Emokykla.lt
Populiarios temos:
Edukacija Projektai Kompleksinė pagalba Specialieji poreikiai Skaitymas Vaiko kalba Vaiko raida Vaiko sveikata Vaiko ugdymas  

Pasakaitė gamtoje

2020-09-03
Pasakaitė gamtoje
Irena Vanagienė
Vilniaus lopšelio-darželio „Berželio" pedagogė
Labiausiai džiugina, kai vaikai, atėję į darželį pasakoja, jog savaitgalį, kartu su tėvais arba ne darželio draugais, būdami gamtoje kūrė žemės meno paveikslus. Būtent šie pasakojamai motyvuoja kurti naujas ugdymo programas. 
Šią vasarą, grįžusi į darželį po ilgo karantino, norėjau kuo daugiau laiko leisti kartu su vaikais lauke. Norėjosi kažko naujo ir išskirtinio, ko nors įdomaus ir efektyvaus. Noras ilgiau būti gamtoje bei geros oro sąlygos paskatino įgyvendinti ilgai ruoštą vasaros ugdymo projektą „Pasakaitė gamtoje“.
 
Jau ilgą laiką domiuosi Skandinavijos šalyse paplitusia „udeskole“ mokyklinio ugdymo koncepcija. Mokyklos taikančios „udeskole“ mokymo būdą skatina moksleivių saviraišką susitapatinimu su gamta. Mokymo įstaigos stengėsi rengti daugumą pamokų gryname ore, siejant pamokos tematiką su tam tikru gamtos aspektu ar reiškiniu.
Mokymo metu mokiniams skiriamos atlikti individualios ir užduotys grupėmis, kurių atlikimas vienaip ar kitaip susijęs su gamtinėmis medžiagomis. Tokiu būdu skatinama mokinių saviraiška, kūrybingumas, socializacija, komandinis darbas.
Daugelis skandinavų edukologų užtikrintai teigia, jog „udeskole“ koncepciją galima taikyti ir jaunesnio, ikimokyklinio amžiaus ugdyme. Pasak specialistų, ikimokyklinio amžiaus vaikai imlesni nei moksleiviai, tad tikimybė, kad gamtos puoselėjimo bei saviraiškos įgūdžiai, suformuoti tokiame amžiuje, išlieka ir suaugus – ženkliai didesnė.
 
Esu perskaičiusi nemažai „udeskole“ koncepciją aprašančių straipsnių ir pagaliau ryžausi ją išbandyti, papildydama skandinavų sukurtą „Žemės meno“ (angl. Land Art) programą.
„Žemės menas“ – meno kryptis propaguojanti meninių objektų kūrimą naudojant gamtines medžiagas, pavyzdžiui, žolę, lapus, šakas, akmenukus ir t. t. Pamaniau, kad ši meno išraiška puikiai dera su „udeskole“ koncepcija, yra puiki priemonė vaikų saviraiškos raidai.
 
Ilgą laiką kartu su mūsų darželio logopede kūrėme bei redagavome mūsų ugdymo programą. Užduotis tikrai reikalavo daug pastangų: teko apgalvoti, kiek valandų skirti vaikų ugdymo programai, kuri apimtų: fizines treniruotes; taisyklingos kalbėsenos bei žodyno plėtimo užduotis; kūrybinio mąstymo skatinimo užduotis; edukavimo veiklas; tėvų įtraukimą.
Šie aspektai turėjo būti apjungti vienos temos (kiekvieną savaitę skirtingos) ir, žinoma, pateikti tai žaidimo forma, kad būtų sutelkiamas ir išlaikomas vaikų dėmesys.
Vasarai prasidėjus parodžiau vaikams apytuštes „meninių priemonių skrynias“ – nedideles dėžutes, kuriose gulėjo surūšiuotos gamtinės medžiagos. Vienoje gulėjo akmenukai, kitoje – kriauklelės, trečioje išdžiovintos gėlės ir t. t. Pasakiau vaikams, kad nuo šiol Jie atsakingi už „skrynių“ turinį: vaikai savarankiškai, arba tėvelių padedami, galėjo rasti įdomių, gražių ar neįprastų gamtinių medžiagų ir sudėti jas į „skrynią“. Tokiu būdu tikėjomės, kad vasaros gale didžiuosimės išskirtine „gamtos lobių“ kolekcija.
 
