Emokykla.lt

Kaip rugsėjo 1-ąją paversti nepaprasto nuotykio pradžia?

2014-08-13
Kaip rugsėjo 1-ąją paversti nepaprasto nuotykio pradžia?
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Vaiko mokymosi motyvacija daugeliu atveju yra „išvestinis dydis“, pasekmė, priklausanti nuo protingo, pamatuoto tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymą, kuris prasideda ikimokykliniame amžiuje ir, palengva atslūgdamas, išlieka per visus mokyklinius metus, kol paauglys ima daryti sprendimus, susijusius su savo profesijos pasirinkimu.
Likus mėnesiui
Į namus, kuriuose gyveno 7 metų vaikas, atėjo ramus rugpjūčio vakaras. Šiltame virtuvės ore pleveno įprastos, mielos, tarsi iš M. Stepnovos romano atskridusios, „namų židinio fėjos“, gaubiamos baltų, ką tik arbatinuke užvirusio vandens garų. Vaiko tėvai sėdėjo prie atdaro buto lango ir kalbėjosi.
– Liko mėnuo, – murmėjo Tomas. – Regis, apie viską pagalvojom, viską papasakojom, bet vis tiek neramu.
– Jis šaunuolis, – pasakė Ieva, – moka pats išsirinkti ir nusipirkti blynų kavinėje! Vakar buvom, pati mačiau: su MĖLYNIŲ uogiene...
– Ar jis moka tai padaryti valgykloje, kai aplink klega dar 200 vaikų? – abejojo Tomas.
– Susitvarkys, išmoks! – drąsino vyrą Ieva. – Aš juo tikiu. Nemanau, kad mums dar ką nors verta daryti. Tegul vaikas mėgaujasi vasara. Atėjus rugsėjo pirmajai, aš iškaulysiu darbe keletą dienų atostogų, kad nebūčiau pavargusi, ir, iš mokyklos grįžus Linui, galėčiau su juo tyrinėti pirmųjų dienų klasėje įspūdžius.
 
Nepaprasto nuotykio pradžia
 
Kiekvienam septynmečiui pirmasis „mokyklinis“ rugsėjis tampa didelio 12 metų (t. y. amžinybę) trunkančio nuotykio pradžia. Koks bus šis nuotykis? Vieni pirmokai rugsėjo pirmosios laukia kaip šventės, kiti – mato ją kaip dar vieną suaugusiųjų sugalvotą „sankciją“, kuri sujauks jų gyvenimus. Kai kuriems tėvams mokyklos pradžia labiau siejasi su palengvėjimu, jų vaiko stiprybių ir savarankiškumo augimu, kitiems kelia didžiulį nerimą, baimę, kad jų vaikas patirs nesėkmę, bus nepakankamai suprastas ir įvertintas. Normalu, jei abu šie jausmai – ir džiaugsmo, ir nerimo – suaugusiesiems kyla kartu, yra sumišę, nes mokymosi pradžia žymi naujo svarbaus etapo pradžią, kurioje slypi ir svarbios galimybės, ir potencialūs sunkumai
 
Šio straipsnio tikslas – „atgaivinti“ nerimastingo džiaugsmo kamuojamus būsimų pirmokų tėvus, nuraminti „sudirgusius nervus“, padrąsinti pasitikėti savo vaiku ir, svarbiausia, atkreipti dėmesį į faktą, kad vaiko mokymosi motyvacija daugeliu atveju yra „išvestinis dydis“, pasekmė, priklausanti nuo protingo, pamatuoto tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymą, kuris prasideda ikimokykliniame amžiuje, ir, palengva atslūgdamas, išlieka per visus mokyklinius metus, kol paauglys ima daryti sprendimus, susijusius su savo profesijos pasirinkimu. Vaikui augant, suaugusiųjų reikšmė ir vaidmuo jo gyvenime ne mažėja, o keičiasi. Jei to nepripažįstame, kone kiekviename amžiaus tarpsnyje susiduriame su savitu vaiko pasipriešinimu. Raidos etapo poreikius atitinkantis suaugusiųjų įsitraukimas yra vaikui naudingas ir puoselėjantis, jis leidžia „amortizuoti“, švelninti patiriamus mokymosi ar bendravimo sunkumus, nesėkmes paversti sėkmės ir augimo galimybėmis.    
 
