Kaip vaikai mokosi kalbėti? (2)

Svarbiausieji kalbos vystymosi metai yra pirmieji keturi vaiko gyvenimo metai. Laikas tarp 9-o ir 36-o gyvenimo mėnesių yra apibrėžiamas kaip „jautrioji kalbos vystymosi fazė“. Šiuo laikotarpiu gaunama ir išsaugoma informacija yra itin svarbi tolesnei kalbinei raidai. Detaliau aprašysime vaiko kalbos vystymąsi iki 5-erių metų. Šio amžiaus vaikai jau gali savo mintis ir norus išreikšti gramatiškai taisyklinga kalba. Be abejo, kalbos vystymasis tuo nesibaigia. Kalbiniai gebėjimai tobulinami ir vystomi toliau: individualus kalbėjimo stilius, žodynas, ekspresija, minčių perteikimo įgūdžiai formuojami jau mokykliniame amžiuje.

 

 

 

Pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais riksmas ir verksmas kūdikiui yra vienintelė galimybė pareikšti pasauliui apie save ir savo poreikius. Jis rėkia, kai yra alkanas, blogai jaučiasi, kai jam ką nors skauda ar tiesiog pasigenda rūpinimosi. Jau pirmosiomis savaitėmis iš kūdikio balso moduliacijų galima atskirti, ar jis yra patenkintas, ar ko nors nori, ar jį kas nors varžo. Jau pirmojo mėnesio pabaigoje kūdikis keičia savo verkimo pobūdį, priklausomai nuo poreikių. Rėkiant balsas yra kietas ir suspaustas, tačiau, kai kūdikis yra patenkintas, jo balsas tampa minkštas ir melodingas.

 

Nuo šeštosios gyvenimo savaitės kūdikis žaisdamas tarsi treniruoja savo kalbos organus (liežuvį, lūpas, gomurį, žandikaulius), jų judrumą. Džiaugsmingą veiklą lydi viso kūno judesių pagyvėjimas. Lalavimas ir žaidimai su savo seilėmis kūdikiams yra linksma veikla. Gulėdami ant nugaros, jie „leidžia“ ilgus monologus lengvai gomurinių garsų junginių, panašių į treles. Augdamas sveikas mažylis reaguoja į bendravimą su juo: nustoja verkęs, sulaiko žvilgsnį ties suaugusiuoju. Kūdikis bendraudamas pradeda šypsotis, pasuka galvą garso link, burbuliuoja ir burkuoja, kalbinamas pagyvėja, o suaktyvėjusius judesius lydi pirmieji garsai.

 

Jau nuo antrojo gyvenimo mėnesio garsai ir jų tonacijos įvairėja, o ketvirtąjį mėnesį kūdikiai paspygauja, atsakydami į emocingą suaugusiojo kalbinimą, staigiai kaitalioja balso aukštį, pasigirsta pratisas juokas. Vaikas reaguoja į garso kryptį, atpažįsta pažįstamus garsus ir atsako į juos, burbuliuoja atsakydamas jį kalbinančiam asmeniui, pradeda skirti intonacijas. Nuo penktojo mėnesio skiemenų grandinės darosi vis įvairesnės, ritmingesnės. Kai kurie šiuo laikotarpiu skleidžiami garsai gali skambėti kaip gana svetimi ir nepanašūs į motinos kalbos garsus, mat įvairių tautybių vaikai čiauška vienodai. Pasigirsta balsiai, o taip pat priebalsiai m, n. Lalavimo periodas yra labai svarbus etapas vaiko kalbos vystymosi kelyje.

 

 

Vaikas kaupia patirtį, susidurdamas su aplinkos daiktais ir kontaktuodamas su artimais žmonėmis (akių kontaktas, juokas, kalbinimas). Visa tai yra labai svarbu kalbos supratimo vystymuisi.

 

Trečiąjį gyvenimo mėnesį kūdikis pradeda domėtis ir žaisti savo pirštais bei rankomis centro pozicijoje, akimis seka objektą ir pasuka galvą į garso šaltinio pusę.

