Emokykla.lt

Pedagogų požiūris į ugdymo planavimą

2015-01-14
Pedagogų požiūris į ugdymo planavimą
Raimonda ŽEMAITIENĖ, Šakių „Berželio“ mokyklos auklėtoja
Asta KOCHANSKIENĖ, lektorė ir Raimonda SADAUSKIENĖ, ikimokyklinio ugdymo katedros vedėja
Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas
Nuolat girdimi pedagogų svarstymai, neva planavimas atima per daug pedagogo laiko, kurį būtų galima skirti veiklai su vaikais, todėl to daryti neverta, sukelia nuogąstavimus: ar neplinta formalus planavimas, kuris trukdo siekti ugdymo kokybės?
2005 m. parengtas „Ikimokyklinio ugdymo programų kriterijų aprašas“ iš esmės pakeitė požiūrį į ikimokyklinio ugdymo(si) turinio sudarymą – buvo atsisakyta nacionalinių ikimokyklinio ugdymo programų ir pereita prie decentralizuoto jų kūrimo ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Po kiek laiko atsisakyta ir ugdymo turiniui planuoti skirtų dalių grupių dienynuose. Kiekvienos ugdymo įstaigos, vykdančios ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas, pedagogai gali patys susitarti dėl planavimo procedūrų savo įstaigoje, tad jiems tenka didesnė atsakomybė ir laisvė renkantis, kaip planuos ugdymo veiklą. Nuolat girdimi pedagogų svarstymai, neva planavimas atima per daug pedagogo laiko, kurį būtų galima skirti veiklai su vaikais, todėl to daryti neverta, sukelia nuogąstavimus: ar neplinta formalus planavimas, kuris trukdo siekti ugdymo kokybės.
 
Planavimas – vienas pagrindinių ugdymo proceso etapų
 
Mokslininkai, analizavę  ikimokyklinio ugdymo turinį, išskiria vieną pagrindinių ugdymo proceso etapų – planavimą ir pabrėžia jo reikšmę ugdymo kokybei. Ida Juraitienė (2012) teigia, kad planavimas skatina pedagogus geriau pažinti ugdytinius, numatyti realius ugdymosi tikslus ir uždavinius, metodus, būdus, perspektyvą ir siekti ugdymo kokybės, padeda pedagogui kryptingai, tikslingai organizuoti ugdymo procesą, maksimaliai padėti kiekvienam vaikui, atsižvelgiant į jo individualias galias, ugdytis gebėjimus, plėtoti turimą patirtį ir siekti pažangos. Ugdymo planai teikia naudingos informacijos į grupę atėjusiam dirbti kitam žmogui, nusako už ką kas atsakingas, planuodamas pedagogas mato ugdymo perspektyvą: ko sieks šiandien, rytoj.
 
Šiuolaikinis pedagogas jau neturėtų būti ugdytiniui nepakeičiamu informacijos teikėju, svarbiausiu ekspertu ir sprendimų priėmėju, tačiau turėtų tapti vaiko ugdymosi galimybių kūrėju, konsultantu, partneriu ir padėjėju. Todėl pedagogui suteikta didesnė laisvė parinkti ugdymo turinį ir metodus, sudaryta galimybė realiai dalyvauti ugdymo įstaigos valdyme. Mokslininkai ir tyrėjai (Szarkowicz (2011), Neifachas (2008), Monkevičienė ir kt.) pabrėžia ugdymo veiklos vertinimo, stebėjimo, reflektavimo reikšmę ugdymo kokybei.
 
Diane Szarkowicz teigia, kad prieš planuojant ugdymo veiklas, reiktų išsiaiškinti, ką vaikai geba ir kuo domisi, ir šią informaciją panaudoti, numatant veiklas, kurios lavintų turimus vaikų įgūdžius ir skatintų stipriąsias vaikų raidos puses, atitiktų vaikų poreikius ir pomėgius. Numatant grupės veiklą svarbu remtis ne tik vaikų gebėjimais, bet ir plėsti ugdytinių galimybes. Anot D. Szarkowicz, nieko baisaus, jei planai nebūna tiksliai įgyvendinti: planus galima koreguoti, nes ugdymo planas – tai tik orientyras.
 
