Emokykla.lt

Nuo ketverių – „kodėlčiukų“ amžius

2015-09-15
Nuo ketverių – „kodėlčiukų“ amžius
Parengė Ligita KARSBO
Ketvirtaisiais–penktaisiais gyvenimo metais labai sustiprėja vaikų kalbinis aktyvumas – prasideda „kodėlčiukų” amžius. Mažylis užduoda daugybę klausimų, demonstruodamas begalinį smalsumą...
  • Kodėl durys girgžda? 
  • Kas tas benzinas? 
  • Kodėl padai bijo kutenimo? 
  • Kas gyvena telefone? 
Klausinėdamas vaikas tyrinėja suaugusiųjų pasaulį, sužino daiktų, jų savybių ir veiksmų pavadinimus. Žodžių atsarga greitai auga, vaikas vartoja įvairių gramatinių formų žodžius ir jų derinius, o savo mintis išreiškia ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais. 
 
Dažnai pasitaiko, kad vaikai sakiniuose daiktavardžius keičia įvardžiais: „Jis nuėjo... O tada jis pamatė... O tada jis paėmė...”, – pasirodo kalbama apie senelį. Pasitaiko žodžių tvarkos sakinyje ir gramatinio žodžių derinimo sakinyje klaidų, nes vaikas dar nepakankami įvaldęs asmenuotes ir laikus. Žinoma, ši charakteristika labai apytikslė, juk vaikų kalbos išsivystymo lygiai gali būti labai skirtingi. 
 
Kas, koks ir ką veika?
 
Kaip tėvai gali padėti vaikui geriau įsisavinti gimtąją kalbą? 4–5 vaiko gyvenimo metais pagrindinis tėvų uždavinys turėtų būti vaiko žodyno turtinimas (tuo pačiu ir turimo žodyno reikšmių tikslinimas) ir rišlios kalbos lavinimas. 
 
Vaiko žodyno turtinimui, tikslinimui, gilinimui išnaudokite pačią artimiausią vaiko aplinką: tai, su kuo vaikas susiduria namie, vaikų darželyje, kieme, gatvėje. Į vaiko žodyną įveskite ne tik daiktų, bet ir jų detalių, požymių, savybių pavadinimus; ne tik pagrindinių spalvų, bet ir atspalvių (rožinis, oranžinis, pilkas, žydras...) pavadinimus; ne tik daiktų dydžių, formų, bet ir medžiagų, iš kurių jie pagaminti, pavadinimus. 
 
Kai vaikas apžiūrinėja daiktą, pagalvokite, kokį klausimą jam geriau užduoti. Tokie klausimai, kaip „Kas tai?“, „Kas čia?“, numato atsakymą, reiškiantį daikto pavadinimą. Klausimas „Koks?“ priverčia pasakyti įvairias daikto savybes. Jei jūs paklausite „Iš ko jis pagamintas?“, vaikas turės ne tik pavadinti medžiagą, bet ir pavartoti žodį kilmininko linksnyje: „Iš stiklo“. Klausimas „Ką veikia?“ reikalauja veiksmo pavadinimo. Klausimas „Kam reikalingas šitas daiktas?“ reikalauja išsamaus atsakymo (kartais vaikas atsakydamas netgi pavartoja sudėtinį sakinį). 
 
Žinoma, svarbu ne tik supažindinti vaiką su aplinka. Jūs turite pagalvoti ir apie grynai kalbines užduotis. Apžiūrėjote daiktus, pavadinote juos – įtvirtinkite žodžius įvairiose kalbinėse situacijose, kalbos žaidimuose. Žaidimai su žodžais vaikų sąmonėje išplečia žodžių turinį ir padeda vaikams patiems kurti įvairius žodžių junginius.
 
