Emokykla.lt

Vaikas vagiliauja – kada verta sunerimti?

2016-01-19
Susijusios temos: Psichologija Vaiko elgesys
Vaikas vagiliauja – kada verta sunerimti?
Psichologė Svetlana RAMOŠKIENĖ
svetlanna13@gmail.com
Vaikai iki ketverių metų dar nesuvokia aiškios ribos tarp to, kas jiems priklauso ir to, kas yra ne jų. Vaikas įsitikinęs, kad daiktas priklauso jam, jei gali ištiesti ranką ir jį pasiimti.
Atsižvelgiant į vaikų amžiaus grupes, kokios dažniausios priežastys, kodėl jie vagiliauja?        
 
Tikėtina, kad kiekvienas vaikas bent kartą gyvenime yra pasisavinęs ne savo daiktą. Tėvų reakcija į tokį atžalos poelgį turi priklausyti nuo to, kiek vaikui metų.
 
Vaikai iki ketverių metų dar nesuvokia aiškios ribos tarp to, kas jiems priklauso ir to, kas yra ne jų. Dar neišmokta valdyti savo impulsyvaus noro: pasiima patikusį žaislą ar kitokį daiktą nesusimąstydamas, kieno tai yra. Vaikas įsitikinęs, kad daiktas priklauso jam, jei gali ištiesti ranką ir jį pasiimti. Jaučiamas tik palengvėjimas dėl patenkinto noro, bet ne kaltė. Vagiliavimo priežastis tokiame amžiuje – stiprus noras turėti patikusį daiktą . Arba mažylis pasisavina kažką, norėdamas įteikti malonią dovaną kam nors iš artimųjų.
 
Nuo 5 iki 7 metų vaikai įgauna supratimą, kad negalima savintis daikto, kuris jiems nepriklauso. Jei šeimoje yra problemų, vaikas gali vogti sąmoningai, „protingai“, saugodamąsis kad neįkliūtų. Tokio amžiaus ir vyresnių vaikų vagiliavimo priežastis gali būti rimtas psichologinis nepasitenkinimas, pvz. pyktis, nuoskauda, kylę dėl tėvų nesantaikos, konfliktų, šaltos emocinės atmosferos, kai vaikas jaučiasi vienišas ir nemylimas.
 
Priežastis gali būti ir du kraštutinumai auklėjant vaiką. Vienas kraštutinumas – kai yra maksimali vaiko kontrolė: tikrinama viskas – kišenės, kuprinė, stalčius taip, kad vaikas nebeturi asmeninės erdvės. Tuomet vagiliavimas – tai būdas turėti kažką savo, ką galima būtų paslėpti nuo svetimų akių. Kita priešingybė – kai vaikui trūksta tėvų dėmesio, jis jaučiasi paliktas, nesvarbus, nereikalingas. Siekiama gauti tėvų dėmesį net ir tokiu neigiamu būdu. Be to, pavogti iš tėvų pinigai gali simbolizuoti suartėjimo su nutolusiais tėvais aktą.
 
Dar viena priežastis: vaiko nepakankamas moralinių vertybių suvokimas bei valios trūkumas.
 
Vyresniame amžiuje (11–13 metų) vaikas gali vagiliauti dėl savęs įtvirtinimo, siekimo būti pripažintam draugų rate. Pavogti pinigai arba už juos nupirkti saldumynai, daiktai išdalinami draugams. Būna vagysčių iš keršto. Pasitaiko faktų, kai vaikui grasinama, iš jo reikalaujama pinigų mokykloje, ir jis vagia, nes nemato kitos išeities.
 
Tėvų neigiamas pavyzdys gali paskatinti vaiką elgtis panašiai. Pvz., net tėčio žodžiai apie pasiimtą darbe popieriaus pakuotę atžalą gali paskatinti irgi ką nors pasisavinti mokykloje, parduotuvėje…Kartais vaikas gali pradėti vagiliauti įkvėptas savo mėgstamo kino herojaus pavyzdžio.
 
Vagiliavimas gali būti ir reakcija į tėvų sisteminį vaikų poreikių nepaisymą, kai be rimtų priežasčių atsisakoma pirkti daiktus mėgstamam užsiėmimui ar madingesnę aprangą, kas priverčia jaustis vaiką „baltąja varna“ tarp bendraamžių.
 
Kaip ir ką kalbėti su vaiku, kuris pastoviai kažką nugvelbia?
 
Pastovus vagiliavimas gali rodyti sunkias psichologines bei socialines vaiko problemas.
 