Ketvirtąjį / penktąjį gyvenimo mėnesį vaikas abejomis rankomis žaidžia su daiktu, kurį gali pasiekti virš savęs. Jis beveik viską kiša į burną tam, kad ištirtų daikto savybes.

 

 

 

Didžiausias pasikeitimas, lyginant su pirmuoju pusmečiu, yra tas, kad kūdikis susidomi savo skleidžiamais garsais. Mažylis tarsi suklūsta ir bando kartoti jam malonius garsus ir skiemenis. Nauja šioje fazėje yra tai, kad kūdikis klausosi su juo bendraujančių žmonių kalbos ir bando mėgdžioti garsus ir skiemenis. Būtent dėl šios priežasties garsai panašėja į motinos kalbos garsus.

Jei šiuo laikotarpiu kūdikis staiga prityla arba net visai nutyla, nereaguoja į triukšmą, nesuka galvos garso šaltinio link, tai gali būti klausos sutrikimo požymis. Tokiu atveju vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją ir ištirti, ar vaikutis normaliai girdi.

Šeštąjį / septintąjį mėnesiais vaiko čiauškėjime išryškėja ritminiai elementai, pasikartojimai. Dėl tobulėjančios klausos kontrolės kūdikis pradeda kaitalioti savo balso stiprumą, aukštį, atsiranda pauzės, dėmesys. Šiuo laikotarpiu vaikai labai domisi dainavimu ir muzika.

Baigdamas aštuntąjį mėnesį, kūdikis jau geba šnibždėti.

Devintąjį / dešimtąjį mėnesį skiemenys pradedami dvigubinti, pradžioje tokie dviskiemeniai žodeliai dar neturi jokios prasmės, net jei tai skamba kaip „mama“, „tete“, „baba“ ir pan. Šalia klausymo pirmuose kalbiniuose bandymuose aktyviai dalyvauja rega ir lytėjimas (vizualinis ir taktilinis suvokimai). Vaikutis stebi kalbėtojo mimiką, žiūri į burną, bando kišti savo pirštukus į kalbančiojo burną, tyrinėja.

Dešimties mėnesių vaikas jau gali pamėgdžioti paprastus garsus, kuriuos sukelia kiti, pats vartoja mažiausiai 1–2 balbatavimo žodelius (lialia, baba), suprantamus konkrečiose situacijose. Pradeda imituoti šuniuko, laikrodžio, karvės garsus, konkrečiose situacijose daugėja „balbatavimo“ žodelių.

Metų amžiaus normaliai besivystantis vaikas aktyviai naudoja bent 3–4 paprastus žodelius ir, nors pats dar negeba aiškiai artikuliuoti, žodeliai įgauna aiškią prasmę. Dažnai daiktas yra vadinamas jam priskirtu veiksmu (pavyzdžiui, kamuolys – „bumbum“, šuniukas – „auau“ ir t. t.).

 

Šiuo laikotarpiu vaikas aktyviai kramto ir taip treniruoja kalbėjimui reikalingus organus: lūpas, liežuvį, žandikaulius. Todėl labai svarbu dabar vaikučiui duoti pakankamai kieto maisto (džiūvėsėlių, morkų, obuolių gabaliukų).

 

 

Kalbos supratimo vystymasis prasideda apie devintąjį gyvenimo mėnesį. Tam reikia, kad vaikas žaidimų metu galėtų pažinti kuo daugiau daiktų, juos ištyrinėti visais savo pojūčiais, užfiksuoti bei išsaugoti atmintyje kuo daugiau vaizdinių apie objektų savybes ir funkcijas.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas gali sutelkti dėmesį tik į vieną dalyką, tad, jei jis žaidžia kamuoliu ir tuo pat metu yra kalbinamas, mažylis perkelia dėmesį nuo daikto prie žmogaus. Pastebėjęs kitą daiktą, vaikas lengvai perkelia dėmesį nuo žmogaus prie daikto. Tik tuomet, kai galės stebėti abu dalykus vienu metu, t. y. ir kamuolį, ir žmogų, sakantį žodį „kamuolys“, vaikas susies žodį su daiktu ir po keleto tokių kartų išsaugos šį žodį atmintyje.

