Emokykla.lt

Vaikų emocinio intelekto lavinimas

2016-04-18
Vaikų emocinio intelekto lavinimas
Lina Daugytė
Vilniaus nevalstybinis SOS darželis
Žmonės intuityviai supranta emocinio intelekto prasmę ir svarbą, tačiau šie įgūdžiai turi būti nuolat lavinami. Geriausi rezultatai pasiekiami, kada emocinio intelekto lavinimas pradedamas kuo anksčiau ir kuo įvairesniais būdais.
Emocinio intelekto sąvoka ir svarba
 
Terminą „emocinis intelektas“ (EQ) 1990 m. pirmą kartą pavartojo Peteris Salovey iš Harvardo universiteto ir Johnas Mayers iš Niuhemšyro universiteto. Jis buvo pasitelktas apibūdinti sėkmę lemiančioms savybėms: empatijai, jausmų supratimui, išraiškai, valdymui, gebėjimui prisitaikyti, patikimui kitiems, atkaklumui, pagarbai ir kt. Visuomenė šiuo terminu susidomėjo 1995 m., kai pasirodė Danielio Golemano bestseleris „Emocinis intelektas“.
 
Vis dėlto iki šiol nėra visuotinai priimto emocinio intelekto apibrėžimo. Kita vertus, dauguma mokslininkų sutinka, kad emocinį intelektą sudaro socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Naujausi tyrimai patvirtina, kad emocinių įgūdžių turintys vaikai yra laimingesni, labiau savimi pasitiki, jiems geriau sekasi mokykloje.
 
Emocinio intelekto lavinimas vaikystėje padeda susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį, išklausyti, atskleisti save, pasipriešinti skriaudėjams, įveikti sunkumus, stresą, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, nesidrovėti artumo, atpažinti, valdyti jausmus ir pan. Šie įgūdžiai padeda vaikams tapti atsakingais, rūpestingais ir veiksmingai dirbančiais suaugusiaisiais. Tie patys emocinio intelekto įgūdžiai, lemiantys vaiko populiarumą tarp draugų bei uolumą mokykloje, po daugelio metų jam padės darbe ar sukūrus savo šeimą.
 
Intelekto koeficiento (IQ) ir emocinio intelekto (EQ) skirtumai
 
Nuo XX a. pradžios, kuomet buvo atlikti pirmieji intelekto matavimo testai, jų rodikliai pakilo daugiau negu 20 balų. Kiekviena karta tampa protingesnė, tačiau žmonių emocinių ir socialinių tyrimų rodikliai vis prastėja. Taip pat daugėja nusikalstančių, psichikos problemų turinčių vaikų skaičius: kasdien Amerikoje 6 vaikai nusižudo, 342 vaikai iki 18 metų suimami dėl smurtinių nusikaltimų, 2833 – nebelanko arba pašalinami iš mokyklos.
 
Ši 2008 m. statistika rodo, kad sėkmę gyvenime lemia ne kognityvinis (IQ), o emocinis intelektas (EQ). Žinoma, idealiu atveju asmuo gali pasižymėti gerais tiek pažintiniais, tiek socialiniais bei emociniais įgūdžiais. Tačiau vienas svarbiausių jų skirtumų, kad emocinis intelektas daug mažiau priklauso nuo genetinių veiksnių, jį galima ugdyti bet kuriame žmogaus amžius tarpsnyje.
 
Svarbu tai, kad, mokydami vaiką vieno įgūdžio, sukeliame teigiamų pokyčių ir kitose emocinio intelekto srityse – vienintelis pokytis gali turėti didžiulės reikšmės vaiko gyvenimui. Priešingai nei intelekto koeficientas (IQ matuojamas standartizuotais intelekto testais, pvz., Wechslerio intelekto skalėmis), emocinis intelektas nėra matuojamas, jį nebent galima atpažinti vaikų elgesyje (pavyzdžiui, gerumas, pagarba).
 
Žmonės intuityviai supranta emocinio intelekto prasmę ir svarbą, tačiau šie įgūdžiai turi būti nuolat lavinami. Geriausi rezultatai pasiekiami, kada emocinio intelekto lavinimas pradedamas kuo anksčiau ir kuo įvairesniais būdais.
 