Štai, pavyzdžiui, žaidimas „Kas koks būna?“. Suaugusysis klausia, kas būna aukštas, o vaikas atsako: medis, žmogus, stulpas... Čia galima paklausti, o kas aukštesnis: žmogus ar medis? Taip vaikas mokosi lyginti, apibendrinti ir geriau suprasti abstraktaus žodžio „aukštis“ prasmę. Į klausimą, kas būna platus, vaikas atsako: upė, kelias, gatvė, kaspinas. Tada galima paklausti, o kas platesnis: upė ar upelis? 
 
Tokį žaidimą galima žaisti su pačiais įvairiausiais žodžiais: žaisdamas vaikas mokysis klasifikuoti daiktus pagal formą, dydį, spalvą... („Kas būna raudonas, žalias, apvalus, medinis...?“). Kuomet vaikas apžiūrinėja daiktą ir klausia, koks jis, jūsų uždavinys – pateikti kuo daugiau to daikto savybių. 
 
Kai pasakomas vienas požymis, skatinkime vaiką prisiminti kuo daugiau daiktų, turinčių tą požymį. Tokiose pratybose, kuomet vaikas ieško žodžių, o suaugusysis jam padeda (juk vaikas dar gali nežinoti vieno ar kito žodžio), tikslinama žodžių reikšmė, naudojant pačiuis įvairiausius derinius. 
 
Žodyno turtinimui, perkeltinės žodžių reikšmės supratimui nėra nieko geriau už grožinės literatūros skaitymą. Perskaitę mažyliui pasaką, eilėraštį, būtinai atkreipkite jo dėmesį į atskirus žodžius, išsireiškimus, posakius, pakartokite juos, sulaikydami vaiko dėmesį – tuomet jis naujus žodžius įsimins ir vėliau vartos juos kitose kalbinėse situacijose. 

Ką atsakyti „kodėlčiukui“? 
 
Jei vaikas jums uždavė klausimą, reiškia jūs jam esate reikšmingas ir autoritetingas žmogus, turintis pakankamai informacijos ir geraiia besiorientuojantis tame, kas vaikui įdomu. Vaiko klausimai suaugusiajam – jo pasitikėjimo ir pagarbos vyresniųjų patirčiai ir kompetencijai išraiška. Ir nors kartais labai norisi nuo tų klausimų pasislėpti, prisidengus svarbiais reikalais, nuovargiu ar laiko stoka, jūs privalote reaguoti į vaiko tyrinėtojo azartą, kuris „vargšams“ suaugusiesiems neduoda nė minutės ramybės! 
 
Klausimai, klausimai, klausimai... 
 
Dažnai atsitinka, kad vieną ir tą patį klausimą vaikas užduoda kelis kartus per dieną, beveik nekeisdamas formuluotės ir intonacijos. Pavyzdžiui: „Kur tėtė?“ – „Tėtė darbe“. Praeina penkios minutės: „Kur tėtė?“ (tuo pačiu balsu) – „Tėtė darbe, aš juk tau sakiau“. Po kurio laiko: „O kur tėtė?“ (intonacija nesikeičia). Trečią kartą mama neištveria: „Kam tau tėtė? Tau ką, su manimi blogai?“ Žinoma, ne! Tiesiog vaikams labai svarbu įsitikinti, kad pasaulyje viskas išliko taip pat, kaip ir buvo prieš penkias minutes, o svarbiausia, kad jam tai patvirtino kompetentingas asmuo – mama. 
 
Užduodamas vieną ir tą patį klausimą vaikas greičiausiai tikisi gauti iš suaugusiojo tą patį atsakymą, kaip ir praeitą kartą. „Tai kepurė?“ – „Kepurė“. Po dešimties minučių: „Tai kepurė?“ – „Žinoma, tai kepurė“. Dar po kurio laiko pradeda atrodyti, kad jis tai daro specialiai, tyčiojasi iš jūsų. Ir jeigu dešimtą ar dvidešimtą kartą atsakydami į tą patį klausimą, jūs panorėsite įvesti kokią nors naujovę, bent jau tam, kad nesijaustumėte kaip užsikirtusi plokštelė, ir atsakysite: „Tai skrybėlė“, mažylis greičiausiai pradės piktintis (kartais net su ašaromis): „Ne, tai kepurė, kepurė!“ Tokia reakcija visiškai pagrįsta: vaikui svarbu įsitikinti, kad vienas ir tas pats daiktas vadinasi vienu ir tuo pačiu vardu. 
 