Tokiu būdu vaikas gana greitai sukaupia žodžių atsargą ir supranta vis daugiau žodžių nei pats vartoja (kaupiamas pasyvusis žodynas). Tačiau žodis dar neturi apibendrinančios prasmės ir reiškia tik vieną daiktą ar veiksmą. Pavyzdžiui, vaikas pavadindamas savo žaisliuką „katė“, nežino, kad ir kaimynų katinėlis, ir paveikslėlyje nupieštas gyvūnas yra vadinamas tuo pačiu žodžiu.

 

 

Septynių / aštuonių mėnesių vaikutis jau mobilesnis, jis geba vartytis nuo nugaros ant pilvo ir atgal. Žaisdamas su daiktais, jis gali juos perimti iš vienos rankos į kitą arba vienu metu laikyti du daiktus.

Aštuonių / devynių mėnesių vaikas sėdi be atramos ir gali atsispirti, jei prarado pusiausvyrą. Jis jau tikslingai griebia norimus daiktus.

Pradėjęs ropoti dešimties / vienuolikos mėnesių amžiaus mažylis tampa mobilus, tad jo tyrinėjimų ratas labai išsiplečia. Vaikas pamažu mokosi įvertinti atstumą. Tuo pat metu vaikas pradeda siekti aukščiau padėtų daiktų, o mažus daiktus ima pinceto griebimu (nykščiu ir smiliumi).

 

 

 

Antraisiais gyvenimo metais vaikas aktyviai gausina savo žodyną. Nors žodžiai artikuliuojami netaisyklingai ir trumpinami, tačiau artimiausi vaikui žmonės supranta jų prasmę.

Charakteringas šios fazės bruožas yra „vieno žodžio sakinys“. Žodis vaikui atstoja visą sakinį. Savo reikšmę toks vieno žodžio sakinys įgauna, skirtingai moduliuojant balsą, tono skambesį ir palydint jį gestais ar mimika. Panaudojus visas išraiškos priemones, žodis gali tapti klausiamuoju ar tiesioginiu sakiniu.

 

Labai svarbu vaikui parodyti, kad supratome jo mintį ir palydėti tai taisyklinga kalba, pakeičiant ir išplečiant vaiko vieno žodžio sakinį.

Šiuo laikotarpiu vaikas dažniausiai naudoja vieną sąvoką keliems panašiems daiktams ar reiškiniams įvardyti. Taip garsažodis „brum“ ar „pypy“ gali būti naudojamas visoms transporto priemonėms įvardyti, nesvarbu, ar tai būtų traktorius, traukinys ar kranas. Vėliau, kalbai vystantis, vaikas vis labiau diferencijuoja sąvokas. Dažnai tose srityse, kurios vaiką domina (pavyzdžiui, transportas, gyvūnai ir t. t.), jis turi ypač platų ir diferencijuotą žodyną.

Pusantrų metų vaikas valdo maždaug 25–30 žodžių.

 

 

Šalia atskirų žodžių vaikas supranta ir trumpas frazes (pavyzdžiui, „Duok man šaukštą.“) bei klausimus (pavyzdžiui, „Kur tavo meškiukas?“). Žaidimų metų vaikas reaguoja į savo vardą.

 

 

Dvylikos–penkiolikos mėnesių vaikas pradeda vienas žengti pirmuosius žingsnius. Žaidimuose vaikas pradeda atpažinti apvalias formas (pavyzdžiui, apvalių formelių bokšteliai).

 

 

 

Plečiantis vaiko pasauliui ir kaupiantis patyrimui, turtėja ir kalba. Vaikas pradeda kalbėti 2–3 žodžių sakinukais, pavyzdžiui, „turiu batą“ arba „čia batai“. Vaikui vystantis, tobulėja ir jo kalbiniai gebėjimai, ilgėja sakiniai, gerėja tartis, vaikas vis dažniau savo žaidimą palydi kalba ir pradeda kalba formuluoti savo norus.

