Emokykla.lt

Gerai žinoma pasaka „Ropė“ per Kalėdas atgimė naujai

2019-01-03
Susijusios temos: Kūrybingumas
Gerai žinoma pasaka „Ropė“ per Kalėdas atgimė naujai
Jurgita RIAUBYTĖ
Vilniaus lopšelis-darželis „Ozas“
Turbūt nerasime suaugusiojo, kuri nebūtų skaitęs pasakos apie senelį, rovusį ropę. Pasaka „Ropė“ neša žinutę, kad šeima yra komanda, kuri susivienijus drauge nugali sunkumus. Iš pažiūros labai paprasta pasaka, kurią lengvai gali suvaidinti trimečiai, keturmečiai vaikai. O ką daryti, jeigu dirbi su šešiamečiais, kurie ugdymo įstaigą lanko jau paskutinius metus, ir klasikinis „Ropės“ variantas jiems jau per paprastas?
Šiemet Vilnius lopšelyje-darželyje „Ozas“ su šešiamečiais nusprendėme suvaidinti pasaką „Ropę“, tačiau tai padarėme ne klasikiniu būdu, o pateikėme savo interpretaciją, pritaikę gerai žinomą pasaką mūsų laikams. Mūsų sprendimui įtakos turėjo Džanis Rodaris (Gianni Rodari), italų rašytojas, labai daug dėmesio savo kūryboje skyręs kūrybiškumo ugdymui. Rašytojas knygoje „Fantazijos gramatika“ yra aprašęs įvairius metodus verbaliniam kūrybiškumui ugdyti.
 
Pasak Dž. Radario, ugdydamiesi verbalinį kūrybiškumą, vaikai kartu ugdosi ir divergentinį (išsiskiriantį) mąstymą – platesnį požiūrį į gyvenimą, auga žinodami, kad šaldytuvai nebūna vien tik balti, kad pasaulis yra įvairus, jame gyvena skirtingi žmonės, kurie turi skirtingus požiūrius, kad kiekviena problema turi kelis sprendimo variantus.
 
Vienas iš Dž. Rodario kūrybiškumo ugdymo metodų, aprašytų jo knygoje „Fantazijos gramatika“, yra žaidimas „Klaidinanti pasaka“ – žaidimas daug rimtesnis, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tik ji reikia žaisti tinkamu metu. Žaidimas nustato tam tikrą ribą tarp tikrojo pasaulio, kur tam tikros laisvės yra neįmanomos, ir vaizduotės pasaulio (iš knygos Rodaris Dž., Fantazijos gramatika, Kaunas: Šviesa, 2001).
 
Įkvėpti šio nepaprasto autoriaus ir jo metodų nusprendėme savaip perdaryti pasaką „Ropė“. Išlaikėme autentišką pasakos žinutę, kad šeima yra komanda, kuri turi veikti drauge ir tik susivienijusi kartu šeima gali nugalėti visus sunkumus. Tačiau pamąstėme, kaip ši idėja atrodytų šiandienos pasaulyje, ir ar šeima tikrai visada būna komanda?
 
Nusprendėme, kad ši idėja puikiai siejasi su Kalėdomis, todėl ir nutarėme būtent šią pasaką suvaidinti tėvams prieš Kalėdas. Juk tuo metu visa šeima būna itin užimta, stovi mašinų spūstyse, grūdasi prekybos centruose, neturi laiko, nes ieško dovanų, kurias galės slėpti po eglute, maisto produktų, kuriuos ruoš ir patieks ant švenčių stalo... O galbūt geriausios dovanos yra visai ne daiktai? Galbūt geriausia dovana yra laikas, kurį praleidžiam kartu?
 
Būtent tai ir tapo mūsų spektaklio interpretacijos pagrindime ašimi – šiandien šeima ne visada išlieka komanda, nes dangstosi laiko neturėjimu, teisinasi užimtumu tarsi svarbesniais reikalais.
 