Bet štai vaikas sumano pagudrauti. Atsakymai į klausimus jam jau nebe tokie svarbūs, koks skirtumas kepurė tai ar skrybėlė, juk ir taip aišku, kad ne katė: nepribėgs ir neįdrėks. Tačiau labai įdomu stebėti, kas vyksta su suaugusiuoju, kiek kartų jis gali atsakyti į tą patį klausimą ir ar galima jį priversti atsakinėti be galo? Parodykite vaikui, kad jūs supratote jo ketinimus ir atsiliepkite į žaidimą. Pabandykite jam uždavinėti kokį nors panašų vieną ir tą patį klausimą. „Ar tai pieštukas? Ar čia meškiukas?“ Abiems dalyviams žaidimo prasmė maždaug tokia: „Mes abu žinome, kaip tai vadinasi, ir puikiai vienas kitą suprantame.“ 
 
Jei jūs nenusiteikę „žaisti“, galite paprasčiausiai parodyti, kad supratote vaiką, bet nenorite dalyvauti jo pasilinksminimuose. Geranoriškai jam paaiškinkite, kad jūs žinote, jog prieš jį kepurė, o skrybėlė – tai tam tikra prasme irgi kepurė. Tačiau jeigu jūs susierzinsite ir piktai atšausite vaikui, tuomet gali atsitikti, kad pasėsite jame netikrumą ir nepasitikėjimą visais suaugusiaisiais. Vaikui netgi gali kilti mintis, kad suaugusieji patys nieko nesupranta apie aplinkinį pasaulį ir kad suprasti tą pasaulį iš viso neįmanoma. Tokių apmąstymų pasekoje klausimų sumažės, o vaikas galbūt ims ieškoti naujų pasaulio pažinimo būdų, tiesa, jau be jūsų dalyvavimo… 
 
Noriu viską žinoti! 
 
Klausimai, kuriuos užduoda vaikai, gali būti keisti ir netikėti. Įdomu, kokį atsakymą tikisi išgirsti vaikas į klausimą: „Kur važiuoja mašinos?“, „Kur gyvena mikrobai?“, „Kodėl ateina žiema?“ arba „Kas yra skyrybos?“. Dažniausiai klausimai kyla, kai vaikas bando suvokti ryšį tarp įvairių dalykų ir įvykių, pradeda suprasti, kad viskas, kas vyksta aplinkui, vyksta neatsitiktinai. 
 
Vaikui pasiekus „kodėlčiuko“ amžių tėvams prasideda sunkūs laikai. Būtina atsakyti į visus vaiko klausimus. Bet kaip tai padaryti teisingai, kad mažylio dar labiau nesupainioti? Juk suaugusieji tiek daug visko žino apie mašinas, mikrobus, orą ir skyrybas, ir ne tik iš mokslinės ar juridinės pusės, bet ir iš savo gyvenimiškos patirties. Tačiau mažyliui, kuriam ką tik sukako ketveri, visai nereikia sudėtingų aiškinimų. Jam reikalingi aiškūs, suprantami žodžiai, o ne išvedžiojimais ir sudėtingais terminais perkrautas atsakymas. Iš ilgos lekcijos apie mikrobus, variklius ir fiziologiją mažylis gali išskirti du–tris jam svarbius momentus ir susieti juos tarpusavyje. Neapsunkinkite savo atsakymo ilgomis techninėmis smulkmenomis, kurių vaikas negalės suprasti, nes dar yra tam tiesiog per mažas. 
 