Emocinis intelektas (EQ) ir socialiniai įgūdžiai
 
Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo.
 
Socializacijos procesas prasideda nuo vaiko įgimto temperamento sąveikos su suaugusiojo reakcija į jį ir pasireiškia dar kūdikystės laikotarpiu (kūdikis bendrauja šypsniu, žvilgsniu). Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas – vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti.
 
Prasti socialiniai įgūdžiai ypač išryškėja, kada vaikai bando susidraugauti. Tokie vaikai nori dalyvauti kitų veikloje, bet pasirenka klaidingą taktiką. Populiarūs vaikai prie nepažįstamų bendraamžių linkę artėti palaipsniui, kontaktas paprastai pradedamas žodžiu (klausiant, komentuojant). Todėl užsimezgusias vaikų draugystes būtina vertinti rimtai.
 
Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai – vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais.
 
Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas – tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Vertinga skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Tačiau ir juokaujant turi būti užtikrintas asmeninis ir kito žmogaus orumas bei pagarba.
 
Emocinis intelektas ir problemų sprendimas
 
Dažnai neįvertinamas vaikų gebėjimas spręsti problemas (vaikai iš prigimties pasitiki savo jėgomis, net kai nesiseka), todėl vaikui teikiama pagalba, kada ji nėra būtina, jis dirbtinai saugomas nuo problemų, sunkių situacijų, už vaiką priimami sprendimai. Tačiau, sulaukę progos ar paskatinimo, vaikai noriai imasi spręsti net sudėtingas problemas, taip gerindami savo ir kitų gyvenimo kokybę.
 
Gebėjimas spręsti problemas – neatsiejama augimo dalis, skatinanti emocinį ir intelektinį vaikų vystymąsi. Skirtingo amžiaus vaikams būdingos nevienodos problemos (pvz., kūdikis valandų valandas gali stengtis apžioti nykštį, metų vaikas – pastatyti trijų kaladžių bokštą), bet daugumai svarbus jų sprendimo procesas: daugiau džiaugsmo ir jaudulio teikia pats bandymas (šiuo atveju – apžioti nykštį, pastatyti bokštą).
 
Maži vaikai gali spręsti ir labai sudėtingus klausimus, jeigu jie pateikiami konkrečiai ir suprantamai. Nedaug trimečių išspręstų uždavinį: „Jei A teisinga, tai B irgi teisinga. A yra teisinga. Kas iš to seka?“, tačiau mažumai tokio amžiaus vaikų sudarytų sunkumų atsakyti: „Jei gražiai elgsiesi parduotuvėje, gausi ledų. Parduotuvėje gražiai elgeisi. Kas dabar nutiks?“. Sėkmingas problemų sprendimas priklauso nuo vaiko patirties, ne nuo jo sumanumo. Vienas iš būdų, kaip suaugęs žmogus galėtų padėti vaikui mokytis šio emocinio intelekto įgūdžio – sudominti problemos sprendimu, užuot iškart pateikus išeitį ar rezultatą. Tokiu būdu vaikui būtų sudarytos sąlygos kaupti asmeninę patirtį.  
 
Problemas sprendžiančių suaugusiųjų elgesys turėtų būti vienas iš svarbiausių pavyzdžių vaikams mokantis, kaip valdyti šį emocinio intelekto įgūdį. Vaikai, stebėdami suaugusius žmones, savaime ima vertinti ir mėgdžioti. Todėl naudinga rengti šeimos susirinkimus, pavyzdžiui, savaitinius, kuriuose sprendžiamos asmeninės atskirų šeimos narių ir bendros problemos. Aptariant problemą, rekomenduojama laikytis jos sprendimo pakopų:
  1. Nustatyti problemą;
  2. Sugalvoti alternatyvių sprendimų; .
  3. Palyginti visus sprendimus;
  4. Išsirinkti geriausią sprendimą;
  5. Kito susirinkimo metu aptarti sprendimo naudą, pagalvoti, ką galima tobulinti.
Galimybė padėti tėvams svarbiais klausimais, nuomonės išklausymas skatina vaikų savivertės didėjimą. Įdomu tai, kad savivertės ugdymas nuolatinėmis pagyromis ir skatinimu, gali suteikti daugiau žalos nei naudos. Pasidžiaugti prasminga tik tada, kai tie jausmai susiejami su konkrečiais pasiekimais ir naujais įgūdžiais.
 