Aiškiai ir konkrečiai apie vaiko laukiančias permainas
Tėvų baimės dėl būsimo pirmoko yra gerokai susijusios su pokyčiais, kuriuos vaikas patirs, ir naujomis situacijomis, su kuriomis jis turės susitvarkyti. Svarbu gebėti nepagrįstas, katastrofines baimes („jis vos moka skaityti, kiti jį pralenks ir jis neįstos į universitetą“) mintyse atsieti nuo realių faktų apie tikrus vaiko laukiančius pokyčius. Kuo tiksliau tėvai geba sau patiems apibrėžti, kas iš tikrųjų laukia būsimo pirmoko – tuo mažesnis nerimas. Išvardykime šias aprėpiamas permainas, kurias patirs Jūsų sūnus (dukra), tapęs(-usi) mokiniu(-e):
  • vaikas sutiks naują mokytoją ir kitą mokykloje dirbantį personalą, kurių turės klausyti ir su kuriais jam prireiks sutarti bei pasitarti: paprašyti jų pagalbos ar užduoti klausimus (kai kurios mokyklos suteikia galimybę vaikams susipažinti su mokytoja dar prieš prasidedant mokslo metams, kitos – priešingai, teigdamos, kad visi įstaigoje dirbantys pedagogai yra „geri“, tokių susitikimų vengia);
  • jei vaikas prieš tai nelankė darželio, jis atsidurs keliasdešimties nepažįstamų vaikų, tarp kurių turės susirasti draugų ir bendražygių, apsuptyje; nelankę darželio vaikai paprastai turi mažiau bendravimo su bendraamžiais patirties ir daugumą konfliktų yra linkę spręsti įtraukdami suaugusiuosius. Iššūkis tokiam vaikui – išmokti, kad dalį nesutarimų su vaikais galima spręsti pačiam, savarankiškai įtikinant, perkalbant, susitariant, susitaikant ir kt.;
  • pamokos truks ilgiau nei darželio ugdomieji užsiėmimai;
  • laiko žaidimams pamokų metų bus skiriama mažiau, žaidimai bus koordinuojami mokytojos, tai yra kitaip, nei vaikas yra įpratęs (dėl šios priežasties itin vertinga išlieka galimybė pažaisti namuose, šis vaiko poreikis tapus pirmoku niekur nepradingsta, jis yra labai svarbus vaiko nerimo įveikai ir laimingumui; asmens poreikis žaisti, jei tik nėra užgniaužiamas ir vėliau sudraskomas žiauraus ir perdėm reiklaus superego (psichologinė sąvoka, kuria apibūdinami vidiniai žmogaus reikalavimai elgtis tinkamai), išlieka visą gyvenimą; džiaugsmo ir naudos žaisdami gauna ir vaikai, ir senoliai);
  • keisis vaiko dienos ritmas, darbotvarkė, ryto ir vakaro rutina, laikas, kurį jis praleidžia atskirai nuo tėvų, kitų jam gerai pažįstamų suaugusiųjų;
  • mokykloje bus naujų, anksčiau negirdėtų taisyklių, kurių teks laikytis, ir užduočių, kurias reikės stengtis atlikti (dauguma tėvų labiausiai nerimauja dėl to, kaip jų vaikui seksis mokytis, taip pat dėl galimų jo nusižengimų ar elgesio problemų, patyčių);
  • vaikas gaus pirmuosius mokytojo skiriamus savo veiklos įvertinimus, nesvarbu, kad išreikštus ne skaitiniais pažymiais, bet emociškai įkrautomis piktogramomis (paveikslėliais);
  • atsiras naujas kelias, kuriuo vaikas kas rytą keliauja į mokyklą (jei anksčiau vaikas lankė darželį – šis kasrytinis kelias pasikeis); taip pat pasikeis aplinka, kurioje vaikas kasdien praleidžia daugiausia laiko: jos garsai, spalvos, kvapai ir kt.
  • jei vaikas valgys priešpiečius ar pietus mokyklos valgykloje – keisis jo maisto racionas, tikriausiai jam reikės išmokti savarankiškai apsipirkti valgykloje, kai aplink šurmuliuoja daug nepažįstamų vaikų. 
Kiekviena iš šių permainų turi savyje paslėptą didesnį ar mažesnį iššūkį, taip pat – džiaugsmą, ir naujus potyrius. Labai svarbu, kad 7 metų sulaukęs vaikas turėtų galimybę patirti visas šias naujoves, nes pernelyg nuo jų saugodami suaugusieji užkirstų vaikui galimybę augti ir stiprėti.
 
Pedagogų vaidmuo
 
Gerai, kai mokyklos iš anksto skiria dėmesio būsimų pirmokų tėvams, kad padėtų jiems parengti vaiką artėjantiems mokslo metams. Tėvai gali labai daug padaryti dėl savo vaiko, jeigu iš anksto žino apie laukiančio mokymosi detales: gauna rašytinę informaciją apie būsimą vaikų dienotvarkę, elgesio taisykles, maitinimo sąlygas, paprastus kasdienius įgūdžius, kuriuos turėdamas vaikas drąsiau jausis mokykloje ir kurių lavinimui galima skirti laiko prieš prasidedant mokslo metams. Svarbi galimybė su vaiku iš anksto aplankyti mokyklos patalpas (jei įmanoma – keletą kartų).
 