Žodžių dvikova
 
Vaiko „kodėlčiavimas“ kartais persikelia ir į tokias situacijas, kurios iš pirmo žvilgsnio neturėtų kelti klausimų. Pavyzdžiui, pusryčių metu jūs sakote vaikui, kad jis neliestų karšto virdulio. Ir išgirstate klausimą: „Kodėl?“ Įdomu tai, kad tuo momentu vaiką mažiausiai domina virdulys ir karštas vanduo, tiesiog mažylis stengiasi suvokti, kuo pagrįsti jūsų apribojimai, stengiasi dar kartą išsiaiškinti draudimų teisingumą ir tuo pačiu įsitikinti suaugusiojo kompetencija. 
 
„Kodėl negalima liesti elektros laidų? Kodėl reikia eiti miegoti? Kodėl negaliu paimti dar vieną šokoladuką? Kodėl reikia eiti pas gydytoją?“ – panašūs klausimai užduodami ne tiek norint išsiaiškinti draudimų priežastį, kiek tam, kad dar kartą patikslinti vaiko ir suaugusiojo teises. Po šiais skirtingais klausimais slepiasi vienas bendras ir vaikui labai svarbus klausimas: „Kodėl aš turiu jūsų klausyti? Kodėl jūs man visą laiką nurodinėjate, ką galima daryti ir ko ne?“
 
Žinoma, suaugusysis visada gali pademonstruoti valdžią ir jėgą, atsakydamas: „Tu privalai, nes aš taip pasakiau.“ Tačiau toks atsakymas padarys įspūdį gal vieną ar du kartus, o vėliau jums teks patvirtinti savo valdžią vis smarkiau pakeliant balsą ar didinant įsakmių žodžių kiekį. Žymiai geriau savo atsakymą pateikti taip, kad vaikas suprastų, kad elektros laidų jokiu būdu negalima liesti, nes gali nutrenkti elektra ir ši taisyklė galioja visiems, kad naktį miegoti reikia visiems (ir vaikams, ir suaugusiesiems) tam, kad būtume sveiki ir stiprūs. 
 
Suderinkime savo planus
 
Ateina laikas, kai begalinius „kodėl“ pakeičia nauji klausimai, kuriuos galima apjungti į vieną grupę „O kas bus, jeigu...“ Dažniausiai atsakymą vaikas pats puikiai žino, nes paprastai jau būna išbandęs, kas bus, jei... Vaikas klausia savęs ir aplinkinių, kas bus, jei jis ką nors padarys ne taip. Pavyzdžiui, ką pasakys tėvelis, pamatęs darbo dokumentus išmėtytus ant grindų? Mažylis laukia sušukimo „ai-ai-ai“ ar kokio nors kito tradicinio nepasitenkinimo pasireiškimo. Pamatęs lauktą reakciją, vaikas tarsi patvirtina savo prielaidų teisingumą. „O jeigu nesutvarkyčiau žaislų? Arba kėdę pastatyčiau ant stalo, o ant viršaus dar taburetę?“ Vaikas tarsi derina savo variantą su jūsiškiu ir, jei atsakymai sutampa, įsitikina savo prielaidų teisingumu. O tai, savo ruožtu, padeda jam labiau pasitikėti savimi ir savo kompetencija: „Aš taip ir žinojau, kad taip bus!“ 
 
Yra ir dar viena suktų klausimų serija. Klausdamas mamos, kada ji išsiskirs su tėte, mylimas sūnelis (ar dukrelė) visai nenori jums patarti tokiu būdu spręsti susikaupusias problemas. Greičiausiai vaikas ką nors išgirdo apie skyrybas vaikų darželyje ar kieme, bendraudamas su bendraamžiais. Dabar jam labai svarbu patikrinti, kokią vietą skyrybos užima suaugusiųjų gyvenime. Galbūt jos lygiai taip pat būtinos, kaip ėjimas į darbą ar dantų valymas, ir visi tėvai turi kada nors išsiskirti? O gal ir visai nebūtinos? Kas gi kitas sudėlios visus taškus ant i, jei ne tėvai? Iš čia ir kyla klausimas, kuris dažnai įvaro tėvus į kampą savo nepagrįstumu. Beje, tą pačią potekstę dažniausiai turi ir klausimai apie mirtį, gimimą ar kitus šeimos gyvenimo įvykius. 
 