Šiuo laikotarpiu prasideda ir pirmasis klausinėjimo periodas. Vaikas dažnai perklausia pavadinimų daiktų, kuriuos jis mato savo aplinkoje: „Kas čia?“. Dažnai tą patį klausimą jis užduoda daugybę kartų, kad, daug kartų išgirdęs atsakymą, gerai įsidėmėtų sąvoką. Dažniausiai tai yra kasdienės aplinkos daiktų pavadinimai: žaislų, maisto, namų apyvokos daiktų. Vėliau prisidės ir abstrakčios sąvokos.

Antrųjų gyvenimo metų pabaigoje vaiko žodyną sudaro apie 250 žodžių.

 

 

Pasyvus vaiko žodynas yra kur kas gausesnis nei aktyvus. Vaikas supranta klausimus ir posakius, kurie nesusiję su esama situacija ar tuo metu vykstančiu veiksmu, ir atitinkamai atsako kalba, mimika ir gestais (pavyzdžiui, veiksmu reaguoja į nurodymą „Atsinešk savo švarkelį...“, kai visi sėdi prie stalo ir valgo).

 

 

Judesiai darosi vis labiau koordinuoti, o bėgiojimas – saugesnis. Vaikas pradeda atpažinti keturkampes formas, o vėliau – ir trikampes (pavyzdžiui, formų kaišiojimai, pirmos dėlionės).

18 mėnesių vaikas nori vis daugiau veikti vienas, savarankiškai, todėl jis jau bando pats valgyti šaukštu bei gerti iš puodelio.

18–24 mėnesių amžiaus vaikas bando padėti jį rengiant.

Laiptais lipa pristatomuoju žingsniu ir kabinasi į turėklus.

Teisingai pataiso paveikslėlį, jei šis yra apverstas žemyn ar guli ne ta puse.

 

 

 

Artikuliacija. Pradedant trečiuosius metus, dar daugelis garsų tariami netaisyklingai, sunkiau ištariami garsai keičiami kitais, lengvesniais, arba visai praleidžiami. Netaisyklingas garsų tarimas vadinamas šveplavimu, arba dislalija.

Netaisyklingas garsų tarimas gali būti nepastovus, priklausomai nuo žodžio ilgumo ar sudėtingumo. Kartais vaikai tą patį garsą taria vienuose žodžiuose netaisyklingai, nors izoliuotą ar kituose žodžiuose geba ištarti taisyklingai. Taip yra todėl, kad vaikas užfiksavo ir išsaugojo tokį tarimo pavyzdį ir daugiau jo savo kalboje nebestebi, o naujai išmoktų žodžių tarimas yra labiau analizuojamas ir lyginamas su tuo, ką girdi klausa.

Sakinių sudarymas. Sakiniai yra išplečiami veiksmažodžiais, būtojo laiko formomis, klausiamaisiais žodeliais, tačiau gramatinės formos dar ne visada yra taisyklingos. Sakiniais bandoma nusakyti santykius ar ryšius tarp daiktų ir žmonių, apibrėžti laiką ir vietą.

Žodynas. Šiuo laikotarpiu žodynas gausėja labai sparčiai. Vaikas netgi bando pats sudarinėti žodžius naujadarus iš jam žinomų žodžių.

 

 

Vaikas geba suprasti absurdiškus posakius ir demonstruoja tai galvos purtymu, skeptišku žvilgsniu ir atitinkamais komentarais. Jam keliamus reikalavimus jis atmeta sakydamas „ne“.

 

 

Pradedamas vartoti įvardis „aš“, o tai reiškia, kad vaikas auga kaip asmenybė, vis labiau suvokia savo nepriklausomybę ir norus.

Žaidimuose atsiranda veiksmų eiga: lėlytė ne tik paguldoma į vežimėlį, bet prieš tai nurengiama ir pasupama. Žaidimo rezultatas paskatina naują žaidybinę veiklą. Vaikas jau geba planuoti žaidimą, kurti žaidybines situacijas, žaidžia įsivaizduota tema (tarkime, stato laivą ir plaukia) ir geba savo idėjas perteikti kitiems taip, kad šie galėtų dalyvauti žaidime. Per žaidimą ir pasidalinimą idėjomis tobulėja kalbiniai gebėjimai, tarimas, kalbos supratimas.