Pirmoji mūsų užsiėmimo tema – dailininkai. Dieną pradėjome fizine mankšta, kurios metu atlikome įvairius rankų bei kojų judesius imituojančius piešimą. Po mankštos prie mūsų prisidėjo logopedė, tada drauge mokėmės eilėraštį apie dailininką.
Pasibaigus užsiėmimui su logopede, supažindinau vaikus su „Žemės meno“ koncepcija. Kartu su vaikais pririnkome akmenukų, lapų, šakelių, gėlyčių bei pradėjome daryti bendrą didelį paveikslą (lyg tikri dailininkai). Kiekvieną dieną vaikai galėjo „tapyti“ individualius paveikslus. Ikimokyklinukai patys turėjo nuspręsti ką vaizduos paveiksluose ir surasti žaliavas iš kurių tą paveikslą kurs.
Pirmą savaitę vaikai pasiskirstė į dvi grupes: vieni iš karto puolė ieškoti medžiagų ir kažką „tapyti“, kiti laukė, kol jų kūrybiškesni draugai imsis veiklos bei kartojo jų veiksmus. Kai kurie prašė mano patarimo ar pagalbos.
Kai visus paveikslus pabaigdavome, įamžindavome nuotraukose ir siųsdavome tėveliams.
Edukacinės valandėlės metu kartu aptarėme mano rodomas žinomų peizažinių paveikslų kopijas. Vaikų prašiau papasakoti, ką jie mato paveiksluose (gėlytes, pušis, egles, saulę ir t. t.), rasti panašumų tarp paveiksluose vaizduojamos ir aplink mus esančios gamtos. Tokiu būdu tobulinami individualios nuomonės reiškimo bei diskusijos palaikymo įgūdžiai, akcentuojama kitų nuomonių išklausymo svarba. Vaikai mokėsi analizuoti bei susieti paveiksluose pavaizduotą gamtą su mus supančia realybe.
 
Dienos programą baigdavome su logopede pakartoję išmoktą eilėraštį bei dar kartą atlikdami „dailininkų“ mankštą. Atliktų veiksmų kartojimo aspektas – ypatingai svarbus formuojant vaiko įgūdžius. Kartodami pratimus vaikai paprašyti parodyti kaip taisyklingai atlikti mankštą. Padėdavau jiems tik tuomet, jei matydavau, jog mažieji neprisimena pratimo eigos arba netaisyklingai kartoja pratimą.
Programos pradžioje gan dažnai teko priminti vaikams proceso eiliškumą, tačiau laikui bėgant mano pagalbos prireikdavo vis rečiau. Ikimokyklinukai priprato, kad rytinių užsiėmimų metu turi būti atidesni ir džiaugsmingai primindavo, pamokydavo vienas kitą pakartotinių pratimų metu.
Tokiu būdu lavėja ne tik vaikų atmintis, bet ir lyderystės, pagalbos vienas kitam, atsakomybės už bendro darbo rezultatus įgūdžiai.
 
Minėjau, kad programos metu daug dėmesio skyrėme tėvų įtraukimo aspektui. Siuntėme tėveliams vaikų meno kūrinių nuotraukas, raginome vaikus, kai sugrįžta namo – parodyti mankštą, kurią atliko rytą, padeklamuoti išmoktą eilėraštį. Kartais prašėme tėvelių kartu su vaikais atlikti tam tikrus paruošiamuosius darbus. Pavyzdžiui, likus porai dienų iki Joninių, paprašėme, kad tėveliai padėtų vaikams pririnkti įvairių žolelių, lapų bei gėlių ir atnešti į darželį.
 
Joninių išvakarėse dieną pradėjome „pagoniška“ mankšta, visais savo judesiais rodydami pagarbą gamtai. Tada su logopede mokėmės eilėraštį apie paparčio žiedą. Vaikai gavo užduotį rasti ir surinkti darželio teritorijoje „paslėptus“ popierinius paparčių žiedus.
Kai visi paslėpti paparčių žiedai buvo surasti ir surinkti, vaikai sudėjo juos į vandeniu pripildytą mažą baseiną, jame žiedai sėkmingai skleidėsi.
Pasidžiaugę žiedų skleidimusi, vaikai susėdo ratuku edukacinei valandėlei. Papasakojau jiems apie Joninių šventimo tradicijas, pamokiau ir padėjau pinti vainikus. Kai vainikai buvo supinti, vaikai galėjo sukurti žemės meno paveikslą Joninių tema.
 
Šiame etape pastebėjau, kad daugelis vaikų, kurie programos pradžioje laukdavo, kol jų draugai ims kažką daryti ir kartodavo jų veiksmus, tapo aktyvesni, ir pradėjo kurti pačių sugalvotus paveikslus.
Įamžinę ikimokyklinukų kūrinius, surinkome teritorijoje esančias šakeles ir sukrovėme laužą. Tada vaikai vienas po kito šokinėjo per „laužą“ varžydamiesi, kuris nušoka toliausiai.
Po varžybų gardžiavomės žolelių arbata, pakartojome ryte išmoktą eilėraštį ir dar kartą atlikome žemę garbinančią mankštą.
 
Visos programos metu didelį dėmesį skyriau plėsti vaikų akiratį. Stengiausi žaidimo forma supažindinti vaikus su meno bei literatūros kūriniais, pasakojau apie Lietuvos augaliją bei gyvūniją, supažindinau su svarbiomis Lietuvai asmenybėmis (pavyzdžiui, su karaliumi Mindaugu). Per vasarą nuveikėme labai daug ir viską aprašyti tikrai užtruktų, tačiau norėčiau pasidalinti programos rezultatais.
 
Vasaros užsiėmimai tiesiogiai įtakojo vaikų saviraišką. Liepos mėnesį (programos viduryje), vaikai jau be jokio prašymo ar priminimo bėgdavo rinkti medžiagų žemės meno paveikslams. Dauguma vaikų, tėvų padedami, pasiruošdavo likus dienai iki užsiėmimo. Netgi droviausieji įsitraukė ir kūrė, retai skolindamiesi idėjų kūrybai iš savo draugų.
 
Taigi, mano grupės atveju, tezė, kad užsiėmimai gamtoje teigiamai veikia vaiko saviraišką – pasitvirtino. Taip pat pastebėjau, kad kalbėdamiesi tarpusavyje, vaikai rečiau pertaria vienas kitą. Viliuosi, kad mūsų diskusijos edukacinės valandėlės metu padarė įtakos. Bet labiausiai džiaugiuosi tuo, kad, pasak daugelio tėvelių, vaikai oriai rodė užsiėmimų metu atliktų pratimų, deklamavo eilėraščius, ragino tėvus kartu ieškoti naujų eksponatų gamtinių medžiagų skrynioms. Priemonių skrynios pasipildė labai greitai ir galiu pasakyti, kad daugelis tėvų su malonumu ieškojo naujų ar įdomių egzempliorių kolekciją papildyti.
Na, o labiausiai džiugina, kai vaikai, atėję į darželį pasakoja, jog savaitgalį, kartu su tėvais arba ne darželio draugais, būdami gamtoje kūrė žemės meno paveikslus. Būtent šie pasakojamai motyvuoja kurti naujas ugdymo programas. Esu įsitikinusi, kad kartu su vaikais tęsime stebuklingus pažinimo gamtoje patyrimus ir kitais metų laikais.