Skirtingi suaugusieji, skirtingi atsakymai
 
Labai greitai vaikas supranta su kokiais klausimais geriau kreiptis į mamą, o su kokiais į tėtę, senelį ar brolį. Kiekvienas suaugusysis gali atskleisti jam pasaulį iš kitos pusė. Ir net jeigu dviejų skirtingų šeimos narių atsakymai nesutampa, mažylis gali išsirinkti jam geriau patinkantį variantą. Gerai, jei šeimoje kas nors gali atsakyti rimtai ir moksliškai, bet dar geriau, jei kas nors gali paaiškinti paprastai ir suprantamai. Kuomet kiekvienas šeimos narys užimtas atsakymų į vaiko klausimus paieška, svarbiausia sekti, kad šis procesas neperaugtų į suaugusiųjų tarpusavio ginčą: kuris gi iš jų yra pats geriausias „atsakinėtojas“... 
 
O gal priežastis kita? 
 
Kai kada už vaiko atsakymų ką nors sužinoti slypi ne tik paprastas smalsumas ar noras sužinoti kaip galima daugiau naujo. Dažnai už klausimų slepiasi vienatvė ir nerimas, dėmesio stoka ir pagalbos šauksmas. Jei vienas ir tas pats klausimas kyla vėl ir vėl, jei jame girdimas nerimas ir netikrumas, jei atsakymas aiškus ir suprantamas, bet vaikas vėl klausia to paties, tai reiškia kažką rimtesnio, apie ką vaikui galbūt sunku kalbėti tiesiai. „Ar tu tikrai mane myli?“, „Ar tu matai, koks aš protingas?“, „Paaiškink man, kas vyksta...“ 
 
Jei vaikas uždavė suaugusiajam klausimą, reiškia, suaugusysis jam yra reikalingas, reiškia mažasis „kodėlčiukas“ tiki jo išmintimi, tiki tuo, kad vyresnis žmogus sugebės jį suprasti, paremti, paaiškinti, duos atsakymą... Kuomet vaikas staiga nustoja klausinėjęs, tai gali reikšti pasitikėjimo suaugusiaisiais praradimą arba nepasitikėjimą savimi. „Vis viena man niekas neaišku: per daug žodžių ir susierzinimo. O ir aš pats dar labai mažas ir nieko nesuprantantis... Kam su manimi kalbėti?“ 
 
Mokomės pasakoti 
 
Lavinant vaiko rišliąją monologinę kalbą, svarbu išmokyti vaiką perpasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas ar pasakojimus).Vaikui perpasakojant žinomas nesudėtingo siužeto pasakas, tuo pačiu lavėja gebėjimas klausytis  teksto,  atsakinėti į suaugusiojo klausimus, įterpti į suaugusiojo pasakojimą savo žodžius ar sakinius. Taip mažylis pamažu prieina prie savarankiško literatūros kūrinio atkūrimo. Ketverių metų vaikas beveik pažodžiui atsimena liaudies pasakų tekstus, įsimena įvykių nuoseklumą. 
 
Mokyti vaiką pasakoti padeda taip vadinamas lydimasis pasakojimas. Vaikas įsijungia į suaugusiojo pasakojimą, pakartodamas žodžius ar ištisus sakinius. „Kartą gyveno senelis ir...“ – „Senelė“. „Jie turėjo...“ – „Vištelę ir gaidelį“. Po to galima pereiti prie perpasakojimo atsakant į klausimus: „Kur susiruošė Raudonkepuraitė?“ – „Pas senelę.“ „Ką ji sutiko miške?“ ir t.t. ... Po to kai, kai vaikas įvaldė pasakos perpasakojimą, jam galima pasiūlyti perpasakoti trumpus nesudėtingo siužeto pasakojimus.
 