Bet kokio amžiaus vaikui reikia suprantamai paaiškinti sąvokas „tavo“ ir „mano, svetima, jo arba jos“. Svarbu, kad vaikas suvoktų, kad vogti yra negerai. Nereikia kaltinti vaiko tiesiogiai, griežtai gėdinti, nes tai gali duoti priešingą efektą. Klausimai, ar jis ką pavogė ir kodėl tai padarė, gali priversti vaiką teisintis norint išsaugoti orumą. Pakanka tiesiai pranešti jam, kad žinote apie įvykusią vagystę. Pavogtas daiktas būtinai turi būti grąžintas savininkui ir jo atsiprašoma. Tai gali padaryti pats vaikas, raginamas tėvų, arba jei mažesnis, kartu su gimdytoju. Naudinga duoti suprasti vaikui, kaip jus liūdina jo poelgis ir kaip jaučiasi apvogtas žmogus. Galima neigiamai apibūdinti vaiko poelgį, bet ne patį vaiką. Nepatartina lyginti jo su kitais vaikais ar šeimos nariais, su savimi vaikystėje. Nereikia reikalauti priesaikų, kad tai buvo paskutinį kartą bei aptarinėti vaiko poelgį girdint pašaliniams. Dažnai viena tokia pastebėta vagystė, į kurią tinkamai sureagavo tėvai, būna ir paskutinė.
 
Jeigu vaikas vagiliauja pastoviai, tapkite jam atidesni. Nuoširdžiai domėkitės, apie ką svajoja jūsų atžala, ko bijo, ko tikisi iš jūsų, dėl ko pyksta, nerimauja, su kuo draugauja. Nuoširdūs pokalbiai, pasakojimai apie savo vaikystės įvykius, bendra veikla, pasivaikščiojimai su vaiku padeda geriau jį suprasti, užmegzti artimesnį ryšį. Svarbu, kad vaikas jaustųsi reikalingas ir saugus šeimoje. Gerai yra suformuoti įprotį aptarinėti su vaiku tai, kas jį neramina, kalbėtis apie nemalonius dalykus, padėti išgyventi skaudžius jausmus.
 
Vaikas privalo turėti asmeninį kampelį. Geriai, jei tai atskiras kambarys, o jeigu nėra tokios galimybės, tai bent spinta ir stalas, kur jis laikytų savo žaislus, knygas, ir niekas neturi teisės naudotis jo daiktais be leidimo. Taip vaikas geriau suvoks elgesio su nuosavais ir svetimais daiktais skirtumą.
 
Stenkitės nepalikti pinigų matomoje vietoje, kad vaikas nesigundytų.
 
Vagiliavimu vaikas tarsi nori pranešti: „Viskas pas mus yra ne taip gerai, kaip sakoma, jūs meluojate , aš neleisiu jums vaidinti, kad jūs geri tėvai…Padėkite man.“
 
Jei pokalbiai ir aiškinimai nepadeda, kokiais dar būdais galima būtų pakeisti tokį vaiko elgesį?
 
Tėvams pravartu kritiškai pažvelgti į tarpusavio santykius ir į savo pačių elgesį, šeimos taisykles. Jeigu vaikas pastoviai mato tėvų konfliktus, alkoholizmą, nepagarbą, toleranciją kitų (taip ir savo pačių) vagiliavimui, sunku tikėtis, kad jis keis savo elgesį. Turi būti kuo greičiau pašalintos priežastys, skatinančios vaiką vagiliauti. Sudėtingais atvėjais yra būtina kreiptis į vaikų psichologą. Griežtos ir skaudžios bausmės gali tik paskatinti vaiką geriau slėpti pavogtą daiktą ir miklinti vagiliavimo įgūdžius, be to, formuoja žemą savivertę: „jeigu aš jau vagis, tai vogsiu ir toliau“.
 
Kokie požymiai rodo, jog vaiko vagiliavimas tampa didele problema, kuri gali turėti įtakos ateityje?
 
Jeigu nepaisant aiškinimų ir nuobaudų vaikas dažnai vagia iš mokyklos, parduotuvių, iš tėvų ar kitų žmonių. Taip pat, jei jis vagiliavimu siekia autoriteto bendraamžių rate. Ilgainiui vagiliavimas tampa charakterio bruožu.
 
Kokios tėvų klaidos lemia tai, jog jų vaikas vagiliauja?
 
Kaip jau minėta, laiku nenustatytos ribos tarp „tavo“ ir „mano“, neišugdyti moraliniai nuostatai ir valia, vaiko erdvės bei elgesio absoliutus kontroliavimas ir priešingas jam elgesys – dėmesio vaikui trūkumas, sunki psichologinė atmosfera šeimoje gali lemti vaiko vagiliavimą.
 