Klinikinių tyrimų programos „Aš galiu išspręsti problemą“ – AGIP (ICPS – „I can problem solve“) – tyrimų duomenimis, net impulsyvius trimečius ir keturmečius galima išmokyti „išmąstyti“ problemą, užuot ją „išveikus“. Pavyzdžiui, paprašyti žaislo, o ne atimti, pasakyti, kad esame pikti, o ne mušti.
 
AGIP programa prasideda 6 žodžių porų, kurios sudaro problemų sprendimo įgūdžių pagrindą, mokymu. Tai: yra-nėra, ir-ar, kai kurie-visi, prieš-po, dabar-vėliau, tas pats-skirtingas.
 
Šias žodžių poras siūloma vartoti reguliariai, bet žaismingai, kad vaikui jos asocijuotųsi su smagiais užsiėmimais ir praverstų iškilus problemai. Pavyzdžiui, pirkdami maistą, galite pažaisti „yra-nėra“: „Čia yra pyragaitis. Tai nėra pagrindinis patiekalas. Čia yra obuolys. Ar tai yra pagrindinis patiekalas?“. Pradėti siūloma nuo paprastų žodžių žaidimų (ilgainiui poras galima plėsti: tinkamas laikas-netinkamas, jei-tada, kodėl-nes), vėliau sunkinti juos iki situacijų, kuriose vaikas iškelia spręstiną problemą.
 
Paprastai vaikai turi daugiau nei vieną galimą problemos sprendimą: 9 mėn. kūdikis, bandantis įkišti kvadratinį kablį į apvalią skylutę, mėgins jį grūsti, sukti, kišti į naują skylutę. Prasidėjus formaliam ugdymui, vaikai praranda prigimtinį pasitikėjimą kurti alternatyvius sprendimo būdus – vengia klaidų, nes jau suvokia, kad sprendimai gali būti „teisingi“ ir „klaidingi“. Tuomet gali padėti svarstymo žaidimai, nes jų metu galima kartoti sprendimų kūrimą, kol jie tampa automatine reakcija, susidūrus su problema. Žaidimo metu vaikų grupė pateikia kuo daugiau jiems aktualios problemos sprendimų, po to – išrenka geriausius. Suaugusiųjų uždavinys šių žaidimų metu – padėti vaikams į problemas žiūrėti lanksčiai ir kūrybiškai. 
 
Emocinį intelektą (EQ) lavinanti veikla
 
Norint išugdyti aukšto emocinio intelekto vaiką, geriau būti per griežtiems nei per daug atlaidiems. Tai reiškia, kad jų pačių emociniam saugumui užtikrinti turi veikti (tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigoje) aiškūs ir nuoseklūs DRAUSMĖS principai. Tam būtina:
  1. Nustatyti aiškias taisykles ir ribas, tvirtai jų laikytis;
  2. Perspėti, kai vaikas ima nederamai elgtis (tai geriausias būdas jį mokyti savikontrolės);
  3. Pastebėti, įvardinti, pasidžiaugti teigiamu vaiko elgesiu;
  4. Sakyti vaikui, ko iš jo tikimasi;
  5. Pasistengti užbėgti problemoms už akių, kol jų dar neatsirado (tinka ir žodinis įvardinimas, pvz., jeigu vaikas maištauja, kai reikia tvarkytis žaislus, galima jo paklausti: „Kaip manai, šįkart žaislus pradėsi tvarkyti iškart po kvietimo ar reikės laiko išsirėkti?“);
  6. Nusižengus taisyklei, skirti tinkamą bausmę;
  7. Bausmę pritaikyti prie nusižengimo;
  8. Taikyti įvairias drausminimo priemones – atskyrimą (tiek minučių, kiek vaikui metų), privilegijos atėmimą, elgesio taškų sistemą (įsisenėjusiai problemai spręsti), pasekmės metodą, galima išreikšti tikslius, bet optimistiškai suformuluotus priekaištus. 
Apskritai, auklėjant vaikus, svarbiausia užtikrinti jiems pastovumą, ramybę ir mokymuisi palankią aplinką. 
 
