Emokykla.lt

„Geras, teisingas, mandagus“ vaiko samprotavimuose

2011-05-30
„Geras, teisingas, mandagus“  vaiko samprotavimuose
Doc. Marija Jonilienė, prof. Ona Monkevičienė,
Vilniaus pedagoginis universitetas
Straipsnyje aptariama ikimokyklinio amžiaus vaiko dorinė raida. Remiantis psichologų, pedagogų teiginiais, analizuojamas vaiko dorinių vaizdinių formavimasis, vaidinantis svarbų vaidmenį vaiko dorinėje brandoje. Pateikiami 4-6 metų vaikų samprotavimai apie kai kurias dorines ir etines sąvokas.
Dorinis ugdymas aktuali ne tik mūsų tautos, bet ir visos žmonijos problema, kurią reikia pradėti spręsti jau ikimokykliniame amžiuje. Nuo mažens vaikai turi būti pratinami laikytis dorovės normų, ugdomi jų doriniai jausmai, mokoma kultūringai elgtis ir tinkamai vertinti savo bei kitų elgesį. Būtent minėtame vaiko gyvenimo laikotarpyje kaupiami doriniai vaizdiniai, kurie susiję su konkrečia elgesio, bendravimo bei santykių su bendraamžiais ir suaugusiais patirtimi. Ši patirtis glaudžiai susijusi su vaiko emociniais išgyvenimais.
 
Dar belaukdami kūdikio, motina ir tėvas svajoja, koks jis bus užaugęs. Tėvai nori matyti savo vaiką gerą, dorą, darbštų, laimingą, mokantį gerbti ir galintį padėti, užjausti, paguosti, dalintis, atleisti, sakyti tiesą ir kt. Visos šios vaiko savybės ima ryškėti labai anksti. Jau ankstyvame amžiuje vaikai pasirodo esą jautrūs kitiems, lengvai pajunta nuoširdumą ar apgaulę pokalbio tone, suaugusiųjų elgesyje. Tad tėvai ir pedagogai privalo būti ypač reiklūs sau ir savo elgesiui.
 
Maži vaikai pamėgdžioja ir bendraudami perima savo tėvų, pedagogų, kitų suaugusiųjų elgesio modelius, todėl yra priklausomi nuo jų dorinių normų. Suaugusiųjų nuomone, tik nedaugelis trejų-ketverių metų vaikų pasielgs teisingai ir pasidalins žaislais su kitu vaiku.
 
Tyrimai rodo, kad ir kiek vyresni – 4-5 metų vaikai – taip pat dar iki galo nesuvokia „dalijimosi“ sąvokos. Jie sako, kad „dalintis“ reiškia būti vaišingu („kai ateina svečių, tai reikia duoti visko, ko jie nori“),draugišku („draugiški vaikai dalinasi, o nedraugiški nesidalina“), nuoširdžiu („su gerais reikia dalintis, o su blogais – ne“),teisingu („jei žaislas yra tik vienas, tai pirma pažaidžia vienas, o paskui – kitas“), tenkinti kitų norus („pasidalinti televizorių, pavyzdžiui, jei vaikas nori žiūrėti kitą kanalą, tai mama atsuka, kur nori vaikas“) arpasidalinti turtu („senelis nori parduoti namą ir pasidalinti su močiute ir mama pinigus“).
 
Vaikų samprotavimai atskleidžia, kad ši dorinė norma vaikų suvokiama nepakankamai ir siaurai, nes jos turinį sudaro tik materialūs dalykai. Tiriamųjų komentaruose išryškėja vaiko dosnumas, skatinantis dorą elgesį (davimas ko nors kitam), bet kartu norma aiškinama, remiantis suaugusiųjų elgesiu (pinigų dalybos).
 
Taigi suaugusiųjų nurodymai, pamokymai kaip elgtis yra svarbiausias veiksnys, lemiantis šio amžiaus vaiko moralę. Mažas vaikas dar neturi abstrakčios, vidinės taisyklių sistemos, kuri reguliuotų jo dorinius samprotavimus.
 
Vyresni vaikai jau daugiau vadovaujasi savo pačių doriniais sprendimais. Jie jau turi vidinę moralės sistemą ir nepriklausomai nuo kitų vadovaujasi ja, spręsdami, kas jiems atrodo teisinga, o kas – klaidinga. Priklausomybę nuo suaugusiųjų moralės (išorinė kontrolė) keičia susiformavusi asmeninė vaiko moralė (vidinė kontrolė), kuri kiekvienam vaikui yra unikali.
 
Pavyzdžiui, šešerių metų vaikų samprotavimai apie tai, koks vaikas yra geras, rodo, kad vaikai jau plačiai supranta gerumo sąvoką ir gali ją apibūdinti labai skirtingai. Jie sako, kad geras vaikas, tas, kuris: „klauso mamos, tėčio, auklėtojos, daro viską, ką liepia auklėtoja: sutvarko žaislus, grupę“; „palaisto močiutei gėles; padeda vaikui atsikelti, jei nugriūna, prižiūri mažesnį brolį ar seserį“; „nesipyksta su kitais vaikais, neskriaudžia kitų vaikų, nesimuša, nesistumdo, nesispardo, neatiminėja ir nemėto žaislų, neišsidirbinėja“; „pabūna namie vienas, kol pareis mama, nesiskundžia auklėtojai“; „tyliai sėdi, dirba ir neišdykauja, kai auklėtoja išeina”; „parduotuvėje nerėkia ir neprašo ledų ar saldainių, negriebia mamai už „tašės“, kai ateina jo pasiimti, nevagia“;paskolina kitam drabužių, batų, dažų, leidžia žaisti su savo žaislais“; „pasikloja savo lovytę, susitvarko žaislus, gerai atlieka užduotis, pažįsta raides“;„yra malonus, draugiškas, protingas“  ir t. t.
 
Kaip susiformuoja asmeninė vaiko dorovė?
 
Psichoanalitikai mano, kad vidinės vaiko normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja jo elgesį. Tokiu būdu vaikas pradeda suvokti, ko tėvai iš jo tikisi, ką vertina, už ką apdovanoja, kam pritaria arba ko nemėgsta. Stengdamiesi įtikti tėvams, vaikai tampa vis panašesni į juos, todėl jų moralė priklauso nuo tėvų reikalavimų, taip pat nuo visuomenės normų.
 
Vienas iš psichoanalitinės teorijos atstovų E. Eriksonas išskyrė aštuonias psichosocialines asmenybės raidos stadijas ir pabrėžė, kad kiekvienai iš jų būdinga tam tikra krizė, susidedanti iš psichomotorinio, pažintinio, emocinio, psichoseksualinio ir tarpasmenybinio vystymosi. Nuo krizės įveikimo sėkmės priklauso, kokia asmenybė susiformuos ir koks moralinis elgesys vyraus, kai žmogus užaugs.
 
E. Eriksono teigimu, ikimokyklinis amžius apima tris vystymosi stadijas: pasitikėjimo-nepasitikėjimo (0-1,5 m.), autonomijos-gėdos (1,5-3 m.), iniciatyvumo-kaltės (3-6 m.), reakcija į kurias turi didelį poveikį vaiko elgesiui.
 
Pirmoje stadijoje vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais. Motinos padedamas vaikas įgyja pasitikėjimą kitais žmonėmis. Šis pasitikėjimas tampa asmenybės vystymosi pagrindu ir fundamentalia visų vėlesnių gyvenimo ciklo fazių kokybe (1963, p. 250). Jeigu vaiko poreikiai netenkinami, jis pradeda bijoti, darosi įtarus, nepasitiki aplinkiniais. Poreikių tenkinimas sudaro optimizmo, vilties pagrindą.
 
Antroje – savarankiškumo – stadijoje (1,5-3 m.) vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi ir tuo labai didžiuojasi, pradeda suvokti savo jausmus. Jeigu tėvai ir aplinka padrąsina, leisdami vaikui veikti savarankiškai, tai padeda jam įgyti autonomijos jausmą. Priešingu atveju, tėvams per daug kontroliuojant, formuojasi abejojimo savimi ir gėdos jausmai. Tai sukelia problemų vėliau tapti savarankišku žmogumi.
 
Trečioji – iniciatyvumo-kaltės stadija (3–6 m.) – tai sąžinės formavimasis, pareigos, atsakomybės ir kaltės jausmo dėl savo veiksmų atsiradimas. Krizė išsprendžiama, kai vaikas staiga lyg „suauga“ ir kūnu, ir savo asmenybe: tampa išmintingesnis, meilesnis, labiau viską nori atlikti pats, yra veiklesnis ir judresnis. Sėkmingai įveikus prieštaravimus, atsiranda pareigos jausmas.
 
Iniciatyvumo stiprėjimas ir su juo susijęs kaltės jausmas pradeda formuoti sąžinę. Tėvų pateikiamos vertybės, draudimai leidžia vaikui suprasti, kas galima, o kas – ne, todėl, pažeidęs šiuos draudimus, vaikas jaučiasi kaltas. Kaltė – tai stiprus kentėjimas. Dažni draudimai blokuoja vaiko iniciatyvą, padeda vystytis neigiamoms emocijoms, kaltės, nepilnavertiškumo jausmams, kita vertus, per reti priekaištai gali turėti įtakos nepakankamam sąžiningumui formuotis.
 
Taigi psichoanalitikų nuomone, moralės normas vaikas įgyja supanašėdamas su savo tėvais, kurie nuolat kontroliuoja jo elgesį. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visuomenės standartus.
 
Visai kitaip mano kognityvinės raidos teoretikai. Jie teigia, kad vaikui augant didėja jo kognityvinis subrendimas ir socialinė patirtis, kuri padeda jam vis geriau suprasti sąveikaujančias socialines normas. Pavyzdžiui, Ž. Piaže nuomone, moralė nėra suaugusiojo primesta vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, o kartu kinta ir jo moralė.
 
Taigi, kaip moralės vystymasis tampa integralia mūsų asmenybės struktūros dalimi, yra suprantama labai skirtingai.
 
Kieno pavyzdžiu sekti ir kaip ugdyti?
 
Pedagogai mano, kad jau nuo mažens turi būti ugdomi vaiko doriniai jausmai, jis pratinamas laikytis dorovės normų, mokomas kultūringai elgtis ir tinkamai vertinti savo ir kitų elgesį. Doriškai ugdant, labai svarbu siekti, kad ugdytiniai emociškai išgyventų dorines vertybes ir būtų palankiai nusiteikę jų atžvilgiu.
 
Ikimokykliniame amžiuje dorinių žinių, normų, taisyklių aiškinimas bei pamokymų apie dorovę, dorą elgesį perteikimas padeda formuotis vaiko doriniams vaizdiniams. Vaizdinys yra svarbus doriniam vaiko pažinimo procesui kaip tarpinė grandis tarp suvokimo ir abstraktaus loginio mąstymo. Vaikui augant, dorinių vaizdinių pagrindu formuojasi dorinių pažiūrų, įsitikinimų, idealų, motyvų visuma, kuri reguliuoja žmogaus veiksmus ir elgesį.
 
Kokius susiformavusius vaizdinius jau turi 4-6 metų vaikai ir kaip jie suvokia kai kurias dorines normas? Tyrimai ir ugdymo praktika rodo, kad šio amžiaus vaikai jau turi pakankamai susiformavusius šių sąvokų dorinius vaizdinius: geras-blogas, pagailėti, užjausti, paguosti, negailestingas, nemokantis užjausti, apginti, užstoti, apsaugoti, atleisti, apgaudinėti, padėti, tyčiotis, draugauti, išklausyti, pasipasakoti, nes jų turinys jau visiškai išsikristalizavęs.
 
Pavyzdžiui, 4-6 metų vaikų vaizdinių apie sąvokų „apginti, užstoti, apsaugoti“ turinįsudaro:
  • agresyvaus elgesio sustabdymas („kai kas nori sumušti mažesnį, tai didesnis jį apgina, sako „nemušk mano draugo“; „kai kas susimuša, tai reikia apginti nuo blogiečio; pasakyti, kad pasitrauktų, jei kas mažam grasina, muša, tai didesnis jį užstoja“);
  • saugojimas („saugoti, kad neprimuštų draugo; neleisti, kad kiti muštų, spardytų, stumdytų, spjaudytų, reikia nuo jo užstoti; atsistoti taip, kad niekas neprieitų ir nemuštų; atsistoti jam už nugaros“);
  • pasakymas suaugusiajam („jei vienas nori mušti kitą, tai reikia jį apginti ir nebijoti pasakyti mamai ar močiutei; apgyniau bažnyčioje mažą vaikutį nuo kito, kad nemuštų ir pasakiau, kad bažnyčioje negalima muštis ir išdykauti; apgyniau brolius nuo kitų vaikų ir sakiau – „nelįskit“, nes pakviesiu mamą ir jus nubaus“);  
  • gėdinimas („sakyti „gėda, pelėda“; neleisti kitam mušti savo draugo ir sakyti „eik šalin, tu esi negailestingas ir blogas“; kai apgini reikia mušeikai sakyti „nemušk ir atsiprašyk, nes gausi į klyną“; reikia nuvaryti mušeiką šalin; kai ateina vagis ir nori draugą mušti, tai jį reikia užstoti arba apginti; apsaugoti nuo teroristų, nuo priešų; kai man nedavė kaladėlių, tai draugas liepė duoti; mane mama apgina nuo tėčio, kai jis nori mušti“);
  • meilė („reikia labai stipriai mylėti kitą“);
  • atkeršijimas („jei kas nors kitą skriaudžia, tai reikia duoti atgal, spirti į užpakalį“).
Samprotaudami apie pagalbą vaikai mano, kad padėti kitam reikia, kai: „kas nors sunku padaryti, pavyzdžiui., padėti kaimynams kasti bulves; ką nors padėti nešti, pakelti, pastumti mašiną; padėti, kai kitas pavargsta“; „išgelbėti, kai skęsta žmogus“; „sudėti į vietą žaislus, kad būtų tvarkinga; padėti mamai sutvarkyti namus, kepti „bulkutes“; nuplauti tėčiui mašiną; atnešti malkų; auginti broliuką, jį nuprausti, aprengti, užmigdyti; pašerti aveles, pastatyti pelių spąstus“; „padėti draugui, jei ko nors nesugeba, nemoka, kai kažką daro ir nepavyksta, pvz., piešti, rašyti, kloti lovą, daryti pratybų knygutę, dirbti darbelius; sesutei ar broliukui padėti žaisti“; padėti, kai kitas nesupranta, ką auklėtoja aiškina, „padėti auklėtojai nutildyt vaikus, kai labai triukšmauja“, „jei kas paslysta ar parkrinta, tai reikia padėti atsistoti, atsikelti“; „padėti mažam pavalgyti, išsivalyti dantukus; padėti žaisti“; „padėti mamai apsiauti batus, atnešti kėdę; padėti draugei nešti lagaminą; auklėtojai atnešti, ko paprašo; paduoti draugui dažų“;padėti mažam vaikui nueiti į grupę, kai pasiklysta koridoriuje“;„padėti draugėms susitaikyti, kai susipyksta; jei paprašo, tai reikia padėti, jei ne – tai nereikia“.
 
Matyti, kad apgynimas, užstojimas, apsaugojimas bei parama kaip empiriniai dorinės normos „pagalba“ požymiai ikimokykliniame amžiuje yra gana aktualūs, nes su jais vaikai dažnai susiduria realiame gyvenime. A. Grabauskienė pažymi, kad pagalba yra viena iš svarbiausių ikimokyklinio amžiaus vaikams skiepytinų dorinių normų. Ji reiškia paramą šalia esančiam, ypač silpnesniam, skriaudžiamam, mažesniam už save, nepajėgiančiam ko nors atlikti.
 
Ikimokyklinio amžiaus vaikai kitas dorines sąvokas, pavyzdžiui – skriausti, sakyti tiesą, mandagus, dalintis – dar nevisiškai suvokia, nes galima atrasti jų ir kitų sąvokų turinio panašumų. 4-6 metų vaikų vaizdiniai apie dorines teisingumo-neteisingumo ir pagarbos sąvokas susiformavę menkiausiai.
 
Dorinių normų aiškinimas vaikams turi būti susijęs su konkrečiais vaizdiniais. Tam tinka pasakos, muzika, grožinė literatūra, kurioje vaizduojami konkretūs pavyzdžiai, mokantys vaiką dorovės normų, skatinantys norą būti geram, vertinti savo ir kitų elgesį, atsižvelgiant į dorovės normas ir idealus. Tokiu būdu jau vaikystėje išmokstama skirti, kas „gera“ ir „bloga“, „teisinga“ ir „melaginga“, „galima“ ir „negalima“ bei pan.
 
Bet vien aiškinimo ir pamokymų nepakanka – reikalinga konkreti, aktyvi veikla: pagalba draugui, auklėtojai, mamai, užuojauta, gailestis nuskriaustam, patyrusiam nesėkmę, gebėjimas atsiprašyti užgavus, nuskriaudus silpnesnį, mažesnį, rūpinimasis artimaisiais, mokymasis mandagiai elgtis ir t. t.
 
Dorovės normos vaiko elgesio pagrindu tampa ne tada, kai jis jas išmoksta, bet tada, kai jos tampa vaiko emocinių išgyvenimų objektu. Mat vaikystėje pirma vienaip pasielgiama, išgyvenama, o tik po to šie veiksmai apmąstomi ir vertinami. Emociniai vaiko išgyvenimai, patirti bendraujant su suaugusiais, bendraamžiais, aplinka, glaudžiai susiję su vaiko doriniais vaizdiniais ir vaidina svarbų vaidmenį jų formavimesi.
 
Todėl jau nuo mažens reikia skatinti vaikų meilę savo artimiesiems, prieraišumą šeimai, namams, darželiui, miestui, meilę ir atidumą žmonėms, gyvūnams, augalams, gailestį ir užuojautą silpnesniam, pagarbą tėvams, auklėtojams, kitiems žmonėms, dėkingumą už dėmesį, pagalbą, rūpinimąsi ir kt.
 
Pedagogai mano, kad ugdant mažus vaikus, remiantis doriniais principais, pirmiausia skiepijamas gebėjimas tinkamai vertinti kitų žmonių ir savo poelgius bei veiksmus. Vertindamas kitų poelgius, vaikas pažįsta dorines vertybes, susidaro dorinius vaizdinius, ugdo savo dorinius jausmus.
 
Dorinio elgesio vertinimo specifiškumas ikimokykliniame amžiuje susijęs su vaiko emocijomis. Vertindamas kitų elgesį, vaikas remiasi emocine patirtimi ir suvokimu, tačiau emocijos yra svarbesnės, nes maži vaikai pasižymi dideliu emocingumu. Dėl to, kai kurių psichologų nuomone, jaunesnio amžiaus vaikai dorines žinias ne visada aiškiai įsisąmonina, labiau tikėtina, kad, remdamiesi doriniais vaizdiniais ir emociniais išgyvenimais, geba skirti kas gerai, o kas – blogai
 
Vaiko doriniai vaizdiniai, juos lydinčios emocijos ir jausmai bei vertybinės nuostatos savaime dar nelemia dorinio ugdymo rezultatų. Svarbų vaidmenį doriniame ugdyme vaidina doras elgesys. V. Žemaitis teigia, kad doras elgesys – tai „poelgių visuma, išreiškianti žmogaus dorovinį santykį su kitais žmonėmis“. Tam didelę įtaką turi suaugusiojo ir vaiko sąveika, vertybės, perimtos iš suaugusiųjų ir tapusios subjektyviomis.
 
Veikdamas aplinkoje, vaikas perima žmogiškąsias vertybes ir jomis vadovaujasi reguliuodamas savo elgesį. Dorovė yra fundamentalus šios sąveikos pagrindas, nes ji formuoja ir įtvirtina dorines vertybes žmonių tarpusavio santykiuose. Įsisąmonindamas dorines vertybes, vaikas susidaro dorinius vaizdinius ir sugeba pats laisvai pasirinkti socialiniu požiūriu vertingą elgesį.
 
Doriniam vaiko ugdymui ypač reikšmingi yra menai (muzika, dailė, vaidyba). Emociškai įtaigiai perteiktos mene slypinčios dorinės idėjos skatina ir moko vaiką suprasti bei vertinti grožį, gėrį, tiesą. Perimdamas šias idėjas, vaikas mokosi jas taikyti konkrečiose gyvenimiškose situacijose, žmonių tarpusavio santykiuose. Menas padeda vaikui pajausti, išgyventi ir suprasti jį supantį pasaulį, ugdo emocinį imlumą, aktyvumą, kūrybiškumą, fantaziją, gebėjimą pastebėti ir vertinti tinkamą ir netinkamą elgesį.
 
 
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K. 
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.
Šaltiniai:
  1. Erikson E. Childhood and Society. – New York : Norton, 1963.
  2. Grabauskienė D. Dorovinio auklėjimo pagrindai // Pedagogika. – T. 29 (1993).
  3. Graham D. Moral development: the cognitive – developmental approach // Piaget, Psychology and Education, F. Peacock Publishers, Inc., 1976.
  4. Piaget J. The Child and Reality. – New York : Grossman, 1973.
  5.  Žemaitis V. Dorovės sąvokos. – Vilnius : Mintis, 1983.
  6. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius : Margi raštai, 1998.