Emokykla.lt

Emocinė parama vaikams, kurie turi antsvorio

2015-12-21
 Emocinė parama vaikams, kurie turi antsvorio
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Būti su jausmais ir rūpesčiais, kurie kyla dėl to, kad atrodome kitaip nei kiti, ypač kai gyvename savotiškoje tobulos išvaizdos „apsėstoje“ visuomenėje, yra sunku bet kokiame amžiuje. Kai kurie vaikai išgyvena, kad „yra stori“ arba „bijo sustorėti“ net ir tais atvejais, kai jų kūno svoris yra normalus. Yra net ir pedagogų, įsitikinusių, kad vaiko antsvoris yra „silpnų“, „nedisciplinuotų“  tėvų požymis ir dėl jo yra „kalti“ tėvai, kas yra netiesa.
Svarbiausias dalykas teikiant emocinę paramą vaikams
 
„Ar galite prisiminti istoriją iš savo vaikystės, kai kiti vaikai pasielgė su Jumis nepaprastai neteisingai, ir niekas iš suaugusiųjų Jums nepadėjo“? Tokiu klausimu dažnai pradedame seminarus pedagogams ir grupes tėvams. Po trumpos pauzės tikslinamės: „O gal taip niekada nebuvo?“ Visiems dalyviams vienu balsu ėmus šaukti „buvo!“, tęsiame mokymus žinodami, kad ką tik atradome patį svarbiausią dalyką, kurio reikia, kad dalyviai mokytųsi padėti vaikams. Asmeninė emocinio skausmo ir neteisingo elgesio vaikystėje patirtis dažnai tampa empatijos pagrindu sunkumų turinčiam vaikui. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį  dauguma iš mūsų, suaugusiųjų, turime, ir kurio niekas negali iš mūsų atimti.
 
Žmonės, vaikystėje patyrę patyčias, neteisingą elgesį ir priekabes dėl to, kad nuo kitų vaikų skyrėsi stambesniu kūno sudėjimu, dažnai gali papasakoti itin skaudžias istorijas, rodančias, kaip sunku „apvalesniam“ vaikui būti tarp kitų vaikų, kai jis nesulaukia suaugusiųjų supratimo ir paramos. Internete galite rasti puslapių, kuriuose vaikai, turintys antsvorio, ryžtasi atskleisti savo išgyvenimus. Atliktų mokslinių tęstinių tyrimų duomenys rodo, kad šie vaikai dažnai jaučiasi nesaugiai, prasčiau miega, turi psichosomatinių nusiskundimų, turi didesnę riziką turėti emocinių, elgesio ir santykių su bendraamžiais sunkumų. Tokių vaikų tėvai dažnai taip pat nerimauja dėl to, kaip jų vaikas jaučiasi tarp bendraamžių ir pedagogų.
 
Šiame straipsnyje siekiama trumpai aptarti keletą dalykų, kurie yra svarbūs, kai tėvai ir pedagogai stengiasi rūpintis emocine vaiko, kuris turi antsvorio, savijauta. Šie dalykai, tikimės, padės skaitantiesiems perkelti dėmesį nuo antsvorio prie vaiko ir jo psichologinių poreikių. Tekste nėra nagrinėjami su šiuo klausimu susiję ir nepaprastai svarbūs fizinės vaikų sveikatos ir raidos aspektai, dėl kurių tėvams ir pedagogams yra būtina konsultuotis su vaikų gydytojais. Vaikų kūno sudėjimas gali būti labai įvairus, jis priklauso nuo genetinių, aplinkos ir individualaus elgesio veiksnių sąveikos, todėl būtina konsultuotis su specialistais, turinčiais kompetenciją įvertinti Jūsų vaiko svorį, nustatyti, kiek labai jis skiriasi nuo bendraamžių, ir suteikti rekomendacijas tėvams dėl dalykų, kurių jie turėtų imtis rūpindamiesi fizine vaikų sveikata, fiziniu aktyvumu, mityba ar kt.
 