Žaidimas – ypač geras būdas mokyti vaikus emocinio intelekto įgūdžių: jiems tokia veikla patinka, lavinimas vyksta to nejaučiant, jų metu galima tiek prevenciškai stiprinti vaiko įgūdžius, tiek spręsti tuo metu jam aktualias bei įsisenėjusias problemas, įtraukti emocinių, į veiklą įtraukti socialinių problemų turinčius (vadinamuosius „sunkius“) vaikus. Emocinį intelektą lavinantys žaidimai tinka įvairaus amžiaus vaikams.
 
Lipa laiptais žmogeliukas
 
Dalyviai: suaugęs žmogus ir kūdikis.
Žaidžiama pasisodinus kūdikį ant kelių. Didžiuoju pirštu ir smiliumi lipama aukštyn vaiko ranka. Kai „žmogeliukas“ pasiekia vaiko ausį, švelniai timptelėjama už spenelio ir „paskambinama“: „dzin dzin dzin“. Pabarbenus į kaktytę sakoma – „tuk tuk tuk“. Tada pirštai nukeliauja prie vaiko nosytės ir lengvai ją spusteli. Jei vaikui patinka ir stipresni judesiai, galima suėmus jam už nosies kalbėjimo ritmu švelniai pasukioti galvą į šonus. Žaidžiant dainuojama:
Lipa laiptais žmogeliukas
Mažas mažas kaip nykštukas.
Dzin dzin dzin – „Kas čia gyvena?“
Tuk tuk tuk – linksmai barbena.
 
Balionų šokis
 
Dalyviai: žaidimo vedėjas ir ne mažiau kaip šeši ikimokyklinio amžiaus vaikai.
Drauge paruošiami balionai. Vaikai atsigula ratu ant nugaros ir, iškėlę kojas į viršų, stengiasi neleisti balionams nukristi ant žemės. Šie turi šokti rato viduryje, jiems negalima paliesti grindų. Jei kuris balionas nukrenta, vaikams padeda žaidimo vedėjas – jis grąžina balioną į rato vidurį, vaikai tęsia žaidimą.
 
Manekenas
 
Dalyviai: žaidimo vedėjas ir ne mažiau kaip šeši pradinukai.
Išrenkamas manekenas (jis būtinai turi pats norėti juo būti). Manekenas stovi nejudėdamas, kojos tiesios. Kiti vaikai glaudžiai sustoja aplink ratu taip, kad pasiektų jį šiek tiek sulenkta ranka. Tada žaidimo vedėjas duoda ženklą pradėti. Manekenas virsta tai į priekį, atgal, tai į dešinę, tai į kairę. Vaikai turi jį sulaikyti ir švelniai stumtelėti į priešingą pusę.
 
Išjungtas garsas
 
Dalyviai: žaidimo vedėjas ir paauglys.
Šiam žaidimui reikalingas vaikų amžiui tinkanti drama iš televizijos. Ji parodoma be garso. Vaikas turi apibūdinti, kaip filme jaučiasi kiekvienas žmogus. Kai tik vaikas nori, sustabdomas įrašas ir duodamas taškas, jei jis gali papasakoti, kaip aktoriaus veido išraiška, gestai, laikysena atskleidžia jausmus. Tuomet įrašas peržiūrimas su garsu.
 
Jausmų numeriai
 
Dalyviai: šeima su vaikais (ypač tinka mažai bendraujančioms ar sukrėstoms po nelaimės šeimoms).
Žaidimo tikslas – surasti mašinų numerius, kuriuose būtų dvi (galima palengvinti ir iki vienos) jausmo žodžio raidės, papasakoti, kada jums tas jausmas buvo. Pavyzdžiui, numeris su raidėmis „P ir I“ gali būti panaudotas sudaryti žodžiui „piktas“. Tai bendradarbiavimo žaidimas, todėl visa šeima gauna tašką už vieną įvardintą ir papasakotą jausmą. Už tam tikrą taškų skaičių šeima „apdovanojama“ norima pramoga.
 
Maži dalykai daug reiškia!
Šaltiniai:
  1. Klauss W. Woffmann, Bernd Roggenwaller „Programa EQ. Emocinį intelektą ugdantys žaidimai“, 2005 m.
  2. Dr. Lawrence E. Shapiro „Kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą: vadovas tėvams“, 2008 m.; 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.