Tyrimų duomenys rodo, kad tėvai, dar prieš prasidedant mokslo metams gaunantys tokio dėmesio, yra labiau linkę įsitraukti į vaikų ugdymą, bendradarbiauti su pedagogais, kurie dėjo pastangas užmegzti ryšį, suvokdami, kad mokyklos pradžia yra ne tik vaikui, bet visai jo šeimai svarbus įvykis. Pedagogai, per savo ilgametę patirtį matę daugybę pirmokų ir kartu su tėvais sprendę jų sunkumus, yra labai vertingas informacijos ir palaikymo šaltinis tėvams, taip pat – savotiški lyderiai, galintys paskatinti atėjusius tėvus susipažinti, diskutuoti tarpusavyje, kloti pagrindus būsimam bendravimui ir bendradarbiavimui tarp tėvų. Yra svarbu, kad pedagogai papasakotų tėvams apie atsakomybes, tenkančias mokyklai ir šeimai ugdymo procese, ir kviestų šiomis atsakomybėmis pasidalyti.
 
Pedagogai, norintys šioje srityje nuveikti daugiau, nei šiuo metu daroma jų mokykloje, pasisemti idėjų, gali skaityti straipsnius, kuriuose aprašomos darželio ir pradinės mokyklos „tranzitą“ palengvinančios programos, skirtos tėvams. Nuorodą į vieną iš jų, parengtą Australijoje, rasite prie šio straipsnio literatūros šaltinių (autoriai – R. Giallo ir kt., 2010; nepaisant to, kad Lietuvos ir Australijos švietimo sistemos skiriasi, straipsnyje pateiktas aprašymas, kokios temos yra aptariamos su tėvais 4 sesijų metu, gali būti naudingas). Apie mokytojų ir tėvų bendradarbiavimo svarbą ir būdus taip pat galite perskaityti straipsnyje Tėvų į(si)traukimas į mokinių ugdymą (A. Valantinas, G. Čiudalienė, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras, 2012)
 
