Komandos jėga – ugdymo kokybės pamatas

Visi žmonės linkę svajoti, išsikelti tam tikrų tikslų ir susikurti vienokių ar kitokių lūkesčių, susijusių su jų darbu. Kalbant konkrečiai apie pedagogus ir kitus švietimo įstaigose dirbančius žmones – administraciją, aptarnaujantį personalą – pagrindiniai ir patys svarbiausi aspektai, kuriems minėti žmonės puoselėja lūkesčių, yra šie: ryšys su ugdytiniais, grupės darbuotojų (komandos) santykis bei bendradarbiavimas su tėvais. Šie trys aspektai – pagrindinė straipsnio mintis, esmė ir raktiniai žodžiai. Šiame straipsnyje nekalbėsime apie teorinius komandos kūrimo aspektus. Nepristatysime jokių naujų ugdymo terminų, metodų. Nesiremsime ir moksliniais straipsniais. Tikime ir manome, jog santykių kūrimą komandoje lemia ne išsilavinimas, žinomų mokslinių terminų kiekis, mokslinių, kvalifikacinių laipsnių įgijimas. Nuvylėme? Jei ne, kviečiame skaityti toliau ir sužinoti tai, ką darome kasdien, dėl bendro tikslo – šiltos, veiklios, palaikančios ir motyvuojančios komandos kūrimo.

 

Žinome paprastą ir seną kaip pasaulis posakį – „Vienas lauke – ne karys“. Sutinkame. Bet du žmonės – jau pora, o keletas – komanda. Suskaičiavome ir pateikiame tokį skaičių – 63. Daugoka? Tačiau tiek žmonių, subūrę tvirtą komandą, galėtų kalnus nuversti, tiesa? Šešiasdešimt trys asmenys – tai vienos vaikų grupės komanda. O tiksliau: 20 vaikų, 20 tėčių, 20 mamų, 2 pedagogai ir jų padėjėja. Kartais posakis „mažiau yra daugiau“ – tikrai labai tinkamas, ypač sprendžiant įvairių situacijų klausimus, tačiau mūsų atveju – ne. Kiekvienas iš mūsų į komandą kažką atneša. Savito.

 

Pirmasis aspektas, apie kurį norėtume aptarti plačiau – santykiai su ugdytiniais. Juk tai, kaip vaikas jaučiasi grupėje – vienas pagrindinių dalykų. Jo emocinei būsenai itin didelę įtaką daro ryšys ne tik su bendraamžiais, bet ir su grupėje dirbančiais žmonėmis. Yra ne vienas posakis, atspindintis grupės taisykles ar nuostatas. Mūsų atspindi šis: „Iš tuščio indo vandens neatsigersi“. Šiuo posakiu norime pasakyti, jog pirmiausia turime pradėti mes, pedagogai, nuo savęs. Santykius su vaikais privalome grįsti sąžiningumu, pasitikėjimu, laisve rinktis, drąsinimu, susitarimais, žodžio laikymusi. Negalime reikalauti iš vaikų sąžiningumo, jei patys nesame sąžiningi. Vaikai negali pasitikėti mumis, jei nepasitikime jais. Vaikai nesilaikys jokios taisyklės ir susitarimo nuoširdžiai, jei tų taisyklių nesilaiko suaugusieji. Mūsų grupėje taisyklės galioja visiems. Jei susitarėme, jog grupėje neavime lauko batais, reiškia, neavime visi. Pedagogas, vaikas ar bet kuris kitas darbuotojas negali laužyti susitarimo. Bendrų susitarimų nesilaikymas – tolygus nepasitikėjimo kūrimui. Taip pat labai svarbu drąsinti vaikus įveikti sunkumus, jei reikia, kreiptis pagalbos. Jei kuriame pasitikėjimą tarp pedagogo ir vaikų, tai ne taip ir sunku, nes vaikai pagalbos kreipiasi į tuos, kuriais pasitiki. Mes, ugdytinių pasitikėjimą, jaučiame itin stipriai. Kaip jaučiame, kaip pastebime? Neretai tenka išgirsti: „Auklėtoja, bet jeigu man nepavyks užsirišti bato, tu man padėsi?“, „Man gali nepavykti taip iškirpti“, „Man nepavyksta susidraugauti su...“ – tai ir yra vaikų pasitikėjimo ženklai. Ugdytiniai nebijo pasakyti, kas nepavyksta, ko bijo, dėl ko nerimauja. Dar vienas svarbus aspektas, ką savo pavyzdžiu, puoselėdamos santykius su ugdytiniais, stengiamės ištransliuoti ir ką ugdytiniai jau žino – nesėkmė nėra blogas reiškinys, tai – tik kelias į sėkmę. Smagu matyti, kaip vaikai nenuleidžia rankų. Bando, klausia, išbando, palaiko vieni kitus. Toks vaikų elgesys leidžia pajausti jų tarpusavio pasitikėjimą vieni kitais, kai, be pedagogo komentarų, pasiūlymų, mažieji vieni kitiems pasakoja, guodžiasi ir džiaugiasi.