Kalba naudojama pasaulio „užkariavimui“ ir vis naujam rūšiavimui bei skirstymui.

Vaikas jau geba surūšiuoti spalvas, formas, pradeda įvardinti pagrindines spalvas. Jis jau žino, kad su žirklėmis galima kirpti, bet tai jam dar nelabai sekasi, dažniau plėšo nei kerpa. Vaikas nebeima pieštukų visu delnu, tačiau priešpastato nykštį kitiems pirštams.

Atsukinėjami buteliukų dangteliai, pasimato pirmi dominuojančios rankos požymiai. Rankos dominantė dar gali pasikeisti, tačiau nevertėtų stengtis tam daryti įtakos.

Vaikas jau geba pats nusirengti, nusiplauti ir nusišluostyti rankas, lipa laiptais keisdamas kojas, šokinėja pilna pėda ir važiuoja triračiu.

 

 

 

Artikuliacija. Tarimas jau tampa daug aiškesnis, nes pagerėjusi garsų fonacija ir diferenciacija, ypač ilgesniuose žodžiuose.

Sakinių sudarymas. Vaikas naudoja prielinksnius, įvardžius ir bando derinti veiksmažodžių laikų formas.

Prasideda antrasis klausinėjimo periodas, tik dabar vaikas nuolat klausia „kodėl“.

Vaikas gali paveikslėlyje suvokti ir apibūdinti tarpusavio ryšius, atsakyti į klausimus, mintinai išmokti trumpus eilėraštukus ir daineles.

Vaikas domisi savo aplinka ir nori kuo daugiau išmokti, sužinoti ir suprasti. Jam nebeužtenka tik girdėti, kad vyras ant stogo yra stogdengys, jam rūpi žinoti, ką jis tiksliai daro, kaip nenukrenta nuo stogo, kur jo namai, ar jis gali ant stogo miegoti ir valgyti ir t. t.

Tėvai ir auklėtojai turi stengtis paprastai, bet suprantamai atsakyti į vaiko klausimus. Taip vaikas įgyja naujų žinių ir mokosi suprasti tarpusavio ryšius.

Žodynas. Žodynas smarkiai išauga. Trečiųjų metų pabaigoje vaikas vartoja jau virš 800 žodžių.

Vaikai pastebi detales, tarpusavio ryšius, gali pavadinti savybes ir toliau diferencijuoja bei grynina savo žodyną. Mažėja tokių apibendrinimų kaip „mašina“ visoms transporto priemonėms ar „karvė“ – visiems dideliems keturkojams gyvūnams.

 

 

Vaikas gali klausytis trumpų istorijų, suprasti prasmę ir atpasakoti.

 

 

Vaikas palydi savo žaidimą kalba arba imituoja triukšmus, kurie svarbūs žaidimui. Jis kalba su savo minkštais žaisliukais ir komentuoja veiksmus.

Vaikas atpažįsta sulūžusį žaislą, pavyzdžiui, mašiną, kuriai trūksta padangos.

Savo piešiniams vaikas suteikia turinį. Tai nereiškia, kad piešinys turi būti suprantamas kitiems, tačiau mažylis aiškiai žino, ką jis nupiešė ar ką norėjo nupiešti.

Važiuodamas triračiu, vaikas gali susistabdyti arba staigiai pakeisti važiavimo kryptį. Laiptais lipa keisdamas koją.

 

 

 

Artikuliacija. Ketvirtųjų metų pabaigoje vaikai jau turėtų taisyklingai artikuliuoti beveik visus garsus, išimtys gali būti taikomos š, s, r garsams bei kai kurioms priebalsių samplaikoms.

Sakinių sudarymas. Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda sudarinėti ir vartoti šalutinius sakinius, o žodžių tvarka sakinyje jau pakankamai taisyklinga.

Žodynas. Žodynas toliau sparčiai auga ir dar labiau diferencijuojamas. Aktyviajame žodyne atsiranda abstrakčios sąvokos (laiko, kiekio, jausmų...). Vaikas gali kalbėti apie tai, ko kalbėjimo momentu nėra: apie praėjusią dieną, būsimas atostogas ar planuojamą gimtadienį.