Tėvų vaidmuo: svarbiausia turėti savo vaikui laiko
 
Vienoms pirmoko laukiančioms permainoms tėvai gali padėti pasirengti iš anksto, kitoms skirti laiko mokslo metams jau prasidėjus, trečias vaikai dažniausiai puikiai įveikia patys, be papildomos pagalbos, suaugusieji apie jas ir nesužino. Kartais pasitaiko, kad darželyje gerai pritapę vaikai būna nervingi ir prislėgti pirmąją dieną ar savaitę pradinėje mokykloje. Svarbiausias veiksnys, padedantis vaikui prisitaikyti prie būsimų ar jau užklupusių pokyčių, yra artimiausių suaugusiųjų jam skiriamas dėmesys, kalbėjimasis su vaiku apie tai, kokie nauji dalykai laukia mokykloje, domėjimasis, ką jis patyrė per pirmąsias dienas, savaites, mėnesius. Kartu pasvarstykime, ką galime padaryti, kad vaikui pradėti mokytis būtų lengviau.
  • Tikėkite savo vaiku ir pedagogais. Kad ir kaip Jūsų vaikas reaguotų į mokyklą, Jus, kaip mamą ar tėtį, turėtų raminti žinia, kad pedagogai greičiausiai bus matę daugybę nerimą išgyvenančių vaikų ir tikriausiai žinos strategijų, kaip tokioje situacijoje vaikui galima padėti. Išlikite vaiko akyse pozityviai nusiteikę ir stiprūs. Būkite tie, kurie galės pagelbėti, jei vaikui pagalbos prireiktų, tie, kurie domėsis, kaip vaikui mokykloje sekasi, tie, kurie iš savo patirties žino, ką reiškia būti mokiniais ir gali suprantamai apie tai papasakoti, atsakyti į klausimus, nuraminti. Džiaukitės faktu, kad Jūsų vaikas – užaugo! Jis jau pirmokas.
  • Paieškokite internete mokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų bendruomenių, forumų, susipažinkite su jais, teiraukitės, kaip jų vaikai jautėsi, pradėję lankyti mokyklą. Vėliau nepamirškite parašyti jiems, kokie patarimai buvo vertingi, padėjo. Tėvų bendruomenės turi didelę jėgą, padedančią įveikti vaikų sunkumus ir taip pat – siekti švietimo sistemos reformų. Lietuvoje vis dar labai svarbu jas burti ir stiprinti.
  • Jeigu mokykla suteikia tokią galimybę, kartu su vaiku apžiūrėkite mokyklą, klasę ir susipažinkite su būsima mokytoja dar prieš prasidedant mokslo metams. Ištyrinėkite patalpas, suraskite ir apžiūrėkite tualetą ir valgyklą. Jei tai padarysite, Jūsų vaikas jausis daug drąsiau, nes rugsėjo pirmąją pateks į jau šiek tiek pažįstamą aplinką. Tas pats galioja ir Jums – mama ar tėtis, šventės metu nerandantis mokyklos įėjimo, aktų salės ar reikiamos klasės ir besiblaškantis po sausakimšą nepažįstamą pastatą, tikrai glumins vaiką. Kartu pasivaikščiokite į mokyklą vedančiu keliu, ieškokite šiame įvykyje džiaugsmo. Galbūt kažkur pakeliui, tarp pilkų namų ir kreivų tvorų, yra koks nors stebuklingas mažas kioskas, kuriame po pamokų galima nusipirkti ledų ar saldainių?
  • Dar kartą papasakokite vaikui apie tai, kaip saugiai elgtis gatvėje, net jei manote, kad vaikas to jau išmoko darželyje. Dalis vaikams skirtų taisyklių, palikus darželį, pasikeičia, jiems svarbu suprasti, kokie dalykai išlieka tokie patys, net jeigu vaikas – jau pirmokas. 
  • Vaikui itin vertinga pažinoti bent kelis kitus vaikus, kurie eis į tą pačią klasę, o Jums – jų tėvus. Prisiminkite savo vaikystę – daug lengviau yra dalyvauti šventėje, estafetėje, renginyje, gimtadienyje, kuriame jau kažką pažįstate: žmogų, prie kurio iš karto galima prieiti ir sveikintis, su kuriuo galima laikytis kartu, su kuriuo mokykla ir pamokos akimirksniu tampa ne vienišu, bet bendru reikalu.
  • Dar prieš einant į mokyklą papasakokite vaikui, ką reiškia būti mokiniu. Juk mokinio vaidmuo gana rimtas, visai kitoks nei ikimokyklinuko. Vaikui, jo neišgąsdinant, reikėtų pozityviai (bet kartu tikroviškai, nepagražinant, neapgaudinėjant) papasakoti, kokia bus ir kiek truks mokymosi diena, kuo ji bus įdomi, kada nuo šiol jis turės eiti miegoti ir kada keltis, ar keisis drabužiai, jam einant į mokyklą, kokius daiktus jis galės pasiimti su savimi, o kokius privalės palikti namuose. Paaiškinkite vaikui, kodėl į mokyklą negalima neštis brangių daiktų ir kaip reikia saugoti jam priklausančius daiktus (pirmokams yra svarbi galimybė turėti mokykloje jiems priklausantį mažą, neprabangų žaisliuką). Vaikui taip pat svarbu, kur ir ką jis valgys, ką daryti, jei bus neskanu, kada Jūs nuvešite jį į mokyklą ir kada pasiimsite; kas atvyks, jeigu Jūs negalėsite jo paimti, ar vakarais jam bus galima pažaisti (būtinai!), kaip vaikas galės su Jumis susisiekti, jei jį ištiktų bėda. Jei susisiekti negalės – kaip ir iš ko vaikui prašyti pagalbos. Ką vaikui tiksliai reikia sakyti, kaip pradėti pokalbį, kai jam reikia pagalbos? Kaip už tą pagalbą padėkoti? Ką daryti, jei pagalba visai nepadeda?
  • Skirkite laiko vaiko įgūdžiams, kurie padės jam jaustis drąsiau mokykloje, pavyzdžiui, – pažaiskite su vaiku vaidmenų žaidimą, kurio metu jis gauna tikrų pinigų ir savarankiškai išsirenka bei nusiperka (gaudamas grąžos!) vieną iš kelių patiekalų imituotoje mokyklos valgykloje. (Juokais suvaidinkite bambančią, kuo nors nepatenkintą virėją, o paskui – draugišką.)
  • Kartu perskaitykite kokią nors vaikišką knygą, kurioje rašoma apie pirmąją dieną mokykloje. (Tik neišrinkite baisios istorijos, mokyklos ir mokytojų aprašymų vaikų literatūroje yra visokių.)
  • Dar prieš rugsėjo pirmąją pratinkitės prie naujo dienos ritmo. Stenkitės daryti tai maloniai, o ne taikykite sankcijas. (Naujas miego ir kėlimosi laikas – svarbus pokytis, jį patiria vaikai, kurie jau yra dideli, gudrūs ir eina į mokyklą! Paaiškinkite tai vaikui.) Dar prieš rugsėjo pirmąją išeikite į lauką nešini kuprine, apsirengę uniforma ar tais drabužiais, kuriuos parinkote mokyklai. Naudos galima gauti ir iš kaimynų – sutarkite, kad jie vaiką ištikusius pokyčius pastebėtų ir į juos garsiai sureaguotų („Oho, Jūsų sūnus nešasi kuprinę, apsirengęs švarku – jau mokinys!)
  • Prieš rugsėjo pirmąją paguldykite vaiką miegoti laiku, ir patys labai netempkite į naktį, tai padės būti žvalesniems ir ramesniems iš ryto. Kartu su vaiku iš vakaro pasiruoškite pirmajai dienai skirtus drabužius.
  • Vaikui bus lengviau leisti Jums išeiti rugsėjo pirmąją, jeigu jis žinos, kiek laiko praleis mokykloje, ką ten veiks ir kada Jūs sugrįšite jo pasiimti. Galite vaikui palikti kokį nors mamos ar tėčio „reprezentantą“ (tėvus simbolizuojantį daikčiuką), kuris padės jam jaustis ramiau, nes visą laiką bus kišenėje (maža žaislinė figūrėlė, mažytė tėčio, mamos ar namų nuotrauka, ar kt.). Laikykitės duoto pažado ir pasiimkite vaiką iš mokyklos laiku. (Prisiminkite savo vaikystę, ar buvo nutikę taip, kad Jūsų pasiimti atėjo paties paskutinio(-ės), kaip tada jautėtės?)
  • Dar kartą atminkite: daugelis pradinių klasių mokytojų yra tikri profesionalai, jie neturėtų ant Jūsų supykti, jeigu pirmąją dieną klasėje paliksite verkiantį vaiką. Tokių situacijų pedagogai yra matę daugybę kartų ir moka suteikti paramą nuliūdusiam vaikui. Kai kurie pedagogai juokauja, kad didesnis sunkumas jiems – tarpduriuose pravirkstantys tėvai. Jei pavyksta, trumpam suvaldykite savo pačių jaudulį, nes vaikui gali būti baugoka matyti klasėje verkiančią mamą (pasitaiko ir tėčiams). Suprantama, rugsėjo pirmoji – jaudinantis įvykis tėvams, ir jeigu Jūs išgyvenate labai intensyvius jausmus – nepykite ant savęs, nes tai – normalu. Galite drąsiai verkti iš džiaugsmo arba ilgesio iš karto, kai tik nulipsite mokyklos laiptais. O jei nepavyko ir apsiverkėte prie vaiko – nesisielokite, ašaros nieko blogo, tik pasakykite, kad vaiku džiaugiatės ir didžiuojatės.
  • Jei vaikas labai susijaudinęs – sutarkite, kam iš mokyklos personalo Jūs galite paskambinti dienos metu ir pasiteirauti, kaip pirmokas(-ė) laikosi.
  • Galite iš anksto pasitarti su mokytoja, koks atsisveikinimo su vaiku ritualas jos praktikoje suveikia geriausiai. Daugelis autorių rekomenduoja, kad jis būtų trumpas ir paprastas: pirmosiomis dienomis vaikas gali būti palydėtas į tualetą (jei to reikia), prie drabužių spintelių, tada prie suolo. Daugeliui vaikų padeda trumpas apkabinimas ar bučinys bei patikinimas, kad Jūs grįšite jo pasiimti. Šį atsisveikinimo ritualą galima labai greitai sutrumpinti, kai tik vaikas pasijunta saugus, o galiausiai jis palieka Jus prie mokyklos laiptų ir skuodžia vidun. 
  • Pirmosiomis savaitėmis ypač domėkitės, kaip Jūsų vaikui sekasi mokykloje, tačiau nekvoskite. Jeigu vaikas į pasiteiravimą atsako: „Ai, nieko neveikėm toj mokykloj“ ir nori eiti žaisti – leiskite, pailsėjęs tikrai papasakos ką nors daugiau. Svarbiausia – likite prieinami pokalbiui. Formuluokite vaikui klausimus vartodami paprastus žodžius. Pavyzdžiui, ne visi pirmokai (kaip, beje, ir jų mokytojai) tiksliai supranta, ką reiškia žodis „patyčios“. Atsakymą rasite svetainėje www.bepatyciu.lt.
  • Jei Jūsų vaikas sielojasi, kad kiti vaikai jau moka tai, ko jis dar nemoka, nuraminkite jį – tikrai išmoks. Didžiausia problema pirmaisiais mokslo metais yra ne ta, kad vaikas patiria sunkumų (jų patirti normalu), bet pernelyg silpnas vaiko ryšys su artimiausiais suaugusiaisiais, kalbėjimosi, domėjimosi vaiko patirtimi stoka, dėl kurios vaikas nedrįsta apie savo sunkumus pasipasakoti. Rugsėjo pirmoji neabejotinai yra šventė, tačiau po poros dienų ši šventė pasibaigia, o iššūkių – padaugėja. Pirmokui yra labai svarbi tėvų parama tvarkantis su patiriamais iššūkiais.
  • Jei Jūsų vaikui mokykloje labai patiko – nelikite abejingi. Tegul Jūsų džiaugsmas tampa matomas, leiskite vaikui suprasti, kad esate patenkintas net ir mažiausiais  pasiekimais – juos vaikas bus linkęs kartoti ir plėtoti. Jei Jūsų vaikas nusiminęs, sužinokite, kas atsitiko, tapkite vaiko bendražygiu sprendžiant problemą. Būdami su vaikais išvien, būdami „vaikų pusėje“, o ne juos kaltindami, bardami ar moralizuodami, suaugusieji turi galimybę „amortizuoti“ daugelį vaikus ištikusių sunkumų.
  • Nesitikėkite, kad Jūsų vaikas pats detaliai paaiškins, kas jam nepavyksta per pamokas. Šią informaciją gausite ir vaikui padėti galėsite tik bendradarbiaudami su pedagogu. Tėvai kartais paskuba siekdami pagalbos iš išorės, ieškodami toli nuo vaiko aplinkos ir kasdienių situacijų tūnančių ekspertų, aplenkdami išminčius, dirbančius jų vaiko ar paralelinėje klasėje, per savo praktiką mačiusius daugybę vaikų ir galinčius padėti sugalvoti, kaip mokytojas ir tėvai gali dirbti išvien, spręsdami vaiko mokymosi sunkumus. Tegul Jūsų vaiko mokytoja tampa pirmuoju žmogumi, su kuriuo Jūs susisiekiate, jeigu Jūsų vaikas turi sunkumų. Leiskite mokytojai suprasti, kad norite prisidėti prie vaiko ugdymo, klauskite, ką galėtumėte padaryti, kad vaikas jaustųsi ir jam sektųsi geriau.
  • Jei Jūsų vaiką nuskriaudė kitas vaikas, gera mintis yra pirmiausia kreiptis į vaiko mokytoją, prašyti pagalbos ir konfliktą spręsti jai padedant. Į tiesioginį Jūsų skambutį daugelis kitų tėvų gali sureaguoti gynybiškai. Mokytoja, kaip pedagogė ugdanti Jūsų vaiką, turi aiškiai apibrėžtą vaidmenį, pareigas ir teisę susisiekti su skriaudėjo tėvais, atskleisti faktus, aiškintis situaciją ir teikti rekomendacijas, kaip problemą spręsti. Niekada neauklėkite kito vaiko tiesiogiai, savarankiškai, skambindami jam mobiliuoju telefonu, siųsdami grasinančią žinutę (visiškai netinkama), nesiimkite „ūkauti“ ant kito vaiko pričiupę jį mokyklos koridoriuje. Pastarojo vaiko tėvai gali suklysti ir palaikyti Jūsų veiksmus prievarta, o tada – nesigilindami į tai, ką jų pačių sūnus (dukra) iškrėtė, imsis gelbėti savo, o ne Jūsų vaiką. Tokiais veiksmais galite ne padėti, bet pakenkti savo vaikui. Pasitaiko, kad susikivirčiję vaikai susitaiko tą pačią savaitę, tuo tarpu tėvai lieka susipykę ilgam.
  • Siekite kuo geresnio ryšio su pedagogu, ypač tuo atveju, jeigu Jūsų vaikas pasakoja apie patiriamas patyčias. Kartu su juo galvokite, kaip padėti vaikui, konsultuokitės su švietimo pagalbos specialistais, kelkite šią problemą tėvų susirinkimuose, ne kaltinkite kitus tėvus, bet kvieskite kartu galvoti, ką daryti, dalykitės aiškiomis, konkrečiomis atsakomybėmis, ieškokite atsakymų interneto svetainėje www.bepatyciu.lt. Tyrimų duomenys rodo, kad patyčios daro itin stiprų negatyvų poveikį vaikų psichikos sveikatai ir mokymuisi, todėl joms užkirsti kelią būtina kuo skubiau ir nuolat vaikus mokyti elgtis tinkamai, būti šio elgesio modeliais. Nieko nedarant, savaime patyčių problema neišsisprendžia.
  • Jei Jūsų pirmokui mokykloje nepavyksta susirasti draugų – pasitarkite su mokytoja. Pedagogai paprastai išmano daugybę būdų ir priemonių, padedančių įtraukti į bendrą veiklą visus vaikus ir paskatinti juos bendrauti, jei tik laiku pastebi, kuris vaikas lieka nuošalyje dažniau nei kiti. (Gausu tokių priemonių yra Lions Quest ir kitose programose). Jei turite giminaičių ar draugų, auginančių panašaus amžiaus vaikus – aplankykite juos savaitgaliais, kuo dažniau veikite ką nors drauge. Tokiu būdu Jūsų vaikas, kuris dar nesusirado draugų mokykloje, tobulins savo bendravimo įgūdžius ir patirs bendravimo teikiamą džiaugsmą, taps drąsesnis būdamas su bendraamžiais, o tai ilgainiui padeda susirasti draugų mokykloje. Iš pradžių svarbu, kad jis turėtų bent vieną draugą kur nors, neliktų vienišas.
  • Mokslo metų pradžioje nepersistenkite su būreliais, palikite vaikui laisvų popiečių veikti tą, ką jis mėgsta: pažaisti, pažiūrėti filmuką, dūkti, piešti, pasėdėti prie kompiuterio ar kt. Šis laikas vaikui tebėra labai reikalingas, nors jis – jau nebe ikimokyklinukas.
 
Tėvų lūkesčių ir nuostatų svarba
 
Būsimam pirmokui vienodai rizikingi yra ir nepagrįstai dideli, ir labai maži tėvų lūkesčiai. Pirmuoju atveju tėvai labai pervertina atėjusių mokslo metų svarbą, tampa neadekvačiai reiklūs, kritiški, taip aštrindami vaiko patiriamų sunkumų išgyvenimą. Antruoju atveju tėvai akivaizdžiai nevertina vaiko pastangų, neskiria jam dėmesio, manydami, kad rugsėjo pirmosios permainos nieko nereiškia arba kad mokymasis yra tik „vaiko reikalas“ ir kt.
 
Pasekmės abiem aprašytais atvejais gali būti įvairios. Pasitaiko, kad nepajėgiantys patenkinti tėvų lūkesčių arba nuolatinį abejingumą patiriantys vaikai ilgainiui ima protestuoti, atsisako eiti į mokyklą, gali padidėti vaiko jautrumas, atsirasti miego, apetito pokyčių, psichosomatinių nusiskundimų ir kitų problemų. Jei matote, kad tai vyksta – pasitarkite su vaikų psichologu.
 
Straipsnyje taip pat verta skirti dėmesio tėvams, kurie yra labai nepatenkinti mokyklomis ir šalyje susiklosčiusia švietimo situacija, turi tam savų priežasčių. Yra suaugusiųjų, kurie vos prisiminę mokyklą pajunta, kaip iš giliai, iš toli, iš pačios vaikystės, dundėdami ima artintis patys stipriausi potyriai: nuoskauda, baimė, pyktis, vienišumas, nuobodulys ar kt. Taip yra ne visiems, bet šitaip pasitaiko, mokyklinių patirčių tikrai yra labai įvairių.
 
Dominuojanti pedagogikos sistema visais laikais neišvengiamai turi savo kritikų, tai yra normalu ir pozityvu, nes suteikia galimybių permainoms. Pasitaiko, kad aktyviai domėdamiesi tėvai randa kraštutinių atskalūnų ir „kovotojų“ prieš vyraujančią sistemą, pavyzdžiui, teigiančių, kad dabartinė pedagogika savo esme išliko perdėm „prievartinė“ ar kt. Kartais kitoniško mąstymo apie vaiko ugdymą stovyklos turi svarių argumentų savo teiginiams, kurie atkreipia dėmesį į tai, kaip švietimo sistemą galima keisti, tobulinti. Į šį reikalą įsigilinę tėvai, kartais nusprendžia pasirinkti pagal alternatyvius modelius dirbančias švietimo įstaigas.
 
Kad ir kokią pradinę mokyklą tėvai nuspręstų pasirinkti, yra svarbu, kad jie su mokykla susijusias abejones aptartų tarpusavyje, su kitais tėvais ir pedagogais, „transliuotų“ jas švietimo politikams, bet ne vaikams, kuriems tėvų išankstinė negatyvi nuostata mokyklos ar mokytojų atžvilgiu kelia vidinę sumaištį ir verčia išlikti lojaliems tėvams ir priešintis pedagogams.
 
Taip pat reikėtų išvengti supriešinimo, sakant vaikui, kad jis yra kitoks nei kiti vaikai, jo tėvai yra įžvalgesni, todėl parinko jam geresnę mokyklą, nei kitiems vaikams. Šie atvejai nėra labai dažni, bet kartais jų pasitaiko. Negatyvus išankstinis tėvų nusiteikimas ir vėlesni vaiko sunkumai mokykloje yra susiję glaudžiai ir apmaudžiai.
 
Būkite atsargūs lygindami savo pačių vaikystės patirtį mokykloje su savo vaiko patirtimi (net jeigu jis eina į Jūsų lankytą mokyklą, kurioje vis dar dirba tie patys, Jums pažįstami pedagogai). Jei Jums vaikystėje mokykla nepatiko, tai nebūtinai reiškia, kad nepatiks ir Jūsų vaikui bei atvirkščiai. Galite stipriai suklysti „permesdami“ savo vaikui sunkumus, kuriuos Jums patiems teko patirti vaikystėje. Jei Jums mokymasis buvo sunkus, alinantis ir nuobodus darbas, taip nebūtinai bus Jūsų vaikui. Nenuvertinkite savo vaiko galimybių sutarti su mokytojais ir mokyklos darbuotojais, kurių patys vaikystėje nemėgote.
 
Baigiamosios mintys
 
Atsiskyrimo nerimą, pradėjus lankyti mokyklą, patiria ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Jeigu Jūsų vaikas nelankė darželio arba ten praleisdavo ne visą dieną, pirmųjų mokslo metų pradžia reiškia tai, kad Jūs įgyjate daug daugiau laisvo laiko, nei anksčiau turėjote, su kuriuo ne visada aišku, ką daryti. Tokiu atveju rugsėjo pirmoji ne tik vaikams, bet ir Jums tampa naujų nuotykių pradžia. Laikykitės!  
Šaltiniai:
  1. Valantinas A., Čiuladienė G. (2012). Tėvų į(si)traukimas į mokinių ugdymą. Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras. Interneto nuoroda:  http://www.smm.lt/uploads/documents/kiti/Tevu_itraukimas_i_mokiniu_ugdyma.pdf
  2. Valantinas V. (2014). Kodėl tėvai ir pedagogai nesusikalba: bendradarbiavimą stabdančių veiksnių apžvalga. Interneto nuoroda: http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/specialistams/kodel-tevai-ir-pedagogai-nesusikalba-bendradarbiavima-stabdanciu-veiksniu-apzvalga/16900
  3. Marina Stepnova. (2013). Lazario moterys. Vilnius: Tyto alba. (Su straipsnio tema iš esmės nesusijęs, bet į įžangą pakliuvęs grožinės literatūros kūrinys suaugusiesiems. Jame galima atrasti ir šviesių, ir baugių vaiko patirties aprašymų. Atsiverskite, pavyzdžiui, 295 puslapį, antros pastraipos vidurys: „Mokyklos Lidočka taip pat nemėgsta. Nuo pat pirmosios jos gyvenime rugsėjo pirmosios...“).
  4. Giallo R., Treyvaud K., Matthews J. & Kienhuis M. (2010). Making the Transition to Primary School: An Evaluation of a Transition Program for Parents. Australian Journal Of Educational & Developmental Psychology, p. 101–17.
  5. Lee S. & Goh G. (2012). Action Research to Address the Transition from Kindergarten to Primary School: Children's Authentic Learning, Construction Play, and Pretend Play. Early Childhood Research & Practice, 14(1).
  6. Mumsnet (by parents for parents) website. (2013). Starting primary school. Interneto nuoroda: http://www.mumsnet.com/education/primary/starting-primary-school
  7. Entwisle D. & Alexander K. (1998). Facilitating the transition to first grade: The nature of transition and research on factors affecting it.The Elementary School Journal, 98(4), p. 351– 364.
  8. Margetts K. (1997). Factors impacting on children's adjustment to the first year of primary school. Early Childhood Folio. Set: Research for Teachers, 3, p. 1–4.
Apie autorių: 

Vytis Valantinas turi klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete, yra Lietuvos psichologų sąjungos narys. Psichologas teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, konsultuoja šeimas, suaugusiuosius. Taip pat vadovauja atsparumo stiprinimo ir perdegimo prevencijos grupėms, rengia mokymus švietimo profesionalams (pedagogams, mokyklų direktoriams). Atlieka psichikos sveikatos mokslinius tyrimus. 
Susisiekti su Vyčiu Valantinu galite parašę el. paštu vytis.valantinas@gmail.com
 
Daugiau autoriaus straipsnių:
Daugiau straipsnių apie vaikų adaptaciją:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.