Labai padeda įvaldyti pasakojimą įvairūs reginiai – lėlių teatras, spektakliai vaikams, senoji animacija! Jie nuteikia vaiką emocingai, ugdo norą perteikti savo įspūdžius pasakojant. Tik jokiu būdu negalima palikti vaiko vieno su televizoriumi, jei jau žiūrite filmukus, sekite, kad jie būtų įdomaus siužeto ir žiūrėkite juos kartu su vaiku, kad galėtumėte jam pateikti klausimus ar paaiškinti. 
 
Mokytis pasakoti galima ir pagal paveikslėlius. Vaikai pradžioje mokosi teisingai atsakinėti į suaugusiojo klausimus, o vėliau pradeda patys laisvai ir išsamiai pasakoti paveikslėlio turinį. 
 
Mažyliai labai mėgsta apžiūrinėti žaisliukus. Būtent jie ne vienam vaikui greičiausiai sužadina norą pasisakyti. Pradžioje suaugusysis pasiūlo vaikui įdėmiai apžiūrėti žaisliuką. Pirmieji klausimai turėtų būti nukreipti į išorinius daikto požymius (forma, spalva, dydis). Vyresniems vaikams (virš penkerių metų) galima pasiūlyti palyginti kelis žaisliukus. Suaugusysis moko vaikus apibūdinti ir palyginti (pavyzdžiui, lėles) pavadinant būdingiausius jų požymius. Reikia siekti, kad vaikai kalbėtų pilnais, užbaigtais sakinukais. Prieš palyginant vaikui prireiks įdėmiai apžiūrėti abi lėles, pradžioje pasakyti, kaip jos apsirengusios, kokie jų plaukai, akys, ir tik po to, kuo jos skiriasi. 
 
Įvaldę atskirų žaislų apibūdinimą, kartu su mažyliu galite pereiti prie neilgų siužetinių pasakojimų sudarymo. Pasiūlykite jam keletą žaislų, leidžiančių sukurti paprastą siužetą: mergaitė, krepšelis, grybukas; mergaitė, eglutė, ežiukas ir t.t. Tegul vaikas pagalvoja, ką mergaitė gali veikti miške, ką ji ten sutiko, ką parsinešė krepšelyje namo. Pradžioje suaugusysis gali sukurti savo pasakojimą kaip pavyzdį, o po to pasiūlyti vaikui pačiam papasakoti. Ne bėda, jei iš pradžių vaikas tiesiog pakartos jūsų pasakojimą – šitaip jis treniruojasi pasakoti. Pamažu nuviliokite vaiką nuo pamėgdžiojimo, pasiūlykite savarankiškai sukurti pasakojimą. 
 
Penktaisiais gyvenimo metais vaikai apie kai kuriuos įvykius pasakoja iš savo patirties. Suaugusysis paskatina vaiką prisiminti, kaip jis ėjo į svečius, į eglutės šventę, ką įdomaus matė būdamas miške. Vaikui duodama konkreti užduotis: „Papasakok, ką matei šventėje.“ Čia galima panaudoti pavyzdį: „Pirmiausia paklausyk, ką aš mačiau eglutės šventėje, o paskui jau tu papasakosi.“ Suaugusiojo pasakojimas turi būti artimas vaiko patirčiai, tikslus, turėti aiškią pabaigą, o pasakojimo kalba turi būti emocionali ir gyva. Pamažu vaikas nustos kopijuoti pavyzdį ir pereis prie savarankiško kūrybinio pasakojimo, kurio mokymasis prasideda jau penktaisiais gyvenimo metais.