Pasakos veiksmas vyksta tolimojoje Kinijoje, kur gyvena senelis – sveikuolis jogas. Jis kartu su savo draugais kiekviena ryta atlieka jogos treniruotę, rytų kovos menų pratimus bei panirsta į meditaciją. Taip vieną diena medituodamas senelis sugalvoja, kad norėtu pasodinti tokią daržovę, kurios dar niekada nebuvo ragavęs – ropę. Pasodinęs ropę senelis nueina miegoti, o tuo tarpu iš geltonojo kalno papėdės atsėlina vilkai piktadariai, kurie, norėdami pajuokauti, užteršia ropę nitratais.
 
Atsibudęs senelis, žiūri, kad ropė išaugo labai didelė, nepavyks vienam jos išrauti, tad pasiima telefonų knygą ir skambina pirmiausia močiutėms su prašymu padėti. Močiutės atkerta, kad jos neturi laiko, nes šiuo metu Paryžiuje geria kavą. Tuomet senelis renka kitą numerį, skambina mamoms, jos taip pat neturi laiko, nes šiuo metu joms vyksta aerobikos treniruotė. Senelis bando skambinti tėčiams – šie dalyvauja verslo forume, dirba ir laiko ropei tikrai neturi. Senelis varto telefonų knygą ir randa anūkų numerį, paskambina jiems, anūkai atšauna, kad jie indėnų stovykloje ir šiuo metu padėti negali. Senelis bando skambinti anūkėms, šios pasirodo esančios užimtos, nes laukia pasimatymo. Tuomet senelis dar randa paskutinį numerį – katino, paskambina jam. Katinas atšauna, kad dabar perka naujus batus, matuojasi ir tikrai neturi laiko.
 
Senelis labai nusimena, nes jo telefonų knygoje daugiau nebėra numerių, o visa jo šeima neturi jam laiko...
 
Seneliui beliūdint kažkas pabeldžia į duris – tai peliukai parskirdo iš chemikų konferencijos ir pasiteirauja senelio, kodėl šis toks liūdnas. Senelis papasakoja, kad išaugo labai didelė ropė, jis negali jos vienas išrauti, skambino visiems, bet niekas neturi laiko jam padėti. Peliukai susiima už galvos, nes tokių didelių ropių nebūna. Jie pasiūlo kitokį problemos sprendimo būdą, nei tas, kuris yra originaliame variante (divergentinio mąstymo pavyzdys). Peliukai imasi ropę ištirti (atlieka eksperimentą su violetinio kopūsto sultimis ir actu) ir nustato, kad ropėje labai daug nitratų, jos valgyti negalima, tad paklausia, iš kur tokią gavo?
 
Atsėlinę vilkai prisipažįsta, kad tai jie iškrėtė šunybę, nes norėjo pajuokauti, ir atsiprašo senelio.
 
Peliukai klausia, o kur visa šeima? Visi sugrįžta, atsiprašo senelio, kad neturėjo jam laiko, visi apsikabina ir pasakojimas užbaigiamas teatriuko daina „Priemiesčio aikštė“
 
Kadangi visi šeima susirinko į senelio namus ir jie visi vėl drauge, senelis kreipiasi į žiūrovus, gal jie žino kokie yra žinomiausi kinų išradimai? Pats papasakoja, kad kinai išrado popierių, kompasą, lazdeles valgymui, arbatą, tualetinį popierių, o vienas išradimas slypi senelio maiše. Senelis pakviečia penkis suaugusiuosius, kurie padės tą išradimą pristatyti. Pasirodo, kinai išrado ir fejerverkus – suskaičiavus iki trijų visi iššauna fejerverkus su juostelėmis.
 
Toks ir būtų mūsų naujų metų palinkėjimas: visada atraskite laiko savo šeimai ir nepamirškite išlikti komanda, nes tik taip nugalėsite visus sunkumus, juk laikas praleistas drauge išlieka atsiminimuose visam gyvenimui.