Refleksija – asmeninis dalykas
 
Anot D. Szarkowicz (2011), siekiant užtikrinti ugdymo kokybę, labai svarbu ne tik fiksuoti vaiko raidą, labai vertinga užsirašyti ir savo  mintis, reakciją ir jausmus, susijusius su ugdymo veikla. Tokie užrašai vadinami refleksija, o reguliarus jų fiksavimas tampa dienoraščiu. Autorės teigimu, refleksija – asmeninis dalykas, todėl jos nederėtų duoti skaityti kitiems. Tačiau, kai asmeninę refleksiją reguliariai ir nuoširdžiai užsirašo visi darželio pedagogai, tokie užrašai gali labai praversti ugdant tarpusavio supratimą ir kompetenciją.
 
Iki 2012 m. rugsėjo refleksiją ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai rašė grupės dienyne, nuo 2012 rugsėjo – grupės planų aplankuose, todėl galima numanyti, kad bijodami kritikos, pedagogai ne visad būna nuoširdūs aprašydami savo veiklą.
 
Atliktas tyrimas keturiuose darželiuose
 
Pedagogo požiūris į ikimokyklinio ugdymo turinio planavimą, kaip svarbų ugdymo proceso etapą, turi tiesioginę reikšmę ugdymo kokybei. Iki šiol šis požiūris  nebuvo tirtas, tad neaišku, kaip planavimo būtinybę suvokia patys pedagogai. Norėdamos tai išsiaiškinti, 2013 m. balandžio mėnesį atlikome empirinį tyrimą keturiuose savivaldybių darželiuose. Tyrimo metu paaiškėjo, kad pedagogai neskiria pakankamai dėmesio kokybiškam ugdymo planavimui, planavimas dažnai yra formalus, todėl neužtikrinama ugdymo kokybė.
 
I etapo metu atlikome žvalgomąjį kiekybinį tyrimą, pasirinkę apklausos raštu (anketa) metodą. Anketos išdalintos 60-čiai ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų. II etapo metu buvo atliktas kokybinis tyrimas. Pasirinktas tyrimo metodas – dokumentų analizė. Kiekviename darželyje išanalizavome po 5 iš skirtingų grupių atsitiktine tvarka paimtus ugdymo veiklos planus.
 
