Įtraukusis ugdymas – ugdymas nediskriminuojant

Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos ir Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto organizuotos konferencijos „Švietimas ir ugdymas, jungiantys bendruomenes“ metu diskutuota, koks turi būti įtraukusis ugdymas Lietuvos švietimo sistemoje.

 

Diskusiją „Įtraukusis ugdymas: įgyvendinimo trikdžių ir galimybių naratyvas“ moderavo ir pranešimus skaitė dr. Alvyra Galkienė (Vytauto Didžiojo universitetas) ir prof. habil. dr. Vilija Targamadzė (Vilniaus universitetas); diskutuojant dalyvavo: María José De Urraza (Vytauto Didžiojo universitetas), dokt. Eglė Steponėnienė (Mykolo Romerio universitetas), doc. dr. Vytautas Žalys (Šiaulių universitetas), dokt. Eglė Kairelytė-Sauliūnienė (Mykolo Romerio universitetas).

 

Konferencijos metu dalyviai išsakė nuomonę dėl įtraukiojo ugdymo, kad pirmiausiai jis turi būti suvokiamas vertybiniu požiūriu, nes kiekvienas vaikas turi savitų poreikių. Įtraukusis ugdymas kaip sąvoka apima kiekvieno vaiko teisę į kokybiško ugdymo ir pagalbos užtikrinimą. Tam turi būti pritaikyta ugdymo aplinka ir individualizuojamas ugdymo procesas.

Požiūris, kad įtraukusis ugdymas apsiriboja specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, negali aprėpti visumos ir sukurti sąlygų procese visaverčiai dalyvauti visiems ugdymo dalyviams. Vadovaujantis tokiu scenarijumi, vaikai, kuriems reikia pagalbos, bet nenustatyti specialieji poreikiai, apskritai lieka be jos, arba šeimos tuos klausimus priverstos spręsti savarankiškai, samdydamos korepetitorius ar kitus pagalbos teikėjus.

 

Remiantis neuropsichologinių tyrimų duomenimis, teigta, kad homogeniškose grupėse egzistuoja didžiulė mokymosi ypatumų įvairovė: dėl pažinimo galimybių skirtumo, skirtingų būdų, formų, socialinių, kultūrinių skirtumų. Atskirtis atsiranda dėl to, jog šio meto tradicinis ugdymas, tradicinio ugdymo sistema – orientuota į homogeniškas grupes, kuriose didelė mokinių įvairovė. Šiai grupei priskiriami visi vaikai, išskyrus tuos, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių.

Programos sudaromos vidutiniam vaikui, kurio iš esmės nėra, nes vaikai – labai įvairūs ir saviti. Dabar veikia tokia ugdymo sistema, kurios programos bei priemonės neatitinka visų vaikų poreikių. Dėl to, ugdymo aplinkoje atsiranda barjerų, kurie trukdo vaikams sėkmingai mokytis ir siekti rezultatų.

 

Daugelis kalbėjusiųjų vienaip ar kitaip išsakė mintį, jog švietimo sistema reikalauja sisteminių pokyčių – ypatingai rengiant mokytojus. Švietimo sistemoje svarbu pradėti keisti įvairovės sampratą ir kalbėtis apie visų žmonių, visų vaikų įvairovę. Tokio ugdymo modelio tikslas gali būti formuluojamas ne kaip sužinoti faktą ir jį išmokti, bet kaip užduotis atrasti faktus ir juos analizuoti. Svarbiausia – procesas.

 

Pagrįstai nuskambėjo mintis apie tai, kad Lietuvoje esančios programos perkrautos faktinių žinių mokymusi, nepaliekant mokiniui laisvės ir laiko permąstyti, ieškoti, atrasti, pristatyti, dalytis įgytomis žiniomis. Todėl esminė mokymosi be barjerų siekiamybė – sukurti sėkmingas ugdymosi sąlygas kiekvienam ugdytiniui, neišskiriant nei vaikų turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, nei bet kurio kito vaiko.

 

Taikant šią metodologiją, su šūkiu: „Mokyti mažiau, bet giliau“, didžiulė pažanga padaryta Singapūre. Rezultatai buvo stulbinami. Vos per kelis dešimtmečius, mažai raštingais laikyti šalies gyventojai tapo pasaulyje pirmaujančios valstybės kūrėjais.

 

Daugiau skaitykite svietimonaujienos.lt.