 

Grįžtant prie pradžioje paminėto posakio, kuris atspindi mūsų grupės nuostatą santykių klausimu, turime pabrėžti, jog vaikai nerodytų pasitikėjimo mumis, jeigu mes, pedagogai, nedarytume to paties. Kad grupėje vyrautų abipusis pasitikėjimas, vaikai turi jausti pedagogių pasitikėjimą jais, todėl dažnai išgirsta tokius mūsų žodžius: „Pasitikiu tavo jėgomis, žinojau, kad tau pavyks“, „Tu taip subūrei vaikus žaisti, džiaugiuosi tuo“, „Manau, jei pabandysi dar kartą, tikrai pavyks“. Dėl šių, atrodo, visai paprastų dalykų, ugdytiniams grupėje ramu, patikima, jie gali atsipalaiduoti ir nepatiria nereikalingo streso.

 

Tik tais atvejais, kai tarp grupėje esančių ar jai priklausančių žmonių vyrauja atviri, tvirti bei nuoširdūs tarpusavio santykiai, galima sakyti, kad tai yra komanda. Be abipusio pasitikėjimo – komandos nėra.

 

Kolegialus ryšys, mikroklimatas, motyvacija, bendrystė, pagarba, pasitikėjimas – apie tai kalbama vis dažniau ir garsiau. Ne veltui. Darbe žmonės praleidžia didžiąją dalį dienos. Todėl tai, kaip jie jaučiasi darbe, itin svarbu, nes daro tiesioginę įtaką sveikatai ir santykiams šeimoje. Tik šįkart – ne apie tai. Emocinė būsena, patiriama darbe, visiškai susijusi su atliekamo darbo kokybe. Viskas daug paprasčiau, jei dirbama pagal individualią veiklą, bet, šiuo atveju, kalbame apie darbą grupėje, kurioje dirba mažiausiai trys skirtingi žmonės. Tai, jog visi išties skirtingi savo pasaulėžiūra, abejonių nė nekyla. O ar kyla abejonių dėl to, jog trys skirtingų pasaulėžiūrų žmonės gali patirti sėkmę darbo pasaulyje? Mes norime pateikti pavyzdį, jog žmonių skirtybės – ne kliūtis būti komanda. Tačiau vertėtų prisiminti anksčiau išsakytas mintis, jog komandos nebus iki tol, kol nebus pasitikėjimo žmonėmis su kuriais dirbi. Žinoma, yra daugybė būdų, kaip sukurti ryšį ir tvirtus santykius su kolegomis, tačiau mums padeda tie patys dalykai, kaip ir kuriant sėkmingus santykius su vaikais – susitarimai, kurie galioja visiems grupėje dirbantiems žmonėms. Nesvarbu, ar tu pedagogas, ar pedagogo padėjėjas – taisyklės galioja visiems. Atrodo, elementaru? Tikrai taip. Tačiau pabandykite ignoruoti susitarimus ir iškart pastebėsite, kaip iš tiesų prastėja ryšys su kolegomis. Tai net daugiau nei tik susitarimai ir jų laikymasis. Tai ir pasitikėjimas. Jis mūsų grupės komandos darbe ypač juntamas skirstantis darbus, veiklas.

 

O kaip pasiskirstyti darbus? Visi darbai priklauso tai, kuri tą dieną dirba? O gal tai, kuri pagrindinė auklėtoja? O gal vis dėlto tai, kuri turi kvalifikacinę kategoriją? O gal pagal etato dalis? Iš tiesų, galimi ir šie skirstymo variantai, bet ar toks skirstymas neužtruktų per ilgai? Ar nebūtų sudėtinga, ar nežemintų? Ar nenukentėtų ne tik darbo kokybė, bet ir pasitikėjimas bei pagarba? Ar tokiu būdu nerodytume vaikams netinkamo pavyzdžio, jog svarbiau „karūna“, o ne gebėjimai, procesas, iniciatyvumas? Mes renkamės kitokį pasiskirstymo darbais būdą. Mes įvertiname viena kitos stipriąsias savybes, sritis ir gebėjimus, pagal jas pasiskirstome atliekamus darbus. Jei tiksliau, visuomet leidžiame viena kitai imtis to, ką gebame atlikti geriausiai. Tokiu būdu ne tik suteikiame galimybę realizuoti savo mintis ir idėjas, bet ir pasireikšti, būti pastebėta ir įvertinta. Pateikiame kelis pavyzdžius:

Tai tik „kruopelytės“, bet norime pasakyti, jog pasiskirstymas vyksta natūraliai, kai grupėje nesivaržoma, o įnešama tai, kas geriausiai sekasi, geriausiai pavyksta. Praktikuodamos tokį požiūrį pastebėjome, jog atlikti darbai tapo gerokai kokybiškesni, darbas – malonesnis, pagarba – didesnė, pasitikėjimas – stipresnis, o ir drauge geriama kava – gardesnė. Taip, nieko naujo ar stebuklingo neatradome, bet vienareikšmiškai, tai – ir veiksminga, ir naudinga.

