinis, ji – nuostabiai gyva, ji kalba, atliepia, gydo, balansuoja psichinę sistemą. Santykis su augalais, gyvūnais augina vertybinį stuburą, natūralią atjautą, jautrumą viskam, kas mus supa. Ar gi tai nėra ugdymo proceso šerdis, šalia žinių ir įgūdžių, kuriuos nuolatos papildome?
 
Lauko darželyje vykusiame seminare „Kaip valdyti savo baimes? Kodėl mus gąsdina vaikas lauke?“, skirtame ugdymo srities specialistams, kalbėjote apie vidinį kontrolierių – kas tai yra? 
 
Vidinis kontrolierius – tai viena iš mūsų psichikos energijų, konstruktų. Tai vidinė psichikos struktūra, atsakinga už situacijos, emocijų, būsenų, gyvenimo... kontrolę. Vidinis kontrolierius mus saugo. Per jį mes norime apsaugoti ir sukontroliuoti kitus. Jis atsakingas už saugumą ir pastovumą, kartais ir nejautrumą, jausmų blokus. Tai viena iš valdančiajam ego priklausančių struktūrų. Vaizdžiai tariant, nuo to, kokio dydžio ir (ne)lankstumo mūsų vidinis kontrolierius, taip lengvai, laisvai ir lanksčiai  galime žvelgti į iššūkius, savo ir kitų jausmus, mūsų kontrolei nepaklūstančias situacijas, priimti gyvenimą ir jo vyksmą.
 
Mokytojo profesijoje kontrolės energijos yra labai daug. Juk vaikus natūraliai norisi ir būtina apsaugoti. Ypač, kai pusę dienos jie yra visiškoje ugdytojo globoje. Kartais kontroliuoti imame ne tik veiksmus, bet ir jausmus, situacijas, kito pasaulį, nes tai kelia nesaugumą. Pažinti ir atpažinti savo vidinį kontrolierių ir tai, kada jis man ir mano ugdymo procesams padeda, o kada jau trukdo – labai, labai vertinga. 
 
Kokių baimių dažniausiai turi mokytojai, darželių auklėtojai? Kokia jūsų didžiausia baimė ir kaip su ja susidraugavote?
 
Baimių pasaulis labai didelis ir tirštas. Iš esmės, ugdymo srityje dirbantys žmonės turi tokių pačių baimių kaip ir visi kiti žmonės, tik papildomas kiekis atsakomybės už būrį vaikų ar jaunuolių tų baimių kiekio tikrai nesumažina. Apie tai plačiau kalbėjome seminare – apie baimes, jų iracionalumą, veiksmų schemas, prigimtį, nesaugumo jausmą, atsakomybių ribas, aiškinomės, kaip šie aspektai sąveikauja tarpusavyje mūsų vidiniame pasaulyje.
 
Na, o mano baimės... Man patinka, kaip jūs suformulavote klausimą – „susidraugavote“. Dažniau žmonės turi lūkestį – įveikti. Kaip man įveikti baimę? Iš esmės jei savo baimę ir jos prigimtį pažįstu, ji tampa man nebe tokia grėsminga. Ji gali būti šalia, apie save priminti, tačiau aš veikiu nebe iš jos, veikiu iš kitų vidinių erdvių. Aš pati visada turėjau didelę scenos baimę. Šiandien į sceną lipame abi. Ji visada su manimi, ir prieš koncertą ar seminarą tikrai visada apie save leidžia žinoti. Tačiau pažinta ir priimta baimė tikrai nebetrukdo nei dalintis, nei klysti, nei būti atvirai, pažeidžiamai ar spontaniškai elgtis su visais susirinkusiais publikoje. Ir to išmokstama per praktiką ir veikimą. Priėmus sprendimą eiti kiaurai baimę ir ją pažinti – vieną, du, tris, septynis... ar net penkiasdešimt kartų. Tiek, kiek prireiks, kad baimė taptų pralaidi, permatoma ir pamažu per patirtį keistųsi mano paties įsitikinimų ir suvokimo apie pasaulį ir jo grėsmes vidinės schemos.