Tempas ir sklandumas. Šiuo laikotarpiu dėl greito žodyno augimo vaikams pasitaiko kalbėjimo tempo sutrikimai, kurie gali skambėti panašiai kaip mikčiojimas. Vaikai užsikerta, ieško tinkamo žodžio, pakartoja žodžius, tačiau dažnai tai būna fiziologinio mikčiojimo fazė, būdinga vaikams nuo pustrečių iki penkerių metų.

Vaikas nori spontaniškai ir kuo greičiau perteikti aplinkos įspūdžius, naujus atradimus ir išgyvenimus. Dažnai mintys skrieja greičiau nei veikia kalbos motorika arba vaikas nesugeba greitai surasti tinkamo žodžio, todėl kalbos sraute dažnai girdime frazių, žodžių ar skiemenų pakartojimus.

 

Va-va-va-vakar aš tai jau mačiau.

Kur kur kur yra mano mašina?

Aš aš aš greitai ateisiu.

Už to už to medžio slepiasi vaikas.

 

Tėvams ar auklėtojams gali būti sunku atskirti, ar tai yra prasidedantis mikčiojimas, ar fiziologinis kalbėjimo tempo sutrikimas (iteracija), todėl vertėtų pasikonsultuoti su specialistu.

 

 

Vaikas jau turi susiformavusius situacijų ir daiktų vaizdinius, todėl gali planuoti žaidimą, savo veiksmus, susirasti žaidimui reikalingų daiktų ar pakeisti juo panašiais.

 

 

Vaikas gali žaisti kartu su kitais, taigi nebežaidžia tik pats vienas savo žaidimo. Jis jau gali padėti kitiems vaikams ir juos paguosti.

Pieštuką laiko vis panašiau kaip suaugęs žmogus. Gali kirpti žirklėmis. Brūkšniavimo linijos vis dar kreivokos. 

Šio amžiaus vaikai geba atpažinti daiktus, juos tik liesdami, bet nematydami.

Gali patys nusirengti ir apsirengti. Gaudo didelį kamuolį abejomis rankomis ir balansuoja ant plačios lentos.

 

 

 

Artikuliacija. Visi garsai jau turėtų būti tariami taisyklingai. Išimtis gali būti s grupės garsų netikslus tarimas dėl besikeičiančių dantukų.

Sakinių sudarymas. Sakinių konstrukcija dažniausiai yra taisyklinga, galimi tik nedideli netikslumai, konstruojant sudėtinus sakinius. Vaikai, naudodami daug klausiamųjų žodelių („kam?“, „kaip?“, „kur?“, „kodėl?“ ir kt.), toliau rūšiuoja savo įspūdžius ir žinias.

Žodynas. Vaiko aktyviajame žodyne atsiranda vis daugiau abstrakčių sąvokų.

Kalbėjimo tempas. Gali tęstis fiziologinis mikčiojimas.

 

 

Formuojasi ir tobulėja gebėjimas suprasti situaciją, ją įvertinti ir susidaryti bei išreikšti savo nuomonę.

Išgyventi įvykiai atpasakojami nuosekliai, taip, kad klausantysis gali suprasti įvykių seką.

 

 

Vaikas be suaugusiųjų pagalbos gali rasti savo vietą vaikų grupėje ir integruotis vaikų darželio grupėje.

Vaikas mokosi laikytis taisyklių, tačiau pralaimėjimą priima sunkiai.

Pavadina pagrindines spalvas ir formas.

Gali stovėti ant vienos kojos, abejomis kojomis šokinėti atgal ir sugauti kamuolį abejomis rankomis.

 

 

 

Iki pusšeštų metų turi išnykti fiziologinis šveplavimas.

 

 

Abstrakčių reiškinių bei tarpusavio ryšių supratimas vystosi iki 7–8 metų.

 

 

Šeštaisiais metais aiškiai nusistovi dominuojanti ranka. Vaikas skiria savo kūno kairę / dešinę puses, geba surišti kilpą.

 

1 lentelė. Trumpa kalbos vystymosi apžvalga