Pirmiausia – stabdykite patyčias, tai vienas iš pagrindinių veiksnių, dėl kurių vaikams skauda
 
Šiuo metu atliekami tyrimai nebepatvirtina anksčiau vyravusios nuomonės, esą dėl didesnio kūno svorio išgyvena tik paaugliai, o mažiems vaikams tai nerūpi ir jie jokio diskomforto nepatiria. Dabartinių tyrimų duomenys rodo, kad vaikai, turintys didesnį svorį nei bendraamžiai, dažniau prasčiau save vertina ir jų gyvenimo kokybės rodikliai mažesni nei šios problemos neturinčių vaikų. Šie vaikai taip pat dažniau pasakoja besijaučiantys niekam tikę ir nevertingi, atstumti, dažniau tikisi nesėkmės imdamiesi naujų užduočių, kartais net jaučiasi neverti turėti draugų. Taip pat labai svarbus faktas, kad ilgainiui vaiko svoriui krentant ir normalizuojantis bei taisantis jo fizinei sveikatai, ne visada pagerėja vaiko savęs vertinimas ir emocinė savijauta.
 
Dauguma sunkumų, kuriuos patiria antsvorio turintys vaikai, kyla dėl bendraamžių atstūmimo ir patyčių. Skaudūs vaikų išgyvenimai, suaugusiųjų padrąsinimo ir pagalbos stoka, vykstant nuolatinėms patyčioms yra vertinami kaip ilgalaikis vaiko traumavimas, galintis palikti neigiamas pasekmes, nepaisant fakto, kad fizinė vaiko išvaizda pasikeičia. Yra visiškai netinkama raminti vaiką ir mėginti padaryti jį laimingesnį, tuo metu nesiimant priemonių, kad vaiką žalojantis smurtas ir netinkamas kitų vaikų elgesys su juo būtų nutrauktas bei sustabdytas. Tikrosios priežastys, dėl ko kyla ir tęsiasi patyčios, yra ne vaiko stambumas ar kitos jo išvaizdos ypatybės, bet suaugusiųjų negebėjimas valdyti ir stabdyti netinkamą agresyvų vaikų elgesį, stiprinti pozityvius elgesio modelius ir kurti ugdymo įstaigoje atmosferą, kurioje smurtas yra netoleruojamas, o vaikai mokomi būti vieni kitų gynėjais.
 
Jei Jūsų vaiką ugdymo įstaigoje erzina, pravardžiuoja dėl jo išskirtinumo fiziškai ir kitaip užgaulioja kiti vaikai, jei vaikas tampa izoliuotas, su juo atsisakoma žaisti, nėra kito būdo jam padėti, kaip tik stabdant minėtas ir kitas fizines, emocines ir socialines patyčių formas. Didžiulę ekspertizę pagalbos patyčių klausimu Lietuvoje yra sukaupusi pagalbos tarnyba „Vaikų linija“. Interneto svetainė www.bepatyciu.lt yra labai svarbus šaltinis tėvams ir pedagogams, kurie norėtų imtis konkrečių veiksmų, bet nežino, nuo ko pradėti.
 
Antra – stiprinkite vaiko savivertę
 
Kai vaikas turi fizinės sveikatos sutrikimų, ši problema visada skyla į dvi dalis: pačią sveikatos problemą ir šeimos bei kitų žmonių reakciją į šią problemą. Pasitaiko, kad vaiko, turinčio antsvorio, tėvai taip susitelkia į vaiko sunkumus ir tariamą „defektą“, kad šio vaiko talentai, stiprybės, gebėjimai, kūrybingumas tampa beveik nepastebimi nei jiems, nei pačiam vaikui. Visas pasaulis, žiūrėdamas į tokį vaiką, mato jį ne kaip unikalų asmenį, kuriam reikia padėti užaugti tokiam, koks jis yra, bet jo etiketę – „antsvorio turintis berniukas ar mergaitė“. Galvodami apie pagalbą šiam vaikui, mes privalome rūpintis jo emocine savijauta ir, svarbiausia, – jo saviverte, o ne tik apsiriboti priemonėmis, padedančiomis reguliuoti kūno svorį.
 
Pačia bendriausia prasme savęs vertinimas psichologų yra apibrėžiamas kaip jausmas, ar žmogus sau patinka, ar nepatinka. Tai, ką ikimokyklinio amžiaus vaikas savo atžvilgiu jaučia, mano, galvoja, visas jo savivaizdžio turinys, yra nepastovus ir nepaprastai glaudžiai susijęs su tuo, ką vaikas apie save išgirsta iš kitų ir kokį kitų žmonių elgesį savo atžvilgiu patiria, todėl šis laikotarpis ir yra nepaprastai svarbus vadinamojo „Aš vaizdo“ formavimuisi. Ikimokyklinukas savo viduje tarsi pradeda piešti, tapyti savo paties paveikslą, ir nuo aplinkos labai priklauso, kokiais „dažais“ – tamsiais ar šviesiais – šis atvaizdas kuriamas.  Tokio amžiaus vaikas neturi gebėjimo patikrinti teiginius, kuriuos jis girdi, ir paprastai jais besąlygiškai tiki. Jei vaikas išgirsta, kad aplinkiniams jis negražus, nemielas; patiria, kad žaidimo aplinkoje dažnai paliekamas vienas, o artimiausi žmonės kalba vien apie tai, kokių didelių sunkumų jis turi, bet nepadrąsina jo veikti, formuojasi prastas savęs vertinimas.
 
Kad vaikas įgytų pozityvų savęs vertinimą, yra būtini trys svarbiausi dalykai, t. y. trejopa patirtis:
  • pirma, vaiko patirtis, rodanti kad jis gali kažką pasiekti, atlikti gerai ir teisingai;
  • antra, patirtis, kad prireikus vaikas sulauks pagalbos ir paramos iš aplinkinių;
  • trečia, patirtis, kad aplinkiniai vaiką laiko iš esmės geru ir vertingu.
Štai keletas paprastų idėjų, ką suaugusieji gali padaryti stiprindami vaiko savivertę:
  • Bent valandėlei išjunkite visą aplink Jus esančią elektroniką, kuri „šneka“ ar kitaip siunčia informaciją, ir kalbėkitės, žaiskite, veikite ką nors malonaus su savo vaiku. Vakarais teiraukitės savo vaiko, kaip jis gyvena ir kaip jam sekėsi darželyje. Klausykitės vaiko ir klauskite jo dalykų, kurie jam ir Jums yra svarbūs ir įdomūs. Žiūrėkite į savo vaiką, matykite jį, kai kalbatės su juo, išskyrus, žinoma, atvejus, kai vairuojate automobilį. Parodykite, kad Jums smalsu, ką vaikas nori papasakoti, leiskite vaikui pajausti stebuklą, malonumą ir džiaugsmą, kurį suteikia pokalbis su žmogumi, besidominčiu juo. Taip vaikas gauna nepaprastai svarbią žinią, kad su juo gali būti gera ir smagu tiesiog būti, bendrauti. Skirkite laiko bendravimui su vaiku, nes žmonės iš prigimties yra socialios ir bendraujančios būtybės, ir patys svarbiausi dalykai žmonių gyvenime vyksta kaip tik tada, kai vienas žmogus kalbasi su kitu žmogumi ir ką nors kartu veikia.
  • Stenkitės išklausyti savo vaiką net ir tada, kai nepritariate tam, ką jis sako. Taip vaikas patiria, kad jis ir jo nuomonė yra svarbūs bei vertingi net ir tais atvejais, kai tėtis ar mama  atsisako išpildyti tai, ko vaikas labai norėtų. Tai yra nepaprastai svarbus dalykas, kurio vaiką ne mažiau svarbu išmokyti nei rašyti ar skaityti: kad jis yra mylimas ir su juo norima būti, nepaisant to, kad jam pasitaiko pasielgti netinkamai arba jis dažnai galvoja visiškai kitaip nei suaugusieji.
  • Būkite „pozityvaus savęs vertinimo“ modeliu. Kaip taip įmanoma? Ar esate pastebėję, kad tais atvejais, kai gyvenime pavyksta ką nors pasiekti, mintyse tyliai pasidžiaugiate savimi ir bent trumpai tylomis save pagiriate, tačiau garsiai to nepasakote. Galbūt Jūs gerai pasiruošėte iškylai gamtoje ir papildomas pledas ar degtukų dėžutė labai pravertė. Vaikai, matydami, kad kartais santūriai ir trumpai (bent pusbalsiu) pasidžiaugiate savo sėkmingu poelgiu, mokosi iš Jūsų džiaugtis ir būti patenkinti savimi ir savo sėkme, jaustis gerai dėl to, kas gyvenime pavyksta, nepabrėždami nesėkmių. Kartais suaugusieji (kurie nedrįsta tylomis savęs pagirti už pasisekusią veiklą, bet už nesėkmes iškoneveikia save garsiai ir nesivaržydami) nuogąstauja, kad šitaip išmokys savo vaikus būti „pagyrūnais“. Tačiau pagyros, nuo kurių tikrai verta susilaikyti, labai skiriasi nuo pagrįsto pasidžiaugimo savimi. Giriantis savas elgesys lyginamas su kitų, sumenkinami aplinkinių poelgiai, vartojami epitetai „greičiausias“, „geriausias“ „skaniausias“ ir kt. („pagyrūniško“ pasisakymo pavyzdys: „Aš galiu iškepti pačius skaniausius sausainius, daug skanesnius nei tavo draugų iš vaikų darželio mamos ar tavo močiutė“). Tuo tarpu pagrįstai pasidžiaugiant savimi, dabartinis savas elgesys lyginamas su savo paties elgesiu praeityje, pabrėžiama pažanga, vartojami realistiški apibūdinimai („greičiau“, „geriau“, „skaniau“), nėra menkinami kiti žmonės, yra atskleidžiami savi norai, lūkesčiai, pomėgiai, be to, tai daroma nuoširdžiai, tada, kai poelgis iš tiesų džiugina (pavyzdžiui, „Esu patenkinta, šiandien iškepiau sausainius geriau nei praeitą savaitę, jie puresni ir šviesesnės spalvos, visai taip, kaip aš mėgstu“).
  • Padėkite vaikui pažinti savo stipriąsias savybes, leiskite jam suprasti, ką Jūs vertinate. Kiekvieną dieną „užklupkite“ savo vaiką darant kažką gerai, savotiškai „tykokite“ sėkmingo, Jums patinkančio vaiko elgesio ir sulaukę leiskite vaikui suprasti, kad Jūs šį elgesį pastebėjote ir vaiku džiaugiatės. Iš Jūsų elgesio vaikas sužino, kad gyvenime jis gali ko nors pasiekti, kažką jame pakeisti. Mažiems vaikams reikia kokio nors išorinio apčiuopiamo jų sėkmingumo įrodymo. Jie paprastai džiaugiasi ant šaldytuvo ar kitoje matomoje vietoje už gerus poelgius priklijuojamomis žvaigždutėmis, medaliais, „pliusais“ ar kitais simboliais, atspindinčiais tai, kaip jiems sekasi šią dieną ar savaitę.
  • Sudarykite vaikams sąlygas rinktis ir skatinkite priimti sprendimus. Vaikas negali atmesti būtinybės, kad ryte jam tenka keltis, pusryčiauti, rengtis ir eiti į darželį, bet gali apsispręsti: žalias ar mėlynas pirštines šiandien nori apsimauti, iš rausvo ar žalio puodelio gerti arbatą ir kokio skonio ši arbata gali būti. Taip vaikams jau gana ankstyvame amžiuje sukuriama galimybė rinktis, kažkiek kontroliuoti savo gyvenimą.
  • Ne tik Jūsų, bet ir vaiko bendraamžių bei pedagogų elgesys turi didelę įtaką vaiko savijautai. Domėkitės, kaip vaikui sekasi bendrauti su bendraamžiais ir auklėtojais, ir, jei vaikas iš darželio parsineša realybės neatitinkančių, perdėtai apibendrintų ir negatyvių teiginių apie save ir savo savybes, aiškiai pasakykite vaikui, kad su šiais jo bendraamžių žodžiais Jūs nesutinkate ir galvojate kitaip. Tai darydami neneikite vaiko jausmų, priimkite ir išklausykite juos. Gali būti, kad Jūsų vaikas jaučiasi labai įskaudintas, jei kiti vaikai darželyje pasielgė su juo netinkamai.
Baigiamosios mintys
 
Būti su jausmais ir rūpesčiais, kurie kyla dėl to, kad atrodome kitaip nei kiti, ypač kai gyvename savotiškoje tobulos išvaizdos „apsėstoje“ visuomenėje, yra sunku bet kokiame amžiuje. Kai kurie vaikai išgyvena, kad „yra stori“ arba „bijo sustorėti“ net ir tais atvejais, kai jų kūno svoris yra normalus. Yra net ir pedagogų, įsitikinusių, kad vaiko antsvoris yra „silpnų“, „nedisciplinuotų“  tėvų požymis ir dėl jo yra „kalti“ tėvai, kas yra netiesa.
 
Šiame straipsnyje nebuvo kalbama apie vaikų mitybą, fizinio aktyvumo reguliavimą ir svorio mažinimą, neaiškinamos antsvorio priežastys. Siekėme suminėti svarbius ir vis dar pernelyg dažnai pamirštamus rūpinimosi emocine vaiko savijauta aspektus, kurie priklauso nuo artimiausios vaiko aplinkos. Vaiko savivertės stiprinimas vaikystėje nėra smulkmena. Geras vaiko savęs vertinimas yra labai svarbus savasties komponentas, kartais vadinamas „bilietu“, kuris padeda „atvykti“ į geros psichikos sveikatos „šalį“ suaugus. Tuo tarpu diskriminacija ir patyčios dėl išvaizdos yra lygiai toks pat smurtas ir žmogaus teisių pažeidimas, kaip ir diskriminacija dėl sveikatos problemų, etninės grupės, socialinės padėties ar kitų dalykų, kurią turėtume visomis išgalėmis stabdyti.
 
Rekomenduojame paskaityti:
  • EileenKennedy-Moore.„FatLetters“ Are Cruel to Kids. Psychologytoday. http://www.psychologytoday.com/blog/growing-friendships/201310/fat-letters-are-cruel-kids
  • Lucy J. Griffiths, Tessa J. Parsons, AndrewJ. Hill. Self-esteem and quality of life in obese children and adolescents: A systematic review. International Journal of Pediatric Obesity, 2010; 5: p. 282–304.
  • Žukauskienė Rita. Raidos psichologija: integruotas požiūris. Vilnius: Margi raštai. 2012; (Skyrius „Savivertė“ p. 449–454).
  • Tinklalapis www.bepatyciu.lt
Apie autorių: 
Vytis Valantinas turi klinikinės psichologijos kvalifikacinį magistro laipsnį, įgytą Vilniaus universitete, yra Lietuvos psichologų sąjungos narys. Psichologas teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, konsultuoja šeimas, suaugusiuosius. Taip pat vadovauja atsparumo stiprinimo ir perdegimo prevencijos grupėms, rengia mokymus švietimo profesionalams (pedagogams, mokyklų direktoriams). Atlieka psichikos sveikatos mokslinius tyrimus. Susisiekti su Vyčiu Valantinu galite parašę el. paštu vytis.valantinas@gmail.com
 
Papildo temą:
Jei Jums kyla klausimų, susijusių su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, parašykite mums: info@ikimokyklinis.lt. Ugdymo specialistai, teisininkai ir kiti specialistai mielai Jums atsakys. Daugiau klausimų ir atsakymų ieškokite skiltyje D.U.K.
 
Draudžiama bet kuriuo būdu ar pavidalu kitur naudoti ir platinti portale esančią tekstinę, grafinę informaciją be raštiško www.ikimokyklinis.lt sutikimo. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.ikimokyklinis.lt su nuoroda kaip šaltinį.