Išvados ir rekomendacijos
 
Apibendrinus tyrimo rezultatus, paaiškėjo:
  1. Pedagogai žino, kad ilgalaikiai planai – tai tik orientyras organizuojant ir planuojant ugdymo veiklą, tačiau praktikoje retai keičia ar koreguoja jau suplanuotą veiklą. Daugiau kaip pusėje analizuojamų dokumentų neaptikta įrodymų, kad planai būtų keičiami ar koreguojami.
  2. Pedagogai sutinka, kad ugdymo planų rengimas palengvina pedagogo darbą ir padeda įgyvendinti ugdymo tikslus, tačiau atliekant dokumentų analizę paaiškėjo, kad trečdalis tiriamųjų nebuvo parengę ugdymo planų tuomet, kuomet jie turėjo būti parengti.
  3. Pedagogai linkę nenurodyti nepavykusių veiklų, taip pat retai nurodo silpnąsias veiklos puses. Viena to priežasčių – baimė, kad bus kritikuojami vadovo. Tačiau dauguma pedagogų sutinka, kad refleksija padeda įsivertinti savo klaidas. Daugiau kaip pusė apklaustųjų nurodė, kad planuodami savaitės veiklą visada atsižvelgia į praėjusios savaitės apmąstymus – refleksiją.
  4. Pedagogai linkę naudotis anksčiau to paties amžiaus vaikų grupei parengtais planais, neatsižvelgdami į esamos grupės vaikų savitumą, poreikius, tėvų lūkesčius.
  5. Dauguma pedagogų numato  individualią vaikų veiklą (nurodo vaiko, kuriam skirta veikla, vardą) ir sutinka, kad tai palengvina darbą.
  6. Pusė apklaustųjų pedagogų nurodė, kad tėvai nieko nesiūlo. Dokumentų analizė taip pat parodė, kad tik 15 proc. respondentų visada nurodo tėvų pasiūlymus, tačiau tik maža dalis pedagogų pripažįsta, kad į tėvų siūlymus žiūri formaliai ir retai atsižvelgia.
  7. Pedagogai sutinka, kad vaikų norai ir idėjos yra svarbūs numatant ugdymo veiklas, tačiau tik maža dalis respondentų ir tik kartais tai fiksuoja ugdymo planų refleksijoje.
  8. Ruošdami grupės vaikų ir jų šeimų aprašą pedagogai nurodo ne visus kriterijus, kurie rekomenduojami Švietimo ir mokslo ministerijos metodininkų. Dažniausiai nurodomas kriterijus: „Kokie vaikų gebėjimai jau susiformavę“. Labai retai nurodoma, kiek grupėje yra gabių vaikų, ne visur nurodomi tėvų lūkesčiai, neišskiriami sveikatos problemų turintys vaikai.
Šiuolaikinis pedagogas turėtų:
  • persiorientuoti, būti inovatyvus, tobulėti, stebėti švietimo kaitą;
  • tapti vaiko ugdymosi galimybių kūrėju, konsultantu, partneriu ir padėjėju;
  • laisvai pasirinkti ugdymo turinį ir metodus, ugdymo planavimo modelį;
  • keisti ugdymo turinį, reaguodamas į vaikų patirtį, poreikius, interesus, galimybes;
  • suprasti  visų  planavimo etapų: stebėjimo, vertinimo, interpretavimo, reflektavimo svarbą, įvertinti jų naudą ugdymo proceso kokybei;
  • reflektuoti ne tik vaikų, bet ir savo veiklą. 
Ikimokyklinio ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojams ugdymui turėtų:
  1. Teikti pagalbą pedagogams, koreguojant ugdymo planus.
  2. Išanalizuoti veiksnius, lemiančius pedagogų požiūrį į ugdymo planavimą. (Galima daryti prielaidą, kad kokybiškam ugdymo planavimui pedagogams pritrūksta laiko, motyvacijos, pareigos, atsakomybės jausmo, todėl ugdymo planai rengiami atmestinai.)
  3. Keisti pedagogų požiūrį į bendradarbiavimą su tėvais, pasitelkiant mokymus, projektus, pateikiant konkrečius pedagogo ir šeimos sąveikos pavyzdžius.
  4. Atkreipti pedagogų dėmesį į pagrindinius ugdymo veiklos  etapus: stebėjimą, vertinimą, interpretavimą, reflektavimą, pabrėžiant vertinimo reikšmę ugdymo kokybei.
  5. Teikti pagalbą pedagogams, kaip atlikti vertinimą, jį dokumentuoti.
Šiuo straipsniu autorės kviečia pedagogus išsakyti savo požiūrį į ugdymo planavimą, diskutuoti ir dalytis patirtimi. Norintys daugiau sužinoti apie tyrimą, gali parašyti Raimondai Žemaitienei (el. paštas: salvijara@gmail.com).
Šaltiniai:
  1. Juraitienė I. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo planavimas ir refleksija, 2012 m. rugpjūčio 31 d. // Prieiga per internetą:  http://www.upc.smm.lt/ugdymas/ikimokyklinis/papildoma.php, 2013-01-20
  2. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Švietimo kokybės analizė. Ikimokyklinio ugdymo kokybė, 2012 m. rugsėjis  Nr. 13
  3. Monkevičienė O. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo(si) turinio kaitos tendencijos, 2008 gegužės mėn. // Prieiga per internetąhttp://www.biblioteka.vpu.lt/pedagogika/PDF/2008/91/66-72monk.pdf, 2013-02-23.
  4. Monkevičienė O., Glebuvienė V. S., Stankevičienė  K. ir kiti. Ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo turinio ir jo įgyvendinimo kokybės analizė, 2009 // Prieiga per internetą:  http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/biblioteka/vaiku-ugdymas/ikimokyklinio-priesmokyklinio-ugdymo-turinio-ir-jo-igyvendinimo-kokybes-analize/773
  5. Neifachas S. Ikimokyklinio ugdymo programos kokybės užtikrinimas: turinio konkretizavimas, tikslų ir uždavinių įgyvendinimas, atitikties nustatymas. – Vilnius. 2008.
  6. Neifachas S. Vaikų ugdymas darželyje: dabartis ir ateities perspektyva. – Vilnius. 2008.
  7. Priešmokyklinio ugdymo turinio įgyvendinimas. Metodinės rekomendacijos / Borkevičienė A., Monkevičienė O., Rimkienė R. ir kiti. – Vilnius, 2004.
  8. Szarkowicz D. Stebėjimas ir refleksija vaikystėje. – 2011.
  9. Ugdymo plėtotės centras. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo planavimas // Prieiga per internetą:  http://www.upc.smm.lt/ugdymas/ikimokyklinis/planavimas.php, 2013-01-20.