Reikia turėti omenyje, kad tėvų reakcija į atžalos vagiliavimą gali būti tiek pozityvi, tiek negatyvi. Būna situacijų, kai pavogus pirmą sykį, vaiką skausmingai ir žeminančiai nubaudė tėvai, o vyresniame amžiuje vagiliavimas ne tik nesiliovė, bet ir išėjo už šeimos ribų. Nereikia vadinti vaiko vagimi, gėdinti, kabinti jam būsimo nusikaltėlio etiketės. Žalingas vaikui ir „nebaudžiamumo“ pojūtis, jei tėvai augina šeimos „dievaitį“, kuriam viskas leidžiama.
 
Neigiamas pavyzdys – tėvų „dviguba moralė“, kai jie deklaruoja vagystės blogybę, o patys paima tai, kas „blogai padėta“. Pvz. vaikas mato, kaip mama apieško tėčio kišenes.
 
Kartais tėvai iš principo neduoda vaikiui kišenpinigių, nors ir turi galimybę. Įsivaizduokite, ką jaučia vaikas, matantis mokslo draugus, perkančius ledus ar kramtomąją gumą, o jis priverstas apsimesti, jog nenori?
 
Ar potraukis vogti gali būti paveldėtas?
 
Taip, tokių atvejų pasitaiko. Jei gimdytojas ar senelis yra ar buvo linkęs į vagiliavimą, rekomenduojama kiek atidžiau prižiūrėti vaiką. Tik koks bebūtų paveldimumas, mažyliui yra daug svarbesnė aplinka, kurioje jis auga ir formuojasi kaip asmenybė.
 
Ar ši problema gali būti tiesiog „išaugama“?
 
Yra platus vagiliavimų spektras: nuo tipinės situacijos, kai vaikas vagia labai retai, smulkmenas arba vagiliavimas buvo tik vienetinis atvejis, iki kraštutinės, kai vagiliaujama nuolat, daug ir bet kokioje situacijoje. Pirmuoju atveju yra didelė tikimybė, kad problema bus „išaugta“, jei tėvų reakcija į poelgį yra tinkama ir jei pašalintos vagiliavimo priežastys. Antruoju atveju galima nuogąstauti, kad vaikai taps asocialiais suaugusiaisiais, linkusiais į teisėtvarkos pažeidimus.
 
Ar reikėtų labai sunerimti, jei vis kokį daiktą nugvelbia ikimokyklinio amžiaus vaikas?
 
Iki 4-6 metų amžiaus, kuomet įsisąmoninami bei įtvirtinami moraliniai įpročiai, labai nerimauti nereikėtų, bet visada reikia vaikui paaiškinti, kad taip daryti nevalia ir kodėl. Visada grąžinti paimtą daiktą šeimininkui ir skatinti atsiprašyti. Tokiame amžiuje vaikai, jų pačių suvokimu, ne vagia, o ima, nes dar nesusiformavęs atitinkamas mąstymas.
 
Kada vagiliavimas tampa žalingu įpročiu?
 
Kai jis dažnai kartojasi vyresniam nei maždaug 4-6 metų vaikui. Reikėtų sunerimtii ir tuo atveju, jei vaikas nejaučia gėdos dėl vagiliavimo, mano, kad tame nėra nieko ypatingo.
 
Ar vaikų vagiliavimas turi ką nors bendro su kleptomanija?
 
Kleptomanija (iš graikų kalbos „klepto“ reiškia vagiu ir „mania“ ­– beprotybė, aistra) yra psichinis nukrypimas, kai kyla staigus nevalingas potraukis vogti daiktus. Pasaulyje šį sutrikimą turi tik apie 0,05 proc. žmonių, o vaikystėje jis beveik nepasitaiko. Antra vertus, jeigu, nepaisant meilės, dėmesio, gerų šeimos narių santykių bei tinkamo aiškinimo, vaikas nesiliauja vagiliavęs, prasminga pasitarti su specialistu.
 
Jei suaugęs žmogus vagia, plėšikauja ir pan., ar tam įtakos gali turėti vaikystėje neišspręsta vagiliavimo problema?
 
Jei vaikas vagiliauja dažnai, tai perauga į įprotį, o 13-15 metų paaugliams tampa charakterio bruožu, asmenybės dalimi, kurią pakeisti yra itin sunku. Vaikystėje neatskleistas ir nesmerktas vagiliavimas gali padaryti žmogų vagimi visam gyvenimui. 
Šaltiniai: