Emokykla.lt

Be kaltinimų: apie būtinybę stabdyti prievartą pedagogikoje

2014-05-24
Be kaltinimų: apie būtinybę stabdyti prievartą pedagogikoje
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
VIsų atvejų, kai su vaikais netinkamai pasielgiama ugdymo procese, negalima paaiškinti „nežinojimu“, „nemokėjimu“, „neprofesionalumu“. Šitaip, aišku, irgi būna, šie veiksniai realūs, tačiau yra ir daugiau agresyvaus elgesio su vaikais priežasčių. Štai viena iš jų: suaugusiųjų (net jeigu jie profesionalai) elgesys su vaikais kritinėse situacijose gali priklausyti ne tik nuo to, ką jie mokėsi, bet ir nuo to, kaip su jais pačiais vaikystėje buvo elgiamasi.
Istorija, kurią sunku neatpažįstamai pakeisti
 
Pedagogo ir vaiko elgesio atvejis, kuriuo pradėsime straipsnį, yra labai stipriai pakeistas tam, kad jame aprašyti asmenys negalėtų būti atpažinti. Vis dėlto daliai vaikus auginančių ar su vaikais dirbančių skaitytojų gali pasirodyti, kad apibūdintą vaiką ar pedagogą jie pažįsta, o šią istoriją jau kažkur girdėjo, nors bet koks detalių sutapimas su tikrais įvykiais šiuo atveju yra atsitiktinis. Gyvename šalyje, kurioje netinkamo, smurtinio „auklėjimo“ priemonės yra labai paplitusios. Dėl šios priežasties žemiau pateiktą atvejį galite „kaitalioti“ kaip norite, jame aprašyta realybė neišvengiamai liks tarsi „kažkur matyta“.
 
Atvejo aprašymas:
Jonui (vaiko vardas išgalvotas) yra penkeri. Nuo trejų metukų jis lanko didmiesčio darželį, kurį, pasak tėvų, vaikas mėgsta. Vieną vakarą, prausdama ir ruošdama vaiką miegoti, Jono mama pastebėjo ant jo rankų mėlynes. Buvo galima atpažinti pirštų žymes, rodančias, kad vaikas buvo sučiuptas ir stipriai laikomas. Mama išsyk ėmė klausinėti sūnaus, kas jam atsitiko. Berniukas mamai papasakojo, kad auklėtoja jį baudė už tai, kad jis blogai elgėsi: rungėsi su kitu berniuku, dūko, apkabinęs jį purtė. Pasak Jono, jie su bendraamžiu taip dūksta dažnai, jis žaidė, nenorėjo draugo skriausti. Auklėtoja, pastebėjusi tokį Jono elgesį, stipriai suėmė vaiką už abiejų rankų ir stipriai purtė klausdama: „Kodėl tu jį purtai? Ar tau patinka, kai tave šitaip purto?“ Kitą dieną berniuko mama pasikalbėjo su grupės auklėtoja, kuri atsiprašė už mėlynes, sakė nenaudojusi prieš vaiką smurto ir jo neskriaudusi, o tik stengėsi Joną sudrausminti. Po pokalbio su pedagoge mama jautėsi sutrikusi, nesuprasta, ji nebuvo tikra ar nori, kad jos sūnus toliau lankytų darželio grupę, kurioje dirba ši pedagogė.
 
Ar toks pedagogo elgesys tinkamas, kokios jo pasekmės?
 
Dar kartą peržvelkime aprašytą situaciją. Joje pedagogas veikia pagal „Dantis už dantį“ principą: pastebėjęs vaiką, kuris yra skriaudžiamas ar kuriam kyla grėsmė būti nuskriaustam, jis užpuola skriaudėją ir, nesiaiškindamas situacijos, pritaiko vaikui jo paties neleistinai pavartotą elgesio būdą (purtymą), keleriopai jį padidindamas.
 
Kartais suaugusieji iš tiesų neįvertina, kiek daug jėgos jie turi, todėl ant vaiko rankų lieka mėlynės – vaikas yra fiziškai nuskriaustas ir tikriausiai išgąsdintas, įskaudintas suaugusiojo. (Ugdymo procese gali pasitaikyti situacijų, kai vaiką reikia apglėbti ir tvirtai laikyti, kad jis įsiaudrinęs nesužeistų kito vaiko ar nesusižeistų pats, bet ir šį veiksmą reikia atlikti nesukeliant vaikui skausmo, jo negąsdinant, o priešingai – raminant, sakant: „Nebijok. Aš tavęs nesužeisiu. Paleisiu iš karto, kai tik tu nurimsi.“ Šiuo atveju taikyti ir tokį metodą, panašu, nebuvo būtinybės.)
 
Ką išmoksta aprašytą pedagogo elgesį patiriantis vaikas? Jis įsimena skausmingą faktą, kad jį baudė ir bausdamas skriaudė suaugęs žmogus, tai yra savo elgesio pasekmes sau. Kitas vaikas, kuris galėjo nukentėti nuo jo veiksmų, į vaiko akiratį nepatenka, vaikui iš tiesų nėra paaiškinama, kodėl negalima skriausti kito žmogaus, kodėl toks elgesys darželyje ir už jo ribų yra nederamas. Tikėtina, kad vaikas padaro bent vieną iš tokių svarbių išvadų:
  1. Suaugusiajam muštis galima, nes jis didelis ir stiprus (vaikas tai savo kailiu patyrė, pedagogas buvo stipresnis, jis „nugalėjo“).
  2. Muštis negalima todėl, kad gali pamatyti auklėtojas.
  3. Auklėtojas ne visada mato, kai mušiesi. Anksčiau dažnai nepastebėdavo. Galbūt nepastebės ir ateityje.
  4. Muštis reikia tada, kai suaugusieji nemato.
  5. Jei draugas mušė kitą vaiką, reikia nesakyti, nes suaugusysis ir jį primuš bausdamas.
Suaugusysis šiuo atveju bausdamas vaiką savotiškai pririša jį prie savęs. Tokia išorinė kontrolė vaiką veikia tol, kol netoliese yra baudėjas, kai jo nelieka – vaikas yra linkęs džiaugtis „laisve“ ir neleistinus veiksmus kartoti.  Jis neįgyja jokio supratimo apie tai, kodėl smurtas yra netinkamas, kokie yra kiti būdai spręsti nesutarimus, kylančius tarp vaikų, ar kaip įveikti nuobodulį,  kai nežinai, ką veikti, kaip suvaldyti pyktį, nes kiti nepriima žaisti.
 
Be to, patirta bausmė sukelia vaikui psichologinį skausmą, įtampą, kurią vaikas turi kažkur išlieti. Kartais yra sakoma, kad vaikai dar neturi patikimos vidinės „talpyklos“, kurioje galėtų ilgai išlaikyti sunkius jausmus, jie yra linkę juos išveikti į išorę, dažniausiai – per kitus netinkamus, agresyvius poelgius. Ką pirmiausia padaro vaikas, kurį namuose nuskriaudė tėtis, mama ar vyresnis brolis (sesuo), išėjęs į kiemą? Jei neranda kam pasipasakoti, duoda kokiam nors silpnesniam vaikui ar gyvūnui „į nosį“. Taip būna ne visada, tačiau kasdien atidžiai stebint vaikus ir nuolat su jais kalbantis, matome, – pasitaiko dažnokai.
 
Kai kurie pedagogai, perskaitę šiuos pasvarstymus, teigs: „Mes nebeturime teisės vaiko nė ranka paliesti“. Šį teiginį, dažnai sakomą kiek piktoku tonu, tenka išgirsti seminaruose. Paliesti darželį lankantį vaiką – galima. Tačiau, jei „paliesti“ reiškia „skriausti“ – tai rodo neprofesionalų ir nepedagogišką, vaiko teises pažeidžiantį elgesį, kurį dauguma tėvų ir kitų pedagogų turėtų bandyti nutraukti ir sustabdyti vos pastebėję. Be to, skriausti kitą žmogų įmanoma ne tik jį „liečiant“. Lygiai tas pats gali ištikti ir „neliečiant“, pavyzdžiui, jeigu sviesite į kolegą pedagogikos enciklopediją ar ryšulį raktų – tai bus akivaizdus smurtas. Keista, bet kartais tokie poelgiai, kurie rodo akivaizdų smurtą, vykstantį tarp suaugusiųjų, yra nuvertinami, kai vyksta tarp vaiko ir vaiko arba suaugusiojo ir vaiko, ir yra pavadinami „žaidimu“ ar „drausminimu“.
 
Ar istorijoje aprašytas elgesys su vaiku yra laikomas prievarta?
 
Aprašytoje istorijoje ir vaikas, ir pedagogas neigia, kad skriaudė kitą asmenį. Berniukas sako „žaidžiau“, pedagogas – „drausminau“. Vaiko situacija čia atrodo aiški, jis iš tiesų gali nesuprasti savo elgesio, vaiką turime mokyti pastebėti ribą, kai žaidimas baigiasi ir prasideda agresija prieš bendraamžį, – jis tai gali sužinoti tik iš ugdytojo. Blogiau, kad savo elgesio smurtiniu nelaiko pedagogas.
 
Skaitytojams, kurie nėra tikri, kad atvejyje yra aprašytas smurtas prieš vaiką, rekomenduojame perskaityti bet kurį fizinės prievartos prieš vaiką apibrėžimą. Užeikime, pavyzdžiui, į Paramos vaikams centro (organizacijos, kurios vienas iš svarbiausių tikslų – vykdyti prievartos prieš vaikus prevenciją ir intervenciją, ir kuri turi sukaupusi daug patirties šioje srityje) svetainę www.vaikystebesmurto.lt . Čia pateikiamas apibrėžimas yra suformuluotas taip, kad jį suprastų ir vaikai, ir suaugusieji. Jame sakoma:
 
Fizinis smurtas – yra tada, kai žmogus tyčia sukelia skausmą vaikui ar jį sužeidžia. Vaiko mušimas ranka ar įvairiais daiktais, stumdymas, spardymas, purtymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.) yra fizinis smurtas. Kiti fizinio smurto pavyzdžiai – kojos pakišimas, kad kitas nugriūtų ar susižalotų, spjaudymas, kankinimas, deginimas, daužymas, ginklo ar kitų žalojančių daiktų naudojimas ir t. t.
 
Turint galvoje teiginius, išdėstytus aukščiau pateiktame apibrėžime, nustatyti ribą tarp tinkamo, vaiką ugdančio drausminimo ir netinkamo auklėjimo, kai yra naudojamas fizinis smurtas, tėvams ir pedagogams yra paprasčiau. Minėtoje svetainėje rasite apibūdintas ir kitas prievartos prieš vaikus formas, kurios pažeidžia vaiko teises ir negali būti naudojamos nei dirbant su vaikais ugdymo įstaigose, nei auklėjant juos namuose, taip pat rekomendacijas, kaip elgtis ir kur kreiptis pagalbos, kai įtariate arba kai yra akivaizdu, kad vaikas patyrė smurtą.
 
Sunkus klausimas: kodėl šiandienos pedagogai imasi prievartos?
 
Daugybė vaikų ugdymo profesionalų gerai žino, kas yra smurtas, ir be mūsų apibrėžimų. Savo profesinėse studijose ir tobulindami kvalifikaciją jie mokosi apie vaikų patiriamo smurto žalą ir veiksmingus neprievartinio auklėjimo metodus, kurie gali padėti net ir tada, kai dirbama su labai sudėtingo elgesio vaikais. Visų atvejų, kai su vaikais netinkamai pasielgiama ugdymo procese, negalima paaiškinti „nežinojimu“, „nemokėjimu“, „neprofesionalumu“. Šitaip, aišku, irgi būna, šie veiksniai realūs, tačiau yra ir daugiau agresyvaus elgesio su vaikais priežasčių. Štai viena iš jų: suaugusiųjų (net jeigu jie profesionalai) elgesys su vaikais kritinėse situacijose gali priklausyti ne tik nuo to, ką jie mokėsi, bet ir nuo to, kaip su jais pačiais vaikystėje buvo elgiamasi.
 
Vis daugiau mokslinių tyrimų duomenų atspindi ankstyvoje vaikystėje patirto jautraus, supratingo, palaikančio auklėjimo sąsajas su vėlesniu pozityviu suaugusiojo elgesiu ir, priešingai, vaikystėje patirtos prievartos (fizinės, emocinės ar kt.) sąsajas su vėlesniu smurtiniu elgesiu prieš vaikus. Deja, daugelis dabartinės kartos suaugusiųjų yra asmeniškai patyrę smurtinio auklėjimo apraiškų ir vyresniųjų pažeminimų, kai jie buvo vaikai. Jie gali papasakoti istorijas, kaip ragavo „beržinės košės“, kaip tėvai jiems leisdavo dėti visą delną ant įkaitusio lygintuvo, kad vaikas „įsitikintų“, jog jis tikrai karštas, ir pan. Tai visiškai nereiškia, kad ankstesnės žmonių kartos nemylėjo savo vaikų, jie išties mylėjo. Tiesiog tada buvo paplitę tokie vaikų auklėjimo metodai.
 
Garsi vaikystės tyrinėtoja, psichonalitikė Alice Miller (1923–2010) savo knygose ir straipsniuose yra teigusi, kad ištisos suaugusiųjų kartos įvairiose šalyse yra paveiktos žalingos pedagogikos, todėl naudoja smurtą auklėdami savo vaikus, nes patys yra jį patyrę. Kartais tai daroma tikint tokių metodų prasme, idealizuojant savo vaikystės metus, tėvus ir jų taikytas auklėjimo priemones, nors daugelio tų priemonių žala šiuo metu jau yra moksliškai patvirtinta (daugiau apie Alice Miller skaitykite internete adresu: http://www.alice-miller.com/profile_en.php).
 
Pagalbos rekomendacijos pedagogui
 
Toliau pateikiame keletą rekomendacijų, kurių gali imtis pedagogas, nerimaujantis dėl to, kad jo darbe pasitaiko atvejų, kai jis su vaikais pasielgia netinkamai, kartais naudoja fizinę ar emocinę prievartą. Rekomendacijose nėra kaltinimų. Jas teikiame siekdami padėti.
  • Išdrįskite keistis. Bet kurios problemos sprendimas prasideda nuo asmeniško prisipažinimo pačiam sau, kad problema egzistuoja. Darbas su vaikais yra sudėtingas, tačiau patiriamas stresas nėra pasiteisinimas naudoti prievartą prieš vaikus. Pedagogui reikalinga išmokti susivaldyti ir ugdyti pageidaujamą vaikų elgesį jų neskriaudžiant.
  • Jei pasitaiko, kad panaudojate prievartą arba jaučiate, kad susivaldyti labai sunku – nedelsdami kreipkitės profesionalios psichologinės pagalbos. Daugelis pedagogų nedrįsta sakyti kitiems pedagogams, kad jiems sunku darbe, kad nepavyksta atrasti veiksmingų elgesio būdų, leidžiančių sutarti su vaikais. Jie dažnai jaučiasi „blogiausiais pedagogais pasaulyje“ ir lieka su savo problema vieniši. Raskite psichologą, kuris gerai supranta pedagoginio darbo realybę, turi darbo švietimo sistemoje patirties ir kompetenciją Jums padėti. Daugybė žmonių, kuriems sunku suvaldyti savo elgesį kritiniais momentais, visame pasaulyje siekia profesionalios pagalbos. Jau pirmoji konsultacija yra didelis žingsnis pokyčio link.
  • Kreipkitės į psichologą ir tuo atveju, jei turite asmeninio gyvenimo problemų ir jaučiate, kad susikaupusią įtampą išliejate ant vaikų. Pedagogai yra tokie patys žmonės kaip ir kiti: jie išgyvena išsiskyrimus, netektis, santykių krizes, gali būti patyrę labai sunkias iki šiol slegiančias, liūdesį ar pyktį keliančias situacijas vaikystėje ir kt. Jūs nesate ir negalite būti tobuli.
  • Stebėkite save, pajauskite akimirkas, kai viduje ima kilti didelis pyktis. Jei Jus „perlieja karštis“, raumenys įsitempia, imate drebėti, stipriau plaka širdis, imate kalbėti garsiau ar šaukti, iš karto sustokite: nenaudokite prievartos prieš vaiką! Net ir keletas sekundžių, per kurias giliai įkvepiate ir pagalvojate apie neigiamas savo elgesio pasekmes vaikams ir sau patiems, gali labai padėti. Daugeliu atvejų per šį laiką vaikams, kuriais rūpinatės, nieko blogo nenutiks, o Jūs mintyse numatysite tinkamiausią elgesio būdą. Svarbiausia, kad tuo metu vaikai pastebėtų, kad Jūs matote, kas grupėje vyksta, ir nesate tam abejingas. Pašaukite vaiką, kuris elgiasi netinkamai, vardu, pabandykite atkreipti jo dėmesį į save, prieš imdami veikti.
  • Ieškokite naujos literatūros apie vaikų elgesio problemų sprendimą, nesmurtinio drausminimo būdus, lankykite seminarus, aktyviai juose dalyvaukite, užduokite klausimus, pateikite seminaro dalyviams ir vedėjams sunkiausiai suvaldomų situacijų pavyzdžių. Prašykite rekomendacijų ir jas užsirašykite, net jei iš pirmo žvilgsnio Jums jos atrodo beprasmės. Klauskite, kaip sudėtingas situacijas pavyksta suvaldyti kitiems pedagogams. Sudarykite neprievartinių priemonių, kurios Jums labiausiai patinka, kurios Jus „įtikina“, sąrašą ir pradėkite jas taikyti jau šiandien. Jei nesate tikri, kur yra riba tarp smurtinio ir nesmurtinio elgesio su vaikais, peržiūrėkite visus apibrėžimus svetainėje www.vaikystebesmurto.lt ar kitur.
  • Stenkitės atrasti savo darbe džiaugsmo. Vaikai yra vaikai: suprantama – jie dūksta, jaukia daiktus, pešasi, mėtosi maistu, neklauso, tačiau taip pat ir juokiasi, džiūgauja, būna mieli ir draugiški, netgi stengiasi patikti suaugusiesiems. Peržiūrėkite mokomąjį-prevencinį filmą apie pedagogų perdegimą , galbūt bent viena iš jame išsakytų rekomendacijų Jums tiks ir padės geriau jaustis savo darbe.
Baigiamosios mintys: apie didesnio profesinio palaikymo pedagogams poreikį
 
Šiuo straipsniu nėra siekiama apkaltinti pedagogų. Toks tikslas būtų beprasmis, daug svarbiau rasti būdą įkvėpti žmones ieškoti savo kasdieniam darbui ir profesijai reikalingų atsakymų. Sužinoti ir perskaityti šiais laikais galima viską. Visos žinios apie veiksmingus, nesmurtinius vaikų auklėjimo metodus yra internete. Veikia ir organizacijos, siūlančios ugdymo įstaigoms įgyvendinti įrodyto veiksmingumo vaikų emocinio ugdymo programas, padedančias atlikti probleminio elgesio prevenciją. Vis aktyviau visuomenėje pasisako ir paskaitas skaito žmonės, dirbantys su vaikais, patyrusiais prievartą ir patyčias.
 
Tačiau šito kartais neužtenka. Norint gerai jaustis ir gerai funkcionuoti švietimo profesionalo specialybėje daugeliui žmonių (žinoma būna išimčių) reikia nueiti savitą, ilgą profesinės raidos ir asmeninio pažinimo kelią. Reikalinga įgyti tam tikras įžvalgas, geriau suprasti asmeninę gyvenimo istoriją, profesijos pasirinkimo motyvus ir kaip pedagogo vaikystės patirtis bei nuostatos veikia šiandieninį jo bendravimą su vaikais.
 
Pedagogų rengimo ir jų kvalifikacijos tobulinimo procese turėtų būti sudaryta daugiau galimybių atrasti atsakymus į minėtus klausimus ir keistis. Šiandien mokytojų ir auklėtojų perdegimo prevencijos grupės, savitarpio paramos grupės dėl sunkumų darbe, pedagogų profesinių supervizijų grupės yra pernelyg retai rengiamos, daugelis auklėtojų ir mokytojų paliekami vieni, kai reikia atlaikyti sunkiausias pedagoginio proceso situacijas, remiantis vien seminaruose bei knygose įgytomis žiniomis. Pedagogo profesija nėra paprasta. Ji yra ypatinga ir ypač sunki – tai viena sunkiausių pasaulio profesijų. Į šią specialybę priimti galima ne bet ką, parengti gerą pedagogą ir padėti jam tokiam išlikti (tapti) yra sudėtinga. Pripažinkime tai, skirkime daugiau reikiamo dėmesio ir turėsime daugiau sėkmingai dirbančių ir gerai besijaučiančių žmonių švietimo sistemoje.
 
Rekomenduojame paskaityti:
  1. Alice Miller interneto svetainė, skirta vaikų prievartos ir nepriežiūros temai. Šioje svetainėje prieinami literatūros šaltiniai atskleidžia, kaip vaikų mušimas ir žeminimas nulemia vaikų ir paauglių psichikos sveikatos sutrikimus ir kuria sutrikusią visuomenę. Interneto nuoroda: http://www.alice-miller.com/index_en.php
  2. Alice Miller. Vaiko žeminimas, panieka silpnybei – kas toliau?
  3. „Kodėl ji ją nubaudė?“ Pokalbis su psichologe Alice Miller
  4. Burke L. (2007). Questions arising from the process of schooling and institutionalized violence. International Schools Journal, 26(2), 62–75.
Apie autorių: 
Vytis Valantinas turi klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete, yra Lietuvos psichologų sąjungos narys. Psichologas teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, konsultuoja šeimas, suaugusiuosius. Taip pat vadovauja atsparumo stiprinimo ir perdegimo prevencijos grupėms, rengia mokymus švietimo profesionalams (pedagogams, mokyklų direktoriams). Atlieka psichikos sveikatos mokslinius tyrimus. 
Susisiekti su Vyčiu Valantinu galite parašę el. paštu vytis.valantinas@gmail.com
 
Susiję su tema:
 
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.