Yra dar vienas, ne mažiau svarbus aspektas – bendradarbiavimas su ugdytinių tėvais. Apie tėvų ir pedagogų bendrystės svarbą bendrąja prasme, plačiai nekalbėsime, nes nuo seno žinoma, jog tik glaudus pedagogų ir tėvų santykis gali padėti siekiant bendro tikslo – užauginti sąmoningą, motyvuotą, sėkmingą vaiką. Kalbėdamos apie šį aspektą labiau atkreipiame dėmesį į pedagogų ir tėvų tarpusavio santykių ir bendradarbiavimo klausimą, nes įvairiems būdams ir metodams, manome, būtų reikalingas visiškai atskiras straipsnis, ypač susiduriant su darbu nuotoliniu būdu.

 

Taigi, apie bendradarbiavimą, kurį praktikuojame. Jei turime problemų, jas sprendžiame čia ir dabar, jeigu yra kuo pasidžiaugti – džiaugiamės. Jei norime ugdytinius pagirti – giriame, jeigu norime kažko paprašyti – prašome. Nesielgiame priešingai – jei reikia išspręsti problemą, tai ir sprendžiame, bet tuo metu negiriame ugdytinio be reikalo. Pagiriame tada, kai jis to vertas, nes kitu atveju, mūsų, pedagogų, elgesys keltų abejonių dėl pasitikėjimo ir nuoširdumo. O mes pasitikėjimą mumis jaučiame, juo džiaugiamės ir stipriname – išlikdamos komanda tarpusavyje, gerbdamos viena kitą, įvertindamos save bei savo galimybes. Kad būtų aiškiau, pateikiame pavyzdį: kai su grupės tėvais sprendžiame klausimą, susijusį su grupės aplinka, ugdymu ar dėl vaikų motyvacijos būdų, būna situacijų, kai tėvams iškart nepateikiamas atsakymas į jų klausimą, pasakome, jog šiuo klausimu pasitarsime su kolege, kuri, galbūt, geriau išmano dominančią sritį. Taip elgdamosi ne tik parodome, jog esame kritiškai mąstančios, tačiau ir tėvams atskleidžiame savo tikrumą, nuoširdumą, o drauge dirbančius žmones  pristatome kaip komandą. Tikėsite ar ne, tėvai į tai atsižvelgia ir jaučia pasitikėjimą, pagarbą visai grupės komandai. Svarbu paminėti ir tai, kad nesilaikome vis dar (labai gaila) vyraujančios nuostatos, jog su tėvais turime aptarti tik pozityvius dalykus, susijusius su vaiko auklėjimu ar elgesiu. Esame atviros, sakome tiesą, bandome spręsti problemą. Pavyzdžiui, vaikas nuolat pastumia kitą vaiką ir, pedagogų sudrausmintas, nesiliauja. Pedagogės pasako vaikui, kad jo elgesį aptars su tėveliais. Sutikite, tai nėra pagirtinas ar siektinas elgesys kolektyve. Ar vis tiek, šiuo atveju, privalome tik girti? Ar spręsti problemą kartu su tėveliais? Žinoma, geriau būtų, jog pagirtume, juk daug smagiau girdėti pagyrimus.

 

Ilgametė kolegių patirtis verčia manyti, jog daugumai tėvelių labiau patinka pedagogės, kurios giria. Tačiau mes, savo darbo praktikoje, pastebime, jog tėvams reikalingas atvirumas ir bendrystė. Būtent tai ir praktikuojame bendraudamos su savo grupės ugdytinių tėveliais. Tik atvirai ir nuoširdžiai bendraudamos su tėveliais, parodome jiems, jog ne tik džiugius dalykus galime aptarti, o ir problemas išspręsti. Nesėkmės – veda į sėkmę.

 

Apibendrindamos norime pabrėžti, jog pedagogams ugdymo kokybė – pagrindinis ir svarbiausias klausimas, tačiau pašaliniai dalykai dažnai neleidžia pasiekti geriausių rezultatų. Neretai tie trukdžiai išsprendžiami lengvai, tik reikia norėti, tikėti, pasitikėti ir gerbti ne tik save, bet ir esančius šalia. Kiekviena komanda turi unikalių formų ir būdų, kaip stiprinti tarpusavio santykius ir puikiai dirbti. Mūsų patirtis rodo, kad norint patirti sėkmę ir pasiekti gerų rezultatų, būtent pagarba ir pasitikėjimas padeda suburti stiprią komandą, kurios dėka galima džiaugtis kokybiško